Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 28 d. nuosprendžio, kuriuo S. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 6 p. ir nuteistas laisvės atėmimu 14 (keturiolikai) metų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 3 d., paskirtoji bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008 m. balandžio 22 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme ir S. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 15 (penkiolikai) metų 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2010 m. sausio 13 d. iki nuosprendžio paskelbimo 2010 m. liepos 28 d.

Iš S. M. nukentėjusiajai L. K. priteista 4551,96 Lt turtinei žalai ir 50000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

S. K. civilinis ieškinys dėl 225000 Lt neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. M. nuteistas už tai, kad tarpusavio konflikto metu, pasirinkdamas itin žiaurų būdą – išstumdamas iš didelio aukščio neblaivų D. K. , gimusį (duomenys neskelbtini), tyčia itin žiauriai nužudė pastarąjį, o būtent: jis, 2010-01-13, apie 17.30 val., bendroje namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinės aikštelėje, asmeninio konflikto metu su neblaiviu D. K. , tyčia išstūmė pastarąjį pro trečio aukšto laiptinės langą, kuris nukrito ant grindinio ir nuo kūno sumušimo, pasireiškusio įvairiomis pjautinėmis ir muštinėmis žaizdomis, linijiniu pakauškaulio ir kairio smilkinkaulio piramidės lūžiu, galvos smegenų sumušimu, su kraujo išsiliejimu po galvos smegenų dangalais, aortos plyšimu, šonkaulių lūžiais kairėje pusėje, nukraujavimu, šoku, Vilniaus greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje, atvežtas klinikinės mirties būklėje, neatgavęs sąmonės, tą pačią dieną 18.50 val. mirė, tokiu būdu itin žiauriai nužudė D. K. , padarydamas nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 6 p.

Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas, esminiu jo kaltės įrodymu pripažindamas liudytojos D. L. – jo sugyventinės - parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pažeidė jo teisę į teisingą teismo nuosprendį. S. M. nurodo, kad D. L. , pasinaudojus Lietuvos Respublikos BPK 278 str. 2 d. nuostatomis ir atsisakius teisme duoti parodymus prieš jį, teismas apklausė tyrėją N. L. . Tačiau, anot nuteistojo, pirmosios instancijos teismas apklausė tyrėją ne apie tai, ką ikiteisminio tyrimo metu parodė liudytoja D. L. , bet apie pačios apklausos faktines aplinkybes. Apelianto nuomone, tokia liudytojos D. L. apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikusios tyrėjos apklausa teisme, nelaikytina įrodymo – liudytojos D. L. parodymų – patikrinimu Lietuvos Respublikos BPK 276 str. prasme.

Nukentėjusieji L.K. ir S. K. atsikirtimuose į nuteistojo S. M. apeliacinį skundą prašo atmesti nuteistojo apeliacinį skundą bei palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 28 d. nuosprendį.

Atsikirtimuose į apeliacinį skundą nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis surašytas suprantamai ir logiškai, jame išdėstyta nuosekli veiksmų seka. Vilniaus apygardos teismas, išklausęs kaltinamojo, liudytojų, nukentėjusiųjų ir specialistų parodymus, pagrįstai S. M. pripažino kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl nuteistojo teiginiai apie tai, kad teismo nuosprendis surašytas nelogiškai, nes teismas nuosprendyje dėsto vienas kitam prieštaraujančius teiginius, kurie nieko bendro su jo kaltės įrodytumu neturi, yra nepagrįsti, kaip nepagrįstas yra ir nuteistojo kaltinimas pirmosios instancijos teismą buvus šališku.

Nukentėjusieji atsikirtimuose į apeliacinį skundą nurodo, kad nepagrįstas yra S. M. apeliacinio skundo teiginys dėl liudytojų D. L. ir R. R. parodymų prieštaravimo, taip pat skundo argumentas, kad D. L. įvykio metu buvo tokios būsenos, jog negalėjo suvokti savo veiksmų prasmės. Po įvykio tą patį vakarą liudytojos D. L. duotuose parodymuose mintys išdėstytos aiškiai, nuosekliai, suvokiant ne tik tai, kas įvyko, bes ir visos dienos bei ankstesnius įvykius. Šios aplinkybės rodo, kad D. L. neblaivumas netrukdė jai duoti parodymus, tik šiai liudytojai padedant buvo pradėtas įvykio tyrimas, greitai ir operatyviai sulaikytas S. M. . Nukentėjusiųjų nuomone, S. M. kaltės neigimas yra visiškai nesuprantamas, nes jis pats savo kaltę prisipažino tiek policijos pareigūnui R. R. , tiek sugyventinei D. L. . šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį S. M. atžvilgiu, Lietuvos Respublikos BPK 305 str. nuostatų nepažeidė.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokurorė ir nukentėjusieji prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis S. M. apeliaciniame skunde neigia nužudęs D. K. , nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, teismo išvados pagrįstos prielaidomis bei niekuo su nusikalstamu įvykiu, nusikalstamos veikos sudėtimi bei jo kaltumu nesusijusiais duomenimis.

Kaip matyti iš bylos duomenų, liudytojų, tiesiogiai mačiusių, kad nukentėjusįjį D. K. pro langą išstūmė, būtent, S. M. , byloje nėra, tačiau įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertinami bendrame visų byloje surinktų duomenų kontekste. Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nurodyta, jog teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šios baudžiamosios bylos aplinkybes ir įrodymus, susijusius su S. M. kaltės ir veikos kvalifikavimo klausimais minėtų Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų nepažeidė. S. M. kaltę padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką, t.y. nužudžius D. K. , įrodo byloje nustatyta ir teismo nuosprendyje tinkamai ir motyvuotai įvertinta netiesioginių įrodymų grandinė, leidžianti daryti pagrįstas išvadas dėl nuteistojo atliktų veiksmų pobūdžio bei kaltės formos.

Nuteistasis S. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nurodė, jog pro langą nukentėjusiojo D. K. neišstūmė, tvirtino, kad pro laiptinės langą D. K. iškrito ir mirtinai susižalojo pats. Nuteistasis parodė, kad įvykus konfliktui tarp jo ir D. K. , jie abu iš D. L. buto išėjo į koridorių, ten abu susistumdė, tada D. K. iš koridoriaus išbėgo į laiptinę, užtrenkė duris, po to jis išgirdo dardėjimą laiptais ir stiklo dūžius, o išėjęs į laiptinę ir pamatęs aikštelėje tarp trečio ir ketvirto aukštų išdaužtą lango stiklą, suprato, jog D. K. iškrito pro langą. Kaip minėta, asmenų, betarpiškai mačiusių nukentėjusiojo D. K. iškritimo pro langą momentą, byloje nėra, tačiau nuteistojo S. M. iškeltą versiją apie tai, kad D. K. pro langą iškrito pats, paneigia liudytojai, kurie apie įvykio aplinkybes davė parodymus remdamiesi tuo, ką matė ir girdėjo iki nusikaltimo padarymo momento, tuoj po nusikaltimo padarymo bei tuo, ką betarpiškai sužinojo iš paties S. M. , taip pat eksperto trasologo E. V. paaiškinami, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys bei kiti byloje esantys įrodymai. Liudytoja J. D. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme parodė, kad įvykio dieną užlipusi į savo aukštą ir įėjusi į aukšto bendrąjį koridorių, matė, kaip S. M. iš D. L. buto išstūmė D. K. , kuris buvo labai girtas, vos pastovėjo ant kojų, D. K. sakė: ,,Stasiuk, aš girtas, nereikia“, tada S. M. D. K. išstūmė iš bendrojo koridoriaus į laiptinės aikštelę. Liudytojos teigimu, į laiptinės aikštelę iš koridoriaus išėjo abu – S. M. ir D. K. , laiptinės durys užsidarė, vėliau, būdama virtuvėje ji išgirdo dūžtančio stiklo garsą, pro virtuvės langą pamatė ant žemės gulintį D. K. . Apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytoja J. D. iš dalies pakeitė savo parodymus, tvirtindama, jog S. M. iš D. L. buto išstūmė D. K. į koridorių, bet nukentėjusysis į laiptinę išėjo vienas, durys paskui jį užsitrenkė, o S. M. liko koridoriuje. Įvertinus liudytojos J. D. parodymus kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, darytina išvada, jog teisingi yra liudytojos parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, kadangi, būtent, šie liudytojos parodymai atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes, juos, nors ir netiesiogiai, patvirtina kiti bylos duomenys. Liudytojas M. M. parodė, kad 2010 m. sausio 13 d. apie 17.30 val. grįžęs iš darbo ir pasistatęs automobilį aikštelėje prie namo, išgirdo dūžtantį stiklą ir pamatė, kaip pro laiptinės langą iškrito žmogus, žmogus krito vertikaliai ir nukrito ant nugaros, nuo tos vietos, iš kur iškrito žmogus, jis pamatė laiptais nubėgančio vyro siluetą, vyras nubėgo į viršų. Liudytoju apklaustas policijos pareigūnas R. R. parodė, kad, nuvykęs į įvykio vietą, rado ant žemės gulintį kruviną vyrą, užlipęs į viršų, namo trečiame aukšte pamatė išdaužtą langą, prie jo priėjo moteris ir pasakė, kad čia jos vyras išstūmė, pasakė vyro vardą ir pavardę. Sulaikius S. M. , šis paaiškino, jog atvažiavo pas tą moterį, su D. K. įvyko konfliktas ir jis netyčia išstūmė D. K. pro langą. Liudytojo R. R. teigimu, S. M. vartojo žodį ,,išstūmė“, kad nukentėjusysis pats iškrito, nuteistasis nesakė. Liudytojai E. V. ir G. Ž. pirmosios instancijos teisme parodė, jog po įvykio S. M. sugyventinė D. L. jiems pasakojo, kad S. M. išstūmė pro langą D. K. . Nuteistojo S. M. sugyventinė D. L. pirmosios instancijos teisme atsisakė duoti parodymus (Lietuvos Respublikos BPK 278 str. 2 d.), apeliacinės instancijos teismas neturėjo galimybės apklausti liudytojos D. L. , kadangi liudytoja 2011 m. liepos 15 d. mirė. Liudytoja D. L. buvo apklausta ir davė parodymus ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnei. Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 1 d. nustatyta, kad kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi, kai kaltinamasis, nukentėjusysis ar liudytojas yra miręs arba nedalyvauja teisiamajame posėdyje dėl svarbių priežasčių, atsisako arba vengia duoti parodymus, taip pat kai pareiškia, kad neprisimena aplinkybių, apie kurias anksčiau davė parodymus, arba duoda teisiamajame posėdyje parodymus, kurie iš esmės skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir pirmiau teisme. Liudytoja D. L. nebuvo apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo, jos parodymai duoti tik ikiteisminio tyrimo pareigūnei. Nors kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nėra visavertis, savarankiškas įrodymų šaltinis ir vien tik šiuose parodymuose užfiksuoti faktiniai duomenys negali būti apkaltinamojo nuosprendžio pagrindu, tačiau jie nėra ir beverčiai, niekiniai. Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 4 d. nustatyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikęs pareigūnas teisme gali būti apklaustas kaip liudytojas. Liudytojos D. L. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnei pirmosios instancijos teisme buvo perskaityti byloje esantiems įrodymams patikrinti. Liudytoja D. L. ikiteisminio tyrimo pareigūnei parodė, jog 2010 m. sausio 13 d. pas ją į namus atvažiavo S. M. , netrukus į jos kambarį atėjo ir D. K. . D. K. įėjus į kambarį, S. M. pašoko nuo lovos ir pasakė, kad eina pasikalbėti su D. K. , jie abu išėjo iš buto. Maždaug po 10 minučių į butą įlėkė susinervinęs S. M. ir pasakė, kad Darių išstūmė pro langą, S. M. paaiškino, kad Darių pastūmė ranka ir šis iškrito pro langą (t. 1, b. l. 88 – 90). Nuteistasis S. M. savo apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo grįsti jo kaltės liudytojos D. L. parodymais, kadangi dėl savo būsenos įvykio metu liudytoja negalėjo įsiminti, kas jai ką sakė bei duoti teisingus parodymus. Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 4 d. tvarka teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme liudytoja buvo apklausta tyrėja N. L. , atlikusi D. L. apklausą. Liudytoja N. L. nurodė, jog apklausos metu nuo D. L. jautėsi alkoholio kvapas, tačiau D. L. neatrodė neblaivi, ji davė labai logiškus, išsamius, nuoseklius parodymus, kurių pagrindu pareigūnai galėjo imtis ir nedelsiant atlikti būtinus procesinius veiksmus. Šios aplinkybės paneigia nuteistojo S. M. apeliacinio skundo teiginius apie netinkamą liudytojos D. L. bei liudytoja apklaustos tyrėjos N. L. parodymų vertinimą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė liudytojos D. L. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, t. y. remiantis Lietuvos Respublikos BPK 276 str. nuostatomis perskaitė juos teisiamajame posėdyje, taip pat teisiamajame posėdyje liudytoja apklausė D. L. apklausą atlikusią tyrėją N. L. , kitokių būdų teisiamajame posėdyje išnagrinėti ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus liudytojo parodymus Baudžiamojo proceso kodeksas nenumato. Be to, priešingai nei nurodoma nuteistojo S. M. apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas apkaltinamojo nuosprendžio negrindė išimtinai liudytojos D. L. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnei, teismas šiuos parodymus teisiamajame posėdyje perskaitė kitų byloje surinktų įrodymų patikrinimui, o galutines išvadas padarė įvertinęs visų byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumą.

Labai svarbūs šioje baudžiamojoje byloje yra pirmosios instancijos teisme apklausto eksperto trasologo E. V. parodymai. Ekspertas, remdamasis duomenimis apie laiptinės aikštelės, esančios tarp trečio ir ketvirto aukštų, bei išdaužto lango matmenimis ir lokalizacija, nurodytais įvykio vietos apžiūros protokole bei brėžiniuose, paaiškino, jog laiptinės aikštelės plotis yra 278 cm, laiptai, kuriais leidžiamasi iš ketvirto aukšto į laiptų aikštelę, yra iš kairės pusės laiptų aikštelės atžvilgiu, jų plotis iki turėklo 122,5 cm, sienos su langais plotis nuo kairiojo krašto iki rėmo 63,5 cm, lango rėmo plotis 8 cm, lango rėme viršutinėje kairėje pusėje yra stiklo šukės, išsikišusios iki 48 cm į dešinę nuo kairiojo rėmo krašto ir 30 cm žemyn nuo viršutinio rėmo krašto, o tai reiškia, kad priešais laiptus, kuriais leidžiamasi iš ketvirto aukšto į laiptų aikštelę, yra 119,5 cm pločio kliūtis – siena ir lango dalis su išsikišusiomis stiklo šukėmis, pro kurią nukentėjusysis iškristi negalėjo. Šios kliūties plotis praktiškai atitinka laiptų plotį 122,5 cm. Eksperto teigimu, nukentėjusysis, padidintu greičiu leisdamasis šiais laiptais ir griūdamas, turėjo atsitrenkti į šią kliūtį ir iškristi per langą negalėjo. Taip pat ekspertas nurodė, kad išdaužto lango plotis 145 cm, aukštis 72,5 cm, pateiktų brėžinių duomenimis, dešinėje lango pusėje yra maždaug 90 cm pločio ir 50 cm aukščio kiaurymė. Per tokio dydžio pločio kiaurymę, esančią prie pat grindų, vidutinės mitybos ir taisyklingo kūno sudėjimo, 178 cm ūgio vyras gali pralįsti, tačiau jis turėjo pats ropštis ir šokti arba jį turėjo kas nors išstumti. Eksperto teigimu, pats nukentėjusysis, nei bėgdamas, nei stumiamas nuo laiptų, šiuo atveju pro langą negalėjo iškristi, kadangi buvo kliūtis.

Iš liudytojos J. D. parodymų matyti, kad S. M. , agresyviai nusiteikęs, išstūmė nukentėjusįjį D. K. į koridorių, po to į laiptinę ir buvo kartu su nukentėjusiuoju įvykio vietoje. Liudytojas M. M. parodė, kad matė kaip, būtent, iš tos laiptinės vietos, kurioje pro langą iškrito žmogus, nubėgo kitas žmogus. Iš eksperto trasologo parodymų bei byloje esančių įvykio vietos brėžinių matyti, jog pats, be pašalinės jėgos nukentėjusysis pro langą iškristi negalėjo, taip pat nukentėjusysis negalėjo iškristi atsitiktinai jį pastūmus. Byloje surinktų įrodymų visetas paneigia nuteistojo S. M. versiją, jog D. K. pats iškrito pro langą ir leidžia daryti išvadą, kad, ne kas kitas, o, būtent, S. M. tarpusavio konflikto metu tyčia išstūmė nukentėjusįjį D. K. , tokiu būdu siekdamas jam atimti gyvybę. Krisdamas iš didelio aukščio nukentėjusysis patyrė kūno sužalojimus, nuo kurių mirė. S. M. tyčiniai veiksmai – išstūmimas nukentėjusiojo pro langą, esantį tarp trečio ir ketvirto aukšto, buvo būtinoji padarinių - D. K. mirties – kilimo sąlyga. Nors nuteistasis S. M. tvirtina, jog tyčios nužudyti D. K. neturėjo, tačiau apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas ne tik į kaltininko parodymus, bet į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą bei po jo ir pan. Nuteistojo S. M. veiksmų pobūdis, jo elgesys iki įvykio ir po to - S. M. , agresyviai nusiteikęs, puolė į D. L. butą atėjusį D. K. , išstūmė nukentėjusįjį į koridorių, po to – į laiptinę, kur galiausiai išstūmė D. K. pro laiptinės langą, esantį tarp trečio ir ketvirto aukštų, išstūmęs D. K. pro langą, nuteistasis sugrįžo į D. L. butą, o iš ten nuėjo į degalinę, eidamas į degalinę S. M. matė prie laiptinės ant žemės gulintį sužeistą D. K. , tačiau nesiėmė jokių veiksmų, kad pro langą išstumtam D. K. būtų suteikta medicininė pagalba – leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis suvokė savo veikos pavojingumą, suprato, kad tokiais savo veiksmais kėsinasi į D. K. gyvybę, numatė, jog išstumdamas iš tokio aukščio pro langą nukentėjusįjį gali atimti jam gyvybę ir to norėjo, t. y. nužudė D. K. veikdamas tiesiogine tyčia. Nuteistojo S. M. apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad įvykio metu D. K. buvo labai girtas (vidutinio girtumo laipsnio), nepaneigia S. M. kaltės išstūmus nukentėjusįjį pro langą, priešingai – nukentėjusiojo stiprus apsvaigimas nuo alkoholio palengvino S. M. padaryti nusikaltimą – išstumti nukentėjusįjį pro langą.

Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nuteistojo S. M. pasirinktas nukentėjusiojo D. K. gyvybės atėmimo būdas pasireiškė ypatingu žiaurumu. S. M. išmetė nukentėjusįjį pro langą, esantį tarp namo trečio ir ketvirto aukštų, krisdamas nukentėjusysis kliudė stogelį, kritimo iš aukštumos metu D. K. buvo padaryta daugybė sužalojimų - įvairios pjautinės ir muštinės žaizdos, linijinis pakauškaulio ir kairio smilkinkaulio piramidės lūžis, galvos smegenų sumušimas, su kraujo išsiliejimu po galvos smegenų dangalais, aortos plyšimas, šonkaulių lūžiai kairėje pusėje, kepenų plyšimai, dubens kaulų lūžiai, kol neišsivystė kraujavimas D. K. buvo sąmoningas ir jautė didelius skausmus. Šios nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti neginčytiną išvadą, kad nukentėjusiojo D. K. gyvybė buvo atimta itin skausmingu būdu, todėl skundžiamame nuosprendyje nuteistojo S. M. veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 6 p.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam S. M. , nepažeidė Lietuvos Respublikos 54 str. reikalavimų, teisingumo ir proporcingumo principų, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį (nuteistasis padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai), į kaltės formą ir rūšį (nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia), į tai, kad byloje nenustatyta nei S. M. atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių, į S. M. asmenybę charakterizuojančius požymius bei, įvertinęs šių aplinkybių visumą, nuteistajam S. M. paskyrė bausmę, lygią sankcijoje nustatytos bausmės vidurkiui. Nuteistajam S. M. paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta, jos švelninti nėra teisinio pagrindo, be to, savo apeliaciniame skunde to neprašo ir pats nuteistasis.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo S. M. apeliacinį skundą atmesti.