- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-10
- Bylos Nr.
- 2S-60-278/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-50-3-00459-2012-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Valiulienė
- Atsakovas
- A. P.
- Ieškovas
- R. P.
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2S-60-278/2013
Teisėja Vijolė Vitienė Teisminio proceso Nr. 2-50-3-00459-2012-3
N U T A R T I S
2013 m. sausio 10 d.
Panevėžio apygardos teismo teisėja Birutė Valiulienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo A. P. atskirąjį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-720-356/2012 pagal ieškovės R. P. ieškinį atsakovui A. P. dėl santuokos nutraukimo ir kt. reikalavimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė R. P. prašė teismą nutraukti santuoką dėl sutuoktinio kaltės, nustatyti vaikų gyvenamąją vietą, priteisti išlaikymą bei padalinti santuokoje įgytą turtą. Siekiant apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti atsakovą A. P. gyventi skyrium nuo ieškovės R. P. ir nepilnamečių dukrų ne name, esančiame (duomenys neskelbtini).
Žemesnės instancijos teismas
Utenos rajono apylinkės teismas 2012 m. spalio 29 d. nutartimi ieškovės prašymą patenkino – įpareigojo atsakovą gyventi skyrium nuo sutuoktinės (ieškovės) ir nepilnamečių vaikų iki įsiteisės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-720-356/2012. Nurodė, jog dėl atsakovo elgesio iškilo būtinybė apsaugoti asmeninius neturtinius šalių nepilnamečių dukrų bei ieškovės interesus, o laiku nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti atsakovo sutuoktinės ir nepilnamečių vaikų interesai.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas A. P. prašo Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 29 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – leisti gyventi skyrium nuo ieškovės R. P. ir nepilnamečių dukrų vasarnamyje, esančiame (duomenys neskelbtini). Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į ieškovės prašymą įpareigoti jį gyventi skyrium ne name, esančiame (duomenys neskelbtini). Teigia, jog bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiame sklype, (duomenys neskelbtini), yra dvi galimos gyvenamosios vietos – gyvenamasis namas ir vasarnamis, esantis 150 m atstumu nuo gyvenamojo namo. Mano, jog yra galimybė jam gyventi vasarnamyje, kuriame yra visos sąlygos gyventi atskirai nuo sutuoktinės ir vaikų. Nurodo, jog teismas nevertino aplinkybės, jog dėl pradėto ir šiuo metu nutraukto ikiteisminio tyrimo jis negalėjo gyventi su ieškove ir vaikais, buvo priverstas ieškoti kitos gyvenamosios vietos, tokiu būdu buvo ribojama jo teisė į nuosavybę.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė R. P. prašo atsakovo skundą atmesti. Nurodo, jog apeliantas nesikreipė į pirmosios instancijos teismą leisti jam gyventi vasarnamyje, esančiame (duomenys neskelbtini), todėl apeliacinės instancijos teismui toks prašymo pareiškimas negalimas. Be to, nurodo, jog A. P. atžvilgiu yra pradėta privataus kaltinimo baudžiamoji byla. Teigia, jog Utenos rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui priėmus 2012-06-25 nutartį ir apeliantui įsikėlus į vasarnamį, nepilnametės dukros jo bijojo ir šiuo metu mergaičių požiūris į tėvą nėra pasikeitęs. Nurodo, jog A. P. jokio išlaikymo neteikia, todėl jam apsigyvenus vasarnamyje, ji bus priversta mokėti ir už atsakovo sunaudotą elektros energiją bei komunalines paslaugas. Teigia, jog pagal medicininius išrašus apeliantui yra išsivysčiusi psichinė ir fizinė priklausomybė alkoholiui, o vasarnamis yra netoli gyvenamojo namo, todėl yra nesaugu nepilnametes dukras versti gyventi tokiomis sąlygomis. Nurodo, jog apeliantas gyvena su savo tėvais, kurie stengiasi juo rūpintis. Teigia, jog pirminis atskirasis skundas teisme gautas praleidus teismo nustatytą terminą apskųsti nutartį, o prašymas atnaujinti terminą nepateiktas.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnis įpareigoja teismą priimant procesinį sprendimą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose, numatytomis Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnyje, be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Byloje nustatyta, jog skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas apelianto atžvilgiu taikė laikinąsias apsaugos priemones – įpareigojo gyventi skyriumi nuo ieškovės R. P. ir nepilnamečių dukrų, gyvenančių (duomenys neskelbtini) (b. l. 11). Pagal CK 3.65 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, teismas gali įpareigoti, esant galimybei, vieną sutuoktinį gyventi skyrium. Sutuoktinio įpareigojimas gyventi atskirai nuo šeimos galimas, kai sutuoktinis vartoja prieš vaikus ar kitą sutuoktinį fizinę ar kitokią prievartą, todėl bendras gyvenimas gali padaryti žalos vaikams ir kitam sutuoktiniui. Ieškovė R. P. nurodė, kad atsakovas kelia grėsmę nepilnamečių dukrų psichinei ir dvasinei gerovei, nes jam yra išsivysčiusi psichinė ir fizinė priklausomybė alkoholiui, jis turi suicidinių minčių, grasina namuose nusižudyti, o toks netinkamas atsakovo elgesys turi įtakos nepilnamečių vaikų psichinės sveikatos būklei. Minėti teiginiai nepaneigti ir nenuginčyti, todėl konstatuotina, jog teismas pagrįstai tenkino ieškovės R. P. prašymą. Apeliantas teigia, jog ieškovė prašė teismą įpareigoti jį gyventi ne mane, tačiau teismas įpareigojo jį gyventi skyrium nuo sutuoktinės ir dukterų (duomenys neskelbtini). Nagrinėjama byla yra priskiriama šeimos bylų kategorijai, todėl teismui yra suteikta teisė šios kategorijos bylose patenkinti daugiau reikalavimų nei yra pareikšta bei priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti (CPK 376 str. 2 d.) Dėl paminėto, siekiant apginti nepilnamečių vaikų, sutuoktinės interesus, teismas turi teisę taikyti ir tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurių šalis ir neprašo. Ginčijama nutartimi nustatyti didesni apribojimai atsakovui, tačiau tai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog nutartis yra neteisinga.
Apeliantas nurodo, jog 150 m. atstumu nuo namo yra vasarnamis, kuriame yra visi patogumai, todėl jis galėtų gyventi minėtame vasarnamyje. Minėti teiginiai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas prašo pakeisti laikinąją apsaugos priemonę kita. Pagal CPK 148 straipsnio 1 dalį teismas gali dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita. Laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo institutas atlieka tiek ieškovo, tiek atsakovo teisių apsaugos funkciją: jei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra efektyvios ar pakankamos būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, ieškovas gali prašyti jas pakeisti kitomis, ir priešingai, jei pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių rūšis ar mastas yra pernelyg varžantys atsakovo interesus, atsakovas gali pateikti prašymą taikyti kitas jo siūlomas laikinąsias apsaugos priemones arba sumažinti jų mastą. Motyvuotą prašymą dėl laikinosios apsaugos priemonės pakeitimo atsakovas turi teikti pirmosios instancijos teismui. Kadangi tokio prašymo teismui A. P. nėra pateikęs, apeliacinės instancijos neturi pagrindo šio klausimo nagrinėti ir priimti procesinį sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių masto pakeitimo.
Apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina apelianto teiginius dėl jo nuosavybės teisių į turimą turtą ribojimo pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, nes taikyta laikinoji apsaugos priemonė nepaneigiama apelianto teisės į gyvenamojo namo ar kito turto nuosavybę. Iš A. P. procesinių dokumentų matyti, kad jis savo gyvenamąją vietą nurodo adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 7-8, 13-14, 18-19), Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus 2012-07-11 išvadoje Nr. V11-136-(13.2) nurodyta, jog apeliantas gyvena jo tėvams priklausančiame bute (duomenys neskelbtini) (b.l. 19). Minėtos aplinkybės patvirtina ieškovės teiginius, jog atsakovas gyvena su tėvais, kas rodo, jog šiuo metu jis turi gyvenamąjį būstą ir taikytos laikinosios apsaugos priemonės nepažeidžia jo interesų, tuo pačiu yra išlaikomas šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyros bei proporcingumo principų įgyvendinimas.
Ieškovė nurodo, kad A. P. yra praleidęs 2012-10-29 nutarties apskundimo terminą, tačiau iš teismo pateiktų dokumentų matyti, jog ginčijama nutartis apelianto atstovei įteikta 2012-11-05, o atskirasis skundas Utenos rajono apylinkės teismui registruotu paštu išsiųstas 2012-11-12 (b. l. 12-14, 27-28). Kadangi CPK 74 straipsnio 7 dalis numato, jog skundą įteikus paštui iki paskutinės termino dienos 24 valandos 00 minučių, terminas nelaikytinas praleistu, darytina išvada, jog A. P. atskirasis skundas paduotas nepraleidus teismo nustatyto atskirojo skundo padavimo termino.
Dėl paminėtų motyvų, naikinti nutartį nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.