Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ir atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. birželio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovui Šiaulių miesto savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Aido turtas“) dėl reklamos leidimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

3. Atsakovas su 2017 m. lapkričio 23 d. raštu Nr. S-3647 „Dėl tarnybinės pagalbos“ kreipėsi į Lietuvos Respublikos ūkio ministeriją, kaip instituciją, poįstatyminiu teisės aktu apibrėžusią iškabos sąvoką ir galinčią plačiau paaiškinti jos turinį. Ūkio ministerija 2017 m. gruodžio 4 d. rašte Nr. (28.6-83)-3-5098 „Dėl iškabos sąvokos“ pateikė nuomonę, kad prekės ženklas iškaboje gali būti naudojamas tik kaip papildoma informacija, o vien prekės ženklo pateikimas ant išorinės reklamos pateikimo priemonės (reklaminio įrenginio ar pastato sienos, langų, durų) turi būti laikomas ne iškaba, o išorine reklama. Savivaldybės administracija, gavusi Ūkio ministerijos rašytinį paaiškinimą, atsižvelgusi į tai, kad Reklamos įstatymo nuostatos, esant tokiam atvejui, nenustato tokio leidimo panaikinimo pagrindų bei apeliuodama į Bendrovės geranoriškumą atstatyti teisingumą ir siekį taikyti, Savivaldybės administracijos nuomone, teisingą teisinį reguliavimą, su 2018 m. kovo 26 d. raštu Nr. S-912 „Dėl reklamos leidimo įrengti išorinę reklamą“ kreipėsi į Leidimo turėtoją – UAB „Aido turtas“, išdėstė savo teisinį vertinimą dėl išduoto Leidimo, pateikė Ūkio ministerijos pateiktą nuomonę ir siūlė Bendrovei, vadovaujantis galiojančių teisės aktų nuostatomis, inicijuoti Leidimo (išduoto įrengti iškabai) galiojimo panaikinimo procedūrą, išduodant jai naują leidimą išorinei reklamai įrengti. UAB „Aido turtas“ 2018 m. gegužės 7 d. rašte Nr. AT-S-166 nurodė, kad pateiktas Ūkio ministerijos atsakymas yra tik šios institucijos specialistų formuojama nuomonė, kuri nėra įpareigojanti ir vadovautis ja nėra privaloma, Bendrovė nesutiko su Šiaulių miesto savivaldybės pozicija, neketino inicijuoti teisėtai išduoto ir galiojančio Leidimo panaikinimo procedūros bei nurodė tokio nesutikimo argumentus.

6. Teismo posėdyje pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, palaikė pareiškimą ir prašė jį tenkinti.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo akcentavo, kad Leidimo išdavimo metu galiojusioje Reklamos įstatymo redakcijoje iškaba apskritai nebuvo apibrėžiama ir tebuvo įvardinta kaip speciali išorinės reklamos priemonė šios išorinės reklamos apibrėžime. Leidimo išdavimo metu galiojusiose 2000 m. Išorinės reklamos įrengimo taisyklėse iškaba buvo apibrėžta kaip prie juridinio asmens ar juridinio asmens padalinio buveinės pastato pateikta informacija (priemonė), nurodanti registruotą juridinio asmens ar jo padalinio pavadinimą, arba prie juridinio asmens ar individualia veikla besiverčiančio fizinio asmens verslo vietos pateikta informacija, nurodanti juridinio asmens ar individualia veikla besiverčiančio asmens verslo pobūdį (parduotuvė, viešbutis, kirpykla ir panašiai). Iškaboje gali būti nurodytas prekių ar paslaugų ženklas, vėliava, emblema, individualia veikla besiverčiančio asmens vardas, pavardė, individualios veiklos vykdymo registracijos pažymos arba įsigyto verslo liudijimo numeris ir kita papildoma informacija (darbo laikas ir panašiai). Taip pat ji buvo apibrėžta ir Leidimo išdavimo metu galiojusiose Išorinės vaizdinės reklamos taisyklėse. UAB „Aido turtas“ nuomone, remiantis pateiktais iškabos apibrėžimais, tam, kad išorinės reklamos priemonė būtų pripažinta iškaba, pakanka, jog toje išorinės reklamos priemonėje būtų pateikta bet kuri iškabos apibrėžime nurodyta informacija, nurodant tik vieną rekvizitą ar kelis rekvizitus kartu, t. y. iškabos apibrėžime nurodyti rekvizitai yra alternatyvūs. Tai reiškia, kad tuo atveju, jeigu ginčijamos iškabos tekstas „Akropolis“ būtų laikomas prekių ženklu, to pakaktų, jog išorinės reklamos priemonė vien su šiuo tekstu būtų pripažinta iškaba.

13. Dėl Ūkio ministerijos 2017 m. gruodžio 4 d. rašto Nr. (28.6-83)-3-5098 „Dėl iškabos sąvokos“, kuriame ministerijos specialistai padarė išvadą, kad vien tik prekės ženklo pateikimas ant išorinės reklamos pateikimo priemonės (reklaminio įrenginio ar pastato sienos, langų, durų) turi būti laikomas ne iškaba, o išorine reklama, trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad minėtame rašte pateikiama tik Ūkio ministerijos specialistų nuomonė, tai eksplicitiškai buvo pažymėta ir pačiame rašte. UAB „Aido turtas“ akcentavo, kad teisės aktų aiškinimą, vykdydami teisingumą, atlieka tik teismai (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis), todėl Ūkio ministerijos specialistų pateikta nuomonė nėra nei privaloma, nei įpareigojanti. Šioje byloje nėra ginčo, kad reklamos pateikimo priemonė su tekstu „Akropolis“, kuriai buvo išduotas Leidimas, laikytina išorine reklama. Be to, Ūkio ministerija minėtame rašte rėmėsi tik šiuo metu galiojančiais teisės aktais, formaliai įtvirtinančiais iškabos apibrėžimą, ir neanalizavo šio konkretaus atvejo faktinių ir teisinių aplinkybių.

14. Trečiajam suinteresuotam asmeniui kilo įtarimų, kad atsakovo veiksmai, pasinaudojus prokuroru, gali būti laikomi diskriminuojančiais UAB „Aido turtas“, todėl tokie neteisėti ir nesąžiningi Savivaldybės administracijos veiksmai teisės negali būti ginami. Teigė, kad atsakovo ir pareiškėjo siekis panaikinti Leidimo galiojimą yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi pažeidžia Bendrovės teises ir teisėtus interesus, ypač jos teisėtus lūkesčius, kad trečiojo suinteresuoto asmens elgesys, kurį kompetentingos institucijos vertino kaip teisėtą ir pagrįstą beveik dešimt metų, tokiu bus vertinamas ir toliau, laikantis teisės aktų reikalavimų.

15. UAB „Aido turtas“ atkreipė dėmesį, kad atsakovas savo priimto administracinio teisės akto teisėtumu abejoti pradėjo tik 2017 m. pabaigoje (tą patvirtina kreipimasis į Ūkio ministeriją dėl jų nuomonės pateikimo). Nei kreipimesi, nei pareiškime nėra paaiškinta, kodėl Šiaulių miesto savivaldybė apie neva netinkamą iškabos pobūdį sužinojo ir jos tariamą neatitikimą teisės aktų reikalavimams pamatė tik 2017 m. Bet kuriuo atveju, net ir gavęs jo abejonėms pritariantį Ūkio ministerijos darbuotojų atsakymą, atsakovas ir toliau nesiėmė jokių veiksmų iki pat 2018 m. vasario mėnesio, kai Šiaulių miesto savivaldybėje vykusiame susitikime trečiajam suinteresuotam asmeniui žodžiu pasiūlė pačiam inicijuoti Leidimo galiojimo panaikinimo procedūrą. 2018 m. gegužės 7 d. gavęs UAB „Aido turtas“ neigiamą atsakymą į minėtą siūlymą, atsakovas dėl viešojo (o iš tiesų – savo) intereso gynimo į prokurorą nesikreipė dar pusę metų – iki pat 2018 m. lapkričio 28 d. Mano, jog yra praleistas pareiškimo padavimo terminas ir nėra jokių objektyvių priežasčių jį atnaujinti, net jeigu toks prašymas būtų pareikštas, todėl prašė administracinę bylą nutraukti.

II.

18. Aptaręs prokuroro, ginančio viešąjį interesą, kreipimosi į teismą ypatumus ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas nustatė, kad Šiaulių apygardos prokuratūra apie galbūt pažeistą viešąjį interesą sužinojo 2018 m. lapkričio 28 d. gavusi Savivaldybės administracijos 2018 m. lapkričio 27 d. raštą Nr. S-3718 „Dėl viešojo intereso gynimo“. Pareiškimas Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmams buvo pateiktas 2018 m. gruodžio 21 d., t. y. nepraleidus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyto vieno mėnesio termino kreiptis į teismą. Teismas atkreipė dėmesį, kad prokurorui kreipiantis į administracinį teismą ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikoma diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, jog viešasis interesas yra pažeistas. Tai, kad Savivaldybės administracija laiku neperdavė informacijos prokurorui, neturi reikšmės, vertinant terminą, per kurį prokuroras turi kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo.

19. Aptaręs Administracinių bylų teisenos įstatymo 55 straipsnio 1 dalies nuostatą ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas pažymėjo, kad prokuroro pareiga ginti viešąjį interesą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje. Ši pareiga atsiranda prokurorui nustačius galimą teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, valstybės ir visuomenės teisės bei teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o valstybės ir savivaldybių institucijos, kurių veiklos srityje buvo padarytas teisės aktų pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra. Prokuroras, turintis pagrindą manyti, kad buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, turi teisę ir pareigą įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu ar prašymu, kad būtų apgintas viešasis interesas.

20. Teismas akcentavo, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo prasme viešasis interesas suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė įstatymo numatytais atvejais kreiptis į administracinį teismą, ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena iš svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų. Visuomenės interesas yra siejamas su socialiai svarbiais tikslais.

21. Aptaręs Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 11 ir 12 straipsnių nuostatas bei aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas pažymėjo, kad vietinės rinkliavos nustatymas yra visiška savivaldybės tarybos diskrecija, tačiau savivaldybės tarybai privalomas sąlygas vietinei rinkliavai nustatyti reguliuoja Rinkliavų įstatymo normos.

24. Aptaręs Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalies ir 18 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas padarė išvadą, kad rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje rinkėjas yra Savivaldybės administracijos Finansų skyrius, o kontroliuoti rinkliavos rinkimą gali vietos mokesčio administratorius, t. y. teritorinė valstybinė mokesčių inspekcija, Valstybės kontrolė bei savivaldybės kontrolierius.

26. Teismas, atsižvelgęs į Savivaldybės administracijos atstovo pateiktus dokumentus ir paaiškinimus, padarė išvadą, kad nuo 2009 m. iki 2018 m., išduodama leidimus įrengti išorinę reklamą ūkio subjektams prie ar ant valdomų pastatų, Savivaldybės administracija išduodavo reklamos leidimus įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje kaip iškabas, o duomenų, kad būtų padaryta kitaip, nėra. Stambiems ūkio subjektams (prekybos centrams) arba buvo išduodami reklamos leidimai kaip iškaba, arba tokie leidimai visiškai nebuvo išduodami. Teismas atkreipė dėmesį, kad UAB „Aido turtas“ nebuvo išskirtas iš kitų ūkio subjektų, sumokėjo vietinę rinkliavą už reklamos leidimą ir gavo reklamos leidimą įrengti išorinę reklamą, kurį atsakovas išdavė. Analogiškai reklamos leidimai buvo išduodami ir kitiems ūkio subjektams.

27. Teismas akcentavo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo vietinę rinkliavą sumokėjo už reklamos leidimą įrengti išorinę reklamą (ne už reklamos naudojimą) savivaldybės teritorijoje. Nurodė, kad patenkinus pareiškėjo pareiškimą ir panaikinus Leidimą, UAB „Aido turtas“ nekiltų pareiga sumokėti daugiau vietinės rinkliavos nei yra sumokėta, o netgi priešingai, sumokėta vietinė rinkliava Bendrovei turėtų būti grąžinta. Be to, Savivaldybės administracija trečiajam suinteresuotam asmeniui turėtų atlyginti visą žalą, kilusią iš neteisėto Leidimo priėmimo.

28. Įvertinęs nustatytas faktines bylos aplinkybes ir rašytinius įrodymus, teismas konstatavo, kad skundžiamo akto panaikinimas nėra būtina ir proporcinga priemonė viešajam interesui apginti. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog prokuroro prašymu yra siekiama apginti viešąjį interesą. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo pareiškimas buvo atmestas kaip nepagrįstas. Nustatęs, kad pareiškėjo pareiškimas turi būti atmetamas dėl viešojo intereso nebuvimo, teismas Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimo argumentų dėl Leidimo galiojimo panaikinimo nevertino.

III.

33. Pareiškėjas akcentuoja, kad Leidimas buvo išduotas neterminuotam laikotarpiui ir tik Reklamos įstatymo Nr. VIII-1871 2, 12, 14, 15, 19, 21, 24, 25, 26 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 21¹ straipsniu įstatymo, įsigaliojusio 2018 m. liepos 1 d., 11 straipsnio 3 dalimi buvo nustatytas pakeitimas, kad leidimai įrengti išorinę reklamą, išduoti iki šio įstatymo įsigaliojimo, kuriuose galiojimo terminas nėra nustatytas, galioja ne ilgiau kaip 10 metų po šio įstatymo įsigaliojimo. Pažymi, kad Leidimo galiojimas automatiškai baigsis tik 2028 m. liepos 1 d.

39. Pareiškėjo nuomone, bylinėjimosi išlaidos iš jo buvo priteistos nepagrįstai, kadangi teismas, priteisdamas teismo išlaidas ir vertindamas patirtų išlaidų dydį, neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjo pareiškimo apimtis labai maža, buvo keliamas tik vienas reikalavimas, atsiliepimui parengti nereikėjo specialių žinių, ar didelės apimties medžiagos analizės, todėl priteistos išlaidos už atsiliepimo surašymą turi būti mažinamos. Atkreipia dėmesį, kad teismas, to nemotyvuodamas, pasirinko maksimalius galimus priteisti bylinėjimosi dydžius, tik sprendimo pabaigoje deklaratyviai nurodė, jog tai padarė įvertinęs bylos sudėtingumą ir teisinių paslaugų kompleksiškumą. Mano, kad teismas netinkamai vertino patirtų bylinėjimosi išlaidų protingumą ir pagrįstumą, neatsižvelgė į bylos sudėtingumą, jos apimtį, pateikiamų dokumentų skaičių, tai kad ginčas dėl šios sutarties jau vyko prieš teisminį procesą, ginčas vyko dėl Leidimo, už kurį buvo sumokėta 6 255,79 Eur, panaikinimo ir panašiai. Teigia, kad kilęs ginčas nėra nei sudėtingas ar naujas teisine prasme, nei didelės apimties. Atkreipia dėmesį, kad didžioji pateiktos medžiagos dalis trečiajam suinteresuotam asmeniui jau buvo žinoma, jis teikė teisiškai argumentuotus atsakymus, o tai reiškia, kad dar iki teisminio proceso buvo atlikęs teisinę situacijos analizę, todėl UAB „Aido turtas“ prašymas atlyginti išlaidas už administracinės bylos analizavimą dėl „Akropolis“ iškabos teisėtumo, informacijos rinkimą apie faktines aplinkybes, aktualios teismų praktikos analizavimą, kurios traktuotinos kaip išlaidos už vieną teisinę paslaugą – atsiliepimo į skundą parengimą, yra visiškai nepagrįstas. Be to, prašytas priteisti ir priteistas išlaidų atlyginimo dydis nėra proporcingas atliktam darbui.

41. Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Aido turtas“ patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti priteisė iš Generalinės prokuratūros. Akcentuoja, kad paskirstant bylinėjimosi išlaidas, svarbus ne tik galutinis proceso rezultatas, bet ir procesinis šalių elgesys. Neteisėtą ir įstatymo nuostatas pažeidžiantį administracinį aktą priėmė Savivaldybės administracija, kurios pateiktais dokumentais remiantis buvo inicijuotas teisminis procesas, be to, atsakovas prašė pareiškimą tenkinti. Teigia, kad bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl Savivaldybės administracijos veiksmų, kuriais buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai bei sukurta ginčo situacija, todėl jas turėtų atlyginti atsakovas.

44. Savivaldybės administracija nesutinka su antrojo pareiškėjo prašymo dalimi, kurioje nurodoma bylinėjimosi išlaidas priteisti iš atsakovo. Pažymi, kad prokuroras turi teisę kreiptis į teismą, siekdamas apginti viešąjį interesą. Savivaldybės administracija sutinka, kad ji savo iniciatyva kreipėsi į Šiaulių apygardos prokuratūrą ir prašė apginti viešąjį interesą, tačiau sprendimą kreiptis į teismą priėmė būtent pareiškėjas, o į teismą jis kreipėsi dėl to, kad įvertinęs esamą situaciją, manė, jog Leidimas pažeidžia viešąjį interesą. Atkreipia dėmesį, kad atsakovas turi teisę kreiptis į prokuratūrą su prašymu ginti viešąjį interesą, tačiau jeigu šis prašymas būtų nepagrįstas, pareiga prokurorui kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo nekiltų. Pareiškėjo nuomone, Savivaldybės administracijos prašymas buvo pakankamai pagrįstas ir motyvuotas, todėl jis kreipėsi į teismą ir siekė apginti viešąjį interesą. Mano, kad teismui netenkinus pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų, bylinėjimosi išlaidos turėtų būti priteisiamos tik iš Šiaulių apygardos prokuratūros.

49. UAB „Aido turtas“ mano, kad pirmosios instancijos teismas priteisė tinkamo ir pagrįsto dydžio bylinėjimosi išlaidas ir nėra pagrindo jų mažinti. Pateikti papildomų argumentų šiuo klausimu trečiasis suinteresuotas asmuo nepageidauja, todėl šios apeliacinio skundo dalies pagrįstumo klausimą palieka spręsti teismo nuožiūra.

51. Savivaldybės administracijos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka teisėtumo, pagrįstumo, įrodymų vertinimo ir motyvavimo reikalavimų. Teismas visiškai nevertino Leidimo teisėtumo ir netinkamai įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus bei visiškai nepagrįstai konstatavęs, kad nėra pagrindo pripažinti, jog prokuroro prašymu yra siekiama apginti viešąjį interesą, pareiškėjo pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą.

53. Atsakovo nuomone, panaikinus Leidimą, UAB „Aido turtas“ būtų įpareigotas teikti prašymą ir gauti naują teisėtą leidimą įrengti išorinę reklamą, atitinkantį teisinį reguliavimą ir mokėti nustatyto dydžio rinkliavą tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip tą daro visi kiti išorinės reklamos rinkos dalyviai ir tokiu atveju net ir atlyginus Bendrovei visą patirtą žalą, susijusią su neteisėto Leidimo išdavimu, į Šiaulių miesto savivaldybės biudžetą vien per dvejus metus būtų gauta daugiau vietinės rinkliavos už Leidimo reklaminį įrenginį, nei iki šiol buvo gauta vienkartinė vietinės rinkliavos įmoka, o tai visiškai pateisina viešąjį interesą. Nepaisant to, teismas šios bylos neturėjo vertinti ekonominio tikslingumo požiūriu, tačiau jis Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos imperatyvios nuostatos nesilaikė.

54. Savivaldybės administracija sutinka, kad trečiajam asmeniui nekiltų pareiga sumokėti daugiau vietinės rinkliavos, nei yra sumokėta už tą laikotarpį, kurį jis skelbė išorinę reklamą pagal neteisėtą Leidimą, tačiau po Leidimo panaikinimo UAB „Aido turtas“ įgijus naują teisėtą leidimą įrengti išorinę reklamą, į Šiaulių miesto savivaldybės biudžetą per tą patį laikotarpį, kurį Bendrovė naudojasi neteisėtu Leidimu, būtų sumokėta daugiau kaip dešimt kartų daugiau vietinės rinkliavos už ginčijamo Leidimo reklaminį įrenginį, todėl yra nesuprantama, kaip, pirmosios instancijos teismo nuomone, šioje byloje siekiant panaikinti Leidimą, nėra siekiama apginti viešąjį interesą.

56. Savivaldybės administracija akcentuoja, kad nustatant mokesčius, siekiama gauti pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijos vykdyti, visuomenės ir valstybės viešiesiems poreikiams tenkinti. Nemokant mokesčių, viešasis interesas yra pažeidžiamas, o subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo mokesčių teisės prasme elgiasi nesąžiningai, mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys. Rinkliavų ir mokesčių nemokantys asmenys pažeidžia viešąjį interesą, nes jie neprisideda prie savivaldybės biudžeto lėšų gavimo, kurios naudojamos visuomenės poreikiams tenkinti. Tinkamu biudžetinių lėšų surinkimu ir panaudojimu suinteresuota ne tik pati valstybė, ar šiuo atveju savivaldybė, tačiau ir visa visuomenė, mokesčių mokėjimu prisidedanti prie savivaldybės biudžeto lėšų kaupimo, todėl viešojo intereso buvimą šiuo atveju galima grįsti ir šiuo aspektu.

59. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, Savivaldybės administracija daro išvadą, kad Leidimas yra priešingas teisei tiek savo turinio prasme (Leidimo reklaminis įrenginys neatitinka iškabos sąvokos nei pagal Leidimo išdavimo metu, nei pagal dabar galiojantį teisinį reguliavimą), tiek ir savo kuriamomis teisinėmis pasekmėmis (negaunama vietinės rinkliavos dalis ir iškreipiama išorinės reklamos rinka), todėl Leidimas prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, o tai savaime jį daro prieštaraujančiu viešajam interesui.

60. Atsakovo nuomone, vykdyti teisingumą ir panaikinti priešingą teisei Leidimą yra teismo pareiga ir UAB „Aido turtas“, neabejotinai norėsiančiam toliau išdidžiai skelbti savo prekės ženklą, būtų sudarytas pretekstas teikti prašymą ir gauti naują teisėtą leidimą įrengti išorinę reklamą, taip užtikrinant tinkamo dydžio vietinių rinkliavų gavimą į savivaldybės biudžetą, bei užtikrinant lygios konkurencijos sąlygas išorinės reklamos rinkoje, o tai yra tiesiogiai ir neabejotinai pagrįsta viešuoju interesu. Atsižvelgusi į tai, Savivaldybės administracija mano, kad byla turėtų būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, įpareigojant teismą išnagrinėti Leidimo teisėtumo ir Leidimo reklaminio įrenginio atitikties iškabos sąvokai klausimus. Akcentuoja, kad nors Leidimas buvo išduotas formaliai procesiškai teisėtai, nepažeidžiant procedūros, tačiau savo turiniu jis yra priešingas teisei, todėl, vykdant teisingumą, turėtų būti panaikintas. Faktas, kad teismas neanalizavo Leidimo teisėtumo klausimo, iš esmės daro ginčijamą sprendimą neteisingu ir pažeidžiančiu konstitucinius socialinio teisingumo bei veiksmingumo principus.

62. Pareiškėjo nuomone, Savivaldybės administracijos apeliacinis skundas papildo prokuroro apeliacinį skundą, jam neprieštarauja. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas su atsakovo apeliaciniu skundu sutinka.

68. Bendrovė akcentuoja, kad Savivaldybės administracijos argumentai yra prieštaringi: įrodinėdama teismo sprendimo neteisėtumą, ji prašo teismo nesivadovauti ekonominio tikslingumo vertinimu, kur tai jai nenaudinga, ir juo vadovautis, kur atsakovui palanku. Priešingai nei nurodo Savivaldybės administracija, teismas nevertino situacijos ekonominio tikslingumo požiūriu. Byloje esančių įrodymų analizė paneigė prokuroro ir atsakovo įrodinėjamą viešojo intereso buvimą ir, atitinkamai, poreikį jį ginti, nes trečiasis suinteresuotas asmuo nebuvo privilegijuotoje padėtyje, lyginant jį su kitais rinkos dalyviais. UAB „Aido turtas“ nuomone, teismo sprendimo motyvai negali būti interpretuojami kaip situacijos vertinimas ekonominio tikslingumo požiūriu, kadangi teismas tiesiog konstatavo, kokios būtų Leidimo panaikinimo teisinės pasekmės. Bendrovė pažymi, kad atsakovas, reikalaudamas teismo nagrinėti bylą atsižvelgiant į teorinę ekonominę naudą, kuri esą galėtų būti gauta, jei Leidimas būtų panaikintas ir trečiasis suinteresuotas asmuo kreiptųsi dėl naujo leidimo išdavimo bei sumokėtų rinkliavą pagal aktualius teisės aktus, elgiasi neteistai, nes prašo teismo pažeisti jos pačios cituotą Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies normą.

69. UAB „Aido turtas“ atkreipia dėmesį, kad teismas nesirėmė prielaida, jog ji nesikreips dėl naujo leidimo išdavimo ateityje. Teismas tiesiog konstatavo, kad panaikinus Leidimą, trečiajam suinteresuotam asmeniui nekyla pareiga sumokėti daugiau vietinės rinkliavos, nei yra sumokėta. Tai yra ne prielaida, o faktas. To neneigė ir atsakovas. Panaikinus Leidimą, Savivaldybės administracija turėtų teisės aktuose įtvirtintą pareigą ištaisyti padėtį, kurioje atsidūrė sąžiningas trečiasis suinteresuotas asmuo, o jis pats neturi ir neturėtų jokios pareigos kreiptis dėl naujo leidimo išdavimo, kreiptis dėl leidimo būtent tokiai ir tokių matmenų, tokioje vietoje esančiai reklamos priemonei, kokia naudojama, ir būtent tokiam laikotarpiui, kokį savo skaičiavimuose nurodo atsakovas, išdavimo. Bendrovė pažymi, kad Savivaldybės administracijos apeliaciniame skunde pateikiami pavyzdžiai dėl „Akropolio“ iškabos naudojimo ir kituose miestuose, savaime nepatvirtina, jog panaikinus Leidimą, būtų prašoma išduoti naują leidimą. Neatmestina, kad tuo atveju, jeigu Leidimas būtų panaikintas, nauja išorinės reklamos priemonė nebūtų įrengiama, kadangi prekybos centro „Akropolis“ tiek buvimo vieta, tiek ir paslaugų spektras per dešimt prekybos centro veiklos metų Šiaulių miesto gyventojams jau yra puikiai žinomi. Teigia, kad būtent atsakovo apeliaciniame skunde, o ne teismo sprendime yra projektuojama prielaidomis pagrįsta situacija dėl ekonominės naudos gavimo.

70. Bendrovės nuomone, visos nurodytos aplinkybės patvirtina, kad nėra jokių nei faktinių, nei teisinių prielaidų konstatuoti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo dėl Leidimo galiojimo. Galėtų būti konstatuota nebent priešingai.

72. 2019 m. rugpjūčio 21 d. rašytiniuose paaiškinimuose UAB „Aido turtas“ paaiškina, kad Konkurencijos tarybos 2019 m. liepos 25 d. raštas Nr. (2.11-35 6V-1572 prie administracinės bylos neturi būti prijungiamas, kadangi buvo pateiktas pavėluotai, be to jis nepatvirtina jokių bylai svarbių aplinkybių.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

73. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalyką sudaro Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą reikalavimas panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2009 m. vasario 10 d. išduoto reklamos leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje Nr. 0220 galiojimą.

74. Šiaulių miesto savivaldybės administracija prašo prie bylos medžiagos pridėti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2019 m. liepos 25 d. raštą Nr. (2.11E-35) 6V-1572 „Dėl galimo Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimo“. Teisėjų kolegija pažymi, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

75. Teisėjų kolegijos vertinimu prašoma prie bylos pridėti anksčiau minėtame Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos rašte išdėstyta nuomonė nagrinėjamo ginčo kontekste nėra reikšminga. Atsižvelgdama į išdėstytą ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikto įrodymo apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nevertins ir neanalizuos.

76. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. birželio 19 d. sprendimu Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas, įvertinus visas nustatytas faktines bylos aplinkybes ir rašytinius įrodymus, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog prokuroro prašymu siekiama apginti viešąjį interesą.

77. Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, apeliaciniu skundu prašo panaikinti anksčiau minėtą Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - patenkinti Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, siekiančio apginti viešąjį interesą, pareiškimą, t. y. panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2009 m. vasario 10 d. išduotą reklamos leidimą įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje Nr. 0220 galiojimą arba jei bus nepatenkintas prašymas panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2009 m. vasario 10 d. išduoto reklamos leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje Nr. 0220 galiojimą, sumažinti bylinėjimosi išlaidas ir jas priteisti iš Šiaulių miesto savivaldybės administracijos. Nurodo, kad teismo 2019 m. birželio 19 d. sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamai aiškinto viešojo intereso nebuvimo nagrinėjamoje byloje ir netinkamai įvertintų ir priteistų teismo išlaidų.

78. Šiaulių miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. birželio 19 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. birželio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, t. y. Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą tenkinti. Teigia, kad teismo sprendimas neatitinka šiam procesiniam dokumentui keliamų teisėtumo, pagrįstumo, įrodymų vertinimo, motyvavimo reikalavimų.

79. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

80. Teisėjų kolegija pažymi, kad prokuroro pareiga ginti viešąjį interesą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje. Ši pareiga atsiranda prokurorui nustačius galimą teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, valstybės ir visuomenės teisės bei teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o valstybės ir savivaldybių institucijos, kurių veiklos srityje buvo padarytas teisės aktų pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti, arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra. Prokuroras, turintis pagrindą manyti, jog pažeisti teisės aktų reikalavimai, turi teisę ir pareigą įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu ar prašymu, kad būtų apgintas viešasis interesas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-828/2014).

81. Pasisakydama dėl prokuroro, ginančio viešąjį interesą, teisės kreiptis į teismą ir viešojo intereso egzistavimo, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal prokuroro, administravimo subjektų, valstybės kontrolės pareigūnų, kitų valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimąsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo. To paties įstatymo 55 straipsnio 1 dalis numato, kad įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai.

82. Lietuvos Respublikos Konstitucija, Administracinių bylų teisenos įstatymas bei Prokuratūros įstatymas nepateikia viešojo intereso sąvokos, todėl siekiant nustatyti, ar pareiškėjas kreipėsi į teismą gindamas viešąjį interesą, pirmiausia būtina nustatyti, kas yra laikytina viešuoju interesu. Viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Todėl kiekvienąkart, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, būtina nustatyti aplinkybę, kad, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės. Viešasis interesas, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymą, turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė, įstatymo numatytais atvejais, kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-11/2004; 2005 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A13-1725/2005).

83. Byloje nustatyta, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracija 2009 m. vasario 10 d. uždarajai akcinei bendrovei „Aido Turtas“ išdavė reklamos leidimą įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje Nr. 0220 reklamos vietoje (duomenys neskelbtini), nustatant neterminuotą šio leidimo galiojimo laiką ir už leidimo išdavimą bendrovei sumokant vienkartinę vietinės rinkliavos įmoką, t. y. 21 600 Lt (6255,79 Eur). Leidimas buvo išduotas reklamos pateikimo priemonės „Akropolis“ įrengimui (reklamos plotas 432 m²), įvardijant šią priemonę kaip iškabą.

84. Įvertinęs Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme, Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 405 patvirtintose Išorinės reklamos įrengimo taisyklėse ir Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. T-474 patvirtintose Šiaulių miesto išorinės vaizdinės reklamos taisyklėse nustatytą teisinį reguliavimą, taip pat atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos 2017 m. gruodžio 4 d. rašte Nr. (28.6-83)-3-5098 „Dėl iškabos sąvokos“ pateiktą nuomonę, Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, pareiškime pirmosios instancijos teismui pažymi, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2009 m. vasario 10 d. uždarajai akcinei bendrovei „Aido Turtas“ išduotas reklamos leidimas įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje Nr. 0220, iškabai „Akropolis“, neatitiko iškabos sąvokos nei pagal Leidimo išdavimo metu, nei pagal šiuo metu esantį teisinį reguliavimą, todėl atitinkamai, Leidime nurodyta iškaba „Akropolis“ turėjo būti laikoma ne iškaba, o kita išorine reklama. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjas viešąjį interesą iš esmės kildina iš atsakovo netinkamų teisės aktų nuostatų (sąvokų „Iškaba“ ir „Išorinė reklama“) aiškinimo ir taikymo bei reklamos įrenginio vertinimo (laikytinas „Iškaba“ ar „Kita išorine reklama“).

85. Pirmiausiai apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, kaip nepagrįstus atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė viešojo intereso buvimo fakto. Šie teiginiai prieštarauja skundžiamo teismo sprendimo turiniui, kuriame teismas pakankamai išsamiai išdėstė motyvus ne tik dėl prokuroro teisės nagrinėjamu atveju ginti viešąjį interesą, bet ir nenustatė viešojo intereso buvimo fakto, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, t. y. įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, taip pat atsižvelgęs į kitas ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes pripažino, kad viešasis interesas šiuo atveju nėra pažeistas.

86. Kaip jau buvo minėta anksčiau, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad viešasis interesas, turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai. Šio ginčo apimtyje minėtų aplinkybių nėra (ginčas kilęs dėl teisės aktų nuostatų aiškinimo ir taikymo išduodant reklamos leidimą), todėl skundžiamo administracinio akto panaikinimas nėra būtina ir proporcinga priemonė viešajam interesui apginti.

87. Be to, teismams yra suteikta teisė tik nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis). Teismas negali vertinti, ar panaikinus Leidimą ir išdavus naują, į Šiaulių miesto savivaldybės biudžetą būtų gautą daugiau vietinės rinkliavos už ginčijamo Leidimo reklaminį įrenginį, nei iki šiol gauta, kas yra ekonominio tikslingumo klausimas. Taigi, administraciniams teismams nėra suteikta galimybė vertinti ginčijamą aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu.

88. Įvertinusi pirmosios instancijos teismo atliktą priteistinų trečiajam suinteresuotam asmeniui bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apskaičiavimą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo apskaičiuotomis bylinėjimosi išlaidomis ir galutine jų suma.

89. Konstatavus, kad nustatytas viešojo intereso nebuvimo faktas, teisėjų kolegija kitų apeliacinių skundų argumentų neanalizuoja ir dėl jų nebepasisako.

90. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Aido turtas“ pateikė prašymą dėl proceso šalių išlaidų atlyginimo, kuriuo prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinėje instancijoje.

91. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, o pagal to paties straipsnio 3 dalį, tuo atveju, kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Ši norma išreiškia Lietuvos administraciniame procese vyraujančią bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklę „pralaimėjęs moka“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015). Taigi tuo atveju, kai teisminiame ginče galutinis rezultatas yra palankus trečiajam suinteresuotam asmeniui, pareiškėjui kyla pareiga atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-673-662/2016). Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog bylinėjimosi išlaidų priteisimas iš bylą pralaimėjusios šalies, padeda užtikrinti šalių teisę į teisminę gynybą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-156-502/2017).

92. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad, sprendžiant klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, ABTĮ 39–41 straipsnių nuostatų prasme priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016). Tai, ar išlaidos turėtų būti priteisiamos kaip išlaidos, susijusios su administracinės bylos nagrinėjimu, kiekvienu atveju įvertina teismas, atsižvelgęs į bylos faktines aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-201/2013; 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-393/2013; 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013). Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-201/2013; 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013; 2013 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-726/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-816-438/2015 ir kt.).

93. Trečiojo suinteresuoto asmens procesiniai dokumentai – atsiliepimai į apeliacinį skundą patenka į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – ir Rekomendacijos) 8.11 punkto, numatančio išlaidų priteisimą už atsiliepimą į apeliacinį skundą, taikymo sritį. Šiame punkte numatyta maksimali priteistina suma už tokio pobūdžio dokumento parengimą yra 1,3 vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio, o pagal Rekomendacijų 8.16 punkte numatyta maksimali priteistina suma už rašytinių paaiškinimų parengimą yra 0,4 vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio.

94. UAB „Aido turtas“ atsiliepimai į pareiškėjų apeliacinius skundus buvo parengti ir teismui pateikti 2019 m. rugpjūčio 5 d., taigi nagrinėjamu atveju aktualus 2019 m. I ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris, vadovaujantis oficialia Lietuvos statistikos departamento skelbiama informacija, buvo 1262,70 Eur. Atsižvelgus į tai, maksimali už atsiliepimą į apeliacinį skundą priteistina suma yra 1 641,51 (1262,70 x 1,3) Eur. Papildomi rašytiniai paaiškinimai teismui buvo pateikti 2020 liepos 16 d., todėl nagrinėjamu atveju aktualus 2020 m. I ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris, vadovaujantis oficialia Lietuvos statistikos departamento skelbiama informacija, buvo 1381 Eur., kas už rašytinių paaiškinimų parengimą sudarytų 552,4 (04 x 1381) Eur.

95. Į bylą pateiktos advokatų kontoros „TGS Baltic“ PVM sąskaitos faktūros (serija Nr. TGSLT1902152 ir serija Nr. TGSLT1902267001) patvirtina, kad advokatų kontora suteikė trečiajam suinteresuotam asmeniui teisines paslaugas, kurias sudarė atsiliepimo į Šiaulių apygardos prokuratūros ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus ir papildomo paaiškinimo parengimas, atitinkamai 2 046,41 Eur ir 2 345,89 Eur sumai, iš viso 4 392,30 Eur. Iš 2019 m. rugpjūčio 28 d. SEB banko sąskaitos išrašo matyti, kad trečiasis suinteresuotas asmuo šią sumą sumokėjo.

96. Teisėjų kolegijos vertinimu, prašomos priteisti sumos viršija Rekomendacijų nustatytus maksimalius dydžius, be to, atsiliepimų į apeliacinius skundus apimtis nėra didelė, teisiniai argumentai yra panašūs, analizuojami klausimai nėra sudėtingi (dalį atsiliepimų turinio sudaro apeliacinių skundų teiginių ir bylos faktinių aplinkybių atkartojimas ir pan.), todėl darytina išvada, kad advokato darbo ir laiko sąnaudos rengiant atsiliepimus į apeliacinius skundus buvo mažesnės. Atsižvelgiant į išdėstytą, už atsiliepimų į Šiaulių apygardos prokuratūros ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus bei rašytinių paaiškinimų parengimą iš pareiškėjo priteistina 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

97. Pagal administracinių teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-348-552/2016, 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-617/2008) bei bendrosios kompetencijos teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2006), tais atvejais, kai prokuroro, kuris kreipėsi į teismą, gindamas viešąjį interesą, kreipimasis atmetamas (patenkinamas iš dalies), proceso šalių išlaidos, kurias jos patyrė pradėjus procesą dėl prokuroro kreipimosi, atlyginamos iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros.

98. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo pareiškimą dėl viešojo intereso gynimo ir apeliacinius skundus juose išdėstytais motyvais nėra jokių faktinių nei teisinių pagrindų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Aido turtas“ iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 1 500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) teismo išlaidų atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.