Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Pranešėjas A. DaugėlaTeisėja R. Pauparienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-32-458/2015 Teisminio proceso Nr. 1-85-1-00674-2013-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.3.; 2.8.2.; 2.4.1. (S)

2015 m. kovo 17 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arvydo Daugėlos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, Ž. O., apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 19 d. nutarties, kuria Ž. O., a. k. (duomenys neskelbtini) padariusiam Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 2 d. 3 p. numatytą nusikalstamą veiką, taikytos priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. O. taikytos priverčiamosios medicinos priemonės už tai, kad jis 2013 m. liepos 8 d., apie 23.30 val., (duomenys neskelbtini), kilus buitiniam konfliktui tyčia sumušė savo motiną N. O., suduodamas jai smūgius rankomis ir kojomis į galvą bei kitas kūno vietas, tuo padarydamas nukentėjusiajai N. O. kairės pusės III, IV, V šonkaulių lūžimą su potrauminiu hidrotoraksu, kas sukėlė jai nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniu skundu Ž. O. prašo Tauragės rajono apylinkės teismo 2014-08-19 nutartį panaikinti. Nurodo, jog jo mama, N. O., teisme parodė, jog 2013-07-08 patyrė sužalojimus, nes lipdama laiptais nuo jų nukrito. Ligoninėje jai buvo suleista daug raminamųjų ir nuo skausmo vaistų, todėl policijos pareigūnams pasakė, kad ją sumušė jis, Ž. O.. Tačiau teismas nesivadovavo jo motinos parodymais, duotais teisme, kadangi nusprendė, jog ji siekia jam padėti išvengti atsakomybės. Pažymi, jog jis teisme patvirtino, jog motinos nemušė ir jos nesužalojo, tačiau į jo parodymus taip pat nebuvo atsižvelgta. Nurodo, jog nuolat gydosi ligoninėje ir vartoja jam paskirtus vaistus, laikosi visų gydytojo nurodymų, todėl mano, jog nėra tikslinga skirti jam stacionarų gydymą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas ir nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl padarytos nusikalstamos veikos ir teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.

Apeliacinės instancijos teismo manymu, byloje yra surinkta pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad Ž. O., būdamas nepakaltinamu, padarė visuomenei pavojingą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, t. y. kad jis 2013 m. liepos 8 d., apie 23.30 val., (duomenys neskelbtini), kilus buitiniam konfliktui tyčia sumušė savo motiną N. O., suduodamas jai smūgius rankomis ir kojomis į galvą bei kitas kūno vietas, tuo padarydamas nukentėjusiajai N. O. kairės pusės III, IV, V šonkaulių lūžimą su potrauminiu hidrotoraksu, kas sukėlė jai nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog Ž. O. kaltę, padarius visuomenei pavojingą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, patvirtina nukentėjusiosios N. O. pirminiai parodymai ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 1–2, 8, 9–10), tarnybinis pranešimas dėl smurto artimoje aplinkoje (b. l. 1–2), 2013-07-09 pranešimas apie smurtą artimoje aplinkoje (b. l. 14) ir specialisto išvada Nr. G204/13(11) (b. l. 24).

Atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog N. O. parodymai, duoti iškart po įvykio, t. y. ligoninėje, buvo sąlygoti didelio jai suleistų raminamųjų ir nuo skausmo vaistų poveikio, kadangi nukentėjusiosios parodymus, jog ją sužalojo būtent Ž. O., patvirtina ne tik minėti pranešimai apie smurtą artimoje aplinkoje (b. l. 1–2, 14), bet ir specialisto išvada Nr. G204/13(11), kurioje nurodoma, jog nukentėjusiajai įvykio metu padaryti sužalojimai – šonkaulių lūžimai – buvo padaryti nukentėjusiosios nurodytomis aplinkybėmis, suduodant į šias kūno sritis kietu buku daiktu (kumščiu, koja, apauta batu ar kitu daiktu, turinčiu panašių savybių), t. y. atitinka nukentėjusiosios pirminių apklausų metu nurodytą sužalojimo mechanizmą (b. l. 24).

Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai ir nešališkai išsiaiškinti reikšmingas bylai aplinkybes bei išsamiai atsakyti į apeliacinio skundo argumentus, atliko įrodymų tyrimą, jo metu apklausė nukentėjusiąją N. O., kuri patvirtino savo vėlesnius ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotus parodymus, jog susižalojo pati, krisdama nuo laiptų, o sūnus jos tikrai nemušė (b. l. 173–174). Tačiau šiuos jos parodymus iš esmės paneigė apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklaustas ekspertas A. Gedminas, kuris vienareikšmiškai patvirtino, jog N. O. nustatyti sužalojimai – trijų gretutinių šonkaulių lūžiai – negalėjo atsirasti jai nugriuvus nuo laiptų, o tik nuo tiesioginio kontakto į krūtinės ląstą (smūgio ar smūgių rankomis ar koja) (b. l. 165). Todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog nukentėjusiosios N. O. parodymai, kad sūnus jos nemušė, o sužalojimai atsirado jai nukritus nuo laiptų, kad ji sūnų apkaltino nepagrįstai, nes buvo apsvaigusi nuo vaistų, vertintini kritiškai, kaip noras padėti sūnui išvengti atsakomybės.

Pažymėtina, jog iš byloje esančio 2014-01-28 teismo psichiatrijos akto Nr. 85TPK-29/2014 matyti, jog Ž. O. jam inkriminuojamos veikos padarymo metu sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija ir dėl šio lėtinio psichikos sutrikimo paūmėjimo negalėjo suprasti savo veiksmų esmės, numatyti savo poelgio pasekmių bei valdyti savo veiksmų. Šiame akte taip pat nurodoma, kad Ž. O. psichikos būklė nėra stabili, o jo sugebėjimas suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti turėtų būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju atskirai. Be to, nurodoma, kad Ž. O. dėl lėtinio psichikos sutrikimo paranoidinės šizofrenijos, nepaisant skiriamo gydymo ilgesnio veikimo vaistais, stebint persistuojančią psichozinę simptomatiką bei nepakankamą kritiką susirgimo atžvilgiu, rekomenduojama taikyti priverčiamąją medicininio poveikio priemonę – stacionarinį gydymą (b. l. 78–81).

Teismo psichiatrijos ekspertas D. Tamašauskas, apklausiamas pirmosios instancijos teisme, patvirtino šį teismo psichiatrijos aktą ir rekomendacijas dėl priverčiamosios medicinos poveikio priemonės taikymo – stacionarinio gydymo Ž. O. reikalingumo (b. l. 119).

Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, jog Ž. O. šiuo metu yra socialiai pavojingas, jo veiksmai kelia grėsmę aplinkiniams, todėl ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis jam nepakaktų.

Apeliacinės instancijos teismas baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų pagrindu mano, jog Ž. O., būdama nepakaltinamas, padarė visuomenei pavojingą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, t. y. nesunkiai sutrikdė savo motinos sveikatą, ir jam paskirta tinkama priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Všį Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, todėl keisti pirmosios instancijos teismo nutartį nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ž. O. apeliacinį skundą atmesti.