Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Eligijaus Gladučio (pranešėjas), teisėjų Ričardo Gilio ir Algirdo Gapučio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. K. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2008-02-12 nuosprendžio, kuriuo Ž. K. nuteistas pagal BK 138 str. 1 d. ir jam paskirti vieneri metai laisvės apribojimo, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. Taip pat šiuo nuosprendžiu Ž. K. išteisintas nepadaręs nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 str.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. K. 2007-08-06, apie 22.30 val., Utenos m., Aušros ir J. B. gatvių sankryžoje, išlipęs iš automobilio, tyčia panaudojo fizinę prievartą: sudavė I. S. kumščiu vieną kartą į veido sritį, vieną kartą į dešinįjį šoną bei panaudojo ašarines dujas, kuriomis papurškė nukentėjusiajam I. S. į akių sritį, taip dėl cheminio akių junginių ir kairės akies ragenos II laipsnio nudegimo, dešiniojo žasto dviejų įbrėžimų, dešinio žasto ir kairio dilbio kraujosruvų padarė I. S. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Nuteistasis apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2008-02-12 Utenos rajono apylinkės teismo nuosprendį dalyje dėl jo pripažinimo kaltu pagal LR BK 138 str. 1 d. ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.

Ž. K. nurodo, kad apylinkės teismo nuosprendis ta apimtimi, kuria jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 138 str. 1 d., yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir netinkamai pritaikė įstatymą.

Apeliantas mano, kad teismas tinkamai neįvertino apsvaigusių nuo alkoholio I. S. ir E. Č. veiksmų viešoje vietoje - Aušros gatvėje, kelio važiuojamoje dalyje - pavojingumo visuomenei, nors jie išskėstomis rankomis puldinėjo prieš priešpriešais atvažiuojančius automobilius, vartojo necenzūrinius žodžius, spyrė į automobilio galines dešiniąsias dureles. Apeliantas mano, kad yra akivaizdu, kad toks nukentėjusiojo I. S. ir E. Č. elgesys šiurkščiai pažeidė viešąją tvarką ir kėlė grėsmę eismo ir žmonių saugumui. Šias aplinkybes teisme patvirtino R. S.. Apeliantas mano, kad tokioje situacijoje, jis kaip pilietis, turėjo teisę sustoti ir perspėti besiautėjančius chuliganus, kad šie eitų šaligatviu, o ne važiuojamąja kelio dalimi, kad neužkabinėtų pravažiuojančių automobilių.

Apeliantas nurodo, kad teismas netinkamai įvertino nukentėjusiojo I. S. veiksmus jo atžvilgiu, kuomet I. S. užuot paklusęs apelianto teisėtoms pastaboms ir reikalavimams, sugriebė jį viena ranka už baltinių, o kita ranka smūgiavo jam kumščiu.

Apeliantas nurodo, kad teismas netinkamai įvertino apelianto atžvilgiu E. Č. veiksmus, kuris sukiojosi greta ir bandė apeliantui suduoti alaus buteliu. Teismas sumenkino apeliantui grėsusio pavojaus laipsnį ir be pagrindo priėjo išvadą, kad apeliantas nukentėjusiojo I. S. atžvilgiu visiškai be reikalo panaudojo specialiąsias priemones - dujas, kuomet pastarasis nepakluso, apelianto nepaleido, smūgiavo kumščiu į veidą, krūtinės sritį.

Apeliantas mano, kad teismas sureikšmino nukentėjusiojo I. S. parodymus ir patikėjo, kad jis elgėsi tinkamai ir nieko nedarė, nors pastarasis įvykio metu buvo tiek apsvaigęs nuo alkoholio, kad teismo posėdyje neprisiminė netgi vietos kurioje, vyko konfliktas.

Teismas neįvertino, kad nukentėjusiojo I. S. ir liudytojo E. Č. parodymai apie įvykio aplinkybes, apelianto veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu iš esmės yra skirtingi ir tokiais prieštaringais parodymais pagrindė apkaltinamąjį nuosprendį.

Apeliantas nurodo, kad liudytojas R. S. teisme patvirtino, kad apeliantas jokių smūgių I. S. nesudavė, o pastarasis buvo sugriebęs apeliantą už baltinių ir stumdė.

Apeliantas teigia, kad byloje nustatytos aplinkybės rodo, jog nukentėjusysis I. S. apelianto atžvilgiu elgėsi agresyviai ir jį puolė. Dėl to mano, kad teismas be pagrindo netaikė LR BK 28 str. nuostatų.

Teismas netinkamai įvertino konfliktinės situacijos pavojingumą, sumenkino apeliantui grėsusio pavojaus pobūdį, nukentėjusiojo I. S. veiksmus apelianto atžvilgiu, apelianto galimybę atremti puolimą kitu būdu.

Apeliantas mano, kad veikė būtinosios ginties sąlygomis, nes kėsinimasis į jį buvo realus ir akivaizdus: I. S. įsikibo į viršutinius rūbus ir smūgiavo jam kumščiais.

Apeliantas nurodo, kad įstatymas neriboja gynybai nuo kėsinimosi priemonių, ribojamas tik žalos dydis. BK 28 str. 3 d. nurodyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tik tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Apeliantas mano, kad jo pasirinktas gynybos būdas - ašarinių dujų panaudojimas - atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą ir būtinosios ginties ribų jis neviršijo, todėl baudžiamoji byla jo atžvilgiu turėjo būti nutraukta.

Apeliantas nurodo, kad BK 28 str. 2 d. nurodoma, jog asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitus asmenis, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Apeliantas Ž. K. ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie gauti remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas, pripažindamas Ž. K. kaltu pagal BK 138 str. 1d., besąlygiškai vadovavosi nukentėjusiojo I. S. bei liudytojo E. Č. parodymais, tačiau neatsižvelgė į kitus byloje surinktus įrodymus, jų negretino tarpusavyje, tuo nesilaikė BPK 20 str. 5d. reikalavimo.

Liudytojas R. S. parodė, kad važiuodami su Ž. K. automobiliu prie parduotuvės “ Aušra” pamatė du neblaivius vaikinus, jie svirduliavo, eidami važiuojamąja kelio dalimi. Vienas iš tų vaikinų rankoje nešėsi alaus butelį ir gėrė. Tad Ž. K. sumažino greitį. Vaikinai pradėjo vartoti necenzūrinius žodžius. Tada Ž. K. išlipo iš automobilio nuraminti jaunuolių, tačiau vienas iš jaunuolių griebė Ž. K. už baltinių ir pradėjo stumdyti. Tada Ž. K. papurškė tam vaikinui dujomis į veidą, po ko jaunuolis atsisėdo ant šaligatvio. Tuomet jie su Ž. K. nuvažiavo. Konflikto metu Ž. K. jokių smūgių jaunuoliui nesudavė, tik papurškė dujomis. Kitas jaunuolis į konfliktą nesivėlė, tik vartojo jų atžvilgiu necenzūrinius žodžius.

Teismas liudytojo R. S. parodymus atmetė nepakankamai argumentuotai, pasisakydamas, kad byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusysis naudojo fizinį smurtą kaltinamojo atžvilgiu, todėl atmetami ir liudytojo R. S. parodymai, kad nukentėjusysis tampė kaltinamąjį už baltinių.

Teismas, vertindamas nukentėjusiojo I. S. ir E. Č. parodymus, ir jais nuosprendyje besąlygiškai vadovaudamasis, neatsižvelgė, jog šie asmenys įvykio metu buvo stipriai girti, o jų nurodytos konflikto pradžios aplinkybės, kitaip nei R. S. parodymai, logiškai nepaaiškina įvykio situacijos.

Kad I. S. ir E. Č. įvykio metu buvo girti, patvirtina ir jų pačių parodymai. Apklausos ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis pats paaiškino, kad: “ kadangi buvau pakankamai stipriai išgėręs, nelabai prisimenu savo veiksmų, nei kur, nei kaip aš ėjau” ( b.l. 7). Pareiškime - protokole nukentėjusysis nurodė dujų panaudojimo faktą, tačiau nieko neminėjo, kad apeliantas jam būtų sudavęs smūgius ( b.l. 3). Tik vėliau I. S. nurodė, jog apeliantas be to jam sudavė į veidą bei į šoną. Nukentėjusiojo I. S. nurodytos smūgių jam sudavimo aplinkybės neatitinka teismo medicinos specialisto išvados duomenų – nei veide, nei šonuose I. S. sužalojimų žymių nenustatyta, tuo tarpu rastos kraujosruvos ir įbrėžimai nukentėjusiojo žasto bei dilbio srityse atitinka būtent apelianto Ž. K. paaiškinimus, jog jis laikė už rankų besiskeryčiojantį nukentėjusįjį.

Nukentėjusiojo ir liudytojo E. Č. parodyta įvyko eiga, jog iš sustojusio automobilio išlipo iki tol nepažįstamas apeliantas, be jokios priežasties sumušė bei apipurškė dujomis ir po to nuvažiavo, nelogiškas. Tuo tarpu apelianto paaiškinimus, jog jis išlipo iš automobilio sudrausminti nukentėjusįjį, atitinka liudytojo R. S. parodymai, paaiškinantys konflikto priežastį bei tolimesnių apelianto bei nukentėjusiojo veiksmų seką. Iš šių parodymų matyti, jog pats nukentėjusysis I. S. pažeidinėjo viešąją tvarką. Jis ir E. Č. pirmi užsipuolė pro šalį automobiliu pravažiuojantį apeliantą, jį necenzūriniais žodžiais iškoneveikė bei įžeidinėjo. Šios aplinkybės nenaudingos nukentėjusiajam ir E. Č., todėl jie konflikto pradžios aplinkybių teisingai gali nenurodyti ne tik dėl girtumo, bet ir dėl suinteresuotumo. Tuo tarpu, nukentėjusiojo ir liudytojo E. Č. parodymus dėl konflikto pradžios ir I. S. veiksmų paneigia R. S. parodymai, kurie logiškai atspindi įvykio seką.

Po nukentėjusiojo I. S. padarytų viešosios tvarkos pažeidimų sekę apelianto veiksmai: išlipimas iš automobilio, kad sudrausmintų nukentėjusįjį bei pareikalavimas, jog šis nutrauktų neteisėtus veiksmus, ką patvirtina R. S. parodymai, kolegijos nuomone, atitiko įstatymus ir nebuvo jokia būtinosios ginties provokacija, kaip konstatuojama nuosprendyje. Nors nėra kitų duomenų, patvirtinančių apelianto parodymus, kad nukentėjusysis smūgiavo apeliantui kumščiu, tačiau R. S. parodymai patvirtina, jog išlipus apeliantui, nukentėjusysis emė stumdytis, tampė apeliantą už baltinių. Apelianto pačiu pirminiu paaiškinimu, jis panaudojo ašarines dujas “norėdamas išvengti rimtesnių problemų” ( b.l. 14).

Aptarti įrodymai patvirtina, jog konfliktą išprovokavo viešąją tvarką aiškiai pažeidę paties nukentėjusiojo I. S. veiksmai: girto šlitinėjimas po važiuojamąją kelio dalį, puldinėjimas prie pravažiuojančių automobilių, ką patvirtina R. S. parodymai, ir ko iš esmės nepaneigė I. S., kai teigė, kad dėl buvusio girtumo neatsimena, ką darė (b.l. 7), I. S. agresyvus bei įžeidžiantis apeliantą elgesys. Apeliantui išlipus iš automobilio ir reikalaujant nutraukti viešosios tvarkos pažeidimus, nukentėjusysis stumdėsi, tampė apeliantą už baltinių, taigi, būdamas girtas ir toliau elgėsi agresyviai. Byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, jog apeliantą su buteliu puldinėjo greta stovėjęs girtas E. Č., tačiau, kolegijos nuomone, iškilusioje situacijoje nukentėjusiajam vien I. S. veiksmai buvo suvoktini kaip akivaizdus ir realus tiesiogiai gręsiantis apelianto asmeniui pavojingas kėsinimasis, iš I. S. pusės galimas smūgių sudavimas, kas suformuoja besiginančiojo teisę į būtinąją gintį, numatytą BK 28 str. Šią teisę pagal to paties straipsnio 1d. asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas.

Liudytojo R. S. parodymai paneigia, o teismo medicinos specialisto išvados nepatvirtina, jog apeliantas įvykio metu, kaip nurodyta kaltinime, būtų nukentėjusiajam I. S. smūgiavęs į veidą bei į šoną. Įrodyta, kad apeliantas nukentėjusiajam papurškė į veidą ašarinių dujų balionėliu, tačiau, kolegijos nuomone, tuo iškilusioje situacijoje būtinosios ginties ribų neperžengė. Būtinosios ginties ribos peržengiamos tada, kai tiesiogine tyčia nužudoma, sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Įstatymas nereikalauja, kad gynybos priemonės ir jų intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą, ir neriboja gynybai nuo pavojingo kėsinimosi naudojamų priemonių. Byloje įrodyta, kad apeliantui panaudojus dujas, kai nukentėjusysis atsisėdo ant šaligatvio, t.y., kėsinimuisi pasibaigus, apeliantas nukentėjusiojo atžvilgiu kitų veiksmų neatliko.

Vadovaujantis BK 28 str. 2d., esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei - būtinajai ginčiai, Ž. K. dėl R. S. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo baudžiamoji atsakomybė netaikytina. Todėl apkaltinamasis nuosprendis dalyje, kurioje Ž. K. nuteistas pagal BK 138 str. 1d., panaikintinas, o byla šioje dalyje nutrauktina.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Utenos rajono apylinkės teismo 2008-02-12 nuosprendžio dalį, kurioje Ž. K. nuteistas pagal BK 138 str. 1 d. panaikinti ir bylą jam šioje dalyje nutraukti BPK 3 str. 1 d. 9 p. numatytu pagrindu.

Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.