Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje išnagrinėjo Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 14 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla, kurioje A. B. , kaltinamas padaręs nusikaltimus, numatytus LR BK 129 str. 1 d., 178 str. 2 d. (dvi nusikalstamos veikos), dėl netinkamai surašyto kaltinamojo akto perduota Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teisme 2010-04-22 iš prokuroro buvo gautas kaltinamasis aktas ir ikiteisminio tyrimo medžiaga, kurioje A. B. kaltinamas padaręs nusikaltimus, numatytus LR BK 129 str. 1 d., 178 str. 2 d. (dvi nusikalstamos veikos).

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 14 d. nutartimi kaltinamojo A. B. baudžiamąją bylą perdavė Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorui, kadangi bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog surašytas kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka LR BPK 219 str. reikalavimų, šio pažeidimo negalima ištaisyti teisme ir jis trukdo nagrinėti bylą.

Po 2008-02-27 įvykio, kurio metu buvo nužudytas V. K. , baudžiamojon atsakomybėn patraukti D. B. ir A. B. , jiems pareikšti įtarimai, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, dėl savanaudiškų paskatų tyčia nužudė V. K. . D. B. ir A. B. ikiteisminio tyrimo metu ne vieną kartą keitė parodymus, kaltę dėl nukentėjusiojo nužudymo bandė primesti vienas kitam, kiekvienas iš jų savo kaltę neigė. Abu įtariamieji ilgą laiką išbuvo suimti, tačiau Ukmergės rajono apylinkės prokuratūros 2010-01-04 nutarimu (t. 3, b.l. 35-36) ikiteisminis tyrimas dėl D. B. nutrauktas, motyvuojant tuo, jog nėra duomenų, kad pastarasis savo veiksmais būtų padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą. Teismas pažymi, jog nutarime neteisingai pateikiami duomenys, kad neva A. B. parodė, jog D. B. su V. K. nekonfliktavo, D. B. neprisipažino nužudęs V. K. ir t.t., tačiau iš byloje esančių A. B. apklausos protokolų matyti, jog jis parodė priešingai, t. y. patvirtino D. B. konfliktavus su nukentėjusiuoju, be to, D. B. parodymai nėra nuoseklūs, jis buvo apklaustas daugybę kartų, tačiau įvykio aplinkybes apie galimą V. K. nužudymą aiškino skirtingai.

Vadovaujantis LR BPK 219 str. 3 d., 4 d. taisyklėmis, kaltinamajame akte, be kita ko, turi būti nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas bei pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas. Reikalavimu kaltinamajame akte išdėstyti kaltinimą pagrindžiančius duomenis, siekiama, jog teismui ir proceso dalyviams būtų aišku, kuo remdamasis prokuroras mano, jog įtariamasis turėtų būti pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos. Tuo tarpu šiuo atveju, apygardos teismo manymu, nagrinėjamos bylos medžiaga leidžia daryti prielaidą, jog A. B. pareikštas įtarimas grindžiamas iš esmės nenuosekliais jo brolio D. B. parodymais, tačiau kaltinamajame akte neišdėstyta daugybinių D. B. apklausų protokolų esmė, nors, kaip minėta, būtent šio asmens parodymais, kuris anksčiau pats buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn bendrininkaujant nužudant V. K. dėl savanaudiškų paskatų, ir yra grindžiama A. B. kaltė. Teismo teigimu, kaltinamajame akte išdėstyti formalūs duomenys, kuriais vadovaudamasis, prokuroras daro išvadą, jog A. B. įvykdė jam inkriminuotas veikas (įvykio vietos protokolas, kratos protokolas, paties A. B. apklausos protokolai). Atkreipiamas dėmesys, kad A. B. savo kaltės pagal LR BK 129 str. niekada nepripažino, specialistų išvados (dėl V. K. mirties priežasties ir kt.) nesusijusios su A. B. pareikštų įtarimų pagrįstumu. Nurodoma kaltinamajame akte nesant pateiktos jokios įrodymų analizės. Tad teismas akivaizdžia aplinkybe laiko tai, jog prokuroras D. B. parodymų nelaikė reikšmingais, sprendžiant A. B. kaltės klausimą teisme, kas, kaip nurodoma skundžiamoje nutartyje, kelia pagrįstas abejones ikiteisminio tyrimo objektyvumu, kaltinimo funkciją nepagrįstai perduodant teismui, dėl ko pažeistos pagrindinės LR BPK nuostatos dėl prokuroro įgalinimų.

Teismo manymu, tokia prokuroro pozicija, kai kaltinamajame akte neišdėstyti pagrindiniai kaltinimą pagrindžiantys duomenys, pažeidžia LR BPK normas (LR BPK 23 str., 219 str. 4 p.), taip pat teisiamojo teisę žinoti, kokių įrodymų pagrindu jam pareikštas galutinis įtarimas, bei sudaro pagrindą daryti išvadą, jog šioje byloje surašytas kaltinamasis aktas neatitinka jam keliamų reikalavimų ir tai trukdo nagrinėti bylą. Teismas gali pagrįsti nuosprendį tik tais įrodymais, kurie buvo jam pateikti ir patikrinti teisme. Kaip jau buvo nurodyta anksčiau, dėl D. B. ikiteisminis tyrimas nutrauktas 2010-01-04, o A. B. naujas įtarimas pagal LR BK 129 str. 1 d. ir kt. pareikštas 2009-12-04 (t. 3, b.l. 346). Esant tokioms aplinkybėms, teismas daro išvadą nesant galimybės patikrinti A. B. pareikšto įtarimo pagrįstumo, kadangi kaltinamajame akte visiškai neišdėstyti svarbiausi įrodymai, kuriais prokuroras grindžia jo kaltę tyčia nužudžius V. K. , tuo labiau, jog tokie įrodymai ilgą laiką buvo tiriami ir vertinami. Teismo nuomone, byla, kaip neparuošta teisminiam nagrinėjimui, perduotina Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorui, siekiant išdėstyti kaltinamajame akte visus reikšmingus duomenis, kuriais grindžiamas kaltinimas A. B. . Esant pagrindui, prokuroras gali priimti ir kito pobūdžio sprendimus - perpateikti kaltinimą A. B. arba, surinkus papildomus įrodymus, pareikšti įtarimus kitiems asmenims. Be to, prokuroras gali imtis priemonių, jog būtų surinkti kiti byloje būtini įrodymai, t. y. apklausti nauji asmenys, paskirti specialistų tyrimai ir pan.

Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį, kuria byla grąžinta prokurorui, ir grąžinti bylą nagrinėti Vilniaus apygardos teismui. Nurodo, jog skundžiama nutartis naikintina dėl netinkamai įvertintų baudžiamosios bylos aplinkybių bei prieštaravimo LR BPK reikalavimams.

Teismas, priimdamas nutartį, vadovavosi LR BPK 254 str. 3 d., numatančia galimybę bylos nagrinėjimo teisme metu priimti nutartį perduoti bylą prokurorui, jeigu nagrinėjimo teisme metu nustatoma, kad surašytas iš esmės šio Kodekso 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, ir tai trukdo nagrinėti bylą. Kaltinamojo akto turiniui keliami reikalavimai išdėstyti LR BPK 219 str. 3 p., 4 p.: kaltinamojo akto turinyje nurodoma - nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį; įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės; pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas. Apelianto įsitikinimu, byloje surašyto kaltinamojo akto turinys atitinka LR BPK 219 str. 3 p. ir 4 p. keliamus reikalavimus.

Vilniaus apygardos teismas skundžiamoje nutartyje nurodo, kad surašytas kaltinamasis aktas laikomas iš esmės neatitinkančiu LR BPK 219 str. reikalavimų, dėl to, jog jame neišdėstyta daugybinių D. B. apklausų protokolų esmė, kas, anot teismo, rodo, jog prokuroras D. B. A. B. A. B. parodymų nelaikė reikšmingais, sprendžiant A. B. kaltės klausimą teisme, dėl ko kyla pagrįstos abejonės ikiteisminio tyrimo objektyvumu, kaltinimo funkciją nepagrįstai perduodant teismui, tokiu būdu pažeidžiant pagrindines LR BPK nuostatas dėl prokuroro įgalinimo. Taigi apygardos teismas LR BPK 219 str. 3 p., 4 p. reikalavimų pažeidimus motyvuoja iš esmės D. B. parodymų nebuvimu. Skunde prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad nutartyje teismas pats ne kartą nurodo, kad D. B. parodymai iš esmės yra nenuoseklūs, jis buvo apklaustas daugybę kartų, tačiau įvykio aplinkybes apie galimą V. K. nužudymą aiškino skirtingai. Esant tokiems teismo argumentams dėl taisytinų kaltinamojo akto turinio trūkumų, bylos perdavimas prokurorui surašyti naują kaltinamąjį aktą, siekiant konkretesnio, labiau patikslinto kaltinimo, kas padės teismui nustatyti tiesą byloje, apelianto nuomone, yra nelogiškas bei beprasmis, kadangi pats teismas pripažino, jog D. B. parodymai yra prieštaringi.

Nesutinka su teismo išvada, jog pažeista teisiamojo A. B. teisė žinoti, kokių įrodymų pagrindu jam pareikštas galutinis įtarimas. Pažymi, jog iš baudžiamosios bylos matyti, kad galutinis įtarimas A. B. pagal BK 129 str. 1 d., 178 str. 2 d. (dvi nusikalstamos veikos) pareikštas 2009-12-04, šiame įtarime nuosekliai aprašytos nusikalstamos veikos, kurių padarymu įtariamas A. B. . Prokuroras pabrėžia ir tai, jog kaltinamasis aktas neturi būti detalus ikiteisminio tyrimo metu surinktos medžiagos aprašymas, kadangi pagal LR BPK 220 str. 2 d. teismui turi būti pateikti svarbiausi duomenys, o teismas ir kiti proceso dalyviai su tais duomenimis gali susipažinti tiesiogiai, o ne perskaitę kaltinamąjį aktą. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. B. buvo informuotas tiek apie veikas, kurių padarymu jis įtariamas, tiek ir apie šių veikų teisinį vertinimą.

Apeliantas kategoriškai nesutinka su teismo išvada, jog kaltinamajame akte nepateikta jokia įrodymų analizė. Anot prokuroro, kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybės nurodytos tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, nurodant kaltininkui inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymius, nustatytus konkrečiame LR BK straipsnyje. Minėtame procesiniame dokumente yra išdėstyta prokuroro užimama pozicija, argumentuojant, kodėl būtent tokios pozicijos laikosi valstybinis kaltintojas. Pažymi, jog LR BPK 219 str. nenumatyta nuostata, įpareigojanti prokurorą kaltinamajame akte pateikti įrodymų analizę. Vadovaujantis LR BPK 271 str., įrodymai tiriami ne kaltinamajame akte, o teisminio nagrinėjimo metu, pradedant nuo kaltinamojo akto paskelbimo.

Skunde nurodoma, jog pagal LR BPK 254 str. 3 d. byla gali būti perduota prokurorui jo prašymu ikiteisminiam tyrimui papildyti. Teismas, perduodamas bylą prokurorui, nustato konkretų terminą pažeidimams pašalinti ar ikiteisminiam tyrimui papildyti, pašalinęs pažeidimus ar papildęs ikiteisminį tyrimą, prokuroras bylą teismui perduoda LR BPK 218 str. ir 220 str. nustatyta tvarka. Pažymi, jog šiuo atveju iki skundžiamos nutarties priėmimo momento prokuroras neprašė bylos perduoti ikiteisminiam tyrimui. Teismo nutartyje nėra nustatytas ir LR BPK 254 str. 3 d. reikalaujamas konkretus terminas pažeidimams pašalinti ar ikiteisminiam tyrimui papildyti. Beje, pats kaltinamasis A. B. bei jo gynėjas, pabaigus ikiteisminį tyrimą, susipažino su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, tame tarpe ir su D. B. A. B. parodymais, tačiau jokių prašymų dėl tyrimo papildymo nepateikė. Aptariamus parodymus D. B. davė apklausiamas kaip įtariamasis, o 2010-01-04 priėmus nutarimą dėl tyrimo nutraukimo, apklausiamas kaip liudytojas, atsisakė duoti parodymus prieš savo brolį A. B. . Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str., LR BPK 82 str. 2 d., t. y. asmeniui leidžiama neliudyti prieš savo artimą giminaitį, kaltinamajame akte ir nebuvo nurodyti D. B. parodymai. Mano, jog priimdamas skundžiamą nutartį teismas negalėjo pasiūlyti prokurorui, esant pagrindui, atlikti kito pobūdžio veiksmus, t. y. apklausti naujus asmenis, paskirti ekspertizes ir t. t., kadangi prokuroras nepateikė tokio prašymo.

Teismo posėdyje prokuroras prašė skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos skyriaus prokuroro skundas tenkinamas ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis naikinama (LR BPK 442 str. 1 d. 2 p.).

Vilniaus apygardos teismas skundžiama nutartimi baudžiamąją bylą, kurioje A. B. kaltinamas padaręs nusikaltimus, numatytus LR BK 129 str. 1 d., 178 str. 2 d. (dvi nusikalstamos veikos), perdavė prokurorui. Teismas padarė išvadą, kad kaltinamasis aktas šioje byloje yra neteisėtas ir iš esmės neatitinka LR BPK 219 str. reikalavimų, šio pažeidimo negalima ištaisyti teisme ir jis trukdo nagrinėti bylą. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis žemiau išdėstytais argumentais, su tokia išvada nesutinka.

LR BPK 254 str. 3 d. numatyta galimybė nagrinėjant bylą teisme perduoti ją prokurorui, jei nustatoma, kad surašytas iš esmės LR BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, ir tai trukdo nagrinėti bylą. LR BPK 234 str. 2 d. detalizuojama, kad byla perduodama prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės LR BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, šio pažeidimo negalima ištaisyti teisme ir jis trukdo nagrinėti bylą. LR BPK 219 str. detalizuoja kaltinamojo akto turinį – kaltinamajame akte nurodoma: 1) teismo, kuriam teisminga byla pavadinimas; 2) įtariamojo vardas, pavardė, gimimo data, asmens kodas, šeiminė padėtis, profesija, darbovietė, duomenys apie ankstesnį teistumą; prokuroro nuožiūra gali būti nurodyti ir kiti duomenys; 3) nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį; įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės; 4) pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas; 5) LR BK straipsnis (jo dalis ir punktas), numatantis atsakomybę už padarytą veiką; 6) įtariamojo gynėjo vardas ir pavardė, jei įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu turėjo gynėją; 7) įtariamojo pozicija, jeigu įtariamasis nesutinka su įtarimu. Tačiau ši procesinė teisės norma neturėtų būti aiškinama paraidžiui gramatiškai, aiškinant reikėtų derinti lingvistinį ir sisteminį teisės aiškinimo būdus, įvertinant ir kitas baudžiamojo proceso įstatymo normas, baudžiamojo proceso principus. Teismas, prokuroras bei ikiteisminio tyrimo institucijos privalo vadovautis įstatymu, tačiau tai nereiškia, kad reikia vadovautis tik įstatymo raide, privaloma remtis tikrąja įstatymo prasme bei jo tikslais ir aiškinti teisės normas atsižvelgiant į visą įstatymo, kuriame yra teisės norma, turinį, teisės normos vietą šiame įstatyme ir visoje teisės sistemoje. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str. įpareigoja teismą, vienintelę teisingumą vykdančią instituciją, vadovautis įstatymo dvasia, t. y. tikrąja jo prasme, o ne aklai remtis jo raide. Įstatymo norma turi būti taikoma racionaliai ir protingai, įvertinus tai, kad kiekviena elgesio taisyklė (teisės norma) yra komplekso, visumos dalis ir šiame komplekse turi savo vietą.

Vilniaus apygardos teismas savo sprendimą grąžinti bylą prokurorui iš esmės motyvavo tuo, jog kaltinamajame akte nebuvo išdėstyta D. B. daugybinių apklausos protokolų esmė, nors, anot teismo, bylos medžiaga leidžia daryti prielaidą, jog būtent šio asmens parodymais yra grindžiama A. B. kaltė. Vadinasi, tokiu būdu prokuroras kaltinamajame akte neišdėstė pagrindinių duomenų, kuriais grindžiamas A. B. pareikštas kaltinimas.

Iš byloje esančio kaltinamojo akto matyti, kad jame išties nėra aptarti D. B. A. B. parodymai, tačiau ši aplinkybė, anaiptol, nereiškia, jog kaltinamasis aktas surašytas iš esmės netinkamai. Kaip minėta, žemesnės instancijos teismas minėto procesinio dokumento neatitikimą LR BK 219 str. reikalavimams argumentavo minėto straipsnio 4 punkte nurodyta aplinkybe, t. y. pagrindinių duomenų, kuriais grindžiamas kaltinimas, nebuvimu. Taigi šiuo atveju teismas nepagrįstai suabsoliutina tą aplinkybę, jog kaltinamajame akte nebuvo išdėstyti D. B. parodymai, ir tokios aplinkybės nepakanka daryti išvadą, jog kaltinamajame akte apskritai neišdėstyti pagrindiniai kaltinimą pagrindžiantys duomenys. Aukštesnės instancijos teismas sutinka su tuo, jog kaltinamajame akte turėjo būti išdėstyti D. B. įtariamojo apklausų metu duoti parodymai, juo labiau, kad pastarasis šių parodymų neatsisakė ir prašė jais vadovautis (t. 2, b. l. 149-150). Vis dėlto toks trūkumas nėra esminis ir jis nesudaro pagrindo konstatuoti esant surašytą iš esmės LR BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantį kaltinamąjį aktą, ir tai trukdo nagrinėti bylą. Tai, kad prokuroras kaltinamajame akte neišdėstė D. B. parodymų, jokiu būdu nereiškia, jog nagrinėdamas bylą apygardos teismas negali aptarti bei vertinti minėto asmens duotų parodymų. Toks kaltinamojo akto trūkumas yra lengvai ištaisomas teisme ir jis negali būti kliūtimi nagrinėti bylą. Teismas turi visas galimybes aptarti D. B. duotus parodymus, atlikti jų analizę bei priimti sprendimą dėl jų vertinimo. Prokuroras skunde teisingai pažymi, jog LR BPK 219 str., kuriame numatyti reikalavimai kaltinamojo akto turiniui, neįpareigoja šiame procesiniame dokumente pateikti įrodymų analizės, kurios nebuvimas kaip tik ir yra konstatuojamas skundžiamoje nutartyje. Visi įrodymai tiriami ir vertinami bylą nagrinėjant teisme, o teismo pozicija dėl įrodymų įvertinimo pateikiama priimtame procesiniame dokumente. Iš kaltinamojo akto turinio matyti, kad jame yra išdėstyti pagrindiniai duomenys (2 – 7 lapai arba t. 5, b. l. 118-123), kuriais valstybinis kaltintojas grindžia A. B. pareikštą kaltinimą padarius LR BK 129 str. 1 d., 178 str. 2 d. (dvi nusikalstamos veikos) numatytus nusikaltimus, o tai, kad tarp šių duomenų nėra D. B. parodymų, neleidžia teigti, jog apskritai nenurodyti pagrindiniai kaltinimą pagrindžiantys duomenys. Beje, atkreiptinas dėmesys, kad apygardos teismas skundžiamoje nutartyje kaltinamajame akte išdėstytus pagrindinius duomenis, kuriais grindžiamas A. B. pareikštas kaltinamas, įvardindamas kaip formalius, neleistinai išsakė savo išankstinę nuomonę dėl ikiteisminio tyrimo duomenų vertinimo. Pažymėtina, kad toks išankstinis duomenų vertinimas yra neleistinas, kadangi tai, ar pakanka įrodymų kaltinamojo kaltei pagrįsti pagal jam pareikšto kaltinimo apimtį, teismas galės nuspręsti tik teisiamajame posėdyje, ištyręs turimus arba papildomai gautus duomenis.

Tad, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog apygardos teismas pernelyg formaliai vertino LR BPK 219 str. 4 p. nuostatas ir nepagrįstai nustatytą trūkumą prilygino esminiam minėtos nuostatos pažeidimui, dėl ko padarė neteisingą išvadą, jog surašytas kaltinamasis aktas neatitinka LR BPK 219 str. reikalavimų, šio pažeidimo negalima ištaisyti teisme ir jis trukdo nagrinėti bylą.

Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys, jog teismas nutartyje išvardina eilę veiksmų, kurių galimą atlikimą adresuoja prokurorui. Šiuo atveju pažymėtina tai, jog pats teismas turi plačias galimybes atlikti įvairius proceso veiksmus, t. y., vadovaudamasis LR BPK 287 str., gali atlikti bet kokį proceso veiksmą, numatytą šio Kodekso XIV skyriaus antrajame, trečiajame, ketvirtajame ir penktajame skirsniuose, arba, esant tam tikroms aplinkybėms, pavesti juos atlikti ar organizuoti jų atlikimą prokurorui ar ikiteisminio tyrimo teisėjui. Tad iš esmės lieka neaišku, kokiu tikslu teismas primena prokurorui veiksmus, kuriuos jis turi teisę atlikti, jei nutartyje nėra konstatuotas nė vienas procesinis veiksmas, kuris ikiteisminio tyrimo metu buvo neatliktas. Be to, pažymėtina ir tai, jog pabaigus ikiteisminį tyrimą nei A. B., nei jo gynėjas nepareiškė jokių prašymų dėl tyrimo papildymo.

Kiti teismo argumentai, kuriais tvirtinama, jog D. B. parodymų neišdėstymas kaltinamajame akte, rodo, jog prokuroras pastarojo parodymų nelaiko reikšmingais, sprendžiant A. B. kaltės klausimą, yra nepagrįsti ir nemotyvuoti. Akivaizdu, kad tokiu būdu teismas daro prielaidą ir tai, priešingai nei tvirtina teismas, niekaip neįrodo, jog ikiteisminis tyrimas atliktas neobjektyviai, o kaltinimo funkcija be įstatyminio pagrindo perkeliama teismui. Šiuo atveju išvis neaišku, kokiu būdu aukščiau aptarta aplinkybė priverčia teismą nepagrįstai imtis kaltintojo funkcijų ar pažeidžia pagrindines baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas dėl prokuroro įgalinimų.

Vadovaudamasis aukščiau išdėstytais motyvais, aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, jog skundžiamoje apygardos teismo nutartyje nurodytas kaltinamojo akto trūkumas nėra esminis ir jis nesudaro kliūčių nagrinėti bylą teisme.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį ir perduoti bylą tam pačiam teismui nagrinėti.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.