- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-05-12
- Bylos Nr.
- I-651-815/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- R. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Turto valdymo
- Kategorijos
Įžanginė dalis
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. G. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Turto valdymo ir ūkio departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, ir Turto valdymo ir ūkio departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. Pareiškėja R. G. su 2013 m. rugsėjo 30 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovų nuo (duomenys neskelbtini) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – (duomenys neskelbtini) Lt (b. l. 1–4).
Paaiškino, kad ji Turto valdymo ir ūkio departamente prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2012 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 8TE-54 paskirta į (duomenys neskelbtini) pareigas. Lietuvos Respublikos Seimas 2009-04-23 priėmė Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) nuostatų pakeitimus, kuriais sumažino 15–20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus. Lietuvos Respublikos Seimui 2009-07-17 pakartotinai priėmus VTĮ pakeitimus nuo 2009-08-01 sumažinti valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai ir priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai. Šis valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (pareiginės algos (koeficientų) ir priedų už kvalifikacinę klasę) sumažinimas 2013-07-01 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinio Teismo) nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl pareiškėjai nepagrįstai nuo (duomenys neskelbtini) buvo sumažinta ir dėl to neteisėtai neišmokėta valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalis - (duomenys neskelbtini) Lt.
2. Turto valdymo ir ūkio departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, kartu atstovaujantis ir Lietuvos valstybę, atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad mokėdamas pareiškėjai mažesnį darbo užmokestį, vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais. Kol nėra nustatyto teisinio reglamentavimo dėl darbo užmokesčio nepriemokos kompensavimo, atsakovas neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo. Paaiškino, kad pareiškėjos reikalavimo teisė bus realizuojama įstatymų leidėjui nustačius patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (b. l. 13-18).
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. G. skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjai neišmokėtą tarnybinio atlyginimo dalį, t. y. (duomenys neskelbtini) Lt (apskaičiavimo lentelė, b. l. 7). Pabrėžtina, kad atlyginimas buvo sumažintas įstatymo, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu.
Akcentuotina, jog Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas, įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymu nustatydamas vienerių metų terminą, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nepagrįstai delsė. Taigi Grąžinimo įstatymas buvo priimtas be nepagrįsto delsimo. Atsižvelgdamas į tai, kad šiuo konkrečiu atveju Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, teismas konstatuoja, kad institucijai, kurioje pareiškėja dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Pabrėžtina, kad tokią poziciją formuluoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016. Minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime taip pat konstatuota, kad tinkamas atsakovas yra institucija, kurioje pareiškėjas ėjo pareigas, todėl iš Lietuvos valstybės priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį negalima dar ir dėl šio motyvo.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Pareiškėjo R. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.