Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Jaliniauskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 19 d. nutarties, kuria A. Č. privataus kaltinimo skundas perduotas prokurorui baudžiamajam procesui pradėti,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apylinkės teisme 2013 m. lapkričio 13 d. gautas A. Č. privataus kaltinimo skundas, kuriuo prašoma iškelti baudžiamąją bylą kaltinamajam L. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, pripažinti jį kaltu pagal šį straipsnį ir nuteisti bei priteisti nukentėjusiajam A. Č. iš kaltinamojo 20000 Lt neturtinės žalos už tai, kad L. B. 2013 m. balandžio 6 d. apie 11 val. (duomenys neskelbtini) raj., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) g. sumušė A. Č., tuo padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą.

Kauno apylinkės teismas 2014 m. birželio 19 d. nutartimi A. Č. privataus kaltinimo skundą perdavė prokurorui baudžiamajam procesui pradėti, motyvuodamas tuo, kad teismas išnaudojo visas galimybes įteikti L. B. teismo šaukimą ir privataus kaltinimo skundo nuorašą. Kadangi privataus kaltinimo skundas ir šaukimas atvykti į taikinamąjį posėdį L. B. neįteiktas, nėra procesinės galimybės jo atžvilgiu taikyti baudžiamojo proceso prievartos priemonių, o A. Č. neturi objektyvių galimybių pateikti teismui tikslų L. B. gyvenamosios vietos Norvegijoje adresą.

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūra, nesutikdama su Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartimi, prašo ją panaikinti ir grąžinti Kauno apylinkės teismui A. Č. privataus kaltinimo skundą nagrinėjimui. Nurodo, kad apylinkės teismas, nagrinėdamas A. Č. privataus kaltinimo skundą, buvo surengęs 6 taikinamuosius posėdžius, tačiau nepavyko L. B. įteikti teismo šaukimo su skundo nuorašu. Prokuroro manymu, teismas nepagrįstai nusprendė bylą perduoti prokurorui, kad būtų nustatyta faktinė L. B. gyvenamoji vieta, kadangi privataus kaltintojo atstovas nurodė, jog iš L. B. mamos žinoma, kad jis dažnai būna savo tėvų namuose, tačiau nemato reikalo dalyvauti teismo posėdžiuose. Taigi, anot prokuroro, apylinkės teismas galėjo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato pareigūnams pavesti apklausti ne L. B. žmoną, o pastarojo mamą (kaip nurodė privataus kaltintojo atstovas), nes pastaroji gali paliudyti apie L. B. gyvenimo Lietuvos Respublikoje periodiškumą bei patvirtinti aplinkybę, kad L. B. žino apie jam iškeltus kaltinimus ir vengia priimti jam siunčiamus šaukimus, t. y., faktiškai slapstosi nuo teismo. Nustatęs šią aplinkybę, teismas galėtų taikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 414 straipsnio 2 dalies normas bei skelbti L. B. paiešką. Be to, įstatymas nedraudžia teismui pavesti policijos pareigūnams gauti pažymą iš Valstybinės sienos apsaugos tarnybos apie galimus L. B. Lietuvos Respublikos sienos kirtimus bei duomenis apie jo galimą gyvenamąją ar darbo vietą Norvegijoje, nes šiems duomenims surinkti nėra būtina atlikti ikiteisminį tyrimą. Prokuroras skunde taip pat pažymėjo, kad privatus kaltintojas turi atstovą, t. y, advokato padėjėją, kuris, remdamasis Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalimi, 44 straipsnio 1 ir 2 punktais, turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų veiksmingoms teisinėms paslaugoms teikti reikalingą valstybės ir savivaldybių institucijų turimą ar kontroliuojamą informaciją, dokumentus, jų nuorašus arba motyvuotą atsisakymą juos pateikti bei savarankiškai rinkti teisinėms paslaugoms teikti reikalingus duomenis, kuriuos advokatas gali gauti nesinaudodamas procesinėmis prievartos priemonėmis, t. y. gauti iš asmenų reikalingus dokumentus ar jų nuorašus, ar kitokią teisinėms paslaugoms teikti reikalingą informaciją. Prokuroro teigimu, šios aplinkybės leidžia teigti, kad privatus kaltintojas ir jo atstovas gali gauti bylos nagrinėjimui reikalingą informaciją, taigi – ir ginti savo teisėtus interesus.

Motyvuojamoji dalis

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros skundas atmestinas.

A. Č. privataus kaltinimo tvarka L. B. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Ši veika patenka privataus kaltinimo bylų kategorijai (BPK 407 str. 1 d.), dėl kurių procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Šiose bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas, išskyrus šio kodekso 409 straipsnyje numatytus atvejus. BPK 409 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu šio Kodekso 407 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, prokuroras, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo skundas arba jo teisėto atstovo pareiškimas, dėl šių veikų privalo pradėti baudžiamąjį procesą.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime yra pasisakęs, jog „pagal Konstituciją įstatymų leidėjas gali nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį tam tikrose baudžiamosiose bylose kaltinimą palaiko ne prokurorai, o privatūs asmenys (jų atstovai); toks teisinis reguliavimas savaime nesudaro prielaidų pažeisti asmens teisės į teisminę gynybą. Tačiau negali būti tokių teisinių situacijų, kad prokurorui nekiltų pareiga baudžiamojoje byloje palaikyti valstybinį kaltinimą ir tuo atveju, kai privatus asmuo (ar jo atstovas), palaikydamas kaltinimą baudžiamojoje byloje, negali veiksmingai apginti savo (ar atstovaujamo asmens) teisių ir teisėtų interesų“. Nutarime taip pat nurodyta, kad „iš Konstitucijos kylanti teismo priedermė nustatyti objektyvią tiesą ir teisingai išspręsti bylą suponuoja tai, kad jeigu teismas mano, jog neatlikus ikiteisminio tyrimo ar tam tikrų proceso veiksmų, kurių neįmanoma atlikti teisme, jis negalės teisingai išnagrinėti baudžiamosios bylos ir priimti teisingo sprendimo (pavyzdžiui, dėl to, kad teismo turima informacija yra nepakankama, prieštaringa ir pan.), teismas turi turėti įgaliojimus nuspręsti, kad toje byloje turi būti atliktas ikiteisminis tyrimas ar atskiri proceso veiksmai ir turi būti duoti tam tikri pavedimai atitinkamiems subjektams“.

Iš bylos medžiagos matyti, kad A. Č. į teismą su privataus kaltinimo skundu kreipėsi 2013 m. lapkričio 13 d. (b. l. 1-4). L. B. teismo procesiniai dokumentai buvo siunčiami septynis kartus (b. l. 13, 14, 20, 23, 26, 32, 40), iš jų vieną kartą teismo šaukimo šaknelė negrįžo (b. l. 13), kitus kartus procesiniai dokumentai grąžinti teismui, kadangi adresatas jų neatsiėmė. Be to, teismas du kartus buvo paskyręs L. B. atvesdinimą į teismo posėdį (b. l. 16, 29), tačiau, nustačius, kad jis yra deklaravęs gyvenamąją vietą Norvegijoje (b. l. 17, 19, 34), į teismo posėdžius nebuvo atvesdintas. Kauno apylinkės teismas taip pat buvo įpareigojęs policijos pareigūnus apklausti L. B. sutuoktinę D. B., gyvenančią tuo pačiu adresu, kuriuo be kita ko yra siunčiami ir teismo procesiniai dokumentai L. B., siekiant išsiaiškinti kokiu adresu Norvegijoje gyvena jos sutuoktinis (b. l. 36). Apklausus D. B., paaiškėjo, kad ji kartu su sutuoktiniu gyvena Norvegijoje, (duomenys neskelbtini) mieste, tačiau tikslaus adreso apklaustoji nežino (b. l. 39). Akivaizdu, kad teismas buvo pakankamai aktyvus ir ėmėsi būtinų priemonių įteikti L. B. procesinius dokumentus, tačiau to jam padaryti nepavyko. Kadangi privataus kaltinimo skundas ir šaukimas atvykti į taikinamąjį posėdį kaltinamam asmeniui neįteiktas, nėra procesinės galimybės jo atžvilgiu taikyti baudžiamojo proceso prievartos priemonių, o A. Č. taip pat neturi objektyvių galimybių pateikti teismui tikslų L. B. gyvenamosios vietos Norvegijoje adresą.

Tai, kad prokuroras skunde nurodo, jog teismas neišnaudojo visų galimų priemonių procesiniams dokumentams įteikti, t. y. neįpareigojo policijos pareigūnų apklausti L. B. motiną, kuri galėtų paliudyti, kad L. B. žino apie jam iškeltus kaltinimus ir vengia priimti jam siunčiamus šaukimus, t. y., faktiškai slapstosi nuo teismo, vertintina kritiškai. Aukštesnysis teismas pažymi, kad teismas išnaudojo visas įmanomas priemones, kad procesiniai dokumentai būtų įteikti asmeniui, dėl kurio veiksmų nukentėjusysis kreipėsi į teismą, tačiau šie dokumentai nebuvo įteikti dėl to, jog nėra žinoma L. B. gyvenamoji vieta. Taigi akivaizdu, jog dėl šios priežasties nukentėjusysis negali ginti savo teisėtų interesų, todėl prokuroras, vadovaujantis LR BPK 409 str. 1d. nuostatomis, privalo pradėti baudžiamąjį procesą.

Atmestinas kaip nepagrįstas skundo argumentas, kad L. B. gyvenimo Lietuvos Respublikoje periodiškumą, Lietuvos Respublikos sienos kirtimus bei duomenis apie jo galimą gyvenamąją ar darbo vietą Norvegijoje galėtų nurodyti L. B. motina arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Aukštesniojo teismo vertinimu, L. B. ankstesni grįžimo į Lietuvą intervalai ir jų dažnumas neturi reikšmės sprendžiant dokumentų įteikimo galimybes, kadangi net ir gavus tokius duomenis, neįmanoma numatyti būsimo L. B. grįžimo į Lietuvą laiko. Be to, Valstybės sienos apsaugos tarnyba nedisponuoja informacija apie asmens gyvenamąją vietą, todėl šios informacijos gauti iš minėtos tarnybos nėra galimybės. Aukštesnysis teismas pažymi, kad Gyventojų registro tarnyba taip pat nepateikė duomenų apie L. B. tikslų gyvenamosios vietos adresą Norvegijoje (b. l. 17). Taigi, net A. Č. atstovui, pasinaudojant Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo suteikiamomis teisėmis, gauti reikalingus dokumentus ar kitokią teisinėms paslaugoms teikti reikalingą informaciją, šiuo konkrečiu atveju nėra galimybės sužinoti tikslų L. B. gyvenamosios vietos adresą Norvegijoje. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju A. Č. dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, dėl ko yra pagrindas privataus kaltinimo skundą perduoti prokurorui baudžiamajam procesui pradėti.

Pažymėtina, kad iš bylos duomenų matyti, jog ikiteisminis tyrimas pagal A. Č. pareiškimą apie tai, kad L. B. 2013 m. balandžio 6 d. apie 11 val. (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) g. sumušė A. Č., tuo padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, jau buvo pradėtas 2013 m. balandžio 16 d. Tačiau neišsiaiškinus visų įvykio aplinkybių, net neapklausus asmens, dėl kurios A. Č. ir kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigą - L. B., buvo padaryta išvadą, jog šios asmens veika kvalifikuotina pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ( priskirtiną privataus kaltinimo bylų kategorijai), ir ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, pasiūlant nuketėjusiajam kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka (b. l. 8).

LR BPK 1 str. yra nustatyta, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas, tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog neįmanoma pasiekti šiame BPK straipsnyje nurodytų tikslų-greitai ir išsamiai atskleisti nusikalstamą veiką bei apginti nukentėjusio nuo nusikalstamo kėsinimosi asmens interesus neatliekant ikiteisminio tyrimo. LR BPK 2 str. įpareigoja prokurorą bei ikiteisminio tyrimo įstaigą kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymiai, pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Teismas daro išvadą, jog būtina pagal BPK reikalavimus atlikti ikiteisminį tyrimą, apklausti visus asmenis, neabejotinai-pirmiausia A. Č. kaltinamą L. B., taikyti jam, esant pagrindui bei būtinybei, procesines prievartos priemones, atlikti kitus tyrimo veiksmus, kad būtų įgyvendinta bei procesinėmis priemonėmis užtikrinta nukentėjusio asmens teisė į teisėtų interesų gynybą. Pažymėtina, kad būtent prokuroras, pasitelkęs kitas teisėsaugos institucijas, turi pakankamai priemonių, instrumentų ir galimybių sužinoti informaciją apie asmenį, nustatyti jo gyvenamąją vietą, jam įteikti procesinius dokumentus ir su juo atlikti reikalingus procesinius veiksmus. Apylinkės teismas, siekdamas išvengti bet kokių abejonių jo nešališkumu ir neatlikdamas ikiteisminio tyrimo veiksmų, neturi galimybės įgyvendinti anksčiau paminėtų veiksmų ir užtikrinti operatyvaus ir efektyvaus baudžiamojo proceso. Be to, net ir perdavus bylą prokurorui, tiek A. Č., tiek L. B. procesinė teisė baigti procesą susitaikius pažeista nebus, nes tokia galimybė išlieka net ir tuo atveju, kai dėl nusikalstamos veikos buvo atliktas ikiteisminis tyrimas (kasacinė nutartis Nr. 2K–178/2010).

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartis yra pakankamai motyvuota, teisėta ir pagrįsta, apylinkės teismas esminių BPK pažeidimų nepadarė, todėl naikinti ją skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,

nutarė:

Atmesti Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros skundą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.