Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. D. skundą ir patikslintą dėl atsakovo sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Fondo valdyba) ir Socialinio draudimo darbuotojų profesinė sąjunga (toliau – Profesinė sąjunga) sudarė Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų šakos kolektyvinę sutartį Nr. BS-5 (toliau – Šakos kolektyvinė sutartis). Šakos kolektyvinės sutarties 19 punkte nustatyta, jog darbuotojo iniciatyva nutraukiant tarnybos ar darbo santykius dėl to, kad darbuotojas sukako įstatymų nustatytą senatvės pensijos amžių ir įgijo teisę į visą senatvės pensiją dirbdamas Fondo administravimo įstaigose (socialinio draudimo sistemoje), išmokama dviejų jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, o jeigu tarnybos ar darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienerius metus – vieno jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Atsakovas, gavęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2019 m. birželio 17 d. raštą Nr. (2.85) 1-4036 „Dėl kolektyvinės sutarties vykdymo valstybės tarnautojų atžvilgiu“, skundžiamo įsakymo dalimi pakeitė 2019 m. gegužės 27 d. įsakymą PV_PE-158 „Dėl A. D. atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų“ ir jį išdėstė nauja redakcija, pareiškėjai skyrė 100 procentų pareiginės algos dydžio vienkartinę piniginę išmoką. Fondo valdybos Rašte nurodyta, kad kreipusis į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją ir vėliau į Vidaus reikalų ministeriją, kad būtų pateikta pozicija ir išaiškinimai susiję su kolektyvinės sutarties statusu ir jos praktiniu vykdymu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2019 m. balandžio 26 d. raštu Nr. (33.4 E-52)SD-2138 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų šakos kolektyvinės sutarties“ nurodė, kad: „vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatomis, šakos kolektyvines sutartis galima sudaryti įstaigose, organizacijose, finansuojamose iš valstybės, savivaldybių ar Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, tačiau jos būtų taikomos tik darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis“. Vidaus reikalų ministerija 2019 m. birželio 7 d. raštu Nr. 1D-2954 „Dėl nuomonės pateikimo“, nurodė, kad: „Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 6 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytos galimos valstybės tarnautojams skirtos kolektyvinių sutarčių rūšys – nacionalinė kolektyvinė sutartis ir įstaigos kolektyvinė sutartis. Šakos kolektyvinės sutartys Valstybės tarnybos įstatyme nėra numatytos. Fondo valdybos direktoriaus atsakovui pateikta rašytinė rezoliucija „prašome vadovautis dokumentu, kuriame nurodyta, kad šakos kolektyvinės sutarties nuostatos, viršijančios įstatymuose numatytas teises ir garantijas valstybės tarnautojams“, nesudarė teisinio pagrindo pakeisti 2019 m. gegužės 27 d. įsakymą PV_PE-158, kuriuo nuspręsta pareiškėjai išmokėti dviejų jos vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką, ir priimti skundžiamo įsakymo dalį. Pažymėjo, kad pagal galiojantį teisinį reguliavimą šakos kolektyvinių sutarčių sudaryti negalima nuo 2019 m. sausio 1 d., tačiau įstatymu nėra panaikintos galiojančios šakos kolektyvinės sutartys, jų galiojimas. Įstatymų leidėjui VTĮ nuostatomis nepanaikinus galiojančių šakos kolektyvinių sutarčių galiojimo, atsakovas skundžiamu įsakymu neteisėtai ir nepagrįstai pakeitė 2019 m. gegužės 27 d. įsakymą PV_PE-158 „Dėl A. D. atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų“. Sutarties privalomumo principas yra išreikštas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.189 straipsnio 1 dalyje, teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. VTĮ naujoje redakcijoje nėra nustatyta, kad sudarytų galiojančių šakų kolektyvinių sutarčių galiojimas pasibaigia, nuo 2019 m. sausio 1 d.

Atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas 2019 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. PV_PE-158 pareiškėją atleidęs iš pareigų skyrė dviejų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, kai tuo tarpu Fondo valdybos direktorius atsakovui Raštu pranešė, kad tik nuo 2019 m. birželio 17 d. valstybės tarnautojų atžvilgiu nebebus vykdomos kolektyvinės sutarties nuostatos, kuriomis suteikiamos garantijos ir teisės, viršijančios teisės norminiuose aktuose tiesiogiai nustatytas teises ir garantijas.

Atsakovas, atleisdamas pareiškėją iš užimamų pareigų ir 2019 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. PV_PE-187 pakeitęs 2019 m. gegužės 27 d. įsakymą PV_PE-158, įsakyme nenurodė ir pareiškėjai neišaiškino priimto įsakymo apskundimo tvarkos, kas manoma nesiderina su teisėtumo ir gerojo viešojo administravimo principais, tuo galimai pažeistos pareiškėjos teisės ir teisėti interesai ir viešojo administravimo srityje. Atsižvelgiant į išdėstytą daroma išvada, kad skundžiamas įsakymas naikintinas, kurį panaikinus atsakovas įpareigotinas pareiškėjai išmokėti dviejų jos vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką jai įgijus teisę į visą senatvės pensiją dirbant Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriuje, skirtą Valstybinio socialinio draudimo Fondo valdybos Šiaulių skyriaus direktoriaus 2019 m. gegužės 27 d. įsakymu PV_PE-158 „Dėl A. D. atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų“.

Fondo valdybos Vilniaus skyrius 2019 m. kovo 12 d. raštu Nr. (2.20E) DV_S-17977 kreipėsi į Valstybės tarnybos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VTD) konsultacijos dėl vienkartinių piniginių išmokų valstybės tarnautojams pagal Fondo valdybos ir Sąjungos pasirašytą Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų šakos kolektyvinę sutartį Nr. BS-5, kadangi VTD yra nustatyta kompetentinga valstybinė institucija aiškinti, teikti konsultacijas, rekomendacijas dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) taikymo. VTD 2019 m. kovo 26 d. raštu Nr. 27D-326 „Dėl kolektyvinės sutarties“ pateikė nuomonę dėl VTĮ, Sutarties ir vienkartinių pinigų išmokų sąlygų. Esminis rašto dalykas – šakos kolektyvinė sutartis buvo galima iki 2018 m. gruodžio 31 d. Aktualia VTĮ redakcija nuo 2019 m. sausio 1 d. įstatymų leidėjas numatė, kad socialinė partnerystė valstybės tarnyboje gali būti vykdoma tik nacionaliniu ir įstaigos lygmeniu, nenumatoma galimybė susitarti šakos kolektyvine sutartimi. VRM 2019 m. birželio 7 d. raštu Nr. 1D-2954 „Dėl nuomonės pateikimo“ informavo Fondo valdybą, kad šakos kolektyvinės sutartys VTĮ nėra numatytos, todėl šakos kolektyvinės sutarties nuostatos valstybės tarnautojams neturėtų būti taikomos.

Šioje byloje kilęs ginčas yra susijęs su Sutarties 19 punktu, kuris galėjo galioti ir po 2018 m. gruodžio 31 d., jeigu nebūtų priimtas naujos redakcijos VTĮ, kuris įsigaliojo 2019 m. sausio 1 d. Šiaulių skyriaus direktorius, susipažinęs su 2019 m. birželio 17 d. raštu ir prie jo pridėtais priedais, privalėjo keisti 2019 m. gegužės 27 d. įsakymą Nr. PV_PE-158, kadangi kompetentingos valstybinės institucijos Fondo valdybai pateikė aiškų atsakymą – VTĮ 6 straipsnio 3-4 dalyse nustatytos galimos valstybės tarnautojams skirtos kolektyvinių sutarčių rūšys – nacionalinė kolektyvinė sutartis ir įstaigos kolektyvinė sutartis. Šakos kolektyvinės sutartys VTĮ nėra numatytos. Šiaulių skyriaus direktorius tiesiogiai pavaldus Fondo valdybos direktoriui ir privalo vykdyti teisėtus nurodymus, todėl ir buvo 2019 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. PV_PE-187 pakeistas 2019 m. gegužės 27 d. įsakymas Nr. PV_PE-158.

Atkreipė dėmesį, kad VTĮ nėra nustatyto teisinio reguliavimo, pagal kurį, atleidžiant iš tarnybos savo noru suėjus senatvės pensijos amžiui, būtų išmokama išeitinė išmoka, yra tik atleidimas savo noru, pagal kurį jokia išmoka nepriklauso. VTĮ 48 straipsnyje numatytų išeitinių kompensacijų mokėjimo atvejų sąrašas yra baigtinis, o pareiškėjos atvejis į šį sąrašą nepatenka. Atsakovas, laikydamasis įstatymo viršenybės principo, būdamas atsakingas už racionalų biudžeto lėšų naudojimą, už iš Fondo biudžeto skirtų pinigų darbo užmokesčiui teisingą paskirstymą pagal galiojančius teisės aktus, užtikrindamas, kad žemesni lokaliniai teisės aktai neprieštarautų valstybės tarnybos santykius reglamentuojantiems teisės aktams, ir pakeitė 2019 m. gegužės 27 d. įsakymą Nr. PV_PE-158, atsisakydamas skirti išmoką, kuri nenumatyta VTĮ. Valstybės tarnautojo statusą ir socialines garantijas nustato VTĮ 8 skyrius „Valstybės tarnautojų atostogos ir garantijos“, kuriame apibrėžtos išeitinės kompensacijos, išeitinės pašalpos ir jų dydžiai, valstybės tarnautojų grupės bei sąlygos, kurioms esant mokamos minėtos išmokos atleidžiant valstybės tarnautoją iš tarnybos kitais įstatymo nustatytais pagrindais, nors ir numatytais toje pačioje teisės normoje, išeitinės kompensacijos išmokėjimas nenumatytas, tačiau ta aplinkybė, kad tokios garantijos nustatytos tik daliai įstatyme apibrėžtų asmenų, nereiškia, kad VTĮ nereglamentuoja valstybės tarnautojo statuso, atleidimo ir socialinių garantijų ir dėl to turėtų būti taikoma įstatymo analogija ar DK 56 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 2 dalies nuostatos. VTĮ privalo būti aiškinamas sistemiškai, kadangi visos VTĮ teisės normos yra suderintos tarpusavyje. Vienos VTĮ teisės normos aiškinimas atsietai ir atskirai, išimant ją iš VTĮ, neatsižvelgiant į kitas VTĮ teisės normas, yra neleistinas.

Šiaulių skyrius atsižvelgė į pareiškėjos ilgametę ir nepriekaištingą tarnybą (iš viso išdirbo Šiaulių skyriuje daugiau kaip 11 m.), todėl, negalėdamas taikyti valstybės tarnautojui Sutarties 19 punkto, vadovaudamasis Vienkartinių piniginių išmokų valstybės tarnautojams skyrimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. 1167 „Dėl vienkartinių piniginių išmokų valstybės tarnautojams skyrimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (LRV 2018-12-05 nutarimo Nr. 1219 redakcija) 2.5 papunkčiu ir 4 punktu, skyrė jai 100 procentų pareiginės algos dydžio vienkartinę piniginę išmoką.

Atsakovas 2019 m. birželio 19 d. įsakyme Nr. PV_PE-187 dėl atleidimo nenurodė šio įsakymo apskundimo tvarkos, tačiau tai nesutrukdė pareiškėjai įgyvendinti teisę apskųsti šį įsakymą teismui. Atkreipė dėmesį, jog atsakovas priėmė 2019 m. birželio 19 d. įsakymą Nr. PV_PE-187 dėl atleidimo savo noru, tai yra patenkino pačios pareiškėjos prašymą ją atleisti iš tarnybos savo noru.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos A. D. skundas ir patikslintas skundas tenkintini iš dalies.

Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2019 m. birželio 19 d. įsakymo Nr. PV_PE-187 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus direktoriaus 2019 m. gegužės 27 d. įsakymo Nr. PV_PE-158 „Dėl A. D. atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų“ pakeitimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja A. D. 2019 m. gegužės 21 d. Šiaulių skyriaus direktoriui pateikė prašymą „Dėl atsistatydinimo savo noru“. Šiaulių skyriaus direktorius 2019 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. PV_PE-158 „Dėl A. D. atleidimo iš valstybės tarnautojų pareigų“ nutarė atleisti pareiškėją iš einamų karjeros valstybės tarnautojo pareigų 2019 m. birželio 21 d., išmokėti dviejų jos vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką bei kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas. Šiaulių skyriaus direktorius 2019 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. PV_PE-187 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus direktoriaus 2019 m. gegužės 27 d. įsakymo Nr. PV PE-158 „Dėl A. D. atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų“ pakeitimo“ pakeitė 2019 m. gegužės 27 d. įsakymą Nr. PV_PE-158 ir jį išdėstė nauja redakcija – atleido pareiškėją 2019 m. birželio 21 d., skyrė 100 procentų pareiginės algos dydžio vienkartinę pinginę išmoką bei kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas.

Sprendimas priimtas atsižvelgiant į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2019 birželio 17 d. raštą Nr. 2(2.85)I-4036 „Dėl kolektyvinės sutarties vykdymo valstybės tarnautojų atžvilgiu“ (toliau – ir Raštas). Minėtame Rašte daroma nuoroda į Vidaus reikalų ministerijos 2019 m. birželio 7 d. raštą Nr. 1D-2954 „Dėl nuomonės pateikimo“, kuriame nurodoma, kad „Lietuvos valstybės tarnybos įstatymo 6 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytos galimos valstybės tarnautojams skirtos kolektyvinių sutarčių rūšys – nacionalinės kolektyvinės sutarties ir įstaigos kolektyvinės sutarties. Šakos kolektyvinės sutartys Valstybės tarnybos įstatyme nėra numatytos.“ Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, atsižvelgdama į galiojantį viešosios teisės principą „draudžiama viskas, kad nėra tiesiogiai leidžiama“, Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, reglamentuojančias valstybės tarnautojų kolektyvinių sutarčių sudarymą, Rašte nurodė, kad negali būti sudaromos valstybės tarnautojų šakos kolektyvinės sutartys; tuo atveju, jei šakos profesinių sąjungų organizacijos nariais, be kita ko, yra ir valstybės tarnautojams atstovaujančios profesinės sąjungos, šakos kolektyvinės sutarties nuostatos valstybės tarnautojams neturėtų būti taikomos. Šiuo Raštu informuojama, kad nuo 2019 m. birželio 17 d. valstybės tarnautojų atžvilgiu nebebus vykdomos kolektyvinės sutarties nuostatos, kuriomis suteikiamos garantijos ir teisės, viršijančios teisės aktuose tiesiogiai nustatytas teises ir garantijas.

Taigi Rašte, atsižvelgus į Valstybės tarnybos įstatymo (nuo 2019 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos) 6 straipsnio 3 dalį (Nacionalinė kolektyvinė sutartis yra profesinių sąjungų organizacijų (susivienijimo, federacijos, centro ir kt.), atstovaujančių valstybės tarnautojams, ir Vyriausybės rašytinis susitarimas, kuriame nustatomi Lietuvos valstybės tarnautojų darbo užmokesčio, tarnybos (darbo), poilsio laiko ir kitos socialinės ir ekonominės sąlygos) ir 4 dalį (įstaigos kolektyvinė sutartis yra rašytinis susitarimas, kuris sudaromas tarp valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vadovo arba jo įgalioto asmens ir valstybės tarnautojams atstovaujančios valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje veikiančios valstybės tarnautojų profesinės sąjungos ir kuriame nustatomi valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos valstybės tarnautojų tarnybos (darbo) ir kitos socialinės ir ekonominės sąlygos), padaryta išvada, kad įstatymo leidėjui nenumatant šakos kolektyvinės sutarties Valstybės tarnybos įstatymo (nuo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojusi redakcija) 6 straipsnyje, nebegalimas šakos kolektyvinių sutarčių taikymas.

Valstybės tarnybos įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kolektyvinėms deryboms ir kolektyvinių sutarčių sudarymui valstybės tarnyboje taikomos Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatos. Taigi aktualu įvertinti, kaip jau sudarytų, galiojančių kolektyvinių sutarčių taikymą, pakeitimą, galiojimą, nutraukimą reglamentuoja Darbo kodekso normos.

Pažymėtina, kad Darbo kodekso 199 straipsnyje „Kolektyvinės sutarties pakeitimai ir papildymai“ numatoma, kad „kolektyvinės sutarties ir papildymo tvarka nustatoma kolektyvinėje sutartyje. Jeigu ši tvarka nenustatyta, kolektyvinės sutarties pakeitimai ir papildymai daromi tokia pačia tvarka, kaip sudaroma pati kolektyvinė sutartis.“ Sutarčiai galiojant taikomas pacta sunt servanda (lot. sutarčių reikia laikytis) principas. Akivaizdu, kad kolektyvinę sutartį gali keisti (naikindami dalį sąlygų, keisdami jų turinį ir papildydami naujomis sąlygomis) tik tą sutartį sudariusios šalys – darbdavys ar darbdavių organizacija, iš vienos pusės, ir profesinė sąjunga ar profesinių sąjungų organizacijos, iš kitos pusės (Tomas Davulis. Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras, 561-562 lapai. Vilnius. 2018). Darbo kodekso 200 straipsnyje „Kolektyvinės sutarties nutraukimas“ numatoma, kad „kolektyvinė sutartis gali būti nutraukta joje nustatytais atvejais ir tvarka. Bet kuri šalis turi įspėti kitą kolektyvinės sutarties šalį apie vienašališką kolektyvinės sutarties nutraukimą ne vėliau kaip prieš tris mėnesius. Kolektyvinę sutartį draudžiama nutraukti anksčiau negu po šešių mėnesių nuo jos įsigaliojimo.“ Siekiant kolektyvine sutartimi reguliuojamų darbo santykių stabilumo, komentuojamame straipsnyje numatyta, kad kolektyvinę sutartį draudžiama nutraukti anksčiau negu po šešių mėnesių nuo jos įsigaliojimo. Šios nuostatos nereikėtų suprasti kaip draudimo nutraukti kolektyvinę sutartį tada, kai nutraukimą inicijuoja abi šalys arba kita šalis sutinka su kolektyvinės sutarties nutraukimu. Sutarties nutraukimas lemia jos šalių teisių ir pareigų pasibaigimą. Jei kolektyvinė sutartis reguliavo vieną ar kitą darbo sutarties aspektą (daro užmokesčio dydį, atostogų trukmę ar pan.), atitinkamos nuostatos taikymas pasibaigia ir darbdavys nėra įpareigojamas jos vykdyti. Toliau vykdomos darbo sutartyje ar įstatyme, ar kitoje darbo teisės normoje numatytos atitinkamos darbdavio pareigos. (Tomas Davulis. Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras, 561-562 lapai. Vilnius. 2018).

Taigi Darbo kodeksas nenumato (kitų) galiojančios kolektyvinės sutarties nevykdymo / netaikymo pagrindų ir imperatyviai nurodo galimus kolektyvinės sutarties pakeitimo, papildymo, nutraukimo būdus. Darytina išvada, kad atsakovas neturėjo teisės dėl Valstybės tarnybos įstatymo 6 straipsnio (buvęs 5¹ straipsnis) pasikeitimo (nebenumatoma šakos kolektyvinė sutartis) nebetaikyti iki 2018 m. gruodžio 31 d. sudarytos ir galiojančios kolektyvinės sutarties.

2018 m. spalio 11 d. Valstybino socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų šakos kolektyvinėje sutarties Nr. BS-5 46 punkte numatyta, kad sutartis įsigalioja nuo jos įregistravimo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje ir galioja iki naujos sutarties sudarymo arba šios sutarties nutraukimo (nenustatant termino); 47 punkte numatyta, kad darbdavys, profesinė sąjunga turi teisę inicijuoti kolektyvines derybas dėl kolektyvinės sutarties sudarymo ir pakeitimo; 55 punkte nustatyta, kad kolektyvinės sutarties vykdymą kontroliuoja sutarties šalys arba jų tam tikri atstovai; 58 punkte nustatyta, kad bet kuri iš šalių turi teisę nutraukti sutartį vienašališkai, apie tai pranešusi kitai šaliai ne vėliau kaip prieš 3 (tris) mėnesius. Pranešimą apie sutarties nutraukimą galima pateikti ne anksčiau kaip po 6 (šešių) mėnesių nuo sutarties įsigaliojimo dienos. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019 m. spalio 2 d. raštu Nr. (2.85) I-7036 Socialinio draudimo darbuotojų profesinę sąjungą informavo, kad vadovaudamasi Kolektyvinės sutarties 58 punktu informuoja apie vienašališką sutarties nutraukimą nuo 2020 m. sausio 2 d., jeigu iki šios datos nebus pasirašytas susitarimas dėl sutarties pakeitimo arba jos nutraukimo šalių susitarimu (susitarus dėl tipinės Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų įstaigos lygmens kolektyvinės sutarties sudarymo). Taigi viena iš Kolektyvinės sutarties šalių inicijavo vienašališką sutarties nutraukimą nesant pasirašyto susitarimo dėl sutarties pakeitimo arba nutraukimo. Tačiau skundžiamo įsakymo priėmimo metu procedūros, numatytos Kolektyvinės sutarties 58 punkte, dar nebuvo inicijuotos, 2018 m. spalio 11 d. sutartis galiojo, todėl atsakovas, vadovaudamasis Raštu, nepagrįstai ir neteisėtai pakeitė VSDFV Šiaulių skyriaus 2019 m. gegužės 27d. įsakymą Nr. PV_PE-158, priimtą remiantis Kolektyvinės sutarties Nr. BS-5 19 punktu (darbuotojo iniciatyva nutraukiant tarnybos ar darbo santykius dėl to, kad darbuotojas sukako įstatymų nustatytą senatvės pensijos amžių ir įgijo teisę į visą senatvės pensiją dirbdamas Fondo administravimo įstaigose (socialinio draudimo sistemoje), išmokama dviejų iki vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka), todėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2019 m. birželio 19 d. įsakymas Nr. PV_PE-187 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2019 m. gegužės 27 d. įsakymo Nr. PV_PE-158 „Dėl A. D. atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų“ pakeitimo“ naikintinas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnyje nurodoma, kad skundžiamo teisės akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, kad konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo teisės akto (veiksmo) priėmimo padėtis, tai yra atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai, tačiau iki panaikinto teisės akto galiojusio kito teisės akto teisinė galia tokiu atveju savaime neatkuriama.

Pareiškėjos antruoju patikslinto skundo reikalavimu prašoma įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrių vykdyti 2019 m. gegužės 27 d. įsakymą Nr. PV_PE-158 „Dėl A. D. atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų“ ir išmokėti A. D. dviejų jos vidutinių darbo užmokesčių išeitinę išmoką, jai įgijus teisę į visą senatvės pensiją dirbant Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriuje.

Pažymėtina, jog individualaus akto panaikinimas savaime suponuoja atsakovui pareigą teisės aktų nustatyta tvarka priimti naują administracinės procedūros sprendimą, kuriuo, atsižvelgiant į šioje byloje pateiktus išaiškinimus, būtų pakartotinai išnagrinėtas dviejų pareiškėjos A. D. vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinės išmokos (numatytos Kolektyvinės sutarties 19 punkte) išmokėjimo klausimas (atsižvelgiant į jau išmokėtą 100 procentų pareiginės algos dydžio vienkartinę piniginę išmoką). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad papildomų teismo patvarkymų atsakovui davimas yra nepagrįstas ir neleistinai peržengiantis pareiškėjo iškeltos bylos nagrinėjimo ribas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje A-1196-502/2015). Atsižvelgiant į šiuos motyvus pareiškėjos patikslinto skundo antrasis reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos A. D. skundą ir patikslintą skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2019 m. birželio 19 d. įsakymą Nr. PV_PE-187 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2019 m. gegužės 27 d. įsakymo Nr. PV_PE-158 „Dėl A. D. atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų“ pakeitimo“.

Skundo ir patikslinto skundo likusią dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.