- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-08
- Bylos Nr.
- I-1439-484/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- V. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas V. M. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 45 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1-25).
Skunde paaiškino, kad nuo 2011-11-28 iki 2012-06-01 ir nuo 2014-04-13 iki 2016-04-01 buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kurių plotas apie 6,43-8,1 m², kartu su dar 2-3 asmenimis, pažeidžiant teisės aktais nustatytą vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimą. Kamerose buvo tik dvi kėdės, o lovos ir kiti baldai, sanitarinis mazgas, praustuvė, daiktų spintelė užėmė didžiąją dalį kameros ploto, todėl suimtiesiems gyvenant kameroje po 3-4 tokios sąlygos trukdė pailsėti, išsimiegoti. Tokiomis sąlygomis buvo priverstas nuolat sėdėti arba gulėti. Ploto trūkumas, anot pareiškėjo, nebuvo kompensuotas jokiais kitais būdais, nes Lukiškių TI-K nebuvo pakankamai užtikrinamas suimtųjų (nuteistųjų) socialinės reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nebuvo pakankamai kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kt. renginių, į kuriuos būtų įtraukti suimtieji. Šiuo atveju nebuvo užtikrinta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus teritorijoje, negalėjo pakankamai sportuoti, mankštintis, negalėjo lankyti įvairių renginių, dirbti. Dėl didelio suimtųjų skaičiaus tekdavo valgyti atšalusį maistą. Lukiškių TI-K pirmo, karantino ir trečio korpuso gyvenamosiose patalpose taip pat nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku ir išsikviesti budintį pareigūną, mygtukai buvo sugedę.
Pareiškėjas teigė, kad būdamas Lukiškių TI-K, jis turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, nors tokia praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą išaiškinimui, pagal kurį nuteistasis ne mažiau kaip 8 valandas per dieną turi teisę praleisti lauke. Patys kiemeliai neatitiko HN 76:2010 reikalavimų, juose nebuvo peleninių, šiukšlių kibirų, dėl to juose nuolat būdavo šiukšlių, pelėsio, suoliukai sulaužyti. Kiemelių stogai dengti šiferiu, kuriame buvo sveikatai kenksmingo asbesto, kenkusio jo sveikatai.
Anot pareiškėjo, Lukiškių TI-K kameros neatitiko bendrųjų higienos reikalavimų. Neveikė ventiliacija, vėdinimas vyko tik per langą, buvo drėgna ir tamsu. Švaraus oro kiekis neatitiko normų, jo patekimą į kamerą per langus trukdė grotos. Į kameras per langus sklido nemalonus kvapas iš po langais stovėjusių šiukšlių konteinerių. Kamerose puvo čiužiniai, jie nebuvo dezinfekuojami, metalinės lovos rūdijo dėl drėgmės poveikio. Nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas. Natūrali šviesa buvo labai silpna, o dirbtinio apšvietimo lemputės skleidė per stiprią šviesą, nuo to pareiškėjui skaudėjo akis, galvą, jis neturėjo galimybės išjungti šviesos, nes kamerose nebuvo jungiklių. Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra. Žiemos metu nebuvo tinkamai šildoma, dėl to temperatūra būdavo per žema, o vasarą per aukšta. Kameros buvo neremontuotos, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu, grybeliu, nuolat drėko, nuo sienų luposi dažai, sienos nebuvo pritaikytos valymui. Dėl šių aplinkybių pareiškėją kankino galvos ir gerklės skausmai. Pareiškėjo teigimu, jis nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, nes nebuvo išduotas užvalkalas užklotui, rankšluosčių. Viršutinius rūbus skalbdavo kas du mėnesius, todėl buvo sunku palaikyti higieną, kildavo konfliktai tarp kamerose laikomų asmenų. Kamerose nebuvo sąlygų džiovinti išskalbtus drabužius. Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Kamerose unitazas buvo gyvenamojoje patalpoje, nebuvo tinkamai atskirtas nuo kitų asmenų, esančių kameroje, bei priežiūrą vykdančių pareigūnų, jame nebuvo įrengtos atskiros ventiliavimo sistemos. Kamerose nebuvo veidrodžio, todėl jis negalėjo nusiskusti. Kamerose nebuvo kabliukų drabužiams ir rankšluosčiams pakabinti. Dažnai nebūdavo šilto vandens, todėl ne visada buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Dušo patalpos neatitiko higienos reikalavimų, buvo nešvarios, dušo praustuvai sulaužyti, grindų danga slidi. Kamerose buvo pilna tarakonų ir kitų parazitų. Dezinfekcija buvo nesavalaikė ir neefektyvi, ją atliekant naudojamos cheminės medžiagos kenkė sveikatai. Maitinimas nebuvo tinkamai užtikrintas, nes maistas nebuvo pakankamai kaloringas, skanus, neatitiko maistinės vertės reikalavimų. Pareiškėjui neigiamus išgyvenimus sukėlė ir ilgas laikymas trumpalaikio sulaikymo ir paskirstymo kamerose, kurios neatitiko bendrųjų higienos reikalavimų, buvo perpildytos, nebuvo vietos pailsėti.
Dėl aukščiau nurodytų gyvenimo Lukiškių TI-K sąlygų pareiškėjas teigė patyręs fizinius skausmus, dvasinį sukrėtimą, socialinę įtampą, privatumo nebuvimą, tapo irzlus, konfliktiškas, nukentėjo jo orumas ir reputacija, sveikata. Mano, kad viso to nebūtų buvę, jei Lukiškių TI-K administracija būtų užtikrinusi tinkamas gyvenimo sąlygas.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 35-48) atsakovo atstovas visų pirma pažymėjo, kad pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tuo tarpu pareiškėjas reikalavimą dėl žalos atlyginimo reiškia už laikotarpį nuo 2011-11-28, o skundą teismui pateikė 2016-11-02. Atsižvelgęs į tai, atsakovo atstovas prašo pareiškėjo reikalavimams taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.
Dėl skundo esmės nurodė, kad Lukiškių TI-K duomenys apie suimtųjų, nuteistųjų buvimą šioje įstaigoje pagal nustatytą tvarką saugomi 3 metus. Turimais duomenimis, pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2014-04-14 ir įstaigoje su pertraukomis buvo iki 2016-04-01. Nurodė, kad nuo 2010-04-11 įsigaliojo Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Atsiliepime pateikti duomenys rodo, kad tam tikrais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Teigė, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras.
Atsiliepime taip pat nurodė, kad iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, taip pat yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos tiek maisto produktams, tiek higienos priemonėms laikyti. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Pažymėjo, kad neretai suimtieji ir nuteistieji gadina šią signalizaciją. Lukiškių TI-K kamerose tiekiamas šaltas vanduo, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Jei asmenys reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Tualetas nuo kameros gyvenamojo ploto atskirtas 1,5 metro aukščio sienele. Siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes. Akcentavo, kad teisės aktai nenumato, jog kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Į įstaigą atvykę suimtieji (nuteistieji) trumpalaikio laikymo kamerose laikomi ne ilgiau dviejų valandų, kol atliekama visuminė asmens ir jo daiktų krata bei įforminami asmens atvykimo registravimui būtini dokumentai. Tikslus laikas, kiek asmenys yra laikomi šiose kamerose, Lukiškių TI-K nėra fiksuojamas. Asmenys, laikomi Lukiškių TI-K, yra maitinami laikantis dienotvarkės. Suimtųjų pasivaikščiojimas Lukiškių TI-K organizuojamas remiantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 ir 29 straipsniuose nustatyta tvarka. Pažymėjo, kad pasivaikščiojimas gryname ore yra suimtojo teisė, bet ne pareiga. Lukiškių TI-K gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai pastato konstrukcijose nenaudojami.
Dėl valstybės civilinės atsakomybės sąlygų pabrėžė, kad būtina įrodyti, jog tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Šiuo atveju pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituojant tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus, bei nurodant, jog bausmę atlikinėjo nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų nustatytas kalinimo sąlygas. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo nurodytas šios žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.
Atsakovo atstovas taip pat prašė priteisti 1,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias patyrė kopijuodamas medžiagą, kurią prašė pateikti teismas.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos su pareiškėjo skundu taip pat nesutiko, atsiliepime į skundą prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti. Nurodė, kad pareiškėjas dėl laikymo Lukiškių TI-K sąlygų į Kalėjimų departamentą nesikreipė. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skunde nors ir nuosekliai dėsto kalinimo aplinkybes, kurios galimai galėjo pažeisti jo teises, tačiau nenurodo esminių pažeidimų požymių, kurie galėjo jam padaryti neturtinę žalą. Taip pat atsižvelgiant į pareiškėjo skunde dėstomas aplinkybes dėl blogų kalinimo sąlygų, buities, sanitarinių bei kitų sąlygų ir kilusios žalos yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Todėl skundo argumentus Kalėjimų departamentas vertina kaip nepakankamus neturtinės žalos, kuri gali būti vertinama pinigais, konstatavimui (b. l. 30-33).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, vykdant jo suėmimą Lukiškių TI-K laikotarpiais nuo 2011-11-28 iki 2012-06-01 ir nuo 2014-04-13 iki 2016-04-01.
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).
Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo teismui padavimo dienos.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpius nuo 2011-11-28 iki 2012-06-01 ir nuo 2014-04-13 iki 2016-04-01. Išanalizavus bylos medžiagą, pareiškėjo skunde nurodytų teisių pažeidimų pobūdį, darytina išvada, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, kadangi jis skunde nurodė, kad dėl kalinimo, neatitinkančio teisės normų reikalavimų, jam kilo psichologinė įtampa, emocinė depresija, tapo dirglus. Todėl, įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2016-10-31, o prieš tai nesikreipė į jokias institucijas dėl pažeidžiamų teisių ir patirtos neturtinės žalos, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą, todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011-11-28 iki 2012-06-01 ir nėra pagrindo jį atnaujinti.
Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis; žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Šiuo atveju teismui neatnaujinus termino reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011-11-28 iki 2012-06-01, skundas šioje dalyje atmestinas. Atsižvelgiant į tai, teismas toliau pasisako dėl skundo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2014-04-13 iki 2016-04-01.
LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014-02-27 nutartis a. b. Nr. A822-81/2014).
Pareiškėjas skunde teigė, kad jam Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Suėmimo vykdymo ir (ar) laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Pareiškėjo suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K laikotarpiu galiojo 3,6 kv. m. minimali kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo-izoliatoriaus kameroje, norma, įtvirtinta Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte.
Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014-04-14 iki 2016-04-01 (išskyrus laikotarpius nuo 2014-08-19 iki 2014-08-21, nuo 2015-01-06 iki 2015-01-07, nuo 2015-01-12 iki 2015-02-26, nuo 2015-03-05 iki 2015-04-16, nuo 2015-04-29 iki 2015-06-01, nuo 2015-06-09 iki 2015-09-03, nuo 2015-09-09 iki 2015-09-21, nuo 2015-09-24 iki 2015-10-08, nuo 2015-10-26 iki 2015-10-28, nuo 2015-11-05 iki 2015-11-26, nuo 2015-12-14 iki 2016-01-14, nuo 2016-02-08 iki 2016-02-23, nuo 2016-02-29 iki 2016-03-17, nuo 2016-03-22 iki 2016-03-29 imtinai) buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr.106, 288, 141, 121, 181, 124, 295, 292, 120, 287, 336, 216, 112, 291, 113, 301, 116, 112A, 175, 296, 207, 374, 112A, 156, 110, 217, 117, 346 (b. l. 51-54). Remiantis atsakovo atstovo nurodytu kamerų plotu ir asmenų, laikytų šiose kamerose kartu su pareiškėju skaičiumi, nustatyta, kad vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas laikotarpiais: nuo 2014-04-16 iki 2014-05-18, nuo 2014-05-20 iki 2014-05-21, nuo 2014-05-30 iki 2014-07-16, nuo 2014-07-18 iki 2014-07-20, nuo 2014-07-22 iki 2014-07-29, nuo 2014-08-07 iki 2014-08-18, 2014-08-26, 2014-08-28 iki 2014-09-10, nuo 2014-10-19 iki 2014-10-22, nuo 2014-11-06 iki 2014-11-30, nuo 2015-04-21 iki 2015-04-23, nuo 2015-04-25 iki 2015-04-27, 2015-11-27, 2015-11-29, nuo 2015-12-04 iki 2015-12-06, 2015-12-08, 2016-01-16, 2016-01-19, nuo 2016-01-21 iki 2016-01-22 (b. l. 35-38, 51-54). 165 paras iš 376 pareiškėjui teko apie 1,92 iki 2,67 kv. m. kameros ploto. Įvertinus aplinkybę, kad tenkantį plotą papildomai mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, kad tokiomis sąlygomis jis turėjo praleisti didžiąją dalį paros, pripažintina, jog pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį ir Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą. Teismas atmeta atsakovo atstovo argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, kaip teisiškai nereikšmingus sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo. Kitais pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiais pareiškėjui teko nuo 3,61 iki 8,03 kv. m. ploto, taigi teisės aktų reikalavimai šiuo aspektu nebuvo pažeisti.
Žemesnės instancijos teismas
LVAT analogiškose nagrinėjamai bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo laikomasi nuostatos, kad aplinkybės, glaudžiai susijusios su minimalaus teisės aktuose numatyto gyvenamojo ploto vienam asmeniui neužtikrinimu (pvz., prastas miegas esant mažam kameros plotui, kt.), vertinamos kaip šio pažeidimo dalis (žr. pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-51/2013, 2013 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1395/2013). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų esminiu veiksniu nurodė laikymą neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui, o kiti jo nusiskundimai (sutrikęs miegas, įtampa tarp kameroje esančių asmenų, baldų trūkumas, atšalusio maisto valgymas, judėjimo laisvės apribojimas) laikytini glaudžiai susijusiais su nusiskundimu dėl laikymo perpildytose kamerose, todėl vertintina kaip minėto pažeidimo dalis.
Pareiškėjas taip pat reiškė nusiskundimus dėl to, kad Lukiškių TI-K yra nepakankamai užtikrinimas suimtųjų socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas. Nurodyti pareiškėjo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio, nesukonkretinta, kokiose socialinės reabilitacijos programose pareiškėjui buvo ribojama teisė dalyvauti, kokių socialinių poreikių Lukiškių TI-K nepatenkino. Pažymėtina, kad dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose yra suimtojo (nuteistojo) teisė, bet ne pareiga, todėl norėdamas dalyvauti šiose programose suimtasis (nuteistasis) turi parodyti iniciatyvą, teikdamas atitinkamus prašymus Lukiškių TI-K administracijai. Byloje duomenų, kad pareiškėjas teikė tokius prašymus, o Lukiškių TI-K administracija atsisakė juos tenkinti, nėra. Dėl šių priežasčių teismas pareiškėjo skundo teiginius dėl socialinių programų nepakankamo įgyvendinimo atmeta.
Pareiškėjas netinkamas bausmės atlikimo sąlygas Lukiškių TI-K siejo ne tik su nustatytos minimalios gyvenamojo ploto normos Lukiškių TI-K kamerose vienam asmeniui neužtikrinimu, tačiau taip pat teigė, kad kamerose buvo pelėsis, drėgmė, šalta, tamsu, gyvenimo sąlygos buvo nehigieniškos, netinkamas sanitarinio mazgo įrengimas.
Iki 2015-11-01 galiojusi Higienos norma HN 76:2010 (toliau - HN 76:2010) nustatė, jog laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos. Laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx (HN 76:2010 22, 23, 28, 56 p.). Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau - Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176, 14.3 punktas nustato, kad elektros jungikliai yra montuojami koridoriuje prie kameros. Nuo 2015-11-01 įsigaliojusi Higienos norma HN 134:2015 (toliau - HN 134:2015) nustatė, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (HN 134:2015 16, 17, 39 p.).
Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2016-11-2 pažyma dėl V. M. skundo Nr. 254-8716 (b. l. 65) patvirtina, kad visos Lukiškių TI-K kameros vėdinamos natūraliai, per langus, kaip nurodyta HN 134:2015 17 punkte. Bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad vykdant visuomenės sveikatos kontrolę Lukiškių TI-K, Vilniaus visuomenės sveikatos centras (toliau – VVSC) ginčui aktualiu ir artimu jam laikotarpiais atliko planinius ir operatyvinius patikrinimus, patikrinimų aktuose užfiksuodamas tikrintose Lukiškių TI-K patalpose aptiktus neatitikimus higienos normoms. Iš VVSC 2014-01-24 ir 2014-01-27 patikrinimo aktų (b. l. 73-81) matyti, kad kamera Nr. 106 (pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2014-04-14) vėdinama per langą, nepažeidžiant HN 76:2010 24 punkto reikalavimų. Pelėsio vizualiai šioje kameroje nenustatyta. Patalpų valymas organizuojamas Lukiškių TI-K nustatyta tvarka. Dezinfekcinių medžiagų išdavimo duomenys yra registruojami žurnale. Sanitarinių įrenginių dezinfekcija atliekama naudojant kalcinuotą sodą. Patalpų valymo ir dezinfekcijos duomenys registruojami žurnale. Patikrinimų metų buvo išmatuota kameros Nr. 106 dieninė ir naktinė apšvieta, temperatūra, oro judėjimo greitis, jokių su šiais rodikliais susijusių HN 76:2010 pažeidimų nenustatyta. HN 76:2010 pažeidimų kameroje Nr. 106 nebuvo nustatyta ir 2014-02-05 bei 2014-04-15 VVSC patikrinimo aktuose (b. l. 82-83, 89). Tikrinant kamerą Nr. 121 (joje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiais nuo 2014-08-22 iki 2014-08-24, nuo 2015-02-27 iki 2015-03-02), ir kamerą Nr. 112A (joje pareiškėjas buvo laikomas 2015-11-27) 2014-06-04 VVSC patikrinimo akte nurodyta, kad patalpos yra vėdinamos per langą, pelėsio požymių vizualiai nenustatyta. Šiose kamerose buvo valymui skirti įrankiai, tualeto valymui naudojama kalcinuota soda. Taip pat nurodyta, kad Lukiškių TI-K yra atliekami dezinsekcijos ir deratizacijos darbai, kurie yra registruojami. Kamerose Nr. 121 ir 112A higienos normų pažeidimų, susijusių su dienine ir naktine apšvieta, temperatūra, santykine drėgme ir oro judėjimu nenustatyta (b. l. 92-93). VVSC 2015-03-02 patikrinimo akto (b. l. 128) duomenys patvirtina, kad kameroje Nr. 121 (pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2015-02-27 iki 2013-03-02) vizualiai pelėsio požymių nenustatyta. VVSC 2015-02-10 patikrinimo akto duomenys patvirtina, kad kameroje Nr. 124 (pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2015-01-08 iki 2016-01-15) 2014-11-12 nustatyti higienos normų pažeidimai, susiję su kameros apšvieta ir oro temperatūra buvo pašalinti ir grįžtamosios kontrolės metu atitiko HN 76:2010 reikalavimus. VVSC 2015-08-31 patikrinimo akto (b. l. 95-96) duomenys patvirtina, kad kameroje Nr. 116 (pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2015-09-22 iki 2015-09-23) tikrinimo metu oro temperatūros ir santykinės oro drėgmės rodikliai atitiko higienos normų reikalavimus, kameroje buvo švaru, ji vėdinama per langus, sanitariniai techniniai įrenginiai buvo tvarkingi, nuolat tiekiamas šaltas vanduo. VVSC 2015-10-01 patikrinimo akte (b. l. 129-130) nurodyta, kad kameroje Nr. 112 A (joje pareiškėjas buvo laikomas 2015-11-27) palangė ir unitazas buvo vizualiai švarūs, lubų ir sienų paviršiai tinkamai lengvam valymui. VVSC 2015-10-26 patikrinimo akte (b. l. 126-127) užfiksuota, kad kameros Nr. 175 (pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2015-10-10 iki 2015-10-12) sienų paviršiai tinkami lengvam valymui, dirbtinė naktinė ir dieninė apšvieta atitinka HN 76:2010 22 ir 23 punktų reikalavimus. Buitinių parazitų vizualiai nenustatyta.
Pareiškėjas pretenzijas reiškia ir dėl blogo kvapo, sklindančio per langą nuo šiukšlių konteinerių. VVSC 2015-10-01 patikrinimo akte (b. l. 129) užfiksuota, kad Lukiškių TI-K susidariusios buitinės atliekos yra saugomos uždaroje, asfaltuotoje aikštelėje, buitinių atliekų konteineriai buvo su dangčiais, kas atitiko HN 76:2010 18.5 papunkčio reikalavimą, kur nurodyta, kad buitinių atliekų konteinerių saugojimo aikštelės turi būti asfaltuotos arba betonuotos, konteineriai turi būti sandarūs, su dangčiais.
Pagal HN 76:2010 ir HN 134:2015 laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla (HN 76:2010 60 p.; HN 134:2015 20 p.). EŽTT praktikoje nustatyta, jog kalinimo įstaigose atsiradus parazitų ar graužikų turi būti imamasi veiksmų tam, kad jie būtų išnaikinti (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2015 m. sausio 27 d. sprendimą byloje Neshkov ir kt. prieš Bulgariją). Iš nurodyto teisinio reglamentavimo bei EŽTT praktikos darytina išvada, jog kalinimo įstaigų pareiga stengtis, kad parazitai ir graužikai neatsirastų, o jiems atsiradus – išnaikinti, t. y. teisinis reglamentavimas nenustato, jog graužiko ar parazito atsiradimas savaime laikytinas pažeidimu.
Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla Lukiškių TI-K nuo 2015 m. sausio mėn. užsiėmė UAB “Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (b. l. 168-171), o iki 2014 m. gruodžio – UAB „Dezinfa“. VVSC patikrinimų metu nenustatė buitinių parazitų, graužikų buvimo fakto. Pažymėtina, kad pareiškėjas iš esmės skunde neneigė, kad Lukiškių TI-K deratizacijos ir dezinsekcijos darbai yra vykdomi, tačiau reiškė pretenzijas dėl šių darbų nesavalaikio atlikimo ir kenksmingumo jo sveikatai Iš VVSC patikrinimų duomenų matyti, kad atlikti deratizacijos ir dezinfekcijos darbai yra registruojami. Pareiškėjas jokių duomenų ir juos patvirtinančių įrodymų apie nesavalaikį šių darbų atlikimą teismui nepateikė.
Pažymėtina, kad dėl praėjusio didelio laiko tarpo ir dėl to, kad VVSC patikrinimus atlieka periodiškai, nėra galimybės nustatyti, kokios sąlygos kamerose buvo visais pareiškėjo buvimo jose laikotarpiais. Pareiškėjas buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu buvo laikomas skirtingose kamerose ir skunde nesukonkretino, kokiose kamerose nesilaikyta higienos normų reikalavimų. Pareiškėjas taip pat jokiais įrodymais nepagrindė skundo teiginių dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų, nenurodė, kad dėl to būtų skundęsis Lukiškių TI-K administracijai, kreipęsis dėl to į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą, sveikatos priežiūros įstaigą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją, nėra. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo argumentus, susijusius su kamerų temperatūra, vėdinimu, drėgme, parazitų buvimu, vertina kaip nepagrįstus, nesudarančius pagrindo valstybės civilinei atsakomybei kilti.
HN 134:2015 3 punktas nustato (Lietuvos higienos normos HN 76:2010, redakcija galiojusi iki 2015-11-01, 2 punktas nustatė), kad ji taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymų izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.5 punktą kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos buvo atskirtas apie 1,35 m aukščio sienele, tačiau šių teiginių įrodymais nepagrindė. Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis ir paaiškinimais nustatyta, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atitvertas 1,5 metro aukščio pertvara, kas atitinka minėtų teisės aktų reikalavimus. Tačiau pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Be to, EŽTT akcentuoja, jog asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (EŽTT 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05; 2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15217/07; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje G.prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30983/02 ir 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje K. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo vertinimu, mažose patalpose laikant kelis asmenis, tualetą atskirianti pertvara nėra tinkamas HN 76:2010 21 punkto reikalavimų įvykdymas, kadangi trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Remiantis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti nepatogumų naudodamasis tualetu mažo ploto kamerose, kuriose sanitarinis mazgas atskirtas tik 1,5 metro sienele. Taigi, šiuo aspektu pareiškėjo teisės buvo pažeistos (CK 6.271 straipsnis).
Pareiškėjas teigia, kad dažnai nebūdavo šilto vandens, todėl jam ne visada buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę, dušo patalpos neatitiko higienos reikalavimų, buvo nešvarios, dušo praustuvai sulaužyti.
HN 134:2015 18 punkte nustatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Tai reiškia, kad gyvenamosiose tardymo izoliatoriaus patalpose karštas vanduo nėra tiekiamas. HN 76:2010 68 punktas numatė, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. HN 134:2015 44 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Šios nuostatos Lukiškių TI-K yra įgyvendinamos, to iš esmės neneigia ir pareiškėjas, nurodydamas, jog Lukiškių TI-K laikomiems asmenims paprastai yra ir sudaroma galimybė vieną kartą per savaitę iki 15 minučių nusiprausti duše, tačiau nekonkretizavo, kada ir kokiomis aplinkybėmis jam nebuvo sudaryta tokia galimybė. Jokių objektyvių įrodymų, kad Lukiškių TI-K trukdė pareiškėjui šia teise pasinaudoti ar kitaip netinkamai elgėsi su pareiškėju, nėra. Teisė suimtajam (nuteistajam) nusiprausti po dušu du kartus per savaitę Lietuvoje galiojančiuose teisės aktuose nenumatyta. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl teisės naudotis dušu ribojimo atmestini kaip neįrodyti.
Byloje esantys rašytiniais įrodymai patvirtina, kad VVSC periodiškai tikrina ir Lukiškių TI-K dušo patalpas. Patikrinimų duomenys rodo, kad Lukiškių TI-K dušų patalpos vėdinamos natūraliai per langus, pelėsio požymių vizualiai nenustatyta. Dušo patalpoje esantys įrenginiai (medinės grindų grotelės) buvo vizualiai švarūs ir tvarkingi, susikaupusio vandens neaptikta, dušo sienos lygios, išklijuotos plytelėmis, sienų paviršiai tinkami valymui ir dezinfekavimui. Dušo patalpoje užtikrinamas šalto ir karšto vandens tiekimas (b. l. 90-91, 97-98). Pareiškėjas šiuo atveju nedetalizavo, kada dušo patalpos neatitiko higienos normų reikalavimų, taip pat jokiais įrodymais nepagrindė skundo teiginių dėl dušo patalpų neatitikimo higienos normų reikalavimams. Dėl praėjusio pakankamai ilgo laiko tarpo, įrodymų dėl dušo patalpų atitikimo higienos normų reikalavimams negali surinkti ir teismas. Įvertinęs tai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K administracijai ar VVSC nėra reiškęs pretenzijų šiuo aspektų, teismas pareiškėjo skundą šioje dalyje laiko nepagrįstu.
HN 76:20 65 ir 67 p. buvo nustatyta, kad draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą (neišvalytą) minkštąjį inventorių (čiužinį, pagalvę, antklodę) ir neskalbtus lovos skalbinius bei rankšluosčius perduoti kitiems asmenims. Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Analogiškos nuostatos yra ir HN 134:2015 42, 43 p.
VVSC patikrinimų duomenys patvirtina, kad Lukiškių TI-K laikomasi higienos normų reikalavimų šiuo aspektu. Pažymėtina, kad pareiškėjas jokiais objektyviais įrodymais nepagrindė aplinkybės, kad jam išduodama patalynė buvo netinkama naudoti. Byloje nėra duomenų, kad kuriuo nors laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu pareiškėjas būtų skundęsis dėl jam išduotos patalynės tinkamumo naudoti ar dėl minkštojo inventoriaus kokybės.
HN 76:2010 64 p. buvo nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Nuo 2015-11-01 įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 40 p. nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Pareiškėjo argumentai, jog atsakovas nesudarė sąlygų skalbti ir džiovinti drabužius tiek dažnai, kiek pareiškėjui reikia, vertintini kritiškai, nes HN 134:2015 nereglamentuoja, jog tokios paslaugos pareiškėjui turi būti teikiamos nemokamai. Atsakovas pažymėjo, kad nuteistųjų patalynė ir drabužiai skalbiami nemokamai vieną kartą per savaitę. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas aplinkybės, jog jam buvo suteikta teisė skalbti rūbus, neneigia, todėl atsižvelgus į išdėstytą, konstatuotina, jog šiuo aspektu nenustatyta neteisėtų atsakovo veiksmų.
Kaip pagrįstai nurodė Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą, pasivaikščioti kiemelyje yra nuteistojo(suimtojo) teisė, bet ne pareiga. Nustatyta, kad pasivaikščiojimas Lukiškių TI-K organizuojamas vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo (Žin., 2008, Nr. 81-3172) 29 straipsnio, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (Žin., 2009, Nr. 68-2782) XVI skirsnio nuostatomis, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (Žin., 2008, Nr. 81-3172) 85 straipsnio 4 d. ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (Žin. 2003, Nr. 76-3498, Nr. 82) XXXVII skirsnio reikalavimais. Atsižvelgus į įstaigoje laikomo asmens statusą, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčija, kad jam buvo suteikiama teisė pasivaikščioti gryname ore 1 valandą, tačiau mano, jog laikas pasivaikščioti yra per trumpas. Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad jis norėtų ne mažiau kaip 8 val. praleisti lauke. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad CPT bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf (92)3, priešingai nei teigia pareiškėjas, 8 val. ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o būtent jų užimtumui atitinkamomis veiklomis ne jų kamerose (angl. outside their cells). Todėl šiuo aspektu, nesant vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, aptariamu aspektu nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti.
Iš atsakovo atstovo pateiktų įrodymų matyti, kad Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemeliai yra įrengti trijuose korpusuose. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokiuose kiemeliuose naudojosi teise pasivaikščioti ir kurie iš jų neatitiko higienos normų. Kaip matyti, VVSC periodiškai tikrina pasivaikščiojimo kiemelių atitikimą higienos normų reikalavimams. Pavyzdžiui, 2015-09-08-2015-09-10 atlikto patikrinimo metu I-ojo korpuso pasivaikščiojimo kiemeliai atitiko HN 76:2010 18.4 p. reikalavimams (b. l. 105-106). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad vien pareiškėjo abstrakčių teiginių dėl higienos normų nesilaikymo pasivaikščiojimų kiemeliuose, nepakanka Lukiškių TI-K neteisėtiems veiksmams konstatuoti.
Pareiškėjas skunde teigė, kad Lukiškių TI-K kamerose nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtuko. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4 punktas nustato, kad kameroje turi būti vidinio ryšio sistema, aliarminis iškvietimas. Pareiškėjas skunde nedetalizavo, kuriose konkrečiai kamerose nebuvo įrengtas aliarminis iškvietimas ir nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo neįrengimas sukėlė jam neturtinę žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Lukiškių TI-K vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu, jis dėl šių aplinkybių su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė. Todėl pareiškėjo teiginiai, jog jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku vertintini kaip deklaratyvūs ir nėra pagrindo pripažinti, kad dėl aliarminio iškvietimo neįrengimo pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtiesiems, kuriems dėl medicininių priežasčių paskirtas racionalus maitinimas, – racionalaus maitinimo normas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintos maitinimo normos, pagal kurias nedirbantiems vyrams energetinė maisto vertė sudaro 2298 kcal, dirbantiems – 3301 kcal. Maitinimas užtikrinamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis mitybos normomis. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras, jie yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas.
Pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamo maisto kiekio ir energetinės vertės paremti išskirtinai paties pareiškėjos subjektyviu vertinimu, jie nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Įrodymų apie pareiškėjui tiektą maitinimą neturėjo pareigos pateikti ir atsakovo atstovas, kadangi pareiškėjas nekonkretizavo, kokiais laikotarpiais jam nebuvo užtikrintas tinkamas maitinimas. Be to, byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl netinkamo maitinimo, o pastaroji nesiėmė veiksmų galimiems pažeidimams pašalinti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjo argumentus dėl netinkamo maitinimo atmeta, kaip nepagrįstus.
Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad papildomų neigiamų išgyvenimų jis patyrė dėl nepakankamo materialinio aprūpinimo, nurodė, kad jam nebuvo išduotas rankšluostis ir užvalkalas. Lukiškių TI-K pažymoje nurodyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu patalynė suimtiesiems ir nuteistiesiems buvo išduodama pagal normas, nustatytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 „dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ (b. l. 65). Byloje duomenų, kad pareiškėjas dėl šios normų nesilaikymo, ar netinkamo laikymosi būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, nėra. Todėl vien pareiškėjo abstrakčių teiginių nepakanka pagrįsti, kad Lukiškių TI-K šiuo atveju nesilaikė minėtų normų. Šie skundo argumentai atmetami.
Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo” 3.1. p., nuo 2001 m. sausio 1 d. draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomose gyvenamosiose namuose ir visuomenės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose), nuo 2002 m. sausio 1 d. naudoti asbestcemenčio šiferio lakštai ir kiti gaminiai žmogaus sveikatai nekenkia. Pagal atsakovo paaiškinimus, Lukiškių TI-K pastato konstrukcijose asbestas nenaudojamas. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo paaiškinimais. Byloje objektyvių duomenų dėl asbesto poveikio pareiškėjo sveikatai nėra, todėl pareiškėjo argumentai dėl kenksmingos sveikatai aplinkos atmestini, kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodė patyręs papildomą diskomfortą būdamas laikino sulaikymo kamerose, kurios buvo perpildytos, neatitiko higienos normų reikalavimų. Atsakovo atstovas atsiliepime paaiškino, kad suimtieji (nuteistieji) laikino sulaikymo kamerose, remiantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 11 p. ir Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str., laikomi ne ilgiau dviejų valandų, kol atliekama visuminė asmens ir jo daiktų krata bei įforminami asmens atvykimo registravimui būtini dokumentai. Lukiškių TI-K nėra vedama laiko, kuriam asmenys patalpinami į tokias kameras, apskaita. Pareiškėjas teismui nekonkretizavo, kokiais laikotarpiais nebuvo laikytasi aukščiau aptartų teisės aktų reikalavimų, be to, nenurodė, kurios iš šių kamerų neatitiko higienos normų, todėl atsakovui nekilo pareiga šiuos teiginius paneigti, pateikiant atitinkamus įrodymus. Taigi, vien pareiškėjo abstrakčių teiginių nepakanka pagrįsti, kad Lukiškių TI-K šiuo atveju nesilaikė minėtų normų. Šie skundo argumentai taip pat atmetami.
Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjui teko mažas plotas, kamerų plotą papildomai mažino jose esantys baldai. Nors pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti vieną valandą gryname ore, tačiau likusį paros laiką, iš viso 165 parą per visą jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį, jis turėdavo praleisti perpildytose kamerose. Pareiškėjui nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį ir Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį. Konstatuotina, kad dėl suėmimo sąlygų visumos jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis kriterijų, į kuriuos atsižvelgiama nustatant neturtinės žalos dydį, sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Pagal suformuotą teismų praktiką, neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (LVAT 2013-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).
Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimų trukmę ir pobūdį, į tai, kad kamerų perpildymas buvo nenuolatinio pobūdžio, tai, kad pareiškėjas ne visuomet buvo laikomas sąlygomis, atitinkančiomis higienos normų reikalavimus, tai, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Teismas neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K administracijos elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovo atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms buvo stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, asmenims suteikiama teisė pasivaikščioti gryname ore, lankytis bibliotekoje, koplyčioje, socialinės reabilitacijos specialistų teikiamomis paslaugomis. Taip pat bylos duomenys rodo, kad Lukiškių TI-K reagavo į pareiškėjo nusiskundimus dėl suėmimo sąlygų ir šalino kilusias problemas (b. l. 56-64). Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti pareiškėjo nurodoma 45 000 Eur suma nėra pagrindo, nes ji akivaizdžiai neadekvati pareiškėjo patirtiems neturtiniams praradimams. Ženkliai mažesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos teismų praktikoje paprastai priteisiamos esant intensyvesniems (objektyviąja prasme) neigiamiems veiksniams.
Teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose (pvz., LVAT 2016 m. sausio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3997-602/2016, 2016 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-848-520/2016 pareiškėjui, 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2016, 2016 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-603-756/2016), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 1650 Eur sumos priteisimas.
Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K prašė priteisti jo naudai iš pareiškėjo 1,50 Eur bylinėjimosi išlaidų už dokumentų kopijų darymą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje buvo ne kartą pažymėta, kad proceso šalies teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, jog ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies su procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi pateikti konkrečius įrodymus, patvirtinančius, jog ji patyrė atitinkamas išlaidas dėl konkrečių procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-525-135/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-153/2013).
Nagrinėjamu atveju atsakovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos (toliau – Tvarka), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 p., bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 1,50 Eur sumą. Teismo vertinimu, atsakovo pateiktų duomenų nepakanka pagrįsti realias kopijų parengimo išlaidas.
Aplinkybė, kad atsakovas išlaidas grindžia remiantis Tvarka, kuri numato išlaidų, už kopijų parengimą atlyginimą, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad atsakovas realiai patyrė 1,50 Eur išlaidų už kopijų parengimą. Pažymėtina, kad ši Tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (Nutarimo 3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Tuo tarpu įrodymų, reikalingų administracinių bylų nagrinėjimui teisme pasiruošimui, pateikimą reglamentuoja ABTĮ 67 straipsnio 3 dalis. Teismo vertinimu, nurodyti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014). Dėl nurodytų motyvų, darytina išvada, jog atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, todėl jo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendė:
Pareiškėjo V. M. skundą tenkinti iš dalies.
V. M. priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1650 (tūkstantį šešis šimtus penkiasdešimt) eurų neturtinės žalos atlyginimą.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.