Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Palubinskaitės, Albinos Rimdeikaitės ir Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-17942-587/2017 pagal ieškovės V. G. ieškinį atsakovui T. Š. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, taip pat netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus: aplinkybes dėl ginčo turto-buto įsigijimo, apsigyvenimo jame, buto remonto, jo ir vienas kito sutuoktinių išlaikymo.

Pradėjus ginčo buto privatizavimo procesą buto nuomininkai, kuriais buvo tik ieškovė ir jos duktė N. Š. (tuo metu G.), susitarė, kad ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartis bus sudaryta N. G. vardu. Nei iki santuokos sudarymo dienos (1995 m. rugsėjo 28 d.), nei iki sandorio sudarymo dienos (1995 m. spalio 21 d.) atsakovas netapo ginčo turto nuomininku, ir N. Š. bei ieškovė su juo nesitarė dėl šio turto privatizavimo. Ginčo turtas buvo įregistruotas ir jos vienos vardu, todėl ji neturėjo jokio pagrindo abejoti, kad šis turtas yra įgyjamas jos asmeninėn nuosavybėn.

Aplinkybė, jog vėliau kasacinis teismas suformavo praktiką, kad viešuose registruose vieno sutuoktinio vardu įregistruotas santuokoje įgytas turtas laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, tuo metu N. Š. nebuvo ir negalėjo būti žinomas. Priešingai bylos aplinkybės patvirtina, kad N. G. sandorio sudarymo metu neturėjo jokių abejonių, kad šis turtas yra tik jos asmeninė nuosavybė, o byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų teigti priešingai.

Nėra ginčo, kad atsakovas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, pateikė turėtų bylinėjimosi išlaidų pagrindimą ir paskaičiavimą, tačiau skirtingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, šios išlaidos yra akivaizdžiai per didelės, o pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl bylos sudėtingumo yra neteisinga.

Buto dalis, įgyta po santuokos sudarymo, yra atsakovo ir N. Š. bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 2 dalis), be to, ieškovė nepaneigė įstatyme įtvirtintos prezumpcijos, kadangi neįrodė, jog buto dalies įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta N. Š. valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn, kaip tai numato CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas.

N. Š. valią dėl ginčo turto priklausymo bendrosios jungtinės nuosavybės teise jai ir atsakovui po jos mirties nepagrįstai siekia paneigti jos motina, t. y. ieškovė, kuri gyvena ginčo buto dalyje ir yra suinteresuota paveldėti didesnę turto dalį.

Motyvuojamoji dalis

Jokio pagrindo atsakovui sumažinti priteistas bylinėjimosi išlaidas nėra, kadangi jos yra realios, pagrįstos ir neviršija maksimalaus rekomenduojamo priteistino išlaidų dydžio.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl turto (buto dalies), įgyto pagal Butų privatizavimo įstatymą, pripažinimo asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe.

Byloje nustatyta, kad santuoka tarp N. Š., ieškovės V. G. dukros, ir atsakovo T. Š. buvo sudaryta 1995 m. rugsėjo 28 d. Nekilnojamojo turto registre N. Š. vardu įregistruota nuosavybės teisė į ½ dalį buto unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini). Įregistravimo pagrindas: 1995 m. spalio 23 d. pirkimo-pardavimo sutartis pagal 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymą I-1374 Nr. 3224. Byloje nustatyta, šią aplinkybę pripažįsta ir atsakovas T. Š., kad iki buto privatizavimo bute nuomos sutarties pagrindu gyveno ir buto privatizavimo procedūras pradėjo N. Š. (tuo metu G.). N. Š. ir T. Š. santuoka, N. Š. mirus, pasibaigė (duomenys neskelbtini) (CK 3.50 straipsnio 1 dalis).

Ieškovė V. G. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), asmenine mirusiosios N. Š. nuosavybe teigdama, kad iki buto privatizavimo procedūrų pradėjimo momento atsakovas nebuvo ginčo buto nuomininku, buto privatizavimo procedūros buvo pradėtos iki atsakovo ir N. Š. santuokos, už butą buvo sumokėta iš N. Š. asmeninių lėšų.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sutuoktiniams privatizuojant butus, butų privatizavimo lengvata buvo teikiama šeimoms, o ne vienam iš sutuoktinių. Butų privatizavimo procesas buvo orientuotas į gyventojų aprūpinimą gyvenamosiomis patalpomis, sudarant sąlygas asmenims, kurie naudojosi valstybinėmis ir visuomeninėmis gyvenamosiomis patalpomis, lengvatinėmis sąlygomis šias patalpas įsigyti asmeninėn nuosavybėn. Tiek nuomininkams, tiek ir jų šeimos nariams įstatymai užtikrino lygias teises naudotis nuomojamomis gyvenamosiomis patalpomis (Butų kodekso 54 straipsnis (redakcija, galiojusi nuo 1983 m. kovo 1 d.; 1964 m. CK 330 straipsnis), taip pat šias patalpas privatizuoti lengvatine tvarka.

Draudimas tai pačiai šeimai antrą kartą pasinaudoti įstatymo lengvata patvirtina, jog privatizavusi butą šeima buvo laikoma įsigijusį gyvenamąjį būstą, skirtą bendram visų šeimos narių naudojimui. Dėl to, siekiant apsaugoti abiejų sutuoktinių ir jų nepilnamečių vaikų interesus, Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis 1998 m. liepos 2 d. įstatymu Nr. VIII-847 papildyta sakiniu „Sutuoktinių nuosavybės teisė į privatizuotą namą ar butą nustatoma pagal šeimos įstatymus, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio vardu buvo privatizuotas namas ar butas“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. K. v. E. K., bylos Nr. 3K-3-395/1999, išaiškinta, kad butai, kuriuos sutuoktiniai įsigijo pagal Butų privatizavimo įstatymą iki šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies papildymo, taip pat laikomi bendrąja jungtine jų nuosavybe. Ši įstatymo pataisa apima ir turi būti taikoma butų privatizavimo santykiams, atsiradusiems nuo pat Butų privatizavimo įstatymo įsigaliojimo dienos. Pagal bendrąją tuo metu galiojusių šeimos įstatymų taisyklę turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, tapdavo bendrąja jungtine jų nuosavybe (SŠK 21 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2002 m. gegužės 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje T. M. v. V. V., bylos Nr. 3K-7-311/2002, išaiškino, kad, vadovaujantis Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsniu ir SŠK 21 straipsniu, butai, sutuoktinių įsigyti pagal Butų privatizavimo įstatymą santuokos metu, turi būti pripažįstami bendrąja jungtine jų nuosavybe, nepriklausomai nuo to, ar jie įsigyti abiejų, ar tik vieno iš sutuoktinių vardu, ir nuo to, kieno lėšomis buvo apmokėta įsigyjamo buto kaina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-916/2017).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir pirmiau pateiktus kasacinio teismo išaiškinimus, pažymi, kad butų privatizavimo tvarką reglamentavo atskiras Butų privatizavimo įstatymas, tačiau sutuoktinių teisėms į privatizuojamus butus turėjo būti taikomos SŠK normos, kurios šiuo atveju laikytinos specialiosiomis normomis, taip pat vadovaudamasi teismų praktikoje suformuluota taisykle, kad butai, sutuoktinių įsigyti pagal Butų privatizavimo įstatymą santuokos metu, turi būti pripažįstami bendrąja jungtine jų nuosavybe, nepriklausomai nuo to, kieno lėšomis buvo apmokėta įsigyjamo buto kaina. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai dėl lėšų kilmės įsigyjant ginčo butą, buto privatizavimo procedūros pradėjimo momento, sprendžiant klausimą dėl įsigyto turto formos, neturi teisinės reikšmės, nes pagal Butų privatizavimo įstatymo, SŠK ir CK nuostatas bei suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nėra pagrindas šią ginčo buto dalį pripažinti asmenine N. Š. nuosavybe.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, dėl ginčo buto dalies privatizavimo už vienos ieškovės dukros asmenines lėšas, nesudaro pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo kilusį ginčą ir todėl pagrįstai atmetė apeliantės reikalavimą dėl ginčo buto dalies pripažinimo asmenine N. Š. nuosavybe.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

Apeliaciniu skundu ieškovė ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš jos atsakovo naudai priteista 1 208,79 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme, ir prašo bylinėjimosi išlaidas sumažinti iki 600,00 Eur.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas reglamentuoja, kad prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas jas priteisti ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Be to, vadovaujantis kasacinio teismo praktika dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, teismas, spręsdamas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo dydžio, turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas. Nustatant priteistino užmokesčio dydį, atsižvelgtina į konkrečios bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, turto (pinigų sumų) dydį (priteistiną ar ginčijamą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes.

Šiuo atveju, atsakovo naudai priėmus teismo sprendimą, jis įgyja teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, turėjo 1 208,79 Eur bylinėjimosi išlaidų, pateikė jas pagrindžiančius įrodymus (elektroninės bylos dokumentas Nr. DOK-33173). Iš prašymo turinio ir kartu su juo pateiktų įrodymų matyti, kad atsakovo bylinėjimosi išlaidas sudaro 726,00 Eur atsiliepimo į ieškinį parengimas, 186,34 Eur taikos sutarties sąlygų derinimas ir konsultavimas, 296,45 Eur dalyvavimas teismo posėdyje ir atstovavimas dėl taikaus ginčo sprendimo. Vadovaujantis LR teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), išlaidos už atsiliepimo į ieškinį parengimą neviršija nustatytų maksimalių dydžių (Rekomendacijų 2 p., 5 p., 7 p., 8.2 p. (2,5*822,80)*80 proc./100), tuo tarpu išlaidos susijusios su taikos sutarties sąlygų derinimu, konsultavimu ir atstovavimu teismo posėdžiuose viršija nustatytus maksimalius dydžius ((0,1*6*817,60)*80 proc./100=392,45 Eur), Rekomendacijų 2 p., 5 p., 7 p., 8.19 p., 9 p.), be to, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, taip pat atsižvelgus į tai, jog šiuo konkrečiu atveju bylos nagrinėjimas nebuvo ilgas ir sudėtingas, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo metu įvyko tik vienas teismo posėdis, kurio trukmė apie 1 h 30 min, tarp šalių kilęs ginčas nereikalauja sudėtingos teisinės analizės, o atsakovo atstovės darbo vieta registruota Kauno mieste – jai nereikėjo vykti į kitą vietovę, atsakovo pirmosios instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos yra nepagrįstai didelės, todėl mažintinos iki 800,00 Eur.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimo dalis, kuria iš ieškovės atsakovo naudai buvo priteistos bylinėjimosi išlaidos, keistina – sumažinant priteistinas bylinėjimosi išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti iki 800,00 Eur (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliaciniame procese

Apeliacinės instancijos teisme atmetus apeliacinio skundo argumentus dėl skolos priteisimo, tačiau iš dalies patenkinus procesinį prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymo, ir sprendžiant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo, taikoma CPK 93 straipsnio 1 dalis, kadangi materialinis teisinis reikalavimas išspręstas atsakovo naudai, o apeliacinis skundas šioje dalyje atmestas, todėl jos turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008).

Atsakovas prašo jam iš ieškovės priteisti 800,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus. Vadovaujantis Rekomendacijų 2, 7 ir 8.11 punktais, atsakovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija nustatytų maksimalių dydžių, tačiau atsižvelgiant į tai, kad byla nėra sudėtinga, atsakovo atstovui surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą nereikėjo specialių žinių, tarp šalių kilęs ginčas nereikalauja sudėtingos teisinės analizės, šios išlaidos mažintinos ir iš ieškovės atsakovo naudai priteistina 600,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3 Eur sumą, todėl pagal valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pakeisti.

Priteistas iš ieškovės V. G., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovo T. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai bylinėjimosi išlaidas sumažinti iki 800,00 Eur (aštuonių šimtų eurų 00 ct).

Likusią Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės V. G., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovo T. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 600,00 Eur (šešis šimtus eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.