Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Teresėlė Kazlauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-510/2011

Teisėjas Miroslavas Gvozdovičius Teisminio proceso Nr. 1-13-1-00339-2011-5

2011 m. gegužės 13 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Teresėlės Kazlauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. kovo 2 d. nuosprendžio, kuriuo L. V., a.k. (duomenys neskelbtini) pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 178 str. 4 d. ir nuteista 25 parų arešto bausme, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 3 d., 65 str. 1 d. 1 p., dalinio bausmių sudėjimo būdu paskirta bausmė – 25 parų areštas, subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 2 (dveji) metai 10 (dešimt) dienų laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžia skaičiuotina nuo L. V. sulaikymo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. V. pasikėsino pagrobti nedidelės vertės svetimą turtą, o būtent:

ji, 2011-02-13, apie 11.30 val., Gariūnų turgavietėje iš (duomenys neskelbtini) persirengimo kambario nuo lentynos pagrobė polietileninį maišą, kuriame buvo 7 vnt. vyriškų megztinių „Vicente“, priklausančių Z. P., kurio 1 vnt. vertė 45 Lt, 315 Lt bendros vertės, ir išėjo iš palapinės nesumokėjusi, taip pasikėsino pagrobti Z. P. turtą už 315 Lt, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jos valios, nes buvo sulaikyta nukentėjusiosios.

Šiais savo veiksmais L. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 178 str. 4 d.

Nuteistosios nuomone, realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas subendrinus bausmes, prieštarauja teisingumo ir protingumo principams. Nors ir nusikalto, bet viena augina mažametį vaiką, kurio be jos nėra kam prižiūrėti. Ji pasikėsino padaryti tik baudžiamąjį nusižengimą, kas rodo nedidelį jos pavojingumą, realios žalos nukentėjusiajai nepadaryta – daiktai grąžinti. Atsižvelgus į šias aplinkybes, prašo paskirti švelnesnę bausmę, o ją subendrinus su ankstesniu nuosprendžiu, palikti jos vykdymą atidėtą. Nuteistoji mano, kad jos atveju bausmės tikslai dar gali būti pasiekti nepaskiriant realaus laisvės atėmimo, bet dar kartą pritaikius BK 75 str. nuostatas.

Teismo posėdžio metu nuteistoji L. V. ir jos gynėjas prašo nuteistosios apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras prašo nuteistosios apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios L. V. apeliacinis skundas atmestinas.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistosios L. V. apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. kovo 2 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistosios apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė byloje esančius įrodymus nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str. reikalavimų ir tinkamai kvalifikavo nuteistosios L. V. nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 4 d. ir paskyrė už šią nusikalstamą veiką teisingą bausmę.

Kaip matyti iš skundžiamo teismo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, skirdamas L. V. bausmę, atsižvelgė į jos atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.) L. V. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Apylinkės teismas, skirdamas jai bausmę, pagrįstai atsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumą visuomenei, į kaltinamosios asmenybę. L. V. teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu gailėjosi padariusi baudžiamąjį nusižengimą, ji anksčiau du kartus teista už nusikalstamas veikas nuosavybei, t.y. nusikalto nebe pirmą kartą, šį baudžiamąjį nusižengimą padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, kas rodo, jog ji išvadų iš ankstesnių teistumų nedaro, nelinkusi taisytis, todėl ji negali būti pataisyta ir perauklėta kitaip, nei izoliavus ją nuo visuomenės. L. V. padarytas baudžiamasis nusižengimas yra pavojingas visuomenei, todėl švelnesnėmis bausmėmis Lietuvos Respublikos BK 41 str. įtvirtinti bausmės tikslai negali būti pasiekti.

Nuteistoji L. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas jai paskyrė per griežtą bausmę, neatsižvelgė į tai, kad egzistuoja ne viena, bet dvi jos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, t.y. tai, kad ji prisipažino padariusi baudžiamąjį nusižengimą ir nuoširdžiai gailisi bei šią nusikalstamą veiką padarė dėl labai sunkios materialinės padėties. Ji nurodo, kad ji nėra linkusi nusikalsti, baudžiamąjį nusižengimą padarė verčiama beviltiškos materialinės padėties, neseniai neteko darbo, jokių kitų pajamų ar pagalbos iš artimųjų ji neturi, viena išlaiko mažametį vaiką.

Kolegija sprendžia, kad tokie nuteistosios L. V. apeliacinio skundo argumentai nelaikytini pakankamai pagrįstais, kad būtų pagrindas švelninti jai pirmosios instancijos teismo teisėtai ir pagrįstai pakirtą bausmę. Pažymėtina, kad už baudžiamojo nusižengimo, numatyto LR BK 178 str. 4 d., padarymą įstatymas numato viešuosius darbus arba baudą, arba laisvės apribojimą, arba areštą. Pirmosios instancijos teismas nuteistajai L. V. pagrįstai paskyrė straipsnio sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – areštą, nustatydamas arešto bausmės trukmę, artimą LR BK 49 str. 3 d. nustatytam arešto bausmės vidurkiui, kadangi L. V. nusikalsta nebe pirmą kartą, nusikalstamą veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, kas rodo jos polinkį nusikalsti.

Nors L. V. skunde nurodo, kad yra jos atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad ji padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką dėl labai sunkios materialinės padėties, tačiau prie apeliacinio skundo nėra pateikta jokių duomenų, pagrindžiančių tokias jos nurodytas aplinkybes. Vien tai, kad ji yra šiuo metu bedarbė, nesudaro pagrindo konstatuoti itin sunkią jos materialinę padėtį. Nuteistoji taip pat nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog ji viena augina mažametį vaiką, nes iš bylos medžiagos matyti, jog ji yra ištekėjusi. Taigi, konstatuoti labai sunkią nuteistosios materialinę padėtį, nesant byloje jokių tai pagrindžiančių duomenų, nėra pagrindo.

Nuteistoji skunde nurodo, kad ji nėra linkusi nusikalti. Tokie nuteistosios skundo argumentai laikytini visiškai nepagrįstais, kadangi ji anksčiau du kartus teista už nusikalstamas veikas nuosavybei, jai inkriminuotą baudžiamąjį nusižengimą padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, kas tik patvirtina tą aplinkybę, kad L. V. yra linkusi nusikalsti, kas leidžia pagrįstai manyti, jog jos daromos nusikalstamos veikos galimai yra jos gyvenimo būdas ir pragyvenimo šaltinis.

Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas L. V. paskirtą 25 parų arešto bausmę, vadovaudamasis LR BK 64 str. 1 d., 3 d., 65 str. 1 d. 1 p., tinkamai subendrino su Vilniaus apygardos teismo 2009-08-26 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi ir pagrįstai paskyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 metams 20 dienų, bausmę atliekant pataisos namuose. Kolegijos nuomone, nuteistajai L. V. paskirta bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu, tiek subendrinta galutinė bausmė nėra aiškiai per griežta, ji atitinka Lietuvos Respublikos BK 54 str. nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Nuteistajai L. V. dar kartą taikyti bausmės vykdymo atidėjimą (BK 75 str.), nėra jokio pagrindo, kadangi ji nepateisino teismo jai suteikto pasitikėjimo ir galimybės pasitaisyti, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu vėl nusikalto, kas rodo nuteistosios pavojingumą visuomenei.

Esant nurodytoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. kovo 2 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, švelninti nuteistajai L. V. šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę, jos apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistosios L. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo.