Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimos Garnelienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M., nukentėjusiųjų D. Š. ir A. Š. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2005 m. vasario 17 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 140 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą ir nubaustas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį – 45 parų areštu;pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą – laisvės atėmimu penkiolikai metų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos jas apimant ir D. M. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas penkiolikai metų, bausmę atliekant pirmus tris metus – kalėjime, likusią bausmės dalį – pataisos namuose.

A. Š. naudai - 4015 litų laidojimo išlaidų, 50 000 litų neturtinės žalos ir 2000 litų – už advokato, dalyvavusio byloje kaip jo atstovas, paslaugas;

D. Š. naudai - 4015 litų laidojimo išlaidų, 50 000 litų neturtinės žalos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. M. nuteistas už tai, kad 2003 m. liepos 14 d., apie 19 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, iš pykčio tyčia sudavė E. Š. smūgį alkūne ir ranka į veidą, sukeldamas jai fizinį skausmą, o E. Š. pagrasinus pranešti apie tai policijai, siekdamas nuslėpti šį padarytą nusikaltimą, suduodamas E. Š. apie 5 smūgius kumščiais ir plyta į galvą, dešinę krūtį ir dešinį sėdmenį bei smaugdamas diržu, tyčia nužudė E. Š., gim. (duomenys neskelbtini).

Nuteistasis D. M. apeliaciniu skundu prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę. Apelianto nuomone, teismas neišnagrinėjo visų aplinkybių, skyrė per griežtą bausmę. Apeliantas prašo į posėdį pakviesti dalyvauti nukentėjusiuosius, liudytojus, teismo medicinos ekspertą. Visus papildomus įrodymus ketina pateikti teismo posėdžio metu.

Nukentėjusieji D. Š. ir A. Š. apeliaciniu skundu prašo: pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2005-02-17 nuosprendį, D. M. padarytą nusikaltimą perkvalifikuojant iš Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio į Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 3 dalį, atitinkamai pakeičiant paskirtąją už šio nusikaltimo padarymą bausmę - 45 paras arešto - į penkerių metų laisvės atėmimo bausmę; bausmę, paskirtą pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą, sugriežtinti, paskiriant laisvės atėmimo bausmę aštuoniolikai metų; paskirti D. M. galutinę bausmę - laisvės atėmimą dvidešimčiai metų.

Apeliantai mano, kad byloje pakako įrodymų, jog D. M. E. Š. nužudymu slėpė ne vien tik fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo pasekmes, bet ir tai, kad prieš nužudydamas E. Š., tenkino savo lytinę aistrą ar kėsinosi tai padaryti prieš jos valią, panaudojęs fizinį smurtą, atėmęs galimybę priešintis ir pasinaudodamas jos bejėgiška būkle, t. y. įvykdė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 3 dalyje.

Apeliantai teigia, kad ikiteisminis tyrimas ir teisminė medicininė ekspertizė buvo atlikti labai atlaidžiai, paviršutiniškai ir neobjektyviai, tai sudarė sąlygas D. M. nusikaltimo įvykdymo aplinkybes aiškinti neobjektyviai ir sau palankiai. Pasak apeliantų, į įvykio vietą nebuvo iškviestas teismo medicinos ekspertas, nebuvo atliekami tyrimai dėl aukos išžaginimo kitais būdais, nepilnai ištirta įvykio vieta, neobjektyvios ir bylos aplinkybių neatitinkančios medicinos eksperto išvados (6,68 promilių alkoholio nustatymas visiškai blaivios aukos kraujyje, trečios stadijos lavondėmės, nors lavonas surastas praėjus tik dviems valandoms nuo mirties, putų kamuolys ant lavono lūpų, kuris aiškiai matomas lavono nuotraukose įvykio vietoje tuoj po nusikaltimo padarymo, o eksperto įvertintas kaip ,,lavono puvimo proceso rezultatas” ir kiti netikslumai, kurie liko teismo neįvertinti). Apeliantai pažymi, kad teismas netenkino jų prašymo nušalinti ekspertą S., nors dėl jo atliktos ekspertizės (duomenys neskelbtini) atliekamas ikiteisminis tyrimas (b. b. Nr. 83-2-0002-04) pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 229 straipsnyje.

Apeliantai mano, kad teismas neturėjo patikėti nuteistojo teigimu, jog jis neprisimena visų nusikaltimo padarymo aplinkybių, kadangi jis prisiminė net tokias smulkmenas, kaip auka mynė dviratį, netoli nuo nusikaltimo vietos besiganiusios karvės grandinės ir vėjo malūnėlio sukeltus garsus. Be to, teismo medicinos ekspertai nustatė, kad D. M. nusikaltimo padarymo metu jokia psichikos liga nesirgo, jo liga užfiksuota tik praėjus maždaug mėnesiui po nusikaltimo padarymo. Todėl, pasak apeliantų, pirmomis dienomis D. M. duoti parodymai apie tai, kad jis lietęs, nurenginėjęs ir apžiūrinėjęs auką, turėjo būti vertinami kaip objektyvesni nei duoti teisme, kai jau neatsiminė, ką tiksliai veikęs, kadangi buvo praėjęs ilgas laiko tarpas nuo veikos padarymo ir D. M. turėjo laiko apgalvoti savo gynybai palankesnius atsakymus.

Apeliantai atkreipia dėmesį į tai, kad D. M. ,,pasveiko” tik po to, kai jį ištyrė atvykęs psichiatras profesorius D. Apeliantų manymu, byloje esanti D. M. 2003-08-19 charakteristika, įtakojant D. M. turtingiems ir įtakingiems artimiesiems, parašyta siekiant padėti psichiatrams padėti sufalsifikuoti psichinę ligą, nes joje rašoma apie D. M. galvos skausmus, kai tuo tarpu seniūnas jo iš viso nepažinojo ir tokie nusiskundimai nebuvo užfiksuoti net D. M. ambulatorinėje ligos istorijoje.

Apeliantų nuomone, teismas turėjo nustatyti, kad nusikaltėlis auką smaugė dirželiu dar aukai esant gyvai, prieš nusikaltėliui panaudojant plytą kaip nužudymo įrankį. Tai byloja likusios kraujosruvos ant aukos kaklo, jau minėtas putų kamuolys ant jos burnos. D. M. smaugimui panaudojo aukos kelnių dirželį, todėl jis turėjo išsikruvinti, jei būtų buvę smaugta po smūgių plyta, kadangi aukos galva, kaklas ir viršutinė drabužių dalis po smūgių plyta buvo krūvini. Bet nei ant diržo, nei ant aukos apatinių rūbų kraujo nerasta. Apeliantų manymu, ant apatinių drabužių nėra kraujo pėdsakų tik todėl, kad auka buvo nurenginėjama iki plytos panaudojimo. Tai galėjo būti padaryta tik turint tikslą išžaginti ar kitokiu būdu patenkinti lytinę aistrą. Pasak apeliantų, D. M. juk ne medicinos ekspertas ar koks mokslininkas, kad merginos lytiniai organai keltų smalsumą kitokiu nei lytiniu aspektu. Apeliantų nuomone, jei D. M. būtų auką nurenginėjęs po užmušimo - esant aukai kruvinai ir kruvinoms jo paties rankoms (patvirtino teisme, kad ėjo jų nusivalyti) – nurenginėjant turėjo likti kraujo dėmės ant aukos drabužių.

Pasak apeliantų, D. M., demonstruodamas ant maketo, parodė, jog jis, palikęs gulinčią auką, pasiėmė iš už 8-10 metrų buvusios plytų krūvos plytos gabalą ir ja pribaigė auką. Kadangi plytos paėmimui reikėjo papildomo laiko, o auka nuo jo nebebėgo, apeliantai daro išvadą, jog auka dėl smaugimo jau buvo bejėgiškos būklės ir nebegalėjo priešintis užpuolikui ar nuo jo pabėgti.

Apeliantai pažymi, kad ekspertizės metu nustatyta, jog mirtis įvyko tik maždaug po valandos nuo smūgių plyta sudavimo aukai, gulinčiai kniūpsčiai, tai yra toje kūno padėtyje, kokioje ji buvo rasta. Tuo tarpu D. M. parodė, kad nurenginėjo, lietė ir apžiūrinėjo auką, gulinčią ant nugaros. Tai tik įrodo, kad auka buvo nurenginėjama gyva.

Apeliantai nesutinka su teismo išvada, jog D. M. nužudė E. Š. vien dėl prieš tai įvykdyto jos mušimo. Jie mano, kad E. Š. galėjo pagrasinti pasiskundimu policijai bei pasakyti ,,supūsi kalėjime” tik tuo atveju, jei D. M. pasikėsino į jos lytinę neliečiamybę. Žinodama, kad fizinės jėgos nelygios ir du kartus nepavykus ištrukti, tik siekdama išvengti išprievartavimo, galėjo išdrįsti pagrasinti žudikui pasiskundimu policijai, kad jis atsikvošėtų ir suvoktų savo veiksmų pasekmes. Apeliantų manymu, teismas be pagrindo patikėjo D. M. teigimu, kad E. Š. jį pavadino ,,apsimyžusiu”, nes E. Š. buvo kukli, nedrąsaus būdo, todėl apeliantai netiki, kad nuošalioje vietoje gavusi nuo D. M. smūgį į veidą ji dar būtų išdrįsusi jį gąsdinti ir dar labiau kiršinti.

Apeliantų manymu, tai, kad D. M. iš anksto, dar prieš darydamas nusikalstamus veiksmus, jau turėjo tikslą auką seksualiai prievartauti, netiesiogiai įrodo jo pasirinktoji nusikaltimui vieta – už negyvenamos sodybos tolimiausiojo statinio, užstojančio matomumą nuo vienintelio keliuko. Apeliantų teigimu, teismas neturėjo patikėti D. M. aiškinimu, kad E. Š. pati prašė padėti paieškoti senelio už negyvenamosios sodybos, kadangi byloje pakanka įrodymų, jog E. Š. bijojo ir vengė D. M. Liudininkė K. Š. parodė, kad E. delsė važiuoti ieškoti senelio, vengdama susitikimo su D. M. Dėl to E. Š., nors buvo itin paklusni ir paslaugi, ne iš karto pakluso tėvo paliepimui paieškoti senelio R. ir M. sodybose, nes matė į močiutės sodybą užėjusį prašyti pinigų D. M. Nuvykusi prie R. sodybos pamatė ant laiptų sėdintį D. M. ir todėl, nebaigusi vykdyti užduoties, pasuko keliuku atgal net neįsitikinusi, ar tame kieme nėra senelio, nepaklaususi D. M., ar tas jo nematė (tai paliudijo R. M. ir D. M.). Apeliantų teigimu, E. Š. nebuvo liepta ieškoti senelio negyvenamoje sodyboje, kur įvyko nusikaltimas, o tik dviejose gyvenamose sodybose. Ji užduotis vykdydavo tiksliai. Už tos negyvenamos sodybos ūkinio pastato yra pelkė, brūzgynai, aukšta nešienauta žolė. Senelis niekada nevaikštinėdavo po svetimą sodybą nesant savininkui, o už ūkinio pastato netinkama vieta nei poilsiui, nei grybavimui. Kaip paliudijo liudininkai M., R. ir J. Š., už šios negyvenamos sodybos jie niekada ir su niekuo neišgėrinėdavo, todėl E. Š. neturėjo jokių priežasčių tikėtis rasti ten senelį bei jo ten ieškoti. Be to, pasak apeliantų, E. Š. buvo pripratusi prie kaimo ir pamiškių, kur dažnai grybaudavo ir uogaudavo, todėl dienos metu tikrai nebūtų prašiusi nepažįstamo žmogaus, kurio vengė ir bijojo, palydėti ją už tvarto. Apeliantai teigia, kad E. Š. ieškoti senelio net nebereikėjo, nes liudytoja R. M. jau buvo jai pasakiusi, kad buvo susitikusi miške E. Š. senelį ir jis nuėjo namo. Po šio pasakymo E. Š. pasuko dviratį namų link ir jai nebebuvo jokio reikalo prašyti D. M. padėti senelio ieškoti, tuo labiau, kad seneliui, einančiam iš miško į namus, ta sodyba buvo ne pakeliui, o priešingoje pusėje.

Apeliantai netiki D. M. žodžiais, kad E. Š. galėjo sutiktą vyriškį pravardžiuoti, kadangi ji buvo kukli, labai gero būdo, protinga, tai patvirtina mokyklos išduota charakteristika, liudininkų J., M., R. parodymai. Apeliantai mano, jog teismas neteisingai pateisino D. M. parodymus, kad E. Š. pavadino jį apsišlapinusiu, močiutės K. Š. pasakymu, jog E. Š. nemėgo kaimo ,,pijokų”. Nemėgti, pasak apeliantų, viena, o būti grubiam, drąsiam, išsišokti, norėti pašiepti – kita. Apeliantai atkreipia dėmesį, kad D. M. parodymus, jog E. Š. pradėjo mušti dėl minėto įžeidimo, davė ne nuo pat tyrimo pradžios, pirmutinėse apklausose minėtos aplinkybės nenurodė. Apeliantai mano, kad neįtikinami ir D. M. parodymai, jog auka atkakliai, tempdamasi ir užpuoliką, bėgo ne į kelią, ne link gyvenamų sodybų, o į brūzgynus, kur nebuvo galima tikėtis pagalbos. Apeliantų nuomone, visos faktinės aplinkybės rodo, kad auka į nužudymo vietą buvo nutempta tikslingai, siekiant išprievartauti arba kitais būdais patenkinti kilusią lytinę aistrą. Be to, pasak apeliantų, apie atitinkamus D. M. polinkius byloja ir teisme duoti liudytojų A. K., G. R. parodymai apie jo pasikėsinimą išprievartauti.

Apeliantai abejoja ir D. M. bandymusi nusižudyti po nusikaltimo padarymo, kadangi išvertu iš aukos kelnių dirželiu jis nesikorė, abejoja, ar D. M. išgėrė nuodus kolorado vabalams – jų kiekis buvo labai mažas, nes prieš tris dienas jis buvo nupurškęs nemažą plotą bulvių, todėl tikėtina, kad nuodų jau nebebuvo likę, be to, medikė, liudytoja R., jį rado visiškai normalios būsenos, tik ne visiškai blaivą, o patikrinusi nepastebėjo jokių sveikatos sutrikimų. Iškviesti greitąją medicininę pagalbą buvo ne D. M. sesers iniciatyva (kaip D. M. tvirtino teismui), o jis pats to paprašė sesers. Apeliantų nuomone, D. M. siekė ne nusižudyti, o pasišalinti kuo toliau nuo nusikaltimo padarymo vietos ir tuo išvengti susitikimo su nužudytosios ieškančiais artimaisiais ir policija bei pradėti kurti savo, kaip pamišėlio, kuriam nužudymo metu buvo psichinės ligos priepuolis, įvaizdį.

Apeliantų teigimu, D. M. teismo metu elgėsi įžūliai, netiesiogiai grasino nukentėjusiems ir liudytojams savo ,,gera atmintimi ir ilgai išliekančiu pykčiu”, nukentėjusiuosius apkaltino liudytojų papirkimu. Dėl įvykdyto nužudymo apgailestavimą išreiškė tik paskutinio žodžio metu ir tai, pasak apeliantų, tik dėl lengvinančios aplinkybės pritaikymo. D. M. nenuoširdumą ir nenorą nukentėjusiesiems atlyginti padarytą žalą, padengti nors laidojimo išlaidas, rodo jo pasirūpinimas savo turtu – traktoriaus padovanojimas kitam asmeniui. Nei D. M., nei jo giminės niekaip, nei moraliai, nei materialiai, laidojant E. Š. nukentėjusiesiems nepadėjo ir neatsiprašė. Todėl, apeliantų nuomone, teismas be pagrindo pripažino kaip lengvinančią aplinkybę jo nuoširdų gailėjimąsi dėl nusikaltimo. Apeliantai įsitikinę, kad D. M. paskirta bausmė yra per švelni.

Nuteistasis D. M. atsikirtime į nukentėjusiųjų apeliacinį skundą teigia, kad jis nei prieš E. Š. nužudymą, nei po nužudymo netenkino lytinės aistros ir neatėmė galimybės jai priešintis. Nuteistasis teigia, kad seniūno pateikta 2003-08-19 pirmoji charakteristika buvo teisinga, nes seniūnas jį pažįsta penkiolika ar daugiau metų ir tik dėl pažinties su nukentėjusiuoju A. Š. seniūnas parašė kitą, prieštaraujančią pirmai, charakteristiką. Nuteistasis teigia, kad jo giminės nedarė jokios įtakos ekspertui darant ekspertizę. Jis neigia ir G. R. bei A. K. parodymus, kad buvo jas kadaise užpuolęs. D. M. teigia, kad nukentėjusieji darė spaudimą jį gydančiai gydytojai, grasino jam ir jo artimiesiems. Nuteistasis teigia, kad teisme nesielgė įžūliai, nes yra ramaus būdo. Gailisi padaręs nusikaltimą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, o nukentėjusiųjų apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusieji ir jų atstovė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, o nukentėjusiųjų apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, o nukentėjusiųjų apeliacinį skundą patenkinti iš dalies, Panevėžio apygardos teismo 2005 m. vasario 17 d. nuosprendį pakeisti, pašalinti iš jo nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą bei pagal nusikaltimų sutaptį D. M. paskirti 18 metų laisvės atėmimo bausmę.

Apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (Lietuvos Respublikos BPK 255 straipsnio 1 dalis). Iš minėtos teisės normos matyti, kad bylos nagrinėjimo teisme ribos apibrėžtos pagal subjektus (asmenis, dėl kurių nagrinėjama byla) ir dalyką (faktinį ir teisinį bylos turinį). Įstatymas draudžia teismui išnagrinėti bylą ir priimti nuosprendį dėl asmenų, kurie nėra kaltinamieji, ar pripažinti kaltais dėl nusikalstamų veikų, dėl kurių nėra perduoti teismui.

Lietuvos Respublikos BPK 255 straipsnio 2 dalyje nustatytos nagrinėjimo teisme ribų pakeitimo taisyklės: kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta.

Kaltinimo pakeitimo teisme tvarka numatyta Lietuvos Respublikos BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalyse, kuriose nurodoma: „Teismas, bylos nagrinėjimo metu gavęs prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo rašytinį prašymą kaltinamojo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, apie tai praneša kaltinamajam.

Prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo prašyme pakeisti kaltinamajame akte išdėstytas nusikalstamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis turi būti suformuluotos šios iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų prašymų nuorašai įteikiami kaltinamajam, jo gynėjui ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams. Be to, teismas, gavęs prašymą pakeisti kaltinimą, praneša kaltinamajam ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai nuo pakeisto kaltinimo. Patenkinęs tokį prašymą, teismas nustato konkretų pertraukos laiką“.

Iš šių teisės normų matosi kaltinamo pakeitimo ribos, t. y. leidžiama kaltinamojo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą arba kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis.

Minėtose teisės normose galimybė kaltinamajam pareikšti visiškai naują kaltinimą nenumatyta.

Kaltinamajame akte D. M. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį. Jam pareikštame kaltinime buvo nurodyta: „kad jis 2003 m. liepos 14 d., apie 19.30 val., prie K. Š. negyvenamosios sodybos ūkinio pastato, esančio (tikslūs duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, be aiškios priežasties, suduodamas E. Š. ne mažiau 7 smūgių kumščiais ir plyta į galvos sritį, dešinę krūtį ir dešinį sėdmenį bei smaugdamas diržu, tuo padarydamas muštinę žaizdą kaktoje, poodines kraujosruvas akių vokuose, smakre, kakle, dešinės krūties ir dešinio sėdmens srityse, kraujo išsiliejimus po kietuoju ir minkštaisiais galvos smegenų dangalais, dėl ko, nuo stipraus galvos sumušimo, kraujo išsiliejimo po kietuoju abiejų galvos smegenų pusrutulių kaktinių ir kairės smilkininės srities dangalais bei po minkštaisiais galvos smegenų kaltinių ir momentinių sričių dangalais, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu po kietuoju dangalu išsiliejusiu krauju, nukentėjusioji mirė, tyčia nužudė E. Š., gim. (duomenys neskelbtini)“ (b. l. 190, t. 2). Matosi, kad šiame kaltinime apie nusikaltimus žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui nebuvo kalbama. Todėl pirmosios instancijos teisme gautuose nukentėjusiųjų bei prokuroro 2005-02-07 ir 2005-02-04 rašytiniuose prašymuose suformuluoti kaltinimai D. M., kuriuose kalbama ir apie lytinės aistros tenkinimą su nepilnamete E. Š. prieš jos valią fizinio sąlyčio būdu (nukentėjusiųjų prašymas) ir apie pasikėsinimą E. Š. išžaginti (prokuroro prašymas), yra visiškai nauji kaltinimai, o ne prašymas kaltinamojo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Pirmosios instancijos teismas 2005-02-07 posėdyje priėmė nagrinėti šiuos naujus kaltinimus, taip pat ir kaltinimą iš Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalies pakeistą į 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą, numatantį atsakomybę už nužudymą siekiant paslėpti kitą nusikaltimą (seksualinį prievartavimą ir pasikėsinimą išžaginti). Kaip jau minėta, naujo kaltinimo pareiškimas pirmosios instancijos teisme nebuvo galimas. Kaltinimas pagal 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą betarpiškai priklauso nuo kaltinimo nusikaltimais, kuriuos siekiama nuslėpti nužudant, todėl vertinant naujus kaltinimus pagal jų visą turinį, pripažįstama, kad nebuvo galimas ir kaltinimo pakeitimas iš Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalies į 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pagrindas nagrinėti ar tirti kaltinimus dėl lytinės aistros tenkinimo su nepilnamete E. Š. prieš jos valią fizinio sąlyčio būdu ir dėl pasikėsinimo E. Š. išžaginti yra, turėjo konstatuoti, kad kaltinamasis aktas neatitinka Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio reikalavimų, kadangi jame nėra nurodytos šių nusikalstamų veikų aprašymas, pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiami šie kaltinimai, Lietuvos Respublikos BK straipsniai, jų dalys ir punktai, numatantys šiuos įtarimus, įtariamojo pozicija, šiam nesutinkant su įtarimu. Tokie kaltinamojo akto trūkumai yra esminiai, jų ištaisyti teisme negalima, jie trukdė nagrinėti bylą, todėl ir nesant prokuroro prašymo perduoti bylą ikiteisminiam tyrimui papildyti, teismas turėjo tokį sprendimą priimti (Lietuvos Respublikos BPK 254 straipsnio 3 punktas). Apeliacinės instancijos teisme paminėtus kaltinamojo akto trūkumus ištaisyti ir išspręsti nukentėjusiųjų reikalavimą D. M. pripažinti kaltu ir pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 3 dalį taip pat nėra galima, nes nėra baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka pareikšto kaltinimo dėl šio nusikaltimo ir D. M. pripažinimas kaltu dėl šio nusikaltimo (jei būtų nustatyta, kad jis dėl šios veikos yra kaltas) galėtų būti laikomas esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu. Tokiu pažeidimu galėtų būti laikomas ir nukentėjusiųjų apeliacinio skundo atmetimas dėl nurodytų procesinių kliūčių (nustatyta tvarka pareikšto kaltinimo nebuvimo), nes tuo atveju liktų neišnagrinėtas nukentėjusiųjų reikalavimas nuteisti D. M. dėl seksualinio prievartavimo. Tokią teismų praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2004-10-12 nutartis byloje Nr. 2K-469/2004).

Dėl nurodytų motyvų skundžiamas nuosprendis panaikinamas ir byla perduodama prokurorui, kad būtų ištaisyti šioje nutartyje nurodyti kaltinamojo akto trūkumai.

D. M. kaltinamas labai sunkaus nusikaltimo padarymu, jam nustatytas mišrus asmenybės sutrikimas, adaptacijos sutrikimas, priklausomybė alkoholiui. Dėl šių duomenų yra pagrindas manyti, kad būdamas nesuimtas, jis gali daryti naujus nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 4 dalyje. Todėl jo suėmimo terminas pratęstinas (Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 127 straipsnio 9 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2005 m. vasario 17 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą perduoti Panevėžio apygardos prokurorui. D. M. suėmimo terminą pratęsti trims mėnesiams nuo 2005-05-11.