- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-20
- Bylos Nr.
- 2A-393-640/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-06014-2012-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė (pran.), Alvydas Barkauskas, Liuda Uckienė
- Atsakovas
- A. N.
- Ieškovas
- Policijos departamento prie LR vidaus reikalų ministerijos, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Trečiasis asmuo
- A. J.
- Kategorijos
- 44.5.2.17pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų Policijos departamento prie LR vidaus reikalų ministerijos ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ieškinį atsakovui A. N., trečiajam asmeniui A. J., dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovai Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos ir Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariatas 2012-07-19 kreipėsi į teismą su ieškiniu (b.l. 2-5), prašydami priteisti iš atsakovo A. N. Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos naudai 17344,96 Lt nuostolių dėl žalos atlyginimo pareigūnei A. J.. Nurodė, kad tarnybos metu tretysis asmuo, eidamas savo pareigas, buvo sužalotas 2010-06-20 pasipriešinus atsakovui. Atlikus tarnybinį patikrinimą nustatyta, kad tretysis asmuo, patruliuodamas pastebėjo neblaivius vyrus viešoje vietoje vartojančius alkoholinius gėrimus. Sulaikymo metu atsakovas priešinosi ir sugriebęs trečiojo asmens nykštį jį pasuko. Dėl piršto skausmo tretysis asmuo kreipėsi į ligoninę, kur buvo nustatytas raiščių plyšimas bei išduotas nedarbingumo pažymėjimas (trukęs 55 dienas). Kadangi pareigūnas buvo sužalotas tarnybos metu jam pagal Vidaus tarnybos statutą priklauso kompensacija. Kadangi nedarbingumas truko 55 dienas, trečiajam asmeniui išmokėta 8 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija. 2010-12-02 trečiajam asmeniui pervesta 17344,96 Lt suma. Kadangi atsakovas kaltas dėl sveikatos sutrikdymo prašė nuostolius priteisti iš jo.
Atsiliepimas
Atsakovas teismui pateiktame atsiliepime (b.l. 79-80) nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad tretįjį asmenį sužalojo netyčia. Be to, susitaikant su nukentėjusiąją jis geruoju atlygino 2000 Lt turtinę ir neturtinę žalą. Manė, kad kompensacija trečiajam asmeniui yra darbdavio garantinio pobūdžio įsipareigojimas, kuris neturi jam būti perkeliamas. Manė, kad yra jau atlyginęs trečiajam asmeniui žalą, dėl jos dydžio buvo susitarta, todėl ieškovo ieškinys nepagrįstas.
Tretysis asmuo asmenys atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Teismo posėdžio metu palaikė ieškinį (b.l. 118-120).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-04-03 sprendimu (b.l. 121-124) ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovo A. N. ieškovo Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos naudai 17344,96 Lt nuostolių.
Teismas įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus bei ieškovų atstovės pasisakymus teismo posėdžio metu, konstatavo, kad ieškovai įrodė visas atsakovo deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas (CK 6.246-6.250 str.): atsakovas sužalojo policijos pareigūną tarnybos metu jam einant tarnybines pareigas, šis dėl atsakovo veiksmų patyrė sveikatos sutrikdymą; atsakovo kaltės forma - tyčia; atsakovo veiksmus ir pareigūno sveikatos sutrikdymą sieja priežastinis ryšys. Pagal CK 6.249 str. 1 d., CPK 178 str., šalis turi tiksliai įrodyti nuostolių dydį, bet jeigu negali to padaryti, tai jų dydį nustato teismas. Taigi žala nepreziumuojama. Žalos dydį turi įrodyti asmuo, teigiantis, kad jos patyrė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atsakovas nepaneigė ieškovo Policijos departamento prie LR VRM ir Vilniaus apskrities VPK pateiktų įrodymų dėl patirtų nuostolių dydžio. Pateikti įrodymai taip pat patvirtina, kad kompensacijos suma buvo apskaičiuota pagal specialių teisės aktų normas - Vidaus statuto 40 str. 3 d. normas. Teismas nurodė, jog duomenų, kad kompensacija, draudimo išmoka, išmoka už nedarbingumo laikotarpį, privalomi mokėjimai į biudžetus buvo išmokėti be pagrindo ar buvo apskaičiuoti pažeidžiant teisės normų nuostatas, byloje nėra. Taip pat teismas netaikė CK 6.282 str. 3 d. dėl atlygintinos žalos sumažinimo, nes nurodė, jog nagrinėjamu atveju, nors ir baudžiamoji byla nutraukta nutarimu, atsakovui ir trečiajam asmeniui susitaikius, baudžiamojoje byloje nustatytas faktas, kad atsakovas sužalojo tretįjį asmenį, yra prejudicinis faktas šioje byloje ir nebeturi būti nustatinėjamas (CPK 182 str. 3 d.), kadangi trečiojo asmens baudžiamoji veika iki nutarimo nutraukti baudžiamąją bylą priėmimo dienos nebuvo perkvalifikuota, t.y. atsakovas buvo kaltinamas pagal tyčinę nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 2 d. 10 p. (b.1. 75). Todėl teismas atsakovo teiginius dėl žalos padarymo neatsargumu laikė prieštaraujančiais rašytiniams įrodymams ir neįrodytais.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas A. N. apeliaciniu skundu (b.l. 125-127) prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-04-03 sprendimą pakeisti, atleidžiant jį nuo žalos atlyginimo, o apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, siekiant įsitikinti jo būkle bei finansinėmis galimybėmis. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir tinkamai neįvertino, kad pareigūnę apeliantas sužeidė netyčia, gindamasis. Jokio tikslo pasipriešinti ar sužaloti pareigūnę jis neturėjo. Pareigūnei padarytą žalą jis atlygino geranoriškai – 2000 Lt sumokėjo susitaikant. Nurodo, jog realios žalos pareigūnei nėra, nes jis ją jau atlygino, o darbdavio jai išmokėta kompensacija yra vienašalis darbdavio įsipareigojimas. Nurodė, jog teismas netyrė, kokia realiai buvo patirta žala, neįvertino padaryto sužalojimo - plaštakos raiščio patempimo ir priteistos žalos dydžio santykio neadekvatumo. Be to, nurodo, jog teismas nevertino ir neatsižvelgė į jo sunkią sveikatos būklę ir turtinę padėtį. Nurodo, jog teismas neteisingai išsprendė jo kaltės santykį su pasekmėmis ir nepagrįstai nepritaikė CK 6.282 str. 3 d.
Atsiliepimas
Ieškovas Vilniaus apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu (b.l. 138-143) prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-04-03 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog apelianto teiginiai, jog jis neturėjo tikslo nepaklusti pareigūnei neatitinka tikrovės. Tai patvirtina ikiteisminio tyrimo medžiagoje surinkti duomenys. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje įrodytos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Žalos dydis buvo paskaičiuotas vadovaujantis specialiųjų įstatymų pagrindu. Apeliantas ieškovų pateiktų įrodymų dėl patirtų nuostolių dydžio nepaneigė. Nurodo, jog pagrįstai teismas nevertino apelianto turtinės padėties, nes esant apelianto kaltės formai – tyčiai CK 6.282 str. negali būti taikomas. Nurodo, jog ikiteisminio tyrimo metu apeliantas pats pripažino savo kaltę.
Ieškovas Policijos departamentas prie LR vidaus reikalų ministerijos, tretysis asmuo A. J. atsiliepimų nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliantas prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kad būtų įsitikinta jo būkle ir finansinėmis galimybėmis. Bylos nagrinėjimo metu žodinio proceso atveju apeliacinės instancijos teismas išklauso dalyvaujančių byloje asmenų kalbas, kalbų turinys turi atitikti pateiktų procesinių dokumentų turiniui (CPK 324 str. 2 d.); įstatymas draudžia teikti naujus apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teisme, nesvarbu kokia tvarka apeliacinis skundas nagrinėjamas – žodinio ar rašytinio proceso tvarka. Naujų įrodymų pateikimas ir tyrimas apeliacinės instancijos teisme taip pat yra ribojamas (CPK 314 str.). Visi argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo turi būti išdėstyti apeliaciniame skunde, todėl vien minėtų argumentų išdėstymas žodžiu nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nesudaro pagrindo tenkinti apelianto prašymo. Kolegija žodinio šios bylos nagrinėjimo būtinumo nenustatė, todėl apelianto prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka nepagrįstas ir netenkintinas (CPK 322 str.).
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo bei pagrįstumo aspektais. Apeliantas savo apeliaciniame skunde kelia trečiajam asmeniui padarytos žalos nustatymo, materialinės teisės normų, reglamentuojančių žalos atlyginimą ir kompensacijos mokėjimą, žalos dydžio mažinimą, netinkamo aiškinimo klausimus. Dėl tokių skundo argumentų teisėjų kolegija ir pasisako (CPK 320 str. 1 d.).
Byloje nustatyta, jog 2010-06-20 buvo sužalotas tretysis asmuo A. J.. Dėl šio įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2010-11-10 nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas apeliantui ir trečiajam asmeniui susitaikius (b.l. 74-76). Iš minėto nutarimo matyti, kad apeliantui buvo pareikštas įtarimas, padarius nusikaltimą, numatytą LR baudžiamojo kodekso 138 str. 2 d. 10 p. Minėtame nutarime nurodyta, jog savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo apeliantas pripažinimo visiškai. Apeliantas buvo kaltinamas nusikaltimo, priskirtino prie tyčinių nusikaltimų, padarymu ir savo kaltę visiškai pripažino. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nutarime dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo nustatytos aplinkybės yra prejudiciniai faktai šioje byloje ir iš naujo neturi būti nustatinėjamos (CPK 182 str. 3 d.). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, baudžiamoji veika iki nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą nebuvo perkvalifikuota, todėl apelianto argumentai dėl jo kaltės formos padarant nusikalstamą veiką, kurios metu buvo padaryta žala pareigūnei, atmestini kaip neįrodyti ir nepagrįsti.
Apelianto teigimu, teisės į nuostolių atlyginimą šioje civilinėje byloje ieškovai neturi, kadangi žalos klausimas buvo visiškai išspręstas nutraukiant ikiteisminį tyrimą, nes jis sumokėjo žalos atlyginimą nukentėjusiai pareigūnei. Be to, nurodo, jog teismas neįvertino, jog padarytos žalos dydis neadekvatus prašomos priteisti žalos dydžiui. Kolegija su tokiais skundo argumentais negali sutikti.
Civilinės atsakomybės, kaip turtinės prievolės, kylančios iš delikto, pagrindinė funkcija ir paskirtis – visiškai kompensuoti nukentėjusiajai šaliai patirtą žalą (CK 6.263 str., 6.251 str.). CK 6.263 str. 3 d. nustatyta, kad įstatymų numatytais atvejais asmuo privalo atlyginti ir dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą. Žalos atlyginimo sveikatos sužalojimo atveju reglamentuoja CK 6.283 str., tačiau ir šioje teisės normoje yra numatyta išlyga, kad minėtas straipsnis taikomas tuomet, kai nukentėjęs asmuo nėra apdraustas socialiniu draudimu nuo nelaimingų atsitikimų darbe. Socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo atveju, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį, o draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį. Taip pat įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs taisyklę, kad kito asmens padarytą žalą atlyginęs asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek yra sumokėjęs žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio jos dydžio (CK 280 str. 1 d.). Reikalavimas regreso tvarka kitam asmeniui taip pat gali pereiti ir pagal subrogacijos institutą (CK 6.111 str., 6.114 str. 5 p.).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008 yra konstatavęs, kad dėl įvairių veiksnių, pavyzdžiui, valstybės socialinės funkcijos įgyvendinimo, suteikiant visuomenės nariams būtinas ekonomines, socialines priemones, taip pat civilinės atsakomybės taikymo proceso trukmės ir galimybių tam tikrais atvejais pasiekti jos tikslų nebuvimo (atsakovui esant nemokiam), padaryta žala gali būti kompensuojama ne tik civilinės atsakomybės institutu, bet ir alternatyviais žalos kompensavimo būdais. Vienas tokių teisėtų alternatyvių žalos atlyginimo būdų yra žalos kompensavimas iš valstybės biudžeto lėšų pagal 2003-04-29 įstatymu Nr. IX–1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 40 str. 3 d. 6 p. bei Vyriausybės 1991-12-05 nutarimu Nr. 530 patvirtintas Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygas. Pastarojo nutarimo 1.1. p. nurodyta, kad valstybės lėšomis gyvybės ir sveikatos socialiniu draudimu visam tarnybos laikui yra draudžiami Vidaus reikalų ministerijos, policijos ir kitų vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnai.
Taigi darytina išvada, kad žalos kompensavimas alternatyviuoju būdu – išmokant sužalotam tarnybos metu pareigūnui atitinkamo dydžio kompensaciją iš valstybės biudžeto lėšų, neprieštaravo įstatymu nustatytai tvarkai. Apelianto argumentai, jog jis jau atlygino žalą, todėl ieškovai iš jo prašo jos nepagrįstai, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti, nes apelianto geranoriškai sumokėta suma nukentėjusiai pareigūnei ikiteisminio tyrimo metu susitaikant, negali paneigti asmens teisės gauti įstatymu jam garantuojamos kompensacijos. Kompensacijos nustatymo ir mokėjimo tvarka nebuvo pažeista (b.l. 10-26), o jos mokėjimo principus bei dydį šiuo atveju nustato teisės aktai, suteikdami ieškovui ir tam tikrą diskreciją, kuria jis ir pasinaudojo, priimdamas 2010-10-19 įsakymą dėl išmokos dydžio nustatymo (b.l. 16). Į bylą yra pateikti visi įrodymai, susiję su kompensacijos apskaičiavimu bei išmokėjimu trečiajam asmeniui A. J..
Apeliantas nurodo, jog išmokėtos kompensacijos dydis neadekvatus sužalojimo dydžiui, tačiau šiems savo argumentams pagrįsti jokių įrodymų nepateikia. Todėl kolegija pažymi, kad kompensacijos dydžio pagrįstumo jokiomis įrodinėjimo priemonėmis apeliantas iš esmės neginčijo, nors tokioje situacijoje būtent jam tenka ši pareiga (CPK 12 str., 178 str.). Civilinė atsakomybė atsirado dėl jo veiksmų nepaklusus teisėtiems policijos darbuotojo reikalavimams, neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (CK 6.246 str. 1 d., Policijos veiklos įstatymo 16 str. 2 d.). Dėl to jis yra atsakingas už pasekmes, atsiradusias sužalojus policijos pareigūną, tokias pasekmes, t.y. kad jam specialiųjų įstatymų pagrindu gali atsirasti pareiga atlyginti žalą, jis turėjo numatyti. Dėl aukščiau išvardintų argumentų, byloje taip pat neįrodinėtos ir įstatyminės prielaidos žalos atlyginimui sumažinti (CK 6.251 str. ir 6.282 str.).
Teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliacinio skundo argumentai skundžiamo teismo sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo nepatvirtina, teisinių prielaidų jo panaikinimui nenustatyta.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.