Vilniaus apygardos teismo nutartis

2009-08-13 · Civilinė byla Nr. 2A-740-345/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-08-13
Bylos Nr.
2A-740-345/2009
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Dalia Kačinskienė, Dalia Višinskienė, Henrichas Jaglinskis (pran.)
Ieškovas
Vilniaus apygardos vyriausiojo
Atsakovas
M. K., I. V., Vilniaus apskrities viršininko administracijos
Trečiasis asmuo
LR Aplinkos ministerijos, Vilniaus miesto 12 notarų biurui
Advokatai
Svetlana Pronina, Eva Jankovska
Kategorijos
  • 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-740-345/2009Procesinio sprendimo kategorija: 121.15.;121.18.;121.21.;30.5.;30.4.;
(S).;VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2009 m. rugpjūčio 13 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko ir pranešėjo Henricho Jaglinskio,kolegijos teisėjų Dalios Kačinskienės ir Dalios Višinskienės,sekretoriaujant Margaritai Armalienei,

dalyvaujant ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro atstovei Ugnei Arkauskaitei – Rinkevičienei,

atsakovės M. K. atstovei advokatei Evai Jankovskai,atsakovės I. V. atstovei advokatei Svetlanai Proninai,atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos atstovei Linai Kaminskaitei,trečiojo asmens LR Aplinkos ministerijos atstovei Agnei Žurauskaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų M. K., Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir I. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2009 m. kovo 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovams M. K., Vilniaus apskrities viršininko administracijai, I. V., trečiajam asmeniui LR Aplinkos ministerijai, Vilniaus miesto 12 notarų biurui, dėl Vilniaus apskrities viršininko sprendimų ir dovanojimo sutarties panaikinimo.

Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą ieškiniu kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti:

Vilniaus apskrities viršininko 2004-04-06 sprendimą Nr. 2.4.-01-2425 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei M. K. dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 2,12 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai;

Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004-04-06 sprendimą Nr. 2.4.-01-2426 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei G. D.“ dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 2,12 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai;

Vilniaus m. 12-ojo notarų biuro notarės D. S. 2007-04-19 patvirtintą dovanojimo sutartį (notaro registro Nr. 1167) toje dalyje, kuria G. D., atstovaujama pagal įgaliojimą R. N., padovanojo savo dukrai I. V., Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004-04-06 sprendimu Nr. 2.4.-01-2426 suteiktą žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), jai priklausančią dalį; Prašė taikyti restituciją natūra – įpareigoti M. K. ir I. V. grąžinti valstybei bendrosios nuosavybės teise valdomą žemė sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Nurodė, kad sprendimai, kuriais atkurtos nuosavybės teisės G. D. ir M. K. suteikiant natūra neatlygintinai sklypą teritorijoje, kuri priskirta Vilniaus miestui, prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms: LR Konstitucijos 47 str., LR Miškų įstatymui, LR Žemės įst. 6 str. 1 d. 4 p., LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įst., kurie draudžia atkurti nuosavybės teises į žemę, suteikiant natūra miškus, kurie priskirtini valstybinės reikšmės miškams. Ginčo sklypas LR Vyriausybės 2002-12-20 nutarimu priskirtas valstybinės reikšmės miškams. Be to, pagal Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimą, miesto teritorijoje esantys miškai priskiriami prie valstybinės reikšmės ir be formalaus jų priskyrimo. (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto teritorijai yra priskirtas 1996-04-24 įstatymu Nr. I-1304, todėl minėti sprendimai naikintini nes prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Panaikinus šiuos aktus turi būti panaikintos ir jų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės.

Šalies argumentai

Vilniaus apskrities viršininko administracija su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad priimdama ginčijamus sprendimus Vilniaus apskrities viršininko administracija vadovavosi LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įst. 5 str. 6 d. Šiuo atveju nuosavybės teisių atkūrimas į (duomenys neskelbtini)teritorijoje turėtą žemę pretendentams buvo vykdomas kaip į kaimo vietovėje esančią žemę. Vilniaus apskrities viršininkas 2000 m. įsakymu patvirtino VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto 2000 metais parengtą žemės reformos žemėtvarkos projektą. Minėtame projekte buvo suformuotas ginčijamas žemės sklypas. Sklypo ribos buvo suformuotos ne ginčijamų sprendimų pagrindu, o vadovaujantis žemės reformos žemėtvarkos projektu. Nuosavybės teisė atsirado sprendimų pagrindu, tačiau Vilniaus apskrities viršininko 2000 metų įsakymas, kuriuo buvo patvirtintas minėtas projektas, sukėlė pretendentėms į nuosavybės teisių atkūrimą teises ir pareigas. Nei Vilniaus apskrities viršininko 2000 metų įsakymas, nei 2000 metų žemės reformos žemėtvarkos projektas nėra nuginčyti ar ginčijami, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti ir ginčijamų sprendimų. Žemės reformos žemėtvarkos projektas buvo derintas ir su Vilniaus miškų urėdija, kuri suderino minėtą projektą ir nepateikė jokių pastabų.

Atsakovė M. K. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad nors pagal Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimą miesto miškai yra valstybinės reikšmės miškai ir be atskiro priskyrimo Vyriausybės poįstatyminiais aktais, tačiau nutarimas buvo paskelbtas tik 2007 metais, todėl jis negalioja atgal. Byloje nėra nei schemos, nei dokumentų, iš kurių būtų matyti, kad ginčo teritorija priklausė valstybinės reikšmės miškams. Byloje pateiktas valstybinės miškotvarkos Vyriausybės 2002-12-20 nutarimo derinimo metu, ši ginčo teritorija jau buvo suplanuota, buvo privatizuojamas miškas ir buvo ruošiamasi atkurti nuosavybės teises. Šį nutarimo tarnybos schemos fragmentas, tačiau jis yra 2008-05-29, ir LR projektą Vilniaus apskrities viršininko administracija derino su pastabomis. Vilniaus miškų urėdija suderino 2000 metų projektą, kuris buvo patvirtintas 2000-08-24 Vilniaus apskrities viršininko įsakymu. Šis projektas buvo suderintas ir su LR aplinkos ministerijos padaliniu - Aplinkos apsaugos departamento Vilniaus rajono agentūra. Projekto derinimo metu nebuvo teisinio pagrindo atsižvelgti, ar ginčo teritorija buvo priskirta valstybinės reikšmės miškui. Vyriausybės 1997-09-29 nutarimo „Dėl LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 103 p.,105 p., nurodyta, kad žemėtvarkos skyriaus darbuotojų veiksmai ir žemės reformos žemėtvarkos projektą rengiančio specialisto veiksmai yra susieti, suderinti ir detaliai reglamentuoti. Sprendimo dėl teisių atkūrimo priėmimas nėra atskirtas nuo kitų veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procese. Apskrities viršininkas priima sprendimą į konkrečiai apibrėžtą ir pažymėtą projekte plotą, todėl nenuginčijus Vilniaus apskrities viršininko įsakymo, nėra pagrindo ginčyti ir sprendimų. Pagal Lietuvos Konstitucinio Teismo 2007-09-09 nutarimo II d. 4.1. p., valstybinės reikšmės miškai Konstitucijoje yra traktuojami kaip išimtine nuosavybės teise priklausantys Lietuvos Respublikai, nereiškia, kad jie, priklausę nuosavybės teise tam tikriems asmenims ir vėliau pripažinti turinčiais valstybinę reikšmę, būtinai turi būti paimti valstybės nuosavybėn. Tokios būtinybės nėra ir nagrinėjamu atveju. Šiems miškams Vyriausybė nustatė specialias jų naudojimo sąlygas, todėl galima kontroliuoti savininko veiksmus. Tokiu būdu viešas interesas būtų apgintas geriau. Pažymi, kad nuosavybė yra neliečiama, o nuosavybės teisės jau yra atkurtos.

I. V. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad G. D. kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo dar 1998-10-27. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2003-03-03 pažymoje Nr. 42P konstatavo, kad G. D. turi nuosavybės teisę į 1,64 ha žemės. 2003-04-16 VĮ Valstybinis žemėtvarkos institutas Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius paruošė žemės reformos žemėtvarkos projekto rinkimo ir įgyvendinimo metodikos 7 priedą, t.y., žemės sklypo ribų paženklinimo parodymo aktą, kuriuo suformavo miško ūkio veiklai 2,13 ha bendro ploto sklypo Nr. 160-3 bei įpareigojo D. ir K. laikytis privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų ir naudotis sklypu nuo 2003-04-16. Vilniaus apskrities viršininko administracija sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmė tik 2004-04-06, pagal kurį G. D. atkurta nuosavybė natūra į 1,64 ha žemės. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimas buvo parengtas remiantis Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003-03-03 pažymos Nr. 42P pagrindu, bei Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000-08-24 įsakymu Nr. 2818-01, kuriuo buvo patvirtintas 2000 metais parengtas (duomenys neskelbtini), priskirtos Vilniaus miestui, žemės reformos žemėtvarkos projektas ir jame buvo suformuotos žemės sklypų ribos, nustatytos specialios žemės ir miškų naudojimo sąlygos. Su parengtu projektu sutiko ir Miškų urėdijos atstovas, pasirašydamas projektą 2000-04-21. 1997-10-24 Vyriausybės nutarimu Nr. 1154 bei jo vėlesniais pakeitimais buvo tvirtinami valstybinės reikšmės miškų plotai pagal Žemės ir miškų ūkio ministerijos (vėliau Aplinkos ministerijos) parengtas schemas, kur buvo pažymimi konkretūs miškų plotai. Nei Aplinkos ministerija, nei Miškų urėdija tokių schemų Vilniaus apskrities viršininko administracijai nepateikė. Pažymi, kad Lietuvos Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią, tačiau kaip ir kiti įstatymai galioja nuo jų paskelbimo jei juose nėra nurodyta kitaip. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime nėra nurodyta, kad jis galioja atgal. Nuosavybės atkūrimas nėra laikomas sandoriu, todėl restitucija šioje byloje nėra galima. Teismas, priimdamas sprendimą, turėtų vadovautis LR CK 1.131 str. 3 d. nuostata. Atsakovai neturi pareigos grąžinti valstybės miško, o miško išreikalavimas gali būti sprendžiamas tik remiantis LR CK 4.93 str. 4 d. nuostata, t.y. atsakovams turi būti atlyginta.

Tretysis asmuo LR aplinkos ministerija prašė ieškinį tenkinti. Nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimai atkuriant nuosavybės teises prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, todėl yra niekiniai ir negaliojantys. LR aplinkos ministerijos 2003-02-18 rašte Nr. 12-2-1037, adresuotame Vilniaus apskrities viršininko administracijai, nurodyta, kad pateikiami priedai, tarp kurių yra ir schemos. Vilniaus apskrities viršininko administracija 2002-09-27 suderino LR Vyriausybės nutarimo projektą su pastaba, kuria siūlo minėtą nutarimo projektą derinti su Vilniaus miesto savivaldybe. Iš Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktų dokumentų matyti, kad ginčo sklypas patenka į 555 kvartalo sklypą Nr. 9 ir yra nurodyta kas yra valdytojas bei kvartalo numeris. Ginčo teritorija tuo metu buvo priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams. Pažymoje nurodyta, kad medžio amžius yra 36 m. Nekilnojamo turto registro išraše nurodyta, kad minėtoje teritorijoje yra miškas. 1996 metais priskyrus ginčo teritoriją miesto teritorijai ta teritorija tapo miesto teritorija. Todėl Lietuvos Konstitucinio Teismo 2007-09-06 nutarime yra pasisakyta, kad miesto teritorijoje esantys miškai yra valstybinės reikšmės miškai, nesvarbu ar priskirti formaliai, ar ne. Vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, kad nepaisant to, kad detalusis planas buvo suformuotas ir patvirtintas iki LR Vyriausybės nutarimo, kuriuo minėta teritorija priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams, turi būti tikslinama ne pati schema, o detalusis planas, atsižvelgiant į tas schemas. Lietuvos vyriausias administracinis teismas analogiškose byloje laikė tinkamais įrodymais Valstybinės miškotvarkos tarnybos pažymas, bei naikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimus. Schemos fragmentas iš valstybinės reikšmės miškų plotų schemos, duomenys iš miškų valstybės kadastre registruotos charakteristikos, kur numatyta medžio sudėtis, amžius ir kt., taip pat 2008-05-28 patikrinimo aktas ir valstybinės miškotyros tarnybos rašte pažymėta, kad visi sklypai, taip pat ir ginčo sklypas buvo priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams 2002-12-20.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto antras apylinkės teismas 2009 m. kovo 04 d. sprendimu ieškinį tenkino. Panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2004-04-06 sprendimą Nr. 2.4.-01-2425 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste M. K.“ dalyje, dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 2,12 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai. Panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004-04-06 sprendimą Nr. 2.4.-01-2426 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste G. D.“ dalyje, dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 2,12 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai. Panaikino Vilniaus m. 12-ojo notarų biuro notarės D. S. 2007-04-19 patvirtintą dovanojimo sutartį (notaro registro Nr. 1167) dalyje, kuria G. D., atstovaujama pagal įgaliojimą R. N., padovanojo savo dukrai I. V. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004-04-06 sprendimu Nr. 2.4.-01-2426 suteiktą žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) jai priklausančią dalį. Taikė restituciją natūra – įpareigojo M. K. ir I. V. grąžinti valstybei bendrosios nuosavybės teise valdomą žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini). Priteisė valstybės naudai iš atsakovų Vilniaus apskrities viršininko administracijos, M. K. ir I. V. po 501 žyminio mokesčio ir 15 Lt pašto išlaidų. Konstatavo, kad Lietuvos Respublikos 1996-04-24 įst. Nr. I-1304 „Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“ 1 str. 1 d. 8 p. Vilniaus apskrities, Vilniaus rajono, Vaidotų kaimo dalies teritorija priskirta Vilniaus miestui. Todėl, remiantis LR miškų įstatymo 4 str. 4 d. 2 p., miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai, Vaidotų kaimo teritorijoje esantis miškas yra valstybinės reikšmės. LR aplinkos ministerijos atstovės L. M. paaiškinimai ir rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija žinojo, kad ginčo sklypas yra valstybinės reikšmės miško plote. Tokiu būdu Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004-04-06 sprendimai Nr. 2.4-01-2425 ir Nr. 2.4-01-2426 dalyse, kuriomis M. K. ir G. D. atkurtos nuosavybės teisės į 2,12 ha valstybinės reikšmės miško, pažeidė LR Konstitucijos 47 str., LR miškų įstatymo 4 str. 4 d., LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įst. 6 str.,13 str. nuostatas. Konstatavus kad minėti aktai priimti pažeidžiant imperatyvias įstatymų nuostatas, jie naikintini. Panaikinus administracinius aktus, turi būti panaikintos ir šių aktų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės, todėl taikė restituciją natūra.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė M. K. prašo Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2009 m. kovo 04 d. sprendimą panaikinti, ir ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad teismas nepasisakė dėl visų atsakovų argumentų, atsižvelgė tik į ieškovo teikiamus įrodymus, netinkamai taikė teisės normas, šališkai išnagrinėjo civilinę bylą. Nurodo, kad nuosavybės teisių atkūrimas į ginčo teritoriją buvo vykdomas pagal LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 str. 6 d., pagal kurią nuosavybės teisės į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Ataus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos ir Birštono miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995-06-01, buvo atkuriamos minėto įstatymo 4 str. nustatyta tvarka. (duomenys neskelbtini) teritorija (1996-04-24 įstatymu Nr. 1-1304) „Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų raj. savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo priskirta Vilniaus miestui, todėl nuosavybės teisių į (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje turėtą žemę atkūrimas pretendentams, remiantis minėta nuostata buvo vykdomas kaip kaimo vietovėje, t.y. pagal 2000 m. parengtą ir patvirtiną Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą. Vilniaus apskrities viršininko administracija, vadovaujantis LR Vyriausybės 1998-04-08 nutarimu Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje“, suderino parengtus grąžintinų žemės sklypų planus su atsakinga institucija, t.y., su Vilniaus miškų urėdijos specialistais. Ginčijami sprendimai priimti remiantis galiojančiais teisės aktais bei galiojančių teisės aktų pagrindu parengtu ir patvirtintu 2000 m. žemės reformos žemėtvarkos projektu.

Pažymi, kad ieškovas nenurodė jokių teisės normų pažeidimų atliekant projektavimo darbus. Projektas, kuriuo remiantis priimti ginčijami sprendimai, yra galiojantis ir nepanaikintas, todėl teismas negalėjo ginčijamų sprendimų teisėtumo spręsti izoliuotai nuo administracinio akto, kuriuo patvirtintas projektas, remiantis kuriuo priimti ginčijami sprendimai. Teismas nagrinėdamas bylą turėjo atsižvelgti į nepakankamą teisinį reglamentavimą, nepakankamai suderintus valstybės institucijų veiksmus, įvertinti, kad viešąjį interesą galima buvo apginti ir kitu būdu, taip pat aplinkybę, kad miško savininkai privalo laikytis patvirtintų specialių žemės naudojimo sąlygų, tokiu būdu galima užtikrinti viešąjį interesą. Aplinkos ministerija privalėjo įgyvendinti valstybinių miškų savininko teises ir pareigas iki nuosavybės teisių atkūrimo į mišką, tačiau reikalavimus reiškia praėjus 4 metams. Tokiu būdu pretendentai prarado teisę į nuosavybės teisių atkūrimą kitu būdu, nes einant žemės reformai į pabaigą, laisvos valstybinės žemės Vilniaus mieste ir Vilniaus rajone, beveik nėra. Nurodo, jog pirmos instancijos teismas iš atsakovų priteisė lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidas nors pretendentai savo veiksmais ar neveikimu neturėjo įtakos ginčo aplinkybėms.

Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija prašo Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2009 m. kovo 04 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą ne visapusiškai ir neišsamiai ištyrė įrodymus, netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, neteisingai taikė materialinės teisės normas. Nurodo, kad Vilniaus apskrities viršininkas 2000-08-24 įsakymu Nr. 2818-01 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“, Vaidotų, Pagirių, Keturiasdešimties - Totorių kaimų dalies teritorijų, LR 1996-04-24 įst. Nr. 1-1304 priskirtų Vilniaus miestui“, patvirtino VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto 2000 m. parengtą Vaidotų, Pagirių, Keturiasdešimties - Totorių kaimų dalies teritorijų, priskirtų Vilniaus miestui, žemės reformos žemėtvarkos projektą. Žemės reformos žemėtvarkos projektas, pagal planuojamos teritorijos dydį ir sprendinių konkretizavimo lygį yra vietovės lygmens specialiojo teritorijų planavimo dokumentas. Parengtas Žemės reformos žemėtvarkos projektas patvirtintas Vilniaus apskrities viršininko 2000-08-24 įsakymu Nr. 2818-01. Taip pat parengtas suformuoto natūra grąžintino žemės sklypo planas, žemės sklypo kadastro duomenys, žemės sklypo paženklinimo vietoje dokumentai, žemės sklypo abrisai. Visi šie administraciniai aktai, kurių pagrindu parengti ginčijami sprendimai, yra nenuginčyti ir galiojantys. Neįrodžius, kad ginčijami sprendimai priimti neteisėtų administracinių aktų pagrindu, nėra teisinio pagrindo juos naikinti. Žemės reformos žemėtvarkos projektu suformuoti žemės sklypai buvo patvirtinti Vilniaus apskrities viršininko 2000-08-24 įsakymu Nr. 2818-01, t.y. dar iki LR Vyriausybės 2002-12-20 nutarimo Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-10-23 nutarimo Nr.1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo pakeitimo“ įsigaliojimo. Minėto įsakymo 3 p. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius įpareigojamas parengti sprendinius dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Taigi, šis apskrities viršininko įsakymas sukėlė teisines pasekmes po jo einančiam nuosavybės teisių atkūrimo etapui, sukūrė teises ir pareigas pretendentams į nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau ieškovas jo neginčijo. Teismas neatsižvelgė, kad žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo metu (2000 m.) bei jo patvirtinimo metu (2000-08-24) galiojo LR miškų įstatymo redakcija, kuri nustatė (5 str.), kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie priskirti miestų miškų grupei. Taigi, miško plotas turėjo būti priskirtas miesto miškams tam, kad jis galėtų būti laikomas valstybinės reikšmės mišku išimtinės nuosavybės teise priklausančiu Lietuvos Respublikai. Žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo ir patvirtinimo metu tokio miškų priskyrimo nebuvo. Teismas nepasisakė dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos argumentų, kad, pagal LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įst. 5 str. 6 d., nuosavybės teisių į Vaidotų kaimo teritorijoje turėtą žemę atkūrimas pretendentams turėjo būti vykdomas kaip kaimo vietovėje. Teismas nepasisakė dėl visų šalių argumentų, taip pat, kad tik dalis grąžintos žemės yra miškas. Teismas panaikino ginčijamą sprendimą visoje 2,12 ha atkurto ploto dalyje, nenurodydamas, kokia imperatyvi įstatymo norma buvo pažeista grąžinant natūra tą žemės ploto dalį, kurioje nėra miško.

Apeliaciniu skundu atsakovė I. V. prašo Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2009 m. kovo 04 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovė I. V.. Nurodo, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, teismas nepasisakė dėl visų atsakovų argumentų, netinkamai taikė teisės normas. Ginčijami sprendimai priimti remiantis galiojančiais teisės aktais bei galiojančių teisės aktų pagrindu parengtu ir patvirtintu 2000 m. žemės reformos žemėtvarkos projektu. Teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad nuosavybės teisių atkūrimas ginčo atveju negalėjo būti vykdomas be žemėtvarkos projekto. Ieškovas nenurodė teisės normų pažeidimų atliekant projektavimo darbus. Projektas, remiantis kuriuo buvo priimti ginčijami sprendimai, yra galiojantis ir nepanaikintas. Teismas negalėjo dėl ginčijamų sprendimų teisėtumo spręsti izoliuotai nuo administracinio akto, kuriuo patvirtintas projektas, remiantis kuriuo priimti ginčijami sprendimai. Nesutinka su restitucija.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovės I. V. apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija prašo atsakovės I. V. apeliacinį skundą tenkinti.

Atsiliepimu į atsakovų apeliacinius skundus ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūra prašo Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2009 m. kovo 04 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog atsakovų - M. K., I. V. ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliaciniuose skunduose nurodyti motyvai nepagrįsti ir nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto sprendimo. Nurodo, kad teisinį pagrindą naikinti neteisėtus VAVA sprendimus dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo duoda tokių sprendimų prieštaravimas imperatyvioms teisės normoms, draudžiančioms įsigyti privačion nuosavybėn valstybinės reikšmės miškus. Kreipiantis į teismą dėl ginčijamų neteisėtų sprendimų, ginčyti žemės reformos žemėtvarkos projekto ar kitų ginčo sklypo formavimo dokumentų neprivaloma, nes tik VAVA sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra pagrindas įregistruoti pretendento nuosavybę į jam suformuotą ir perduotą žemes sklypą. Tuo tarpu žemės reformos žemėtvarkos projektas ar kiti atsakovių nurodyti žemės sklypo formavimo dokumentai nesukelia tokių teisinių pasekmių kaip VAVA sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t. y. nesukuria pretendentams į nuosavybės teisių atkūrimą konkrečių teisių ir pareigų į dar nesugrąžintą ar nesuteiktą konkretų žemės sklypą. Be to, žemės reformos žemėtvarkos projektas ir kiti sklypo formavimo dokumentai nesukuria VAVA pareigos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jeigu tai prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms. Vieta, kurioje yra ginčo sklypas, tiek žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo, tiek derinimo, patvirtinimo, tiek ginčijamų VAVA 2004-04-06 sprendimų Nr.2.4-01-2426 ir Nr.2.4-01-2425 priėmimo metu buvo Vilniaus miesto teritorijoje ir laikomas miesto mišku (Miškų įstatymo 2 str. 5 d.), todėl į tokį sklypą negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės. Aplinkybė, jog žemės reformos projektą ir jame suformuotą bei patvirtintą ginčo sklypą suderino miškų valdymo ir tvarkymo funkcijas atliekanti institucija -Vilniaus miškų urėdija, ginčijamų VAVA sprendimų neteisėtumo taip pat nešalina. Ši aplinkybė parodo tik netinkamą minėtai institucijai pavestų funkcijų vykdymą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1, 2 d.).

Byloje nustatyta, kad 1998-10-27 prašymo pagrindu (1t., b.l.76,77) Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004-04-06 sprendimu Nr. 2.4-01-2426 (1t., b.l.58) G. D. atkurtos nuosavybės teisės į tenkančią nekilnojamojo turto dalį 1,64 ha žemės: grąžinant natūra bendrą 0,52 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai ir grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise su bendrasavininke M. K. 2,12 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai. 1998-10-27. prašymo pagrindu (1t., b.l.77) Vilniaus apskrities viršininko administracija 2004-04-06 sprendimu Nr. 2.4-01-2425 (1t., b.l. 61) atkurtos nuosavybės teisės į M. K. tenkančią nekilnojamojo turto dalį 1,52 ha žemės: grąžinant natūra bendrą 0,52 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai ir grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise su bendrasavininke G. D. 2,12 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai. 2007-04-19 turto dovanojimo sutartimi, patvirtinta Vilniaus m. 12-ojo notarų biuro notarės D. S., notaro registro Nr. 1167 (1t., b.l. 154-158) G. D., už kurią pagal Vilniaus m. 12-ojo notarų biuro 2007-04-19 patvirtintą įgaliojimą, reg.Nr. 1166, veikė R. N., perdavė neatlygintinai savo dukrai I. V. asmeninėn nuosavybėn 112/212 dalį 2,12 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus miesto savivaldybėje (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Prokuroras gindamas viešąjį interesą prašė panaikinti minėtus

Apeliantai I. V., M. K. ir Vilniaus apskrities viršininko administracija nurodo, jog pirmos instancijos teismas neteisingai taikė ir aiškino materialines teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisės atkūrimą, grąžintas sklypas jo formavimo ir grąžinimo metu nepriklausė miesto teritorijai, ir pagal LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įst. 5 str. 6 d., nuosavybės teisių į Vaidotų kaimo teritorijoje turėtą žemę, atkūrimas pretendentams turėjo būti vykdomas kaip kaimo vietovėje. Kolegija atmeta šiuos apeliantų argumentus.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pripažindama nuosavybės teisių tęstinumą ir jų atkūrimą 1990-11-15 sprendimu patvirtino, kad pripažįstamas Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumas, Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo apibrėžtose ribose ir tvarka jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės jį susigrąžinti – gauti kompensaciją. Aukščiausioji Taryba 1991-06-18 priėmė LR įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, įsigaliojusį 1991-08-01 kuriame buvo nustatyta, kuriems asmenims, į kokį turtą, kokiomis sąlygomis ir kokia tvarka yra atkuriamos nuosavybės teisės. Pagal šį įstatymą (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo vykdoma ribota restitucija – ankstesniems savininkams nuosavybės teisės ir į žemę, miškus, vandens telkinius buvo atkuriamos grąžinant juos natūra, sumokant kompensaciją, suteikiant lygiavertį žemės, miško, vandens telkinio plotą kitoje vietovėje.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 1998-10-27 pretendentės G. D. ir M. K. (t., b.l.76-77) kreipėsi į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių su prašymais atkurti nuosavybės teises į senelio A. S. nuosavybės teise valdytą žemę (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone.

Pagal Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymo 1 str. 1 d. 8 p., (Žin. 1996 m., Nr. 43-1044) (duomenys neskelbtini) gyvenamųjų vietovių dalys priskirtos Vilniaus miesto savivaldybei. LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 str. 1 p. (1997 m. liepos 1 d., 2001 m. balandžio 10 d. redakcija) nustatyta, kad valstybinės reikšmės miškai yra išperkami. Tačiau užsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Vilniaus m. žemėtvarkos skyrius dar 1999-10-25 pavedė VĮ Valtybiniam žemėtvarkos institutui parengti juridinę ir techninę dokumentaciją nuosavybės teisių atkūrimui G. D., M. K. ir J. S., grąžinant žemę natūra. Juridinė ir techninė dokumentacija parengta 2003-04-18 (1t., b.l.72). Iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2003-06-11 rašto Nr.187 matyti, kad buvusio savininko J. S. pretendentei M. K. 0,13 ha žemės plotas (duomenys neskelbtini) priskirtas valstybės išperkamai žemei (1t. b.l.69), o iš 2003-04-18 žemės naudojimo plotų eksplikacijos matyti, kad mišką sudaro 2,12 ha miško (1t., b.l.2,12 ha). Pagal VĮ Registro duomenis ginčo sklypą sudaro 2,12 ha miškų ūkio žemė, t.y., miškas. VĮ Registrų centre duomenys įregistruoti vadovaujantis 2004-04-06 Apskrities viršininko sprendimu Nr. 2.4-01-2425. Taigi, vadovaujantis VĮ Registrų centro duomenimis, nuosavybės teisės atkurtos į 2,12 ha miško (1t., b.l.14-15), kuris vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymo 1 str. 1 d. 8 p., (Žin. 1996 m., Nr. 43-1044) priskirtas Vilniaus miestui.

Miškų įstatymo 5 str. 6 d. (Žin., 1994, Nr.96-1872) nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, o valstybinės reikšmėms miškams priskirti ir miestų miškai, kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams. Taigi, nuostata, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti miestų miškams, Miškų įstatyme buvo įtvirtinta nuo pat pradžių LR Seimui 1994-11-22 priėmus Miškų įstatymą. O tai reiškia, kad nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai, todėl atskiro priskyrimo nebereikia. Taigi, nuostata, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti miestų miškams įvirtinta ne nuo 2006-09-06 Konstitucinio teismo nutarimo ir galioja tik į ateitį, o jau nuo 1994-11-22 LR Seimo priimto Miškų įstatymo. Atsižvelgiant į tokį teisinį reglamentavimą, tiek pretendentėms pateikus prašymą atkurti nuosavybės teises, tiek Vilniaus apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Vilniaus m. žemėtvarkos skyriui dar 1999-10-25 pavedant VĮ Valstybiniam žemėtvarkos institutui parengti juridinę ir techninę dokumentaciją nuosavybės teisių atkūrimui G. D., M. K. ir J. S., grąžinant žemę natūra, grąžintina žemė buvo jau buvo priskirta Vilniaus miestui ir išimtine nuosavybės teise priklausė Lietuvos Respublikai, todėl nuosavybės teisės negalėjo būti atkurtos (duomenys neskelbtini) natūra. Taigi, atsižvelgiant į teisės aktų nuostatas, apeliantai nepagrįstai nurodo, jog pirmos instancijos teismas neteisingai taikė ir aiškino materialines teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisės atkūrimą, jog grąžinant sklypą jo formavimo ir grąžinimo metu grąžintinas sklypas nepriklausė miesto teritorijai, ir pagal LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įst. 5 str. 6 d., nuosavybės teisių į Vaidotų kaimo teritorijoje turėtą žemę, atkūrimas pretendentams turėjo būti vykdomas kaip kaimo vietovėje.

Apeliantai nurodo, jog visi administraciniai aktai, kurių pagrindu parengti ginčijami sprendimai, yra nenuginčyti ir galiojantys, todėl neįrodžius, kad ginčijami sprendimai priimti neteisėtų administracinių aktų pagrindu, nėra teisinio pagrindo juos naikinti. Kolegija nesutinka su šiais apeliantų argumentais. Byloje nustatyta, kad kreipiantis į teismą dėl ginčijamų neteisėtų sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo panaikinimo, ginčyti žemės reformos projekto ar kitų ginčo sklypo formavimo dokumentų neprivaloma, nes tik VAVA sprendimas, dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra pagrindas įregistruoti pretendento nuosavybę į jam suformuotą ir perduotą žemės sklypą. Žemės reformos žemėtvarkos projektas ir kiti sklypo formavimo dokumentai nesukuria pareigos VAVA priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jeigu tai prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir gali būti tikslinami administracine tvarka.

Apeliantės nurodo, kad ieškovui ginčijant VAVA sprendimus praėjus daugiau nei 4 metams po nuosavybės teisių atkūrimo grąžinti žemę natūra užkirto kelią pretendentėms teisę į nuosavybės teisių atkūrimą kitu būdu, nes einant žemės reformai į pabaigą, laisvos valstybinės žemės Vilniaus mieste ir Vilniaus rajone, beveik nebėra.

Pagal LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymą buvo vykdoma ribota restitucija – ankstesniems savininkams nuosavybės teisės ir į žemę, miškus, vandens telkinius buvo atkuriamos grąžinant juos natūra, sumokant kompensaciją, suteikiant lygiavertį žemės, miško, vandens telkinio plotą kitoje vietovėje. Tuo atveju, kai negalima grąžinti turto natūra, nuosavybės teisės atkuriamos skiriant teisingą kompensaciją. Toks nuosavybės teisių atkūrimo būdas neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą. Taigi, kolegija nesutinka su apeliantų argumentais, kad ginčijant VAVA sprendimus, kuriais atkurtos nuosavybės teisės, ir grąžinus ginčo sklypą Lietuvos valstybei, atsakovėms yra užkirstas kelias į nuosavybės teisių atkūrimą, nes ši teisė gali būti realizuota ne tik grąžinant turtą natūra, tačiau ir kitu būdu.

Pirmos instancijos teismas pripažino, kad ginčijami VAVA sprendimai priimti pažeidžiant LR Konstitucijos 47 str., LR miškų įst. 4 str. 4 d., LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įst. 6 str. bei 13 str. nuostatas, todėl apeliantai nepagrįstai nurodo, jog pirmos instancijos teismas panaikino VAVA sprendimus dalyje, nenurodant, kokios įstatymų nuostatos pažeistos priimant ginčijamus sprendimus.

Kolegija atmeta apeliantų argumentus, jog pirmos instancijos teismas panaikino VAVA sprendimus, kuriais atkurtos atsakovėms nuosavybės teisės ir į kitą žemės dalį, kuri nėra miškas, nes pirmos instancijos teismas panaikino tik Vilniaus apskrities viršininko 2004-04-06 sprendimus Nr. 2.4.-01-2425 ir Nr. 2.4.-01-2426 dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 2,12 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai.

Pripažinus, kad nuosavybės teisės atsakovėms atkurtos į 2,12 ha miško pažeidus imperatyvias įstatymų nuostatas, pirmos instancijos teismas pagrįstai Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. balandžio 6 d. sprendimus Nr. 2.4-01-2425 ir Nr. 2.4-01-2426 d., dalyje kuriomis M. K. ir G. D. atkurtos nuosavybės teisės į 2,12 ha valstybinės reikšmės miško, panaikino, ir taikė restituciją.

Apeliantės nurodo, jog pirmos instancijos teismas iš atsakovų priteisė lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidas nors pretendentai savo veiksmais ar neveikimu neturėjo įtakos ginčo aplinkybėms.

Pirmos instancijos teismas išnagrinėjęs bylą konstatavo, kad pretendentams nuosavybės teisės natūra buvo atkurtos atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai pažeidus imperatyvias įstatymų nuostatas. Taigi, ir bylinėjimosi išlaidos turėjo būti priteistos ne vien vadovaujantis LR CPK 93 str., 98 str., tačiau atsižvelgiant ir į bylos aplinkybes. Kadangi imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujančius sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmė Vilniaus apskrities viršininko administracija, atitinkamai bylinėjimosi išlaidos valstybei priteistinos ne iš visų atsakovų, o tik iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos. LR CPK 96 str. 4 d. nustatyta, kad jeigu abi šalys nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo atleistos, bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų. Nagrinėjamu atveju tiek prokuroras gindamas viešąjį interesą, tiek atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija atleistos nuo bylinėjimosi išlaidų, todėl teismo sprendimo dalis, kuria valstybės naudai iš atsakovų Vilniaus apskrities viršininko administracijos, M. K. ir I. V. priteista po 501 Lt (1503 Lt) žyminio mokesčio ir po 15 Lt (45 Lt) pašto išlaidų naikintina pripažįstant, jog bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto.

Kadangi apeliantų materialiniai teisiniai reikalavimai atmestini, atitinkamai atmestini reikalavimai priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 93 str., 96 str., 4 d., 96 str. 4 d., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str. 326 str. 1 d. 3 p., kolegija,

nutarė:

Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2009 m. kovo 04 d. sprendimo dalį, kuria valstybės naudai iš atsakovų Vilniaus apskrities viršininko administracijos (kodas 188601845), M. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir I. V. (a.k. (duomenys neskelbtini) priteista po 501 Lt (1503 Lt) žyminio mokesčio ir po 15 Lt (45 Lt) pašto išlaidų, panaikinti.

Kitas teismo sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Kolegijos pirmininkas Henrichas JaglinskisTeisėjos Dalia KačinskienėDalia Višinskienė