Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėja Zita Gavėnienė Administracinio teisės pažeidimo byla

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. balandžio 17 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Artūras Ridikas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusios institucijos – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos (toliau – Institucija) – apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 2 d. nutarimo A. R., a. k. (duomenys neskelbtini), administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundžiamu nutarimu Anykščių rajono apylinkės teismas nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 62¹ str. 3 d. ir 62² str. 3 d. nesant administracinių teisės pažeidimų įvykio ir sudėties. A. R. buvo kaltinama pažeidusi Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 17 str. 1 p., t. y. tuo, kad neturėdama leidimo kirsti mišką, 2014 m. liepos mėnesį (iki 2014 m. liepos 16 d.) žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), Anykščių miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos kvartalo Nr. (duomenys neskelbtini) taksaciniuose sklypuose Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtai, savavališkai 3 ha plote plynu miško kirtimu nukirto ketvirtos miškų grupės jaunuolynus, pusamžius medynus – iš viso 208,2 m³ žalių beržų, drebulių, juodalksnių, baltalksnių, blindžių, medieną išvežė ir padarė žalą aplinkai.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Visų pirmiausia apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland).

ATPK 257 str. įtvirtinta, kad organas (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konkrečiai šiuo atveju nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra teismo teisė ir pareiga, todėl klausimo, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, sprendimas yra tik teismo (teisėjo) kompetencija. Be to, konstatuoti atitinkamo fakto buvimą (ar nebuvimą) galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant reikšmingas faktines bylos aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, liečiamumas, nuoseklumas, logiškumas, jų šaltinių patikimumas ir kitos svarbios aplinkybės. Iš ATPK 257 str. nuostatų taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas grindžiamas ir subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, spėjimas ar nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, padaryta išnagrinėjus reikšmingus faktus, ištyrus galimas versijas ir įvertinus byloje esančių įrodymų visumą.

Atsižvelgęs į paminėtas teisės normas ir patikrinęs byloje esančius duomenis įrodymų vertinimo aspektu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apylinkės teismo išvados šioje byloje yra pagrįstos ir motyvuotos, jos priimtos teismui išsamiai, nešališkai ir teisingai įvertinus visus byloje esančius įrodymus ir faktines bylos aplinkybes. Patikrinęs šią bylą įrodymų vertinimo aspektu apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, jog A. R. nepadarė jai inkriminuotų administracinių teisės pažeidimų. Skundžiamame nutarime apylinkės teismas nurodė ir išvardijo visus A. R. kaltės dėl jai inkriminuotų teisės pažeidimų įrodytumui reikšmės turinčius duomenis, juos išanalizavo, atliko objektyvų jų vertinimą ir argumentavo savo sprendimą. Apylinkės teismo argumentai dėl įrodymų vertinimo nekelia abejonių, nes įrodymai byloje buvo gauti teisėtai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, o jų patikimumas buvo patikrintas teisminio proceso metu. Bylą nagrinėjęs apylinkės teismas patikrino įrodymų liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, pašalino iškilusius prieštaravimus ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip jų visumą. Visi apylinkės teismo argumentai ir motyvai pakankamai aiškiai nurodyti skundžiamame nutarime, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nekartoja.

Iš skundžiamo apylinkės teismo nutarimo matyti, kad apylinkės teismas šią bylą nutraukė nesant vieno iš būtinųjų administracinio teisės pažeidimo sudėties elementų – pažeidimo subjekto. ATPK 62¹ str. 3 d. ir 62² str. 3 d. dispozicijoje įtvirtinta, kad šių pažeidimų – savavališko medžių ir krūmų kirtimo, naikinimo arba žalojimo privačiuose miškuose ir iškirstų medžių bei krūmų, augusių miško žemėje, ištraukimo arba išvežimo (be leidimo) – subjektais gali būti asmenys, atlikę paminėtas veikas. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų, galinčių neginčijamai patvirtinti, kad tokias veikas atliko būtent A. R..

Visų pirmiausia apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Institucijos pareigūnas, buvęs įvykio vietoje, sustabdęs medžių kirtimą ir nustatęs galimus pažeidimus, tinkamai jų neužfiksavo – nebuvo padaryta įvykio vietos apžiūra ir sudaryta jos schema, nebuvo padarytos nuotraukos, kuriose būtų užfiksuota pati įvykio vieta, joje medžius kertantys ir išvežantys asmenys, technika ir įrankiai, su kuriais asmenys kirto ir vežė medžius, taip pat nebuvo nufotografuoti nukirsti medžiai ir jų kelmai bei surinkti kiti objektyvūs duomenys, leidžiantys pagrįstai teigti, jog medžius kirtę asmenys, būdami įvykio vietoje, galėjo bent kiek numanyti, kad jie kerta ir išveža ne pavienius laukuose augančius, o miške augančius medžius ir tokių medžių kirtimui bei išvežimui yra reikalingas leidimas. Institucijos pareigūnas visiškai neužfiksavo nei medžių kirtimo, nei jų išvežimo faktų, t. y. ATPK 62¹ str. 3 d. ir 62² str. 3 d. dispozicijose numatytų veikų objektyviųjų požymių. Vietoje to Institucijos pareigūnas tik surinko duomenis iš Nekilnojamojo turto registro ir Miškų valstybės kadastro apie A. R. žemės sklypą, jo ribas, šiame žemės sklype augusius medžius, suskaičiavo kiek medžių galėjo būti iškirsta ir tokią medžiagą kartu su surašytu administracinio teisės pažeidimo protokolu persiuntė apylinkės teismui. Institucijos pareigūnas net neapklausė išsamiai administracinėn atsakomybėn patrauktos A. R. apie jai inkriminuojamus pažeidimus, o vietoje to apsiribojo tik labai siauru administracinio teisės pažeidimo protokole pateiktu jos paaiškinimu, kuriame ji iš esmės neigia padariusi jai inkriminuotus pažeidimus (2–14 b. l.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie Institucijos pareigūno apylinkės teismui pateikti duomenys tik patvirtina tai, kad atitinkamoje vietoje A. R. turi įsigijusi žemės sklypą, kuriame auga tam tikras kiekis medžių, kad A. R. žemės sklype augantys medžiai yra įtraukti į Miškų valstybės kadastrą, tačiau duomenų apie A. R. inkriminuotų pažeidimų padarymą Institucijos pareigūno surinktoje ir apylinkės teismui pateiktoje medžiagoje nėra. Tik bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu šią bylą nagrinėjusi teisėja surinko įrodymus, leidžiančius pagrįstai manyti, kad A. R. žemės sklype buvo iškirsti ir išvežti medžiai neturint tam leidimo, ko neginčija ir proceso dalyviai. Tačiau čia būtina pažymėti, jog byloje surinktų įrodymų visuma nepatvirtina, kad A. R. pati kirto ir vežė medžius ar organizavo šiuos darbus. Atvirkščiai, byloje yra duomenys apie tai, kad šiuos darbus galimai organizavo ir vykdė kiti asmenys.

Šiuo atveju Institucija nebuvo pakankamai aktyvi, jos darbuotojai nerinko būtinų įrodymų tikrajam pažeidimo subjektui nustatyti, jie byloje surinktus duomenis vertino neobjektyviai, šališkai ir tendencingai, nepašalino iškilusių abejonių, netyrė visų būtinų pažeidimo sudėties požymių įrodytumui reikšmės turinčių duomenų ir kitų įrodinėtinų aplinkybių. Asmens nekaltumo prezumpciją turi paneigti ne kas nors kitas, o bylą inicijavusi ir protokolą surašiusi institucija, todėl šiuo atveju visa atsakomybė už įrodymų nepateikimą ar abejonių nepanaikinimą tenka ne kam nors kitam, o tik pačiai Institucijai.

Įvertinęs visus šioje byloje esančius duomenis apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad jie nepatvirtina Institucijos keliamos versijos, jog A. R. kirto ir vežė medžius ar organizavo šiuos darbus, todėl skundžiamas apylinkės teismo nutarimas yra teisėtas, pagrįstas ir motyvuotas – teismas išsamiai ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatė faktines bylos aplinkybes bei teisingai taikė teisės normas. Apylinkės teismo išvadų, su kuriomis sutinka ir apeliacinės instancijos teismas, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia, todėl panaikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis ATPK 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutaria:

Palikti Anykščių rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 2 d. nutarimą nepakeistą ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.