- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-13
- Bylos Nr.
- 2S-1168-577/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-39211-2014-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jadvyga Mardosevič
- Atsakovas
- S. M.
- Ieškovas
- J. S.
- Išvadą teikia
- Vaiko teisių apsaugos tarnyba
- Kategorijos
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą atsakovo S. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 18 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės J. S. – M. ieškinį atsakovui S. M. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo bei išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, turto padalijimo, institucija teikianti išvadą - Vaiko teisių apsaugos tarnyba.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
ieškovė J. S. – M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama santuoką su atsakovu nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nustatyti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su ja, priteisti iš atsakovo 550 Lt kasmėnesinį išlaikymą nepilnametei dukrai, priteisti išlaikymo įsiskolinimą, padalinti santuokoje įgytą turtą, priteisti kompensaciją. Taip pat ieškovė pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones - iki byloje bus priimtas teismo sprendimas priteisti iš atsakovo 515 Lt dydžio laikiną išlaikymą dukrai D. M.. Nurodė, kad atsakovas prie vaiko išlaikymo jau ilgą laiką neprisideda.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 18 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino, priteisė iš atsakovo S. M. nepilnametei dukrai D. M. laikiną išlaikymą, mokant kas mėnesį po 515 Lt iš darbo užmokesčių ir visų kitų pajamų rūšių, pradedant mokėti nuo nutarties priėmimo dienos, t.y. nuo 2014-11-18 iki bus priimtas teismo sprendimas civilinėje byloje N2-47064-859/2014, pavedant šiomis lėšomis disponuoti nepilnamečio vaiko įstatyminei atstovei – motinai J. S. - M. Pirmos instancijos teismas nurodė, kad pagal ieškovės pateiktus duomenis tikėtina, jog atsakovas prie nepilnametės dukters išlaikymo neprisideda visiškai, o vaikui yra reikalingas konkretus išlaikymas nuolat, todėl sprendė, jog yra pagrindas atsakovą įpareigoti mokėti laikiną išlaikymą, nes priešingu atveju gali nukentėti nepilnamečio vaiko interesai. Nustatydamas laikino išlaikymo dydį, teismas atsižvelgė į išlaikymo sumą, kurią prašo priteisti ieškovė, taip pat į nepilnamečio vaiko amžių ir interesus.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovas S. M. atskiruoju skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 18 d. nutartį, nurodant, kad priteistina laikino išlaikymo nepilnametei dukrai suma sudaro ne 515 Lt, o 350 Lt mokamų periodinių išmokų kas mėnesį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki galutinio sprendimo šioje byloje priėmimo. Apeliantas tvirtina, kad jis nuolat prisideda prie savo dukros išlaikymo, kiekvieną mėnesį pagal savo finansines galimybes asmeniškai dukrai moka po 300 Lt ir daugiau, prieš mokslo metus papildomai skiria lėšų, be to, beveik kiekvieną savaitgalį praleidžia su dukra, nes ieškovė su sugyventiniu dažnai išvyksta į keliones ir palieka dukrą be priežiūros. Pažymi, kad jo ir dukros santykiai yra šilti ir nuoširdūs, pasak atsakovo, dukra iki 2014 m. rugsėjo pradžios nuolat gyveno su juo. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovo nuomone, ieškovės teiginiai, kad jis neprisideda prie dukros išlaikymo, laikytini nepagrįstais ir neatitinkančiais tikrovės. Taip pat atsakovas tvirtina, kad pirmos instancijos teismas, priimdamas skundžiama nutartį, netinkamai įvertino jo turtinę padėtį, nes į bylą pateikti faktiniai įrodymai patvirtina, kad jis objektyviai nėra pajėgus mokėti vaiko išlaikymui 515 Lt kas mėnesį. Apeliantas nurodo, kad jo turtinė padėtis yra kur kas blogesnė nei ieškovė buvo nurodžiusi teismui. Paaiškina, kad dėl pablogėjusios sveikatos jos nuo 2014 m. sausio 1 d. jis laikinai nedirba ir negauna jokių pajamų, o nuo 2014-11-25 yra registruotas darbo biržoje, neturi jokio nekilnojamojo ar kilnojamojo turto. Pažymi, kad pablogėjusios sveikatai, daug išlaidų teko skirti gydymui ir medikamentams, o tai dar labiau apsunkino finansinę padėtį. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovas tvirtina, kad jos yra pajėgus dukrai mokėti kas mėnesį tik 350 Lt išlaikymą iki teismo sprendimo priėmimo.
Atsiliepimas
Ieškovė J. S. – M. atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad nesutinka su atskiruoju skundu, todėl prašo pirmos instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Tvirtina, kad atsakovo atskirojo skundo teiginiai yra nepagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais bei prieštaraujantys vienas kitam. Ieškovė pažymi, kad atsakovo teiginiai apie dukrai teikiamą išlaikymą yra nepagrįsti jokiais įrodymais. Taip pat ieškovė pažymi, kad atsakovui nėra nustatytas neįgalumas, darbo biržoje atsakovas užsiregistravo tik tada, kai jam buvo įteiktas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, o gaunamos minimalios pajamos negali būti priežastimi neteikti nepilnamečiui vaikui išlaikymo. Ieškovė tvirtina, kad atsakovas yra darbingo amžiaus, turi didelę profesinę patirtį automobilių kėbulų remonto srityje, todėl turi visas galimybės verstis verslu, be to, gali tobulinti savo profesines žinias ir ieškoti kitų galimybių teikti savo vaikui išlaikymą, o ne tik apsiriboti ieškojimu būdų, kaip išvengti savo pareigos teikti vaikui išlaikymą. Be to, ieškovė nurodo, kad atsakovas nėra pateikęs jokių įrodymų, jog dėjo maksimalias pastangas ir ėmėsi visų priemonių, kad gautų savo amžių ir profesines galimybes atitinkančias pajamas. Ieškovė paaiškina, kad ji turi tam tikrų finansinių įsipareigojimų, kurie turi būti vykdomi, be to, yra apdraudusi dukrą nuo nelaimingų atsitikimų, o tai taip pat sudaro išlaidas. Ieškovės nuomone, ji deda visas pastangas, kad galėtų suteikti dukrai geras gyvenimo sąlygas. Pažymi, kad jai 2009 m. buvo diagnozuotas gimdos kaklelio vėžys, todėl jai yra būtinas nuolatinis stebėjimas dėl onkologinio recidyvo, o recidyvo tikimybė yra 100 procentinė, nes jau 2002 m. ir 2009 m. ji buvo operuota pasikartojus recidyvui, todėl jai yra būtinas stebėjimas, imuniteto stiprinimas, tausojantis režimas, periodinis tikrinimasis, tyrimai gydymo įstaigose. Ieškovės teigimu, atsakovas neįrodė, jog teikia išlaikymą, o priteisto išlaikymo dydis atitinka teismų formuojamą praktiką – ½ MMA, todėl nėra jokio pagrindo keisti teisėtą pirmos instancijos teismo nutartį.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 straipsnį, 338 straipsnį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmos instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, ar pirmos instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir priteisė iš atsakovo šalių nepilnametei dukrai laikiną išlaikymą po 515 Lt, mokamų periodinėmis išmokomis kas mėnesį nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2014-11-18 iki galutinio sprendimo šioje byloje priėmimo.
Viena iš laikinųjų apsaugos priemonių formų – laikino materialinio išlaikymo vaikui priteisimas (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 1 d. 11 p., CK 3.65 str. 1, 2 d. 4 p.). Ši priemonė taikoma, iki byloje bus priimtas teismo sprendimas (CK 3.65 str. 1 d.). Laikino išlaikymo klausimas sprendžiamas pagal analogiją taikant CK 3.192 ? 3.203 straipsnius. Pažymėtina, kad šiuo atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama ne tik užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą, bet ir laikinai sureguliuoti ginčo teisinius santykius.
Atkreiptinas dėmesys, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nesprendžia ir nenagrinėja ieškinio iš esmės. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės tiksliai ir visapusiškai išsiaiškinti reikiamo ir būtino išlaikymo vaikui dydžio bei kokios atsakovo galimybės teikti tokio dydžio išlaikymą. Šias faktines aplinkybes teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y. tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į klausimą, kokios yra realios atsakovo pajamos, tikroji turtinė padėtis, kokie realūs būtini vaiko poreikiai, kiekvieno iš tėvų dalis, kuria jie turi prisidėti prie vaiko išlaikymo.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju byloje yra kilęs ginčas dėl to, ar atsakovas teikia išlaikymą savo nepilnametei dukrai, t. y. ieškovė tvirtina, kad atsakovas tokio išlaikymo neteikia, tuo tarpu atsakovas gi teigia, kad pagal savo finansines galimybes nuolat duoda pinigų dukrai. Esant tokiai situacijai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nurodyta laikinoji apsaugos priemonė - atsakovo įpareigojimas teikti laikiną išlaikymą nepilnametei dukrai iki ginčo išsprendimo pabaigos (teismo sprendimo šioje byloje priėmimo dienos), buvo pritaikyta teisingai, atsižvelgiant į prioritetinius nepilnamečių vaikų interesus, laikantis materialinės teisės normų, reglamentuojančių išlaikymo priteisimo pagrindus, taip pat atsižvelgus į šalių tarpusavio santykius ir nesutarimus.
Be to, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo nustatytas laikino išlaikymo dydis atitinka vieną iš prioritetinių tikslų, kurių siekiama šeimos bylose dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, t. y. užtikrinti vaiko teisių ir interesų apsaugą, jo teisę gauti išlaikymą iš abiejų tėvų nepertraukiamai ir tokio dydžio, jog būtų patenkinti bent minimalūs vaiko poreikiai (CK 3.3 str. 1 d., 3.198 str. 1 d.). Vaiko išlaikymo paskirtis – užtikrinti nepilnamečio vaiko poreikius maistui, drabužiams, būstui, mokymuisi, sveikatai, laisvalaikiui ir kt. Pažymėtina, kad atsakovas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad materialiai prisideda prie savo nepilnametės dukros išlaikymo, kad leidžia su ja laisvalaikį, o atsakovo teiginiai, jog ieškovė dažnai išvyksta į įvairias keliones ir nesirūpina nepilnamete dukra yra visiškai niekuo nepagrįsti.
Be to, teismas pažymi, kad atsakovas yra pakankamai jauno amžiaus, darbingas žmogus (nenustatytas nedarbingumo lygis), todėl, siekdamas tinkamai įgyvendinti savo kaip tėvo pareigą išlaikyti nepilnametį vaiką, atsakovas turi būti aktyvus ir siekti susirasti darbą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra taikomas orientacinis kriterijus dėl priteistino išlaikymo dydžio, nustatytas, atsižvelgiant į CK 6.461 straipsnio 2 dalies nuostatas – vieno mėnesio vaiko išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009). Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas vaikui gali būti priteisiamas ir tuo atveju, jei vaiko tėvai nedirba, neturi turto, o jų pajamos yra minimalios. Tokia pozicija paaiškinama tuo, kad CK 3.192 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis, bloga turtine padėtimi, kitų šeiminių ryšių susiformavimu, ar kitomis aplinkybėmis. Įstatymas numato abiejų tėvų lygias teises ir pareigas rūpintis savo vaiko sveikata, jį išlaikyti, sudaryti sąlygas, užtikrinančias harmoningą vaiko asmenybės raidą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Priešingai, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nepilnamečio vaiko poreikius ir tėvų turtinę padėtį, nustatė tinkamą priteistino išlaikymo dydį, kuris galėtų užtikrinti būtinas vaikui, atsižvelgiant į jo amžių ir poreikius, vystytis sąlygas (CK 3.192 str.).
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikino išlaikymo priteisimo negalima pripažinti ginčo dėl išlaikymo priteisimo pagal šalių pareikštų reikalavimus išankstiniu išsprendimu, kadangi skundžiama nutartimi yra tik pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, siekiant laikinai bylos nagrinėjimo metu apsaugoti nepilnamečių vaikų turtinius interesus (CK 3.65 str. 2 d. 4 p.). Išsprendęs šalių ginčą iš esmės, pirmosios instancijos teismas turės nustatyti teiktiną išlaikymą nepilnamečiams šalių vaikams, kuris gali būti nustatytas tiek didesnis, tiek ir mažesnis už skundžiama nutartimi priteistą laikiną išlaikymą.
Taigi, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai, nesudaro prielaidų panaikinti skundžiamą teismo nutartį, todėl atsakovo atskirasis skundas netenkintinas, o skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 18 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p., CPK 338 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str. teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.