- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-15
- Bylos Nr.
- 1A-447-397/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-20-1-00319-2014-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Svetlana Jurgaitienė, Gytis Večerskas, Valdas Vitunskas
- Nuteistasis
- P. S., M. J., D. L., Ž. R.
- Advokatai
- Ramūnas Putinas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Svetlanos Jurgaitienės, Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Vitunsko,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 28 d. nuosprendžio, kuriuo M. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 6 punkte, 9 punkte, bei 146 straipsnio 2 dalyje, ir skirtos bausmės:
- už nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punkte, 9 punkte, padarymą – 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimas;
- už nusikaltimo, numatyto BK 146 straipsnio 2 dalyje padarymą – 1 (vienerių) metų laisvės atėmimas.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie griežtesnės – 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės, pridedant dalį 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmės, ir M. J. skirta galutinė, subendrinta 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 4 ir 5 punktais, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant M. J.:
- auklėti ir prižiūrėti savo nepilnametį vaiką, rūpintis jo sveikata, išlaikyti jį;
- tęsti darbą.
Nustatyta bausmės vykdymo atidėjimo terminą skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos (BPK 339 straipsnio 3 dalis).
Terminuoto laisvės atėmimo bausmės vykdymo atveju, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į bausmę įskaityti laikino sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2014 m. birželio 11 d., 10.40 val., iki 2014 m. rugsėjo 25 d., vieną sulaikymo ir suėmimo parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai, iš viso į bausmę jos realaus vykdymo atveju įskaičiuotinos 107 dienos.
Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o jam įsiteisėjus – panaikinta.
M. J., kaltintas pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
Taip pat šiuo nuosprendžiu, pripažinti kaltais ir nuteisti D. L. ir P. S., Ž. R. - išteisintas, tačiau jų atžvilgiu apeliacinių skundų nepateikta.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. M. J., pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą, 9 punktą už tai, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su asmeniu, kuriuo atžvilgiu baudžiamoji byla atskirta, ir kitais tyrimo metu nenustatytais asmenimis, 2014 m. balandžio 24 d., apie 13.00 val., asmeniui, kuriuo atžvilgiu baudžiamoji byla atskirta, apgaule atviliojus G. B. į susitikimą, M. J. vairuojamu automobiliu atgabeno G. B. į tyrimo metu nenustatytą vietą – mišką, esantį Kauno apskrityje. Toliau tęsdamas bendrus veiksmus ir siekdamas sužinoti kur yra laikomas laikrodis „V. C. G.“, kuris buvo pagrobtas 2014 m. kovo 25 d., plėšimo metu, pirmas sudavė du smūgius G. B. į veidą ir sulaužė žandikaulį. Toliau tęsdamas bendrus veiksmus kartu su bendrininkais sudavė G. B. eilę smūgių rankomis, kojomis, beisbolo lazda, taip pat M. J. naudojo elektrošoko prietaisą ir juo kankino G. B., siekdami išgauti informaciją apie laikrodžio „V. C. G.“ buvimo vietą. Tokiu būdu bendrais veiksmais G. B. sulaužydami žandikaulį dešinėje III danties srityje bei kairio kampo srityje, bei padarydami nubrozdinimą kaktos kairėje, nubrozdinimą kaktos dešinėje apatinėje dalyje, kraujosruvą dešiniojo žasto išoriniame bei nugariniame paviršiuose viduriniame trečdalyje, kraujosruvą dešiniojo dilbio nugariniame paviršiuje viršutiniame trečdalyje, nubrozdinimą dešiniojo riešo išorinėje dalyje, kraujosruvą kairiojo dilbio nugariniame paviršiuje apatiniame trečdalyje, kraujosruvą su nubrozdinimu kairės plaštakos nugariniame paviršiuje, nubrozdinimą dešiniojo peties priekinėje dalyje, kraujosruvą dešiniojo raktikaulio vidurinės dalies projekcijoje, kraujosruvą su nubrozdinimu krūtinės dešinėje, du nubrozdinimus krūtinės dešinėje apatinėje dalyje, kraujosruvą su nubrozdinimu pilvo dešinėje, tris nubrozdinimus pilvo kairėje, kraujosruvą kairio klubo srityje, kraujosruvą nugaros kairėje viršutinėje dalyje, pereinant į kairio peties nugarinę dalį, nubrozdinimą nugaros dešinėje viršutinėje dalyje, kraujosruvą kairio kelio išorinėje dalyje, kraujosruvą kairės šlaunies nugariniame paviršiuje viršutiniame trečdalyje, nubrozdinimą dešinės šlaunies nugariniame paviršiuje, du lygiagrečius nubrozdinimus kairės čiurnos išorinėje dalyje, tau yra G. B. ne mažiau dvidešimt vieno kontakto pasekoje bei dėl apatinio žandikaulio lūžio padarydami nesunkų sveikatos sutrikdymą;
2. Taip pat jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, už tai, kad 2014 m. balandžio 24 d., miške, esančiame Kauno apskrityje tęsdamas nusikalstamus veiksmus veikdamas bendrininkų grupėje kartu su asmeniu, kuriuo atžvilgiu baudžiamoji byla atskirta, asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta jam mirus, ir kitais asmenimis, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo atskirtas, dėl pavartoto smurto G. B. praradus galimybę priešintis, kartu su bendrininkais surišo G. B. rankas ir kojas, ant galvos uždėjo skudurą, ir jį nugabeno į namo, esančio (duomenys neskelbtini) rūsį, kur toliau iki 16.00 val. neteisėtai laikė G. B., taip neteisėtai atėmė jam laisvę.
3. Kauno apylinkės teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nuteistojo M. J. atžvilgiu konstatavo, kad ištyrus baudžiamojoje byloje esančius įrodymus ir įvertinus juos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnyje nustatyta tvarka, darytina išvada, kad kaltinimas M. J. dėl nesunkaus G. B. sveikatos sutrikdymo veikiant bendrininkų grupėje, bei dėl jo neteisėto laisvės atėmimo, pasitvirtino.
Šalies argumentai
4. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. J. prašė, panaikinti 2019 m. vasario 28 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nuosprendį dalyje dėl M. J. pripažinimo kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus ir 146 straipsnio 2 dalį ir dėl šių veikų jį išteisinti, kitoje dalyje nuosprendį palikti.
4.1. Skunde nurodė, jog su skundžiamame nuosprendyje teismo padarytomis išvadomis nesutinka ir mano, jog yra pagrindas panaikinti apylinkės teismo nuosprendi dalyje dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą, 9 punktą ir 146 straipsnio 2 dalį. Nuteistojo manymu, teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų reikalavimus, nes įrodymais pripažino šališko bei bylos baigtimi suinteresuoto nukentėjusiojo G. B. parodymus, nuosprendžio nepagrindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nepašalino baudžiamojoje byloje esančių prieštaravimų, nenurodė motyvų dėl esminių bylos aplinkybių, kurių jis viso bylos proceso metu nepripažino, nes netinkamai buvo pritaikytas baudžiamasis įstatymas bei padaryta esminių BPK pažeidimų.
Šalies argumentai
4.2. Skundo autoriaus teigimu, teismas priėmė neteisingą, šališką, nukentėjusiajam palankų sprendimą, taip buvo pažeista Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis. Atkreipiamas dėmesys, jog M. J. viso proceso metu teigė, kad smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo, laisvės jam neatiminėjo, o jo kaltė pagrįsta vien tik subjektyviais nukentėjusiojo G. B. prieštaringais parodymais, kurie turėjo būti vertinti kritiškai, be to, jų nepatvirtina kiti bylos duomenys. Vieninteliu įrodymu byloje teismas pripažino nukentėjusiojo G. B. parodymus ir jais vadovavosi, o paties nuteistojo ir liudytojų parodymus, kurie esą paneigia nukentėjusiojo parodymus, atmetė. Pažymima, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Nepašalintos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.
4.3. Apelianto teigimu, jis nuo pat proceso pradžios savo kaltės dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo kvalifikuojančiomis aplinkybėmis bei neteisėto laisvės atėmimo G. B. nepripažino ir parodė, kad V. G. ir G. B. kažko nepasidalino dėl vogtų daiktų. V. G. paprašė M. J. pagalbos, todėl jis į mišką važiavo kartu, tačiau pats asmeniškai smurto nukentėjusiojo atžvilgiu nenaudojo. Jis tik skyrė V. G. ir G. B., šiems susikibus, pats smurto nenaudojo. G. B. pats geranoriškai įlipo į automobilį ir vyko kartu, to daryti jo niekas nevertė. Miške buvo susikibimas su V. G., bet ne muštynės. Kiek pamena iš miško išvyko vienas, neatsimena ir nežino ar G. B. buvo bagažinėje. V. G. jo prašė, kad pabūtų, kol šis aiškinsis situaciją. Jokiame rūsyje su G. B. nebuvo, kiek žino kiti asmenys jį parvežė į namus. Šiuos jo parodymus patvirtino ir liudytojas G. F., kuris apklausiamas teisiamajame posėdyje parodė, kad vežė G. B. į parką šalia miesto, nes to prašė V. G.. Pats G. B. įsėdo į automobilį, to daryti jo niekas nevertė. V. G. jau automobilyje su G. B. pradėjo aiškintis dėl kažkokio laikrodžio, įvyko konfliktas, jie apsistumdė, G. B. bėgo, nukrito. Niekas jokių įtaisų G. B. atžvilgiu nenaudojo, buvo abipusės muštynės. G. B. pats įsėdo į automobilį ir vyko kartu, todėl jo laisvė nebuvo suvaržyta. G. B. nebuvo surištas, niekas jo bagažinėje nevežiojo. Nuteistojo įsitikinimu, akivaizdu, kad šie parodymai patvirtina jo nuoseklius parodymus, kad smurto nukentėjusiojo atžvilgiu jis nenaudojo, tik skyrė konfliktuojančius asmenis, t.y. G. B. ir V. G., į automobilį nukentėjusiojo niekas prievarta nesodino, jokiame rūsyje jo nelaikė. Teismas, nenurodydamas motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė minėto liudytojo parodymus, padarė esminį BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą.
4.4. Nuteistojo įsitikinimu, teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad byloje surinktų ir aptartų įrodymu visuma nustatyta, kad fizinį smurtą G. B. atžvilgiu naudojęs M. J. turėjo savanaudišką motyvą, susijusį su plėšimo iš juvelyrinės parduotuvės „Tettamanti“, Šveicarijos Konfederacijoje, Askona mieste, metu pagrobto turto, laikrodžio „V. C. G.“ buvimo vietos nustatymu ir tolesniu disponavimu šiuo daiktu. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas M. J. dėl dalyvavimo minėtos juvelyrinės parduotuvės plėšime išteisino, todėl teismo išvados dėl nuteistojo savanaudiško motyvo turėjimo kelia pagrįstų abejonių. Be to, pažymima, kad nukentėjusiojo sugyventinė E. A., apklausta teisiamajame posėdyje kaip liudytoja parodė, kad 2014 metais G. B. buvo Šveicarijoje, kur su draugais plėšė juvelyrines parduotuves. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad nukentėjusysis G. B. šioje byloje buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl neteisėtų veikų, numatytų BK 180 straipsnio dalyje, bei 189 straipsnio 2 dalyje, BK 39¹ straipsnio pagrindu, kaip asmuo, aktyviai padėjęs atskleisti organizuotos grupės.
4.5. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, jog nors specialisto išvada Nr. 32186/14(02) ir yra nustatyti nukentėjusiajam padaryti kūno sužalojimai, jų lokalizacija ir pobūdis, kurie patvirtina, kad prieš nukentėjusįjį buvo naudojamas intensyvus fizinis smurtas, tačiau tai nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad tuos sužalojimus padarė būtent M. J.. Kaip matyti iš bylos duomenų su nukentėjusiuoju konfliktavo V. G., tarp jų kilo susistumdymas, o M. J. tik bandė juos išskirti. Pats nukentėjusysis patvirtino, kad miške buvo dar du asmenys G. A. ir V. G.. Jie taip pat saugojo nukentėjusįjį rūsyje. Minėti asmenys taip pat nepatvirtino, kad matė M. J. smurtaujantį prieš G. B. ar naudojantį elektrošoką. Apelianto manymu, teismas, nepašalindamas abejonių byloje dėl M. J. dalyvavimo padarant minimas nusikalstamas veikas, pažeidė in dubio pro reo principą, nekaltumo prezumpciją ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Motyvuojamoji dalis
5. Nuteistojo M. J. apeliacinis skundas atmetamas.
6. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai traktuojama apeliaciniame skunde, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
7. Pirmosios instancijos teismas, pakankamai išsamiai ir nešališkai ištyrė visas M. J. inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punkte bei 146 straipsnio 2 dalyje padarymo aplinkybes, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl M. J. kaltės padarius jam inkriminuotus nusikaltimus. Nuteistojo M. J. kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje paminėtais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje suponuoja pagrįstą išvadą, jog sprendžiant M. J. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo.
8. Iš paduoto apeliacinio skundo turinio, jame išdėstytų nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentų bei suformuluotų prašymų matyti, kad M. J. nesutinka su įrodymų vertinimu, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų reikalavimus, nes įrodymais pripažino šališko bei bylos baigtimi suinteresuoto nukentėjusiojo G. B. parodymus, nuosprendžio nepagrindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nepašalino baudžiamojoje byloje esančių prieštaravimų bei nepagrįstai pripažino M. J. kaltu, padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Sutikti su tokiais apelianto motyvais ir jų visumoje naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, teisinio pagrindo nėra. Apeliacinio skundo motyvai, kuriais nuteistasis siekia būti išteisintas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą bei 146 straipsnio 2 dalį yra nepagrįsti ir atmetami. Jo kaltę dėl nesunkaus G. B. sveikatos sutrikdymo kvalifikuojančiomis aplinkybėmis ir neteisėto laisvės atėmimo, neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta argumentacija pagrįsta faktiniais bylos duomenimis ir yra pakankama. Nuteistojo M. J. nurodoma versija, jog jis jokio smurto G. B. atžvilgiu nenaudojo, o tik skyrė V. G. ir G. B. šiems susikibus, bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtino. Nors baudžiamojon atsakomybėn patrauktas M. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nuosekliai neigė smurtavęs G. B. atžvilgiu bei neteisėtai jam atėmęs laisvę, tačiau jo kaltę patvirtina baudžiamojoje byloje surinkta ir ištirta medžiaga, jo kaltės neigimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kritiškai, o teismo išvadas, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, grindė įstatymo nustatyta tvarka gautų įrodymų visuma.
9. Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, pagrįstai rėmėsi bylos faktines aplinkybes atitinkančiais nuosekliais nukentėjusiojo G. B., taip pat liudytojais apklaustų E. A., V. G. parodymais, kurie kartu su nukentėjusiojo G. B. pareiškimu, kuriame nurodė, kad 2014 m. balandžio 24 d. jis išviliotas iš restorano „(duomenys neskelbtini)“, buvo nuvežtas į mišką, kur stipriai sumuštas, kankintas elektros šoku, vėliau laikytas rūsyje (8 t., b. l. 132), 2014 m. balandžio 29 d. asmenų parodymo atpažinti pagal jų nuotraukas protokolu (8 t., b. l. 142–145, 146–149, 150–153, 154–157), G. B. drabužių apžiūros protokolu (8 t., b. l. 166, 167–168), nukentėjusiojo G. B. parodymų patikrinimo vietoje protokolu (8 t., b. l. 169–170), asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolu (8 t., b. l. 178–180), Valstybinės teismo medicinos tarnybos 2014 m. balandžio 25 d. specialisto išvada Nr. G2186/14(02) (9 t., b. l. 58-63), namo rūsio, kur po sumušimo buvo laikomas G. B. apžiūros protokolu (9 t., b.l. 58-63) ir kitais baudžiamojoje byloje esančiais rašytiniais duomenimis, tarpusavyje logiškai ir nuosekliai susiję, neprieštarauja, vienas kitą papildo ir objektyviai atspindi įvykio aplinkybes.
9.1. Kaip nustatyta analizuojamame įvykyje nukentėjusiojo G. B. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, jis po to, kai įvykdė plėšimą Šveicarijoje vieną iš pagrobtų laikrodžių pasiėmė sau, apie tai pasakė V. G., jam taip pat šį laikrodį parodė, o vėliau, paėjus maždaug 3-4 savaitėms minėtą laikrodį užstatė lombarde už 1000 eurų. Maždaug po savaitės jam paskambino P. S. ir pasiūlė susitikti prie restorano „(duomenys neskelbtini)“. Ten abiem susitikus automobiliu atvyko dar keturi asmenys, iš kurių atpažino G. F., M. J. ir Ž. R., jie paprašė G. B. sėsti į automobilį ir nuvežė į Kleboniškio mišką, kur jis buvo sumuštas. G. B. paaiškino, kad matė, jog smūgį į žandikaulį sudavė M. J., buvo atviras lūžis, M. J. naudojo elektrošoką, kiek buvo suduota smūgių negalėjo pasakyti, kas konkrečiai sudavė kitus smūgius, taip pat ir beisbolo lazda, nežino. Į mišką atvyko dar du asmenys G. A. ir V. G.. G. B. buvo liepta lipti į automobilio bagažinę, kurioje jis buvo nugabentas į kažkokį rūsį. Kas ten jį nugabeno nežino, tačiau kartu buvo V. G., G. A., kurie prižiūrėjo, kad jis nepabėgtų, kur buvo kiti asmenys nežino, mano, kad jie organizavo nuvykimą iki lombardo. Ikiteisminio tyrimo metu G. B. davė išsamius parodymus apie įvykio aplinkybes, jo atžvilgiu panaudotą smurtą bei neteisėtai atimtą laisvę. Jis nurodė jį mušant dalyvavusius asmenis – M. J., V. G., G. A., G. F.. Taip pat kategoriškai tvirtino, jog būtent iš M. J. (Titano) pasipylė pirmi smūgiai, po kurių jam sulūžo žandikaulis. Atgavęs sąmonę suprato, kad yra nutemptas gilyn į mišką, jo rankos už nugaros buvo surištos. M. J. rankose laikė policininkų naudojamą elektrošoko pistoletą, gavus iš jo neigiamą atsakymą apie laikrodį, M. J. šovė jam iš tazerio, kurio vienas laidas pataikė į pilvą, kitas į krūtinę. Nukentėjusysis taip pat patvirtino, jog M. J. aktyviai dalyvavo jį surišant, nutempiant ir įmetant į bagažinę bei uždarant į namo rūsį (8 t. b. l. 163–165). Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas vertindamas nukentėjusiojo G. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pagrįstai atsižvelgė į tai, jog nukentėjusysis 2014 m. gegužės 14 d. buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, todėl sprendė, kad tai yra tinkami ir leistinais būdais gauti M. J. kaltę dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo kvalifikuojančiomis aplinkybėmis bei neteisėto laisvės atėmimo, pagrindžiantys įrodymai. Tai, kad G. B. buvo sumuštas M. J. ir jam neteisėtai atimta laisvė, nurodė ir pirmosios instancijos teisme liudytoja apklausta E. A.. Liudytoja parodė, jog gyveno kartu su nukentėjusiuoju ir žinojo, kad 2014 metais jis buvo Šveicarijoje, kur su draugais plėšė juvelyrines parduotuves. Taip pat žino, kad V. G. su savimi parsivežė laikrodį, kurį G. B. norėjo paslėpti pas save namuose. Apie visa tai žinojo ir P. S.. V. G. paskambino G. B. ir paprašė išeiti pasivaikščioti ir tada jį išvežė į mišką, kur sumušė. Pats G. B. jai skambino iš miško, sakė, kad atiduotų jo daiktus, nes jį patį muša, ir jis gali nebegrįžti, todėl E. A. iškvietė policiją. G. B. daiktų buvo atvykęs D. L., su draugais grasino jai ginklu, liepė atsiimti pareiškimą, grasino susidoroti. Žino, kad G. B. miške mušė M. J., kišo į bagažinę, kankino elektrošoku, daužė beisbolo lazda. Pargabentas iš miško G. B. atrodė labai prastai, sužalota galva ir suplėšytais rūbais. Pirmosios instancijos teisme apklaustas V. G., kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta jam mirus, parodė, kad po to, kai Šveicarijoje įvykdė plėšimą grįžęs į Lietuvą už tai gavo 1500 eurų. Pats G. B. jam sakė ir parodė, kad vieną laikrodį pasivogė sau. Būtent dėl to G. A. V. G. atsivežė į mišką ir paklausė ar yra matęs tą laikrodį, o V. G. jam atsakė, kad šį laikrodį matė pas G. B.. Patvirtino, kad dėl to G. B. buvo vežamas į mišką, o jo rankos buvo surištos, ant veido matėsi kraujas. Patvirtino, kad G. B. buvo nuvežtas ir į rūsį kartu su pačiu V. G., juos vežė G. A.. Taip buvo daroma tam, kad išgauti informaciją apie pavogto laikrodžio buvimo vietą. Nei V. G., nei G. B. iš rūsio išeiti negalėjo, buvo užrakinti, o kas išvyko ieškoti laikrodžio nežino. Nors V. G. nenurodė visų asmenų, kurie dalyvavo įvykyje miške, tačiau kitos jo nurodytos įvykio aplinkybės atitiko nukentėjusiojo nurodytoms aplinkybėms, jo parodymus patvirtino ir kita bylos medžiaga, todėl aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi minėto V. G. parodymais tik tiek, kiek jo parodymus patvirtino kita bylos medžiaga.
9.2. Pirmosios instancijos teismas M. J. kaltę, padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, taip pat grindė: 2014 m. balandžio 29 d. asmenų parodymo atpažinti pagal jų nuotraukas protokolu iš kurio matyti, jog atpažinimo metu G. B. atpažino V. G., G. A., M. J. ir G. F. kurie dalyvavo jį sumušant ir neteisėtai atimant jo laisvę. M. J., atpažino, kaip asmenį, pravarde „Titanas“, nurodė, kad tai jis sudavė pirmus smūgius G. B. bei naudojo elektros šoką (8 t., b. l. 142–145, 146–149, 150–153, 154–157); Valstybinės teismo medicinos tarnybos 2014 m. balandžio 25 d. specialisto išvada Nr. G2186/14(02), kurioje nurodyta, kad G. B. nustatyta apatinio žandikaulio lūžis dešinėje III danties srityje bei kairio kampo srityje, nubrozdinimas kaktos kairėje, nubrozdinimas kaktos dešinėje viršutinėje dalyje, nubrozdinimas kaktos dešinėje apatinėje dalyje, kraujosruva dešinio žasto išoriniame bei nugariniame paviršiuose viduriniame trečdalyje, kraujosruva dešinio dilbio nugariniame paviršiuje viršutiniame trečdalyje, nubrozdinimas dešinio riešo išorinėje dalyje, kraujosruva kairio dilbio nugariniame paviršiuje apatiniame trečdalyje, kraujosruva su nubrozdinimu kairės plaštakos nugariniame paviršiuje, nubrozdinimas dešinio peties priekinėje dalyje, kraujosruva dešinio raktikaulio vidurinės dalies projekcijoje, kraujosruva su nubrozdinimu krūtinės dešinėje, du nubrozdinimai krūtinės dešinėje apatinėje dalyje, kraujosruva su nubrozdinimu pilvo dešinėje, trys nubrozdinimai pilvo kairėje, kraujosruva kairio klubo srityje, kraujosruva nugaros kairėje viršutinėje dalyje, pereinanti į kairio peties nugarinę dalį, nubrozdinimas nugaros dešinėje viršutinėje dalyje, kraujosruva kairio kelio išorinėje dalyje, kraujosruva kairės šlaunies nugariniame paviršiuje viršutiniame trečdalyje, nubrozdinimas dešinės šlaunies nugariniame paviršiuje, du lygiagretūs nubrozdinimai kairės čiurnos išorinėje dalyje. Sužalojimų vaizdas bei aprašymas medicininiuose dokumentuose rodo, kad jie galėjo būti padaryti netrukus iki kreipimosi į gydymo įstaigą, t.y. 2014 m. balandžio 24 d. Sužalojimai galėjo būti padaryti daiktui (-ams) judant bei kontaktuojant su kūnu ir/arba kūnui judant bei kontaktuojant su daiktu (-ais). Apatinio žandikaulio lūžis, kraujosruvos padaryti buku (-ais) daiktu (-ais); nubrozdinimai ir/arba kraujosruvos su nubrozdinimais galėjo būti padaryti įvairias savybes turinčiu (-iais) daiktu (-ais). Sužalojimai galėjo būti padaryti dvidešimt vieno (ar daugiau) kontaktų: vienas į apatinio žandikaulio sritį, padarant apatinio žandikaulio lūžį dešinėje III danties srityje bei kairio kampo srityje; vienas - į kaktos kairę pusę, padarant nubrozdinimą; vienas -į kaktos dešinę pusę, padarant du nubrozdinimus; vienas - į dešinio žasto išorinį be nugarinį paviršius vidurinį trečdalį, padarant kraujosruva; vienas - į dešinio dilbio nugarinį paviršių viršutinį trečdalį, padarant kraujosruva; vienas - į dešinio riešo išorinę dalį padarant nubrozdinimą; vienas - į kairio dilbio nugarinį paviršių apatinį trečdalį, padarant kraujosruva; vienas - į kairės plaštakos nugarinį paviršių, padarant kraujosruva su nubrozdinimu; vienas - į dešinio peties priekinę dalį, padarant nubrozdinimą; vienas - į dešinio raktikaulio vidurinės dalies projekciją, padarant kraujosruvą; vienas - į krūtinės dešinę pusę, padarant kraujosruvą su nubrozdinimu; vienas - į krūtinės dešinę pusę apatinę dalį, padarant du nubrozdinimus; vienas - į pilvo dešinę pusę, padarant kraujosruvą su nubrozdinimu; vienas — į pilvo kairę pusę, padarant tris nubrozdinimus; vienas — į kairio klubo sritį, padarant kraujosruvą; vienas - į kūno nugarinę viršutinę dalį, padarant kraujosruvą nugaros kairėje viršutinėje dalyje, pereinanti į kairio peties nugarinę dalį; vienas - į nugaros dešinę pusę viršutinę dalį, padarant nubrozdinimą; vienas - į kairio kelio išorinę dalį, padarant kraujosruvą; vienas - į kairės šlaunies nugarinį paviršių viršutinį trečdalį, padarant kraujosruvą; vienas - į dešinės šlaunies nugarinį paviršių, padarant nubrozdinimą; vienas - į kairės čiurnos sritį, padarant du nubrozdinimus išorinėje dalyje. Remiantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 7. l punktu apatinio žandikaulio lūžis laikomas nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Remiantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 9 punktu kiti išvados „l“ punkte išvardinti sužalojimai - kraujosruvos, nubrozdinimai - laikomi nežymiu sveikatos sutrikdymu. Remiantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 7.1 punktu apatinio žandikaulio lūžis laikomas nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Remiantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 9 punktu kiti išvados „l“ punkte išvardinti sužalojimai – kraujosruvos, nubrozdinimai - laikomi nežymiu sveikatos sutrikdymu. Nugaros kairėje viršutinėje dalyje, pereinančios į peties nugarinę dalį kraujosruvos vaizdas rodo, kad ji galėjo būti padaryta lazda. Kairės čiurnos išorinės dalies nubrozdinimų vaizdas rodo, kad jie galėjo būti padaryti surišus koją. Kaktos, dešinio riešo išorinės dalies, dešinio peties priekinės dalies, krūtinės dešinės pusės apatinės dalies, pilvo kairės pusės, nugaros dešinės pusės viršutinės dalies, dešinės šlaunies nugarinio paviršiaus smulkių nubrozdinimų vaizdas rodo, kad jie galėjo būti padaryti ir elektrošoko prietaisu (9 t., b. l. 2-3). Kaip pagrįstai vertino ir pirmosios instancijos teismas, visi aukščiau nurodyti ir G. B. padaryti kūno sužalojimai, jų lokalizacija ir pobūdis aiškiai liudija, jog prieš nukentėjusįjį buvo naudojamas intensyvus fizinis smurtas jį surišus, naudojant lazdą, elektrošoko prietaisą, suduodant eilę smūgių rankomis ir kojomis, taip padarant jam nesunkų sveikatos sutrikdymą.
9.3. Nors apeliaciniame nuteistojo skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kadangi apkaltinamasis nuosprendis buvo grindžiamas vien tik nukentėjusiojo G. B. subjektyviais ir prieštaringais parodymais, kurie turėjo būti vertinti kritiškai, tačiau aukštesnysis teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas M. J. kaltę dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punkte bei 146 straipsnio 2 dalyje padarymo pagrindė įvertinęs ne tik kiekvieną įrodymą atskirai (tiek tiesioginį, tiek netiesioginį), tačiau vertino jų visumą, ir pripažino, jog šių duomenų pakanka M. J. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų ir įvertintų įrodymų visetas patvirtina, kad nuteistasis M. J. aktyviai tiek dalyvavo, tiek organizavo G. B. sužalojimą bei neteisėtai jam atėmė laisvę.
9.4. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog byloje surinktų ir aptartų įrodymu visuma nustatyta, kad fizinį smurtą G. B. atžvilgiu naudojęs M. J. turėjo savanaudišką motyvą, susijusį su plėšimo iš juvelyrinės parduotuvės „Tettamanti“, Šveicarijos Konfederacijoje, Askona mieste, metu pagrobto turto, laikrodžio „V. C. G.“ buvimo vietos nustatymu ir tolesniu disponavimu šiuo daiktu. Tiek apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo posėdyje, G. B. kategoriškai tvirtino, jog M. J. sudavęs jam smūgius, po ko jis buvo praradęs sąmonę, klausė, kur yra laikrodis, jam pradėjus neigti, M. J. šovė į jį elektrošoko pistoletu (t. 8 b.l. 164). Tai, kad G. B. buvo vežamas į mišką siekiant išgauti informaciją apie pavogto laikrodžio buvimo vietą, patvirtino ir teisiamajame posėdyje apklaustas V. G..
10. Nesutiktina ir su apeliacinio skundo argumentu, jog teisiamajame posėdyje apklausto G. F. parodymai, jog jis vežė G. B. į parką šalia miesto ir to daryti jo niekas nevertė ir tai, kad būtent tarp V. G. su G. B. įvyko konfliktas dėl ko jie apsistumdė, tačiau G. B. nebuvo surištas, niekas jo bagažinėje nevežiojo, tik patvirtina M. J. nuoseklius parodymus, kad smurto nukentėjusiojo atžvilgiu jis nenaudojo, tik skyrė konfliktuojančius asmenis. Aukštesniojo teismo vertinimu, vadovautis vien tik jokiais objektyviais duomenimis nepagrįstais G. F. parodymais, iš esmės prieštaraujančiais ne tik faktinėms nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybėms, bet ir kitų asmenų išdėstytoms vertinamo įvykio aplinkybėms, nėra jokio pagrindo.
11. Atsakant į kitus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje surinktų įrodymų visuma, kurių pakako daryti pagrįstą išvadą, kad M. J. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Pažymėtina, jog nuteistasis M. J., prašydamas jį išteisinti ir nuosprendį panaikinti, nenurodė jokių objektyvių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, nustatinėti ar jie atitinka faktines bylos aplinkybes bei skundžiamą nuosprendį naikinti. Apeliaciniame skunde išreikštas prašymas, aukštesniojo teismo vertinimu, yra deklaratyvus ir nemotyvuotas.
12. Remdamasi anksčiau išdėstytų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis M. J. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuojamų nusikaltimų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punkte bei 146 straipsnio 2 dalyje, požymius, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį ir M. J. išteisinti, kaip to apeliaciniu skundu prašo nuteistasis, nėra pagrindo. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Esant šioms aplinkybėms, nėra jokio teisinio pagrindo naikinti ar keisti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 28 d. nuosprendį.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
nuteistojo M. J. apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.