Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės - Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo R. Č. prašymą atnaujinti procesą R. Č. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Panevėžio visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Institucija) įgaliota pareigūnė 2008 m. gegužės 19 d. surašė R. Č. administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad jo vadovaujamame sveikatingumo kultūrizmo fitneso klube „Hermis“ 2008 m. balandžio 17 d., 15.50 val., buvo teikiama kūno kultūros ir sporto paslauga pažeidžiant Higienos normos HN 123:2003 „Patalpų ir įrangos, skirtų kūno kultūrai ir sportui, higienos reikalavimai“ 6, 7, 8, 41, 42 punktų reikalavimus. Institucija 2008 m. gegužės 26 d. nutarimu R. Č. už pažeidimo, numatyto ATPK 42 straipsnio („Higienos norminių aktų bei Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo pažeidimas“) 2 dalyje, padarymą paskyrė 500 litų baudą.

Panevėžio apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs R. Č. skundą dėl nutarimo, 2008 m. lapkričio 21 d. nutartimi (byla Nr.II-378-283-2008) skundo netenkino (b. l. 129 – 132). Nesutikdamas su tokia nutartimi, R. Č. pateikė apeliacinį skundą, kurį išnagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. vasario 5 d. nutartimi byloje Nr.N575-50/2010 atmetė. Teismas konstatavo, jog klubui „Hermis“ teisės aktais nėra uždrausta teikti paslaugas, tai yra juridinis asmuo, eksploatuojantis uždarą sporto statinį, todėl nėra pagrindo teigti, kad jam Higienos norma nėra taikytina, ar kad Institucija neturi teisinio pagrindo vykdyti šio sporto klubo teikiamų paslaugų valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje nėra reikšminga nustatyti, ar R. Č. vadovaujamas klubas tekia atlygintinas paslaugas ar ne, tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, kadangi bet kokiu atveju klube turi būti laikomasi Higienos normoje įtvirtintų reikalavimų. Teismas nurodė, jog R. Č. pažeidė Higienos normos 6, 7, 8, 28, 41, 42 punktų reikalavimus, todėl jo veika pagrįstai kvalifikuota pagal ATPK 42 straipsnio 2 dalį, nuobauda paskirta teisėtai ir pagrįstai, yra proporcinga bei atitinkanti teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl ją mažinti pagrindo nėra (b. l. 155 – 160).

II.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas R. Č. 2010 m. kovo 25 d. prašymas atnaujinti procesą Panevėžio apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr.II-378-283-2008, panaikinti tiek pirmosios instancijos teismo, tiek apeliacinio teismo nutartis ir priimti naują procesinį sprendimą – jo skundą visiškai tenkinti ir administracinę bylą nutraukti. R. Č. savo prašymą grindžia šiais argumentais:

1) padaryti akivaizdūs materialinės teisės normų pažeidimai, nulėmę neteisėtos nutarties priėmimą, o būtent: pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis, Teismų įstatymo 3 straipsnis, įpareigojantys teisėjus, nagrinėjančius bylas ir vykdančius teisingumą klausyti tik įstatymo; pažeistas ATPK 239⁴ straipsnis, nes baudą paskyrė pareigūnas, neįgaliotas tai daryti; pažeistas Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas, nustatantis, jog Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos ir jai pavaldžių teritorinių visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų kompetencijoje yra tik tų sporto klubų valstybinė visuomenės sveikatos saugos kontrolė, kurie teikia paslaugas, t. y. užsiima ūkine-komercine veikla, o šiuo atveju klubas „Hermis“ paslaugų neteikia; pažeistas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 13 d. nutarimo Nr.1283 3 punktas, kuriame įtvirtinta ūkio subjekto sąvoka, nes klubas nepagrįstai tokiu subjektu pripažintas; pažeistos Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 7, 8 ir 15 dalys, kuriose pateiktos paslaugos, paslaugų teikėjų ir vartotojų definicijos, kurias teismas ignoravo ir sukūrė naujas; pažeistas Asociacijų įstatymo 14 straipsnis jo netaikant ir 16 straipsnis jį aiškinant plečiamai, t. y. neva klubo veiklą papildomai riboja ir Higienos norma HN 123:2003, nors ši norma netaikoma visuomeninių organizacijų sporto klubams; pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalis teismui pakeičiant jos turinį bei 7 straipsnio 1 dalis, o taip pat Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, nes teismas taikė Asociacijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, kuri aiškiai prieštarauja Konstitucijos 35 straipsnio 1 daliai; pažeista Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis nenustačius, jog Panevėžio visuomenės sveikatos centras neviršijo kompetencijos; netinkamai pritaikytas Sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymas Nr.V-180; pažeistas Tiesioginės valstybinės visuomeninės sveikatos saugos kontrolės reglamento 2 punktas, nes tokio turinio teksto, koks nurodytas teismo nutartyje, apskritai nėra; netinkamai aiškinti ir taikyti Higienos normos HN 123:2003 neva pažeisti punktai, o 28 punktu, kurio pažeidimą konstatavo apeliacinės instancijos teismas, nei Institucija, nei pirmosios instancijos teismas nesirėmė;

2) abiejų teismų priimtos nutartys yra be motyvų, t. y. pirmosios instancijos teismas nepasisakė, kodėl byloje remiasi surašytu patikrinimo aktu, antstolio surašytu faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, kuriame apskritai nėra jokios informacijos, galinčios padėti teisingai išspręsti bylą, bei Panevėžio apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje vėliau iškelta administracine byla, kurioje priimtas nutarimas nėra įsiteisėjęs. Apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo, kodėl nesivadovauja įstatyme įtvirtintomis paslaugos, paslaugos vartotojo, ūkio subjekto ir kitomis sąvokomis. Atsižvelgiant į tai, mano, jog motyvų ir motyvuojamosios dalies nutartyje iš viso nėra;

3) akivaizdžiai nukrypta nuo vienodos administracinių teismų praktikos, kiek tai liečia įrodymų leistinumą administracinių teisės pažeidimų bylose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog duomenys nepripažįstami įrodymais, jei valdžios institucijos veiksmai atlikti nesilaikant tam veiksmui atlikti numatytų pagrindinių taisyklių, duomenys gauti iš neteisėtų šaltinių, taip pat įrodymu nelaikomi duomenys, jei jie gauti išprovokavus asmenį įvykdyti teisės pažeidimą, jei byloje nėra duomenų, kad tokį pažeidimą asmuo būtų daręs savo valia (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr.1(11) 2007 m., psl.87, Nr.2(12) 2007 m., psl. 36). Teigia, jog šiuo atveju vienintelis faktinis pagrindas skirti jam nuobaudą buvo Panevėžio visuomenės sveikatos centro pareigūnių įvykdyta provokacija, nors ši institucija nėra operatyvinės veiklos subjektas. Atsižvelgiant į tai mano, jog teismas, turėdamas vienintelį įrodymą – provokacijos pagrindu surašytą patikrinimo aktą ir iš jo kilusį administracinio teisės pažeidimo protokolą, turėjo jo skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

III.

Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.

Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tokią proceso atnaujinimo instituto paskirtį, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ABTĮ) gana detaliai reglamentuoja proceso atnaujinimo procedūrą, kuri vykdoma griežtai laikantis nustatytų sąlygų ir tvarkos. Visų pirma pastebėtina, jog R. Č. prašo atnaujinti procesą pirmosios instancijos teismo byloje Nr.II-378-283-2008, tačiau ši byla išnagrinėta apeliacine tvarka, prašymo argumentacija liečia apeliacinės instancijos teismo nutartį, prašymo padavimo terminus R. Č. atitinkamai skaičiuoja nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo, todėl atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, laikytina, jog siekiama proceso atnaujinimo byloje Nr.N575-50/2010.

Taigi, ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. R. Č. mano, jog šiuo atveju procesas atnaujintinas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose įtvirtintais pagrindais.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog procesas, vadovaujantis šiuo pagrindu, gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylas Nr.P525-194/2009, P444-180/2010 ir kt.). Šiuo atveju tokių aplinkybių nenustatyta. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apelianto argumentą, apeliacinės instancijos teismo sprendimui motyvuoti gali būti pakankama pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais juos tiesiog įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr.16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr.20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr.30544/96 Garcia Ruiz v Spain). Teisėjų kolegija, nagrinėjusi R. Č. apeliacinį skundą, skundo argumentus sugrupavo juos sunumeruodama ir dėl visų jų (dėl vienų išsamiau, dėl kitų glausčiau) pasisakė. Todėl įvertinus tai, kas nustatyta, darytina išvada, jog 2010 m. vasario 5 d. nutarties teiginys, kad „Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo“, šiuo atveju leidžia teigti, kad apeliacinės instancijos teismas palaikė pirmosios instancijos teismo motyvus, ir jokie apeliacinio skundo argumentai neliko apeliacinės instancijos teismo visiškai neaptarti ir neįvertinti. Taigi, šis proceso atnaujinimo pagrindas neįrodytas.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Pažymėtina, jog materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui, taikytinos sankcijos. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylas Nr.P756-153/2009, P502-119/2009), šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo. Nagrinėjamu atveju iš R. Č. prašymo matyti, jog šio pagrindo buvimą jis sieja ir su teisės normomis (kai kurios jų ir nematerialinės), kurios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr.N575-50/2010 apskritai nebuvo taikytos, o jų įtaka ginčijamai teismo nutarčiai atskleista itin abstrakčiai. Dėl šių priežasčių Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Teismų įstatymo, Vartotojų teisių apsaugos įstatymo, Asociacijų įstatymo, Sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymo Nr.V-180, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 13 d. nutarimo Nr.1283 nuostatų, taip pat ATPK 239⁴ straipsnio, ABTĮ 3 straipsnio 2 dalies ir 4 straipsnio 1 dalies pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį, negali būti konstatuotas.

Dėl likusių teisės normų taikymo pasakytina, jog teisėjų kolegija jų taikymo pažeidimo, kaip to reikalauja ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas, nenustatė. R. Č. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas cituodamas Tiesioginės valstybinės visuomeninės sveikatos saugos kontrolės reglamento 2 punktą nurodė tai, ko šiame punkte nėra. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog minėto punkto turinys atskleistas netiksliai, tačiau tai neįtakojo priimamo teismo sprendimo. Pažymėtina, jog teisėjų kolegija minėtą aktą byloje Nr.N575-50/2010 citavo spręsdama Institucijos kompetencijos klausimą, tačiau nutartyje kartu taip pat nurodė Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kuris numatė, jog Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba vykdo inter alia sporto klubų teikiamų paslaugų valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę. Iš minėto įstatymo 2 ir 3 dalies aiškiai matyti, jog teisėjų kolegijos paminėtą funkciją vykdo ir Valstybinei visuomenės sveikatos priežiūros tarnybai pavaldžios teritorinės visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos. Taigi matyti, jog ginčo dėl to, kad Panevėžio visuomenės sveikatos centras galėjo atlikti sporto klubo teikiamų paslaugų valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę, nėra, tačiau R. Č. mano, jog šiuo atveju Institucija buvo nekompetentinga, nes Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymas kalba tik apie tų sporto klubų kontrolę, kurie užsiima ūkine-komercine veikla, o tai, kad klubas „Hermis“ paslaugų neteikė, neva nustatė ir teismai. Nagrinėjamu aspektu pasakytina, jog R. Č. klaidingai interpretuoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 5 d. nutarties išvadas. Teismas nenurodė, jog klubas „Hermis“ paslaugų neteikė, o tik pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju nesvarbu, ar tokias paslaugas klubas teikia atlygintinai ar ne, nes Higienos normos reikalavimų jis privalo laikytis nepriklausomai nuo to.

R. Č. teigia, jog netinkamai aiškinta ir taikyta Higienos norma HN 123:2003, nes ji klubui „Hermis“ apskritai netaikytina, o neva pažeisti punktai aiškinti izoliuotai, be to, apeliacinės instancijos teismas konstatavo 28 punkto pažeidimą, kuriuo nei Institucija, nei pirmosios instancijos teismas nesirėmė. Šiuo aspektu pasakytina, jog minėtos Higienos normos taikymas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje aiškiai motyvuotas („klubui <...> teisės aktais nėra uždrausta teikti paslaugas, tai yra juridinis asmuo, eksploatuojantis uždarą sporto statinį“), teisėjų kolegija, sprendžianti proceso atnaujinimo klausimą, faktinių aplinkybių ir įrodymų iš naujo negali vertinti, todėl, nustačius Higienos normos 2 punkte įtvirtintą jo taikymo sritį („higienos norma privaloma visiems Lietuvos Respublikos juridiniams ir fiziniams asmenims, <...> eksploatuojantiems uždarus sporto statinius <...>“), daro išvadą, jog minėtas teisės aktas (kaip ir jo atskiros nuostatos) taikytas pagrįstai. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog R. Č. Institucijos nutarimu buvo nubaustas už Higienos normos 28 punkto reikalavimų nesilaikymą (beje, toks pažeidimas fiksuotas ir patikrinimo akte, pats R. Č. dėl jo teikė paaiškinimus), todėl šį punktą apeliacinės instancijos taikė visiškai pagrįstai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, matyti, jog R. Č. nepateikė akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių, kad apeliacinės instancijos teisme buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį, todėl šis proceso atnaujinimo pagrindas taip pat neįrodytas.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtinta, jog procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Minėtu pagrindu atnaujinti procesą galima tik tada, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Tokiu atveju suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylas Nr. P822-81/2010, P146–58/2010, P662–54/2010 ir kt.). R. Č. mano, jog apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo savo paties suformuotos praktikos bylose Nr.N3-764/2007 ir N3-1679/2007.

Pažymėtina, jog byloje Nr.N3-764/2007 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas teismo pareigą įvertinti įrodymų gavimo būdo teisėtumą, nurodė, jog Lietuvos Respublikos Seimui 1995 m. ratifikavus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją bei šios Konvencijos protokolus, ATPK, galiojantis nuo 1985 metų balandžio 1 dienos, nebuvo išsamiai papildytas procesinėmis teisės normomis, įtvirtinančiomis Konvencijos garantuojamą teisę į teisingą teismo procesą. Nepaisant to, tai neatleidžia teismo, vykdančio teisingumą, bei institucijų, rengiančių administracinio teisės pažeidimo bylą teisminiam nagrinėjimui, renkančių įrodymus, nuo pareigos užtikrinti asmenims, traukiamiems administracinėn atsakomybėn, teisę į teisingą teismo procesą pagal tuos standartus, kurie yra pripažįstami EŽTT praktikoje. Minėtoje byloje teismas, pasiremdamas EŽTT jurisprudencija, nurodė, jog nesant duomenų, kad pažeidimas, kuriuo asmuo kaltinamas, galėjo būti padarytas be policijos pareigūnų įsikišimo, policijos pareigūnams neapsiribojus vien tik pasyviu asmens galimai neteisėtos veiklos tyrimu, bet darant tokio pobūdžio įtaką, kad sukurstytų asmenį įvykdyti teisės pažeidimą, darytina išvada, kad pažeidimo asmuo savo valia nepadarė, o buvo išprovokuotas pareigūno. Tam, kad būtų galima daryti išvadą, jog asmuo buvo išprovokuotas daryti teisės pažeidimą, teismas turi ištirti eilę aplinkybių, taip pat pareigūno operacijos pagrindą, pareigūno dalyvavimo darant teisės pažeidimą pobūdį ir laipsnį, pareigūno taikyto skatinimo ar spaudimo pobūdį. Duomenys, gauti pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, yra neteisėti ir jais asmens kaltė padarius pažeidimą negali būti grindžiama.

Byloje Nr.N3-1679/2007 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, jog administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje įrodymai gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys. Teisės mokslo ir teismų praktikos yra pripažįstama, kad duomenys gali būti laikomi neteisėtai gauti, jeigu buvo pažeistos žmogaus teisės, proceso principai, buvo panaudota neleistina prievarta, atlikti veiksmai ir jų rezultatai nebuvo tinkamai užfiksuoti, o taip pat - valdžios institucijos veiksmai atlikti nesilaikant tam veiksmui atlikti numatytų pagrindinių taisyklių, duomenys gauti iš neteisėtų šaltinių.

R. Č. tvirtina, jog vienintelis faktinis pagrindas skirti jam nuobaudą buvo Panevėžio visuomenės sveikatos centro pareigūnių įvykdyta provokacija, dėl ko provokacijos pagrindu surašytą patikrinimo aktą ir iš jo kilusį administracinio teisės pažeidimo protokolą teismas neturėjo pripažinti įrodymais.

Nagrinėjamu atveju pasakytina, jog iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 5 d. nutarties motyvų matyti, jog teismas rėmėsi tais įrodymais, kuriais rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas, nenustatęs jokio kurstymo iš Institucijos pusės daryti pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, jog nenustatė aplinkybių, leidžiančių bylos įrodymus vertinti kaip keliančius abejones, iš nutarties turinio aiški tokios pozicijos motyvacija (pažeidimai buvo fiksuoti grįžtamosios kontrolės metu, liudytojų parodymai nuoseklūs ir neprieštarauja rašytinių įrodymų duomenims - b. l. 11 – 12, 130). Teisėjų kolegija pažymi, jog bylos Nr.N575-50/2010 faktinės aplinkybės nuo buvusių bylose Nr.N3-764/2007 ir N3-1679/2007 skiriasi. Byloje Nr.N3-764/2007 asmuo buvo aktyviai ir intensyviai pareigūno spaudžiamas daryti pažeidimą, jokių pažeidimų, išskyrus tą, kurį sukurstė daryti pareigūnas, asmens veikoje nebuvo nustatyta, o byloje Nr.N3-1679/2007 asmens pažeidimas buvo fiksuotas matavimo priemone, kuriai nebuvo išduotas Ryšių reguliavimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės atitinkamas leidimas, todėl ja gauti duomenys pripažinti neleistinais įrodymais. Byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, tokių aplinkybių nebuvo nustatyta, todėl darytina išvada, jog įrodymų leistinumo klausimai byloje buvo spręsti nenukrypstant nuo teismų praktikos suformuotų taisyklių.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog R. Č. prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesas administracinėje byloje Nr.N575-50/2010 neatnaujintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

R. Č. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą R. Č. administracinio teisės pažeidimo byloje Nr.N575-50/2010.

Nutartis neskundžiama.