Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolantos Malijauskienės ir Ivetos Pelienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. G. (A. G.), Y. G. (Y. G.) ir S. G. (S. G.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjai A. G., Y. G., S. G. (toliau – pareiškėjai) kreipėsi į teismą su patikslintu skundu (1 t., b. l. 38-45), kuriame prašo: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2018 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-(15/5-7)11U-348(00361; 00362; 00363) „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų Rusijos Federacijos piliečiams kuriuo Rusijos Federacijos piliečiams A. G., Y. G., S. G.“, buvo nuspręsta panaikinti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad 2017 m. spalio 23 d. pareiškėjai kreipėsi į Departamentą su prašymu pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Kartu su prateiktu prašymu buvo pateiktos trijų darbuotojų, Lietuvos Respublikos piliečių, darbo sutartys, iš kurių matyti, jog UAB (duomenys neskelbtini) (buvusi UAB „A. G.“) (toliau – ir Įmonė) buvo įdarbinti 3 asmenys dirbti vadybininko, inžinieriaus ir floristo pareigose. Pateiktose darbo sutartyse nurodyta, kad asmeniui dirbančiam vadybininko pareigose už darbą bendrovėje buvo mokamas 520 Eur mėnesinis darbo užmokestis, asmeniui dirbančiam floristės pareigose nuo 2017 m. spalio 1 d. buvo nustatytas 520 Eur mėnesinis darbo užmokestis, o asmeniui, dirbančiam inžinieriaus pareigose nuo 2017 m. spalio 1 d. buvo nustatytas 640 Eur mėnesinis darbo užmokestis. 2018 m. sausio 4 d. Departamento Imigracijos skyrius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 43 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 43 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė sprendimą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (Nr. LT7426615) Rusijos Federacijos piliečiui A. G., leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (Nr. LT7426618) Rusijos Federacijos pilietei Y. G., leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (Nr. LT7426617) Rusijos Federacijos pilietei S. G., kurie turėjo galioti iki 2020 m. sausio 8 d. Departamentas 2018 m. balandžio 20 d. išsiųstu pranešimu pareiškėjus informavo, jog 2018 m. kovo 16 d. priimtu skundžiamu Sprendimu pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo nuspręsta panaikinti. Pažymėjo, jog Departamentas skundžiamame Sprendime neišsiaiškino dėl kokių priežasčių asmeniui, dirbančiam floristo pareigose, niekada nebuvo mokamas nustatytas darbo užmokestis. Pareiškėjų teigimu, A. K., kuri UAB (duomenys neskelbtini) yra įdarbinta floristės pareigose, negalėjo būti mokamas visas darbo sutartyje nurodytas darbo užmokestis, nes ji ilgą laiką slaugė sergantį savo mažametį vaiką ir buvo nedarbinga. Šiuos duomenis patvirtina Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pažyma. Nurodė, jog pripažinus Departamento Sprendimą neteisėtu, turėtų būti paliktas galioti 2018 m. sausio 4 d. Departamento skyriaus priimtas sprendimas, kuriuo buvo nuspręsta pakeisti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kurie turėjo galioti iki 2020 m. sausio 8 d.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skunde nurodytus reikalavimus, prašė skundą tenkinti.

Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą (2 t., b. l. 1-4) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, jog Departamentas skundžiamą Sprendimą priėmė vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, 3 dalimi. Ginčijamas sprendimas priimtas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ir UAB (duomenys neskelbtini) neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų - įmonėje nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečių, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius. Šią aplinkybę patvirtina 2018 m. kovo 15 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenys. Nurodė, kad pareiškėjas kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi buvo pateikęs darbo sutarčių sudarytų su 3 Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiais ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančiais užsieniečiais, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius. Patikrinus duomenis apie faktinį šiems asmenims mokamą darbo užmokestį nustatyta, kad A. K. niekada nebuvo mokamas nustatytas darbo užmokestis (nuo 2017 m. spalio 1 d. buvo mokamas nuo 283,64 Eur iki 410,53 Eur mėnesinis darbo užmokestis). Mano, kad ginčijamame sprendime pagrįstai konstatuota, kad A. K. minėtoje Įmonėje nedirba visą darbo laiką, jai yra mokamas mažesnis negu nustatytas darbo sutartyje darbo užmokestis dirbant visą darbo dieną. Bylos aplinkybės patvirtina, kad UAB (duomenys neskelbtini) ginčijamo sprendimo priėmimo metu neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, kadangi Įmonėje įdarbintų Lietuvos Respublikos piliečių darbo užmokestis nesudarė ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžių. Atsakovas mano, kad skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą sprendimą. Pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatymo sąlygų nuo pat sprendimo pakeisti leidimą laikinai gyventi priėmimo. Pareiškėjas turėjo būti rūpestingas ir aktyvus, siekdamas, kad UAB (duomenys neskelbtini) atitiktų Įstatymo reikalavimus. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. Kartu atkreipė dėmesį į tai, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojančioje Įstatymo 45 straipsnio redakcijoje aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtinta, kad įmonėje ne tik turi būti įdarbinti darbuotojai, bet jiems taip pat turi būti mokamas nustatyto dydžio darbo užmokestis. Dėl skundo argumentų, jog Departamentas nesikreipė į pareiškėją, nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje nėra įtvirtintos besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų. Teigė, jog vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 5 dalimi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms leidimo išdavimo pagrindą, užsienietis privalo gauti naują leidimą.

Teismo posėdyje atsakovo atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdį pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Departamento 2018 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-(15/5-7)11U-348(00361; 00362; 00363) „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų Rusijos Federacijos piliečiams A. G., Y. G., S. G. panaikinimo“.

Iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2017 m. spalio 23 d. pareiškėjai kreipėsi į Departamentą su prašymais (2 t., b. l. 5-14, 49-58, 85-94) pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Rusijos Federacijos pilietė Y. G., tuo pagrindu, kad ketina gyventi Lietuvos Respublikoje su savo sutuoktiniu A. G., Departamentui pateikė prašymą (2 t., b. l. 5-14) pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Rusijos Federacijos pilietis A. G. pateikė savo nepilnametės dukters Rusijos Federacijos pilietės S. G. prašymą (2 t., b. l. 49-58) pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad ji ketina gyventi Lietuvos Respublikoje su savo tėvais. Rusijos Federacijos pilietis A. G. pateikė prašymą (2 t., b. l. 85-94) pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, jog Lietuvos Respublikoje ketina užsiimti teisėta veikla.

Iš atsiliepime pateiktų duomenų (2 t., b. l. 1-4) matyti, jog 2018 m. sausio 4 d. Departamento Imigracijos skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3, 5 punktais, 43 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 43 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė Sprendimą A. G., Y. G., S. G. pakeisti ir išduoti naujus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kurie turėjo galioti iki 2020 m. sausio 8 d. Rusijos piliečiui A. G. leidimas laikinai gyventi buvo išduotas tuo pagrindu, jog jis yra Įmonės (duomenys neskelbtini) akcininkas ir pateikė 3 darbuotojų, Lietuvos Respublikos piliečių darbo sutartis, pagal kurias UAB (duomenys neskelbtini) yra įdarbinti 3 asmenys dirbti vadybininkės, inžinieriaus, floristės pareigose. Įmonės veikla atitiko Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindą, Departamentas nenustatė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių galėtų būti atsisakyta pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl pareiškėjams leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo pakeisti.

Departamentas 2018 m. kovo 19 d. išsiųstu pranešimu Nr. (15/5-7) 10K-9932 (1 t., b. l. 12) pareiškėjus informavo, jog 2018 m. kovo 16 d. priimtu skundžiamu Sprendimu pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo nuspręsta panaikinti.

2018 m. kovo 16 d. skundžiamame Sprendime buvo nurodoma, jog Departamentui patikrinus duomenis apie UAB (duomenys neskelbtini) dirbančius asmenis, buvo nustatyta, kad Įmonėje tuo metu buvo įdarbinti 5 asmenys, 3 iš jų Lietuvos Respublikos piliečiai ir 2 asmenys, kuriems buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendime buvo pažymėta, kad A. G., pateikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo, pateikė darbo sutartis kuriose nurodoma, jog asmuo, dirbantis vadybininkės pareigose už darbą Įmonėje gauna 520 Eur mėnesinį darbo užmokestį, asmeniui dirbančiam floristės pareigose nuo 2017 m. spalio 1 d. buvo nustatytas 520 Eur mėnesinis darbo užmokestis, o asmeniui, dirbančiam inžinieriaus pareigose nuo 2017 m. spalio 1 d. buvo nustatytas 640 Eur mėnesinis darbo užmokestis. Patikrinus duomenis apie faktinį šiems asmenims mokamą atlyginimą buvo nustatyta, jog asmeniui, kuris yra įdarbintas floristės pareigose niekada nebuvo mokamas nustatytas darbo užmokestis, kadangi nuo 2017 m. spalio 1 d. buvo mokamas nuo 283,64 Eur iki 410,53 Eur mėnesinis darbo užmokestis. Departamentui įvertinus tai, jog floristė minėtoje Įmonėje nedirba visą darbo laiką, buvo konstatuota, jog jai buvo mokamas, mažesnis negu nustatytas darbo užmokestis darbo sutartyje. Kadangi A. G., teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pateikė UAB (duomenys neskelbtini) darbo sutartį, kuri neatitinka tikrovės, laikytina, jog užsienietis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, taip siekdamas suklaidinti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo Lietuvos Respublikoje priimančią instituciją.

Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti keičiamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas.

Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visa darbo laika dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotoju vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju - turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų - užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Remiantis bylos duomenimis pareiškėjas, 2017 m. spalio 23 d. teikdamas prašymą, atsakovui pateikė įrodymus (2 t., b. l. 109-110), jog į Įmonės nuosavą kapitalą yra investavęs 45000 Eur (vardinės paprastosios akcijos nominali vertė – 1 Eur) t. y. ne mažiau kaip 14 000 Eur. Pažymėtina, jog Juridinių asmenų registre Įmonė buvo įregistruota 2014 m. spalio 16 d.

Ginčijamas Sprendimas priimtas tuo pagrindu, kad A. G. neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, kadangi įmonėje UAB (duomenys neskelbtini) nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečių, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius.

Pareiškėjas su Sprendime nurodytais motyvais nesutinka, kadangi mano, jog Departamentas skundžiamame Sprendime neišsiaiškino dėl kokių priežasčių asmeniui, dirbančiam floristo pareigose, nebuvo mokamas darbo sutartyje nustatytas darbo užmokestis.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog 2017 m. spalio 23 d. A. G., pateikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo, pateikė darbo sutartis sudarytas su floriste A. K. (2 t., b. l. 132-134), inžinieriumi O. B. (2 t., b. l. 135-137), vadybininke A. T. (2 t., b. l. 129-131), direktoriaus pavaduotoja Y. G. (2 t., b. l. 27-29), direktoriumi A. G. (2 t., b. l. 125-127). Sudarytomis darbo sutartimis A. G. A. K. nuo 2017 m. spalio 1 d. įsipareigojo mokėti 520 Eur mėnesinį darbo užmokestį, dirbant 8 valandas per dieną, 5 dienas per savaitę, inžinieriui O. B. nuo 2017 m. spalio 1 d. įsipareigojo mokėti 640 Eur mėnesinį darbo užmokestį, dirbant 8 valandas per dieną, vadybininkei A. T. įsipareigojo mokėti 520 Eur mėnesinį darbo užmokestį, dirbant 8 valandas per dieną, 5 dienas per savaitę, direktoriaus pavaduotojai Y. G. įsipareigojo mokėti 50 Eur mėnesinį darbo užmokestį, dirbant 1 valandą per dieną 5 dienas per savaitę, direktoriui A. G. dirbant 1 valandą per dieną 5 dienas per savaitę.

Įmonės pateikti priskaičiuotų atlyginimų duomenys (1 t., b. l. 14-16) patvirtina, jog asmeniui dirbančiam floristės pareigose, nuo 2017 m. spalio 1 d. buvo mokamas nuo 283,64 Eur iki 410,53 Eur mėnesinis darbo užmokestis, asmeniui dirbančiam inžinieriaus pareigose nuo 2017 m. spalio 1 d. buvo mokamas nuo 640 Eur iki 670 Eur atlyginimas, asmeniui dirbančiam vadybininko pareigose nuo 2017 m. spalio 1 d. buvo mokamas 520 Eur atlyginimas, asmeniui dirbančiam direktoriaus pavaduotojo pareigose nuo 2017 m. spalio 1 d. buvo mokamas 50 Eur atlyginimas, asmeniui dirbančiam įmonės direktoriaus pareigose nuo 2017 m. spalio 1 d. buvo mokamas 50 Eur atlyginimas. Iš pareiškėjo pateiktų duomenų matyti (1 t., b. l. 20), kad floristei A. K. laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 3 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. buvo suteiktos 20 dienų trukmės atostogos, o iš priskaičiuotų atlyginimų duomenų (1 t., b. l. 14-16) matyti, jog vadybininkei A. T. 2017 m. gruodžio mėn. buvo suteiktos 19 d. trukmės atostogos.

Iš pareiškėjo pateiktos Valstybinio socialinio fondo pažymos (1 t., b. l. 13) matyti, jog floristei A. K. laikotarpiais nuo 2017 m. spalio 25 d. iki lapkričio 2 d., nuo 2017 m. gruodžio 18 d. iki 2017 m. gruodžio 21, nuo 2018 m. sausio 2 d. iki 2018 m. sausio 5 d., nuo 2018 m. sausio 15 d. dėl ligonio slaugymo buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo ir atsakovo argumentus bei kitus duomenis sutinka su pareiškėjo pozicija, jog A. G. prašymo pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje pateikimo metu, darbuotojams faktiškai mokamas atlyginimas ir sutartyje nurodytas atlyginimas sutapo. Teismas pažymi, jog A. K. aukščiau nurodytais laikotarpiais buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, buvo suteiktos atostogos, o 2018 m. kovo mėn. buvo mokamas 520 Eur atlyginimas. Kitiems darbuotojams faktiškai mokamas atlyginimas ir darbo sutartyje nurodytas darbo užmokestis sutapo, todėl atsakovo argumentas, jog A. G. prašymo metu pateikti duomenys neatitiko tikrovės, atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgdamas į UAB (duomenys neskelbtini) priskaičiuotų atlyginimų duomenis, teismas pažymi, jog ginčijamo Sprendimo priėmimo metu A. G. neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, kadangi Įmonėje įdarbintų Lietuvos Respublikos piliečių darbo užmokestis nesudarė ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžių. 2018 m. Lietuvos statistikos departamento paskelbto 2017 m. 4 ketvirčio šalies ūkio darbuotojų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis siekė 876,40 Eur, 2 vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžiai atitinka 1752,80 Eur (876,40 Eur x 2 = 1752,80 Eur). Pažymėtina, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, kadangi Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės. Vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 2¹ ar 2² punkte nustatytų reikalavimų. Įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, jeigu užsieniečio leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jo šeimos narių, gyvenančių kartu su juo, leidimai laikinai gyventi taip pat panaikinami, išskyrus atvejus, kai jie turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu šio Įstatymo nustatytu pagrindu.

Esant šioms aplinkybėms konstatuotina, jog A. G. neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų iš esmės nuo pat sprendimo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priėmimo. Dėl šios priežasties, Rusijos Federacijos pilietei Y. G. tuo pagrindu, kad ketina gyventi Lietuvos Respublikoje su savo sutuoktiniu, o S. G. tuo pagrindu, kad ji ketina gyventi Lietuvos Respublikoje su savo tėvais, leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikinti pagrįstai.

Atsižvelgus į šias aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas daro išvadą, kad Departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, Aplinkybė, jog Teismas nesutiko su Departamento argumentu, jog pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius faktus nėra esminė, kadangi A. G. neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių nuostatų, o tai buvo pagrindas dėl kurio skundžiamas Sprendimas buvo panaikintas. Departamento 2018 m. kovo 16 d. priimtas sprendimas Nr. (15/5-7)11U-(15/5-7)11U-348(00361; 00362; 00363) „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų Rusijos Federacijos piliečiams kuriuo Rusijos Federacijos piliečiams A. G., Y. G., S. G.“ paliekamas nepakeistas, pareiškėjų reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, teisę iš kitos šalies gauti savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Pareiškėjų skundo reikalavimas šiuo sprendimu atmestas, todėl prašymas priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.

Teismas vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjų A. G. (A. G.), Y. G. (Y. G.) ir S. G. (S. G.) skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.