Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2004 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo D. J. pagal BK 253 str. 2 d. išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. J. buvo kaltinamas ir atiduotas teismui dėl to, kad 2003 m., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu metu ir vietoje, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, neteisėtai, neturėdamas leidimo įsigijo didelį kiekį - 802 gramų sprogstamosios medžiagos - trotilo bei šią neteisėtu būdu įsigytą sprogstamąją medžiagą neteisėtai, neturėdamas leidimo laikė ir gabeno automobiliu (duomenys neskelbtini), iki 2003 m. balandžio 28 d., kai ją surado ir paėmė Vilkaviškio rajono policijos komisariato darbuotojai.

Kauno apygardos teismo 2004 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu D. J. pagal BK 253 str. 2 d. išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokurorė apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį, priimti naują nuosprendį ir pripažinti D. J. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 str. 2 d., bei paskirti šešerių metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 str. l d., 4 d., 9 d., bausmę subendrinti su Kauno apygardos teismo 2004 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiu paskirta bausme bei galutinę bausmę paskirti šešerius metus ir šešis mėnesius laisvės atėmimo.

Prokurorė teigia, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Nepagrįstai neminimi liudytojo R.J. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Šis liudytojas parodė, kad paskutiniu metu jo sūnus D. J. važinėjo automobiliu(duomenys neskelbtini). Pats D. J. jam sakė, jog jis šį automobilį nusipirko Marijampolės turguje. Išteisintasis D. J. vertėsi automobilių prekyba, kito darbo ir pragyvenimo šaltinio neturėjo. Teismas nepagrįstai atmetė liudytojų J. G. , A.B. parodymus dėl automobilio (duomenys neskelbtini) priklausomybės, nors šių liudytojų parodymai sutampa su ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojo R.J. parodymais, kad šis automobilis priklausė L. P. , o naudojosi D. J. , net kai automobilis buvo su tranzitiniai numeriai. Nors teisminio nagrinėjimo metu R.J. pakeitė parodymus, tačiau nuosprendyje parodymų pakeitimas neaptartas, nenurodyta kodėl teismas rėmėsi L. P. parodymais teisminio nagrinėjimo metu, nevertino liudytojo R.J. parodymų ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamajame posėdyje.

Taip pat nepagrįstai neaptarti liudytojo E.P. parodymai, nors nurodoma, jog „tai, kad automobilyje buvo rasti kedai, neturi reikšmės nustatant faktines aplinkybes, jog rastas trotilas priklauso D. J.". Teisminio nagrinėjimo metu E.P. davė parodymus, nepaminėtus teismo nuosprendyje. Jis nurodė, jog savaitgalį, po to, kai D. J. 2003 m. balandžio 24 d. automobilį (duomenys neskelbtini) gražino ir automobilis stovėjo jų namo kieme, buvo atidaręs bagažinę, kur jokių kedų nebuvo. Todėl prokurorė teigia, kad kedai, rasti kratos metu, priklauso D. J. , ką jis patvirtino posėdžio dėl kardomosios priemonės skyrimo metu. Ši aplinkybė patvirtina policijos darbuotojų J. G. , A.B. parodomus bei R.J. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nors teismas nuosprendyje šiuos parodymus nepagrįstai atmetė. Apie kedų, kuriais D. J. avėjo 2003 m. balandžio 12 d., pasikėsinimo pagrobti iš G.K. automobilio metu ir kurių pėdsakas rastas prie automobilio G.K. kieme, buvimą automobilio (duomenys neskelbtini) bagažinėje liudytojui E.P. nebuvo žinoma, kadangi jis neturėjo savo žinioje šio automobilio ir todėl 2003 m. balandžio 24 – 28 dienomis nebuvo atidaręs šio automobilio bagažinės. Teismas rėmėsi S.J., A.J., E.P., L. P. parodymais, apie tai, kad automobilį D. J. paėmė tik 2003 m. balandžio 28 d., tačiau nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad šią išteisintojo versiją patvirtina jam artimi asmenys-brolis, brolio žmona bei draugai. Prokurorė nurodo, kad nors kaltinimo pateikta pažyma nepaneigia išteisintojo ir liudytojų parodymų, jog jie 2003 m. balandžio 28 d. lankėsi Marijampolėje, tačiau šia pažyma nustatyta, jog automobilių turgus pirmadienį nevyko, o nuosprendyje minimi išteisintojo ir liudytojų parodymai prieštaringi. Liudytojas E.P. teisiamojo posėdžio metu parodė „tuo metu buvo automobilių turgus pirmadienį", o D. J. , pateikus pažymą, parodė, jog prekyba vyko už turgaus teritorijos. Prokurorė teigia, kad keturi asmenys kartu vyko pardavinėti automobilio, kuriuo patys važiuoja ir nenustatyta, kuo ruošėsi grįžti, į automobilių turgų, kuris pirmadieniais nedirba. S.J. užsiima prekyba automobiliais ir turgaus darbo laikas jam žinomas. Nuosprendyje nepagrįstai nurodoma, jog automobilis (duomenys neskelbtini), kurį minėti keturi asmenys vyko pardavinėti į nedirbantį automobilių turgų, priklauso A.J., nors tokių duomenų byloje nėra. Byloje nustatyta, kad šis automobilis priklauso S.J.

Byloje nustatyta, kad D. J. buvo sulaikytas 2003 m. balandžio 28 d. po pietų automobiliu (duomenys neskelbtini) išvažiuojant iš jo motinai G.J. priklausančio namo kiemo. G. J. parodė, jog prieš tai valė automobilio (duomenys neskelbtini) salono kilimėlius ir nieko ant jų nepastebėjo. Jos parodymus patvirtino liudytojas G.G. Teismas nepagrįstai nepateikė šių liudytojų parodymų vertinimo. Bet kadangi jie paminėti motyvuojamoje nuosprendžio dalyje, todėl prokurorė mano, jog minėtais parodymais teismas rėmėsi ir tuo būdu netiesiogiai patvirtino D. J. versiją, jog trotilą jam „pakišo" policijos darbuotojai. Policijos pareigūnai parodė, jog sulaikymo vietoje kratos automobilyje neatliko, nes nebuvo pasiėmę nutarimo daryti kratai, o kadangi D. J. triukšmavo, todėl, bijodami jog netrukdytų susirinkę pašaliniai asmenys, nutarė kratą atlikti policijos komisariato kieme.

Nuosprendyje nurodoma, kad byloje nesurinkta jokių įrodymų, jog apie sulaikytojo D. J. automobilį būtų būriavęsi kiti asmenys, be to pareigūnams niekas netrukdė nuvykti į netoliese esantį PK ir pasiimti nutarimą daryti kratai ir ją vietoje atlikti, nesukeliant jokių abejonių dėl minėto procesinio veiksmo. Nustatyta, jog D. J. į PK buvo vežamas tarnybiniu automobiliu, o L. P. priklausantį automobilį į PK nuvairavo policijos pareigūnas D. P. Prokurorė teigia, kad nors teismas abejojo dėl pareigūnų veiksmų atliekant procesinį veiksmą-kratą, tačiau nenurodė jokių baudžiamojo proceso kodekso nuostatų pažeidimo. Policijos pareigūnai tvirtina, jog užrakinę automobilį (duomenys neskelbtini), jo raktelius atidavė D. J., po to kartu nuėjo į policijos komisariato patalpas, netrukus grįžo, D. J. atrakinus automobilio dureles, pradėjo atlikinėti jame kratą. Tačiau tai prieštarauja D. J. parodymams ir užfiksuotam atliekamos kratos vaizdo įrašui, iš kurio matyti, jog, prieš pradėdamas kratą, būtent A.B. automobilio raktelius su pulteliu laikė kairėje rankoje. Iš to sektų, jog visą laiką automobilio rakteliai buvo pas policijos pareigūnus, kaip tai tvirtina D. J. .

Teismas neobjektyviai įvertino liudytojais apklaustų policijos darbuotojų parodymus ir padarė nepagrįstas išvadas. Prokurorė nurodo, kad vaizdo įraše užfiksuotas pats kratos atlikimas. Momentas, kaip atvairuojamas į policijos komisariato kiemą automobilis (duomenys neskelbtini), vaizdo įrašu neužfiksuotas. Teismas nenurodė, kodėl atmetė keturių policijos darbuotojų parodymus apie tai, pas ką iki kratos buvo automobilio rakteliai ir kodėl policijos darbuotojai galėtų būtų suinteresuoti bylos baigtimi. Taip pat neįvertino aplinkybės, jog pačių policijos darbuotojų iniciatyva buvo atliekamas kratos vaizdo įrašas, kad policijos darbuotojai neabejotinai žinojo, jog jų veiksmai, D. J. ir kratos eiga užfiksuota vaizdo įraše. Šiame įraše užfiksuota, jog A.B. nepavyksta atidaryti automobilio, suveikia signalizacija, durelių atidarymo būdą išaiškina D. J. Prokurorė teigia, kad vaizdo įrašas patvirtina policijos darbuotojų parodymus. Taip pat vaizdo įraše užfiksuota, jog po kratos D. J. pastabų nepareiškia, atsisako pasirašyti kratos protokole. Minėtos aplinkybės, užfiksuotos vaizdo įraše bei aplinkybė, jog D. J. dėl kratos rezultatų jokių skundų nepateikė, nepagrįstai neaptartos teismo nuosprendyje.

Nustatęs, kad nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo, teismas, vadovaudamasis BPK 257 str., motyvuota nutartimi apie tai praneša prokurorui. Nors teismas, netiesiogiai pritardamas D. J. versijai apie neteisėtą trotilo jam „pakišimą", tačiau pagrindo ikiteisminio tyrimo pareigūnų atžvilgiu pradėti nenustatė. Taip pat nenustatė baudžiamojo proceso kodekso nuostatų pažeidimo atliekant kratą. Nuosprendyje nenurodyta, kodėl teismas laiko, kad byloje nesurinkta įrodymų, jog 2003 m. balandžio 28 d. automobilyje (duomenys neskelbtini) rasta sprogstamoji medžiaga-trotilas priklauso D. J. ir kad būtent jis ją neteisėtai įsigijo, laikė, gabeno minėtu automobiliu. Taip pat nenurodyta, ar teismas laiko pasitvirtinusia D. J. versiją apie tai, jog trotilą „pakišo" policijos darbuotojai, ar pripažįsta, kad automobilyje trotilas atsirado nenustatytu būdu. Teismas nepagrįstai neanalizavo byloje surinktų duomenų, įrodymus įvertino neobjektyviai, be pagrindo atmetė kaltinančius įrodymus, neanalizavo teisinančių įrodymų, neįvertino akivaizdžių neatitikimų ir prieštaravimų. Todėl D.J. nepagrįstai, nemotyvuotai išteisintas, iš bylos duomenų padarytos neteisingos išvados.

Prokurorė teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu, teisminio nagrinėjimo metu surinkta pakankamai D. J. kaltės įrodymų. Liudytojo R.J. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, policijos darbuotojų A.B., J.G. parodymais nustatyta, kad, nors automobilis buvo registruotas L. P. vardu, realiai jis priklausė ir juo visą laiką naudojosi D. J. Pastarojo versiją dėl to, jog automobilis priklausė ne jam, automobilį tik skolinosi, patvirtino artimi giminaičiai ir draugai. Kadangi šie parodymai paneigti pažyma apie tai, jog Marijampolės automobilių turgus 2003 m. balandžio 28 d. nedirbo, todėl jie turi būti atmestini. 2003 m. balandžio 25 d. priimtas nutarimas kratai daryti sankcionuotas Vilkaviškio rajono apylinkės teismo teisėjo. Nutarimas priimtas esant pakankamam pagrindui manyti, kad D.J. priklausančiame bei jo vairuojamame automobilyje yra šaudmenų, ginklų, nusikaltimo įrankių bei nusikalstamu būdu gauto turto. Liudytojų A.B., J.N. parodymais nustatyta, kad D. J. priklauso nusikalstamai grupuotei, vairuodamas automobilį (duomenys neskelbtini), 2003 m. balandžio 12 d. padarė kitą nusikaltimą, iš nusikaltimo vietos pabėgo. Prokurorė teigia, kad krata 2003 m. balandžio 28 d. atlikta nepažeidžiant baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro identifikavimo tarnybos ginklų ir sprogmenų tyrimo skyriaus ekspertizė nustatė, kad kratos metu iš D. J. vairuojamo automobilio (duomenys neskelbtini) išimti du briketai yra pramoninės gamybos normalaus galingumo brizantinė sprogstamoji medžiaga-trotilas, kurios masė-802 g, tai yra didelis kiekis sprogstamųjų medžiagų. Trotilo suradimo aplinkybes nurodė liudytojais apklausti policijos darbuotojai J. G. , A.B., V.S. , D.P. Prokurorė teigia, kad byloje surinktais duomenimis įrodyta, jog būtent D.J. padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą.

Išteisintasis D. J. atsikirtimu į Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą, prašo šį apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti apygardos teismo nuosprendį. Nurodo, kad prokurorės apeliacinis skundas yra nepagrįstas. Teismas pagrįstai atmetė keturių policijos darbuotojų parodymus, kurie prieštarauja kratos vaizdo įrašui. Teigia, kad apie policijos pareigūnų suinteresuotumą bylos baigtimi turi išsiaiškinti prokuratūros darbuotojai, o ne teismas. Jis kratos protokolo nepasirašė, todėl, kad nesutiko su kratos veiksmais ir neteisėtais rezultatais. Nurodo, kad momentas, kaip buvo įvairuotas automobilis (duomenys neskelbtini) į policijos komisariato kiemą, bylos aplinkybėms esmės neturi ir teismas pagrįstai į tai nekreipė dėmesio. Teismas teisingai nustatė kas turėjo šio automobilio raktelius ir kas atrakino jo dureles. Prokurorė nepagrįstai teigia, kad teismas pritarė išteisintojo versijai, jog „trotilą“ pakišo policijos darbuotojai. Ir kadangi teismas nenustatė, kokie asmenys padėjo „trotilą“ į automobilį, todėl ir nepranešė apie tai prokuratūrai motyvuota nutartimi.

Be to, nuosprendyje nurodyta, kad nuosprendžiui įsiteisėjus, byla turi būti perduota prokurorui, kad imtųsi priemonių nustatyti asmenis, padariusius šią nusikalstamą veiką. Teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog automobilyje rasta sprogstamoji medžiaga priklauso būtent D. J., o ne kitiems asmenims. Nuosprendyje pagrįstai nurodyta, kad nenuėmus pirštų antspaudų nuo rasto trotilo, aplaidžiai žiūrėta į įrodinėjimo aplinkybes, turinčias reikšmės teisingam bylos išsprendimui. Todėl teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, jog tam, kad nustatyti kam priklausė rastas automobilyje sprogstamoji medžiaga, reikalingas tyrimas. Apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, kad D. J. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, yra vieni iš kaltės įrodymų, nepagrįstas ir neatitinkantis BPK 20 str. 3 d. nuostatų. D. J. teigia, kad šie parodymai nepatvirtina ir nepaneigia jokių bylos duomenų, kuriais būtų galima pagristi jo kaltę dėl šios nusikalstamos veikos. Liudytojai E.P. ir L. P. patvirtino D. J. parodymus, kad automobiliu naudodavosi kai tai būdavo reikalinga. Liudytojas R.J. nenurodė automobilio (duomenys neskelbtini) valstybinių numerių, todėl nenustatyta apie kokį automobilį (duomenys neskelbtini) šis liudytojas duoda parodymus. D. J. nurodo, kad automobilis (duomenys neskelbtini) prieš kratą buvo sutvarkytas ir išvalytas nuo išbyrėjusio paukščių lesalo.

Teigia, kad nesurinkta pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų, jog 2003 m. balandžio 28 d. L. P. priklausančiame automobilyje (duomenys neskelbtini) rasta sprogstamoji medžiaga priklauso D. J. ir jis šią medžiagą įsigijo, todėl teismas jį išteisino pagrįstai. Byloje nepaneigtas faktas, kad 2003 m. balandžio 28 d. automobilių prekyba vyko ne turguje, o šalia turgaus teritorijos. D.J. teigia, kad apeliaciniame skunde nurodomos šalutinės aplinkybės, neturinčios reikšmės jo kaltei ar išteisinimui pagrįsti. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad D. J. priklauso nusikalstamai grupuotei. Tačiau ši prielaida nepatvirtinta jokio teismo nuosprendžiu. Atsikirtime D. J. nurodo, kad kitu nuosprendžiu pripažintos kitos jo padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės, taip pat yra pagrįstos to paties policijos pareigūno A.B. parodymais. Šioje byloje paminėtas pareigūnas nurodė skirtingas automobilio raktelių buvimo aplinkybes, nei užfiksuota vaizdo įraše. D. J. nurodo, kad teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų S.J., A.J. ir E.P. parodymais, kurie nėra paneigti kitais bylos medžiagoje surinktais duomenimis. Taip pat nurodo, kad, pardavus automobilį, grįžti iš Marijampolės į namus nėra didelė problema. Todėl mano, kad prokurorės skundo teiginiai apie automobilių turgaus darbo laiką yra šalutiniai ir neturi reikšmės sprogstamųjų medžiagų radimo aplinkybių vertinimui. D.J. teigia, kad prokurorės apeliacinis skundas nepagrįstas, neatitinka bylos faktinių aplinkybių bei siekiama neteisingai interpretuoti bylos faktus. Automobilio (duomenys neskelbtini) raktelius turėjo pareigūnas A.B., tai užfiksuota kratos vaizdo įraše, todėl D. J. negali būti atsakingas už tai, kas vyko šiame automobilyje jam nematant.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs prokuroras prašė prokuratūros apeliacinį skundą patenkinti, o išteisintasis ir jo gynėja - atmesti.

Skundas atmetamas.

Apygardos teismas iš esmės išsamiai ir nešališkai ištyrė sprogstamosios medžiagos –trotilo suradimo kaltinime nurodytoje vietoje ir laiku aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra surinkta paknakamai įrodymų, neginčijamai patvirtinančių D.J. kaltę. Šios pirmosios instancijos teismo išvados apeliacinio skundo argumentai nepaneigia.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8. punkte nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

Be to, šiame nutarime išaiškinta, kad visos abejonės, kai yra išnaudotos visos galimybės jas pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Būtent taip byloje surinktus įrodymus vertino apygardos teismas. Byloje neginčijamai nustatyta tik tai, kad 2003 m. balandžio 28 d. tarp 16 val. 30 min. ir 16 val. 56 min. automobilyje (duomenys neskelbtini), kurį nurodytą dieną prieš kratos darymą vairavo D. J. , buvo rastas didelis kiekis (802 g) sprogstamosios medžiagos – trotilo.

Byloje iš viso nenustatytas trotilo įgijimo laikas, vieta, būdas ir aplinkybės. Byloje taip pat nėra jokių patikimų įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad trotilą laikė ir tyčia paminėtu automobiliu gabeno D. J. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, išteisintasis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai neigė jam inkriminuoto nusikaltimo padarymą. Iš liudytojos G.J. parodymų seka, kad betarpiškai prieš D. J. sulaikymą, ji valė automobilio kilimėlius. Trotilo ten nebuvo. Kilimėlių valymo faktą patvirtina ir liudytojas G.G. Šių liudytojų parodymų įrodomoji vertė yra aiški. Todėl jais apygardos teismas turėjo teisę grįsti išteisinamąjį nuosprendį.

Pažymėtina, kad byla teisme gali būti nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 str. 1 d.). Be to, įstatymas (BPK 305 str. 3 d.) aiškiai apibrėžia kas turi būti nurodyta išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Šių reikalavimų pirmosios instancijos teismas nepažeidė. Akivaizdu, kad byloje ištirtų įrodymų pagrindu teismas negalėjo ir neprivalėjo įvardinti kitokių trotilo atsiradimo automobilyje aplinkybių. Šias aplinkybes teismas pagrįstai pavedė ištirti prokurorui po nuosprendžio įsiteisėjimo. Kad prokuroras tai ruošiasi daryti patvirtina Vilkaviškio rajono apylinkės prokuratūros raštas (b.l. 46 t.2).

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad skundžiamame nuosprendyje nėra padaryta išvada, jog trotilą D. J. ,,pakišo“ policijos darbuotojai. Tokią išvadą loginių samprotavimų pagrindu skunde pateikia pati apeliantė.

Byloje nustatyta (liudytojų E.P., L.P., G.J., A.J., S.J. parodymai), kad paminėtas automobilis priklausė L.P., o juo be D. J. naudojosi pati L. P. , E.P., D.B. Kolegijos nuomone tam, kad paneigti tokius nuteistojo ir paminėtų liudytojų parodymus nepakanka vien tik netikėti jais ir netikėti todėl, kad D. J. yra suinteresuotas bylos baigtimi, o nurodyti liudytojai – išteisintojo giminaičiai arba artimi draugai. Atmetant vienus įrodymus, būtina nurodyti, kokiais kitais objektyviais įrodymais paneigiami šių asmenų parodymai apie reikšmingas bylai aplinkybes. Tokių įrodymų byloje nėra. Teigti, kad liudytojų J. G. , A.P. parodymais nustatyta, jog automobilis (duomenys neskelbtini) realiai priklausė D. J. ir kad pastarasis nuolat juo naudojosi, nėra pagrindo, nes tie patys liudytojai patvirtino, kad iki D. J. sulaikymo 2003 m. balandžio 28 d. pastarasis buvo ieškomas dėl kito nusikaltimo padarymo. Akivaizdu, kad niekaip negalėdami surasti D. J. , paminėti liudytojai negalėjo matyti jo nuolat važinėjant automobiliu (duomenys neskelbtini).

Ikiteisminio tyrimo metu L. P. buvo apklausta 2003 m. balandžio 12 d. (b.l. 24 t.1), todėl natūralu, kad ji ir negalėjo nurodyti, jog automobilį 2003 m. balandžio 24 d. D. J. grąžino.

R.J. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 20-21 t.1), apie automobilio (duomenys neskelbtini) priklausomybę ir pirkimo vietą yra išvestiniai. Šias aplinkybes R.J. teigė sužinojęs iš D.J. Tačiau pats R.J. to nepatvirtino. Šiame apklausos protokole nėra užfiksuota, kad minėtu automobiliu visą laiką naudojosi tik D.J. Kad automobilis nepriklausė D. J. ir kad jis nebuvo pirktas Marijampolės automobilių turguje yra neginčijamai nustatyta. Todėl grįsti apkaltinamąjį nuosprendį tokiais ikiteisminio tyrimo metu duotais L.P. ir R.J. parodymais, dalis kurių dar ir prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, nėra pagrindo.

Apeliantė nepagrįstai išskirtinę reikšmę byloje suteikia sportinių batelių suradimo automobilyje faktui. Galima sutikti su apeliantės išvadomis, kad šie bateliai priklauso D.J., tačiau tai nereiškia, jog automobiliu nuo 2003 m. balandžio 24 d. iki 2003 m. balandžio 28 d. naudojosi D.J. Tokių įrodymų byloje nėra. Priešingai, E.P. ir L. P. patvirtino, jog nurodytu laikotarpiu automobilis buvo pas juos, o D. J. jį pasiskolino 2003 m. balandžio 28 d. apie 15 valandą. E.P. taip pat nurodė, kad automobilio bagažinėje sportinių batelių iki 2003 m. balandžio 28 d. nebuvo.

Tai reiškia, kad juos į automobilį D. J. galėjo įdėti tik po nurodyto laiko. Taigi, sportinių batelių suradimas kratos metu nepaneigia teismo išvados, kad automobiliu naudojosi ne vien D. J. .

Išteisintasis atsikirtime į apeliacinį skundą teisingai pažymi, kad apeliantė be pagrindo sureikšmina ir kitas aplinkybes, kurios neturi lemiamos reikšmės, sprendžiant D. J. kaltės klausimą. Kolegijos nuomone, išteisintojo E.P., A.J., S.J. vykimas ar nevykimas 2003 m. balandžio 28 d. ryte į Marijampolės automobilių turgų automobiliu (duomenys neskelbtini) ir šio automobilio priklausomybė su D.J. pareikštu kaltinimu nėra susiję. Galima teigti, jog apeliantė tokiu būdu nori sumenkinti paminėtų asmenų parodymų patikimumą. Tačiau iš Marijampolės miesto vartotojų kooperatyvo pažymos (b.l. 56 t. 2) matyti, jog prekyba automobiliais 2003 m. balandžio 28 d. (pirmadienį) vyko abejose turgavietėse, esančiose Klaipėdos ir Gamyklų gatvėse. Manymas, kad, pardavus automobilį, vidurdienyje yra sudėtinga grįžti iš Marijampolės į Vilkaviškį, geriausiu atveju gali būti vertinamas kaip tik apeliantės subjektyvi nuomonė.

Kolegija neturi pagrindo išvadai, kad byloje esantis kratos protokolas ir jame užfiksuoti duomenys yra niekiniai. Tačiau negalima nepažymėti, kad šis procesinis veiksmo teisėtumas kelia pagrįstų abejonių.

Paminėto procesinio veiksmo atlikimo metu galiojusio BPK 48 str. 1 d. buvo numatyta, kad darydamas parengtinį tardymą, tardytojas visus sprendimus dėl tardymo krypties ir tardymo veiksmų atlikimo priima savarankiškai, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymas numato, jog turi būti gaunama prokuroro sankcija. Jis visiškai atsako už teisėtą ir savalaikį tų veiksmų atlikimą. To paties BPK 48 str. 3 d. buvo nurodyta, kad tardytojas turi teisę savo tiriamose bylose duoti kvotos organams pavedimus ir nurodymus dėl paieškos bei tardymo veiksmų atlikimo ir reikalauti, kad kvotos organai padėtų atlikti atskirus tardymo veiksmus. Iš to seka, kad savo iniciatyva, t.y. be atskiro pavedimo atlikti tardymo veiksmus operatyviniai darbuotojai neturėjo teisės. Raštiško pavedimo operatyviniams darbuotojams atlikti kratą ypatingai svarbių bylų tardytoja N.Sriūbienė nedavė. Tai, kad operatyviniai darbuotojai kratą atliko ne visose nutarime kratai daryti nurodytose vietose (b.l. 6 t. 1) leidžia daryti išvadą, kad jiems nebuvo duotas ir žodinis tardytojos pavedimas, nes priešingu atveju krata būtų buvusi atlikta ne tik D. J. vairuojamame automobilyje, bet ir garažo patalpose.

Liudytojas A.B. teisme net kelis kartus patvirtino, kad pristačius automobilį į PK, jo rakteliai ir signalizacijos pultelis liko pas D.J. Analogiškus parodymus davė ir liudytojas V.S. Tuo tarpu liudytojas D.P. patvirtino, kad raktelius su pulteliu atidavė A.B. Iš skundžiamame nuosprendyje aprašyto kratos vaizdo įrašo taip pat seka, kad rakteliai su pulteliu, pradedant kratą, buvo pas A.B., nors pastarasis tai ir neigia.

Tokiu būdu, byloje nustatyta, kad sulaikius D.J., jis į PK buvo vežamas policijos automobiliu, o automobilį, kuriame vėliau buvo rastas trotilas, vairavo policijos darbuotojas. D.J. buvo nuvestas į PK. Jo vairuojamas automobilis tuo metu liko PK kieme, o rakteliai su pulteliu - pas A.B. Toks kratos darymo organizavimas ir atlikimas faktiškai yra nesuderinamas su iki 2003 m. gegužės 1 d. galiojusio BK 189 str. 1 d. numatytu imperatyviu reikalavimu, šį procesinį veiksmą atlikti akivaizdoje to asmens, pas kurį daroma krata. Tai, kad D.J. tik po tam tikro laiko buvo atvestas prie automobilio, abejonių dėl kratos teisėtumo nepašalina.

Pastabų dėl kratos atlikimo nepareiškimas, atsisakant pasirašyti kratos protokolą, nereiškia, kad D.J. sutiko su kratos rezultatais.

Tokiu būdu, abejonių dėl D.J. kaltės, kurių pašalinti nėra galimybės, yra daug. Jas dar labiau sustiprina jau aptarti BPK pažeidimai, prieštaringi policijos darbuotojų parodymai, paviršutiniškai atliktas ikiteisminis tyrimas. Todėl tenkinti apeliacinį skundą ir D.J. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą atmesti.