Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nuosprendžio, kuriuo E. L. nuteista pagal BK 129 str. 2 d. 3 p. laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistosios E. L. priteista 5291 Lt turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai A. G..

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. L. nuteista už tai, kad 2013 m. vasario 22 d., apie 16 val. 10 min., Kauno r., (duomenys neskelbtini), savo gyvenamojo namo kambaryje, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia dūrė peiliu savo sugyventiniui K. M. vieną kartą į nugarą, tuo padarydama jam durtinę - pjautinę kiauryminę nugaros kairės pusės žaizdą su kairio plaučio apatinės skilties pažeidimu, ko pasėkoje progresuojant nukraujavimui ir aspiracijai krauju, K. M. įvykio vietoje mirė, tai yra tyčia nužudė šeimos narį - savo sugyventinį K. M..

Teismo posėdyje nuteistosios E. L. gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras nuteistosios apeliacinį skundą prašo atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino išnagrinėtus įrodymus bei jų visumą ir pagrįstai pripažino E. L. kalta padarius nužudymą. Kvalifikuojant pripažintą įrodyta E. L. nusikalstamą veiką pagal BK 129 str. 2 d. 3 p., baudžiamąjį įstatymą teismas irgi pritaikė tinkamai.

Apeliaciniame skunde nuteistoji iš esmės paties dūrio peiliu K. M. į nugarą fakto neginčija. Iš esmės ji ginčija subjektyviąją nusikalstamos veikos pusę, nurodydama, kad nusikaltimą padarė dėl neatsargumo. Šiuos ir kitus apeliacinio skundo argumentus kolegija atmeta.

Kad E. L. padarė skundžiamu nuosprendžiu pripažintą įrodyta nusikalstamą veiką, patvirtina visuma teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir nuosprendyje aptartų įrodymų: specialisto išvada bei eksperto paaiškinimai teisme, nukentėjusiosios ir liudytojų teisme duoti parodymai, iš dalies pačios nuteistosios parodymai, kiti byloje esantys įrodymai.

Iš byloje esančios specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matosi, kad K. M. mirė nuo durtinės - pjautinės kiauryminės nugaros kairės pusės žaizdos su kairio plaučio apatinės srities pažeidimu, progresuojant nukraujavimui ir aspiracijai krauju. Durtinis- pjautinis sužalojimas padarytas vienu smūgiu ir vienu įrankiu. Mirtis ištiko apie 2-3 val. iki palaikų apžiūros įvykio vietoje 2013-02-22, 18:05 val. Tai patvirtina lavoninių reiškinių išsivystymo stadija. Palaikuose konstatuota vienas durtinis - pjautinis sužalojimas kairėje nugaros pusėje žemiau VI-o šonkaulio su kairio plaučio pažeidimu. Toks sužalojimas yra sunkus sveikatos sutrikdymas, šiuo atveju pasibaigęs mirtimi. Nuo sužalojimo iki mirties praėjo kelios-keliolika ar net keliasdešimt minučių. Tai patvirtina didelis nukraujavimas į krūtinplėvės ertmę ir didelis tūris įkvėpto kraujo plautyje. Taip pat konstatuoti paviršiniai smulkučiai odos nubrozdinimai dešinėje kaktos pusėje, kurie greičiausiai išsivystė žmogui griūvant agonijos metu ir kontaktuojant su plokščiu šiurkščiu paviršiumi. Šie paviršiniai odos nubrozdinimai atitinka nežymaus sveikatos sutrikdymo kriterijus ir neturėjo įtakos mirčiai. Durtinė- pjautinė žaizda padaryta plokščiu vienašmenių savybių duriančiu- pjaunančiu įrankiu, kurio geležtė smigo į kūną į dešinę nukreiptomis ašmenimis. Žaizdoje užsifiksavę požymiai yra grupinės priklausomybės. Atsižvelgiant į žaizdos kanalo kryptį kūne bei įvertinant įtariamosios E. L. parodymus, užfiksuotus vaizdo ir garso įraše, teismo medicinos ekspertas teigia, jog toks sužalojimo padarymo variantas negalimas (1 t., 35-41 b.l.).

Ekspertas Ą. S. pirmosios instancijos teisme patvirtino savo specialisto išvadą ir paaiškino, jog, atsižvelgiant į žaizdos kanalo aukštį ir kryptį, tai nebuvo nelaimingas atsitikimas. Žaizdoje nėra užsifiksavęs joks peilio slydimo kontaktas, nėra užfiksuota pjaunamųjų požymių, būdingų sužalojimui peiliu užgriūnant ant nukentėjusiojo. Tokia žaizda, kokia yra nagrinėjamu atveju, atsiranda tiesioginio smūgio peiliu pasėkoje.

Iš kitos specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matosi, kad K. M. nugaros odos žaizdos kanalo gylis (nuo odos iki pasieninės krūtinplėvės – 6 cm, plautyje – 3,5 cm), kryptis (iš nugaros į priekį, kiek į vidinę pusę, ir iš viršaus žemyn), žaizdos ilgis (1,8 cm) nurodyti specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini). Žaizdos ilgis odos išpjovoje, atstačius pirminę formą – 15,4 mm. Metalizacijos pėdsakai odos žaizdoje netirti, kadangi šis požymis neturi identifikacinės vertės. Tikėtina, kad tirta K. M. nugaros durtinė-pjautinė odos žaizda ir jos projekcijoje esantis tarpšonkaulinio tarpo tarp VI-VII šonkaulių minkštųjų audinių sužalojimas yra padaryti tirti pateiktu peiliu. Kategoriška išvada negalima, kadangi sutampančių požymių visuma nėra individuali. Sužalojimo lokalizacija, išsidėstymas, padarymo mechanizmas konkrečios nukentėjusiojo ir jį žalojusiojo tarpusavio padėties nenurodo. Todėl atsakyti, kokioje padėtyje sužalojimo metu galėjo būti nukentėjusysis K. M., bei jį sužalojusi įtariamoji E. L., negalima (1 t., 47-51 b.l.).

Byloje nustatyta, kad įvykio vietoje įvykio metu buvo trys asmenys: K. M., E. L. ir V. G., visi jie kartu girtavo. Kaip minėta, pati nuteistoji dūrio peiliu K. M. į nugarą neginčija. Tačiau nurodo kitas nei byloje nustatyta smūgio sudavimo peiliu aplinkybes. Apklausta teisme ji parodė, kad 2013 m. vasario 21 d. K. M., susiskambinęs su V. G., susitiko su ja prie PC „Molas“, kur V. G. padėjo K. M. apsipirkti parduotuvėje. Grįžę į namus, jie parsivežė maisto, alaus, sidro, vyno. Tada susėdę pietavo, bei gėrė alkoholinius gėrimus. Tą dieną jokių konfliktų nebuvo ir V. G. pasiliko pas juos nakvoti. Ryte V. G. ir K. M. buvo nuėję į degalinę, kur nusipirkę alaus, grįžo. Tada pusryčiaudami visi vėl gėrė alų, kurio išgėrė labai daug. V. G. išėjo į lauko tualetą. Tuo metu ji su K. M. sėdėjo ant sofos, tačiau po to, padedant K. M., jie abu persėdo ant fotelių. V. G. išėjus, ji K. M. apšaukė, kad šis mažai valgo. K. M. pasakius, jog eina įdėti į pečių malkų, ji pati nusprendė eiti papjaustyti lašinukų. K. M. atsistojus, ji pati atsistojo jam už nugaros. K. M. einat priekyje jos nepilno žingsnio atstumu, ji pati, kairėje rankoje laikydama ramentą, o dešinėje rankoje peilį, ėjo jam iš paskos. Beeinant pro fotelį, ar tai K. M. jį užkabino, ar tai ramentą jam po kojomis pakišo, ji krito ant K. M. ir per jį perlipusi bei pasirėmusi į durų staktą, atsistojo. Priklaupusi prie K. M. pamatė, kad jam iš burnos bėga kraujas. Sugriebusi K. M. atsisėdo ant lovos ir laikydama jį pusiau apsikabinusi valė kraują.

Nuosprendyje teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu E. L. buvo parodžiusi, kad ji sėdėjo ant fotelio prie lango, o K. M. kitame fotelyje, o V. G. ant „pufiko“ prie pečiaus. V. G. išėjus į lauko tualetą, K. M. atsistojo, ji taip pat atsistojo ir eidama jam iš už nugaros, jai žengiant žingsnį, susipynė kojos, ji užkliuvo ir griuvo, krisdama užvirto ant K. M.. Teisme nuteistoji naujai nurodytas aplinkybes paaiškino tuo, kad jai buvo šokas. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad sekant apklausas, akivaizdu, kad po liudytojos V. G. duotų parodymų, kurie viso proceso metu esminėse detalėse sutapo, ir jai parodžius, kad kai ji išėjo į lauko tualetą, E. L. su K. M. abu sėdėjo ant sofos, ir kad grįžusi juos rado ten pat, nuteistoji savo parodymus, siekdama suvienodinti su minėtos liudytojos, ir parodė, kad kai V. G. išėjo į lauko tualetą, ji su K. M. sėdėjo ant sofos, o liudytojai išėjus, jie persėdo ant fotelių. Ir, pagal toliau sekusias įvykio aplinkybes, išeitų, kad tik persėdę ant fotelių, abu (ir K. M., ir E. L.) vėl atsistojo ir kažkur ėjo. Liudytojos V. G. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, ji parodė, kad begeriant E. L. pyko ant K. M., kodėl šis nieko nevalgo. Prieš išeidama į tualetą, paėmė ant pečiaus buvusius peilį ir šakutę, kadangi E. L. pasakė K. M. „valgyk, nes aš tave papjausiu“. Jai išeinat į tualetą, E. L. ir K. M. sėdėjo ant lovos. Kai po 5-10 minučių grįžo atgal į kambarį, juos abu rado sėdinčius ant lovos toje pačioje vietoje, tik pamatė, jog K. M. iš burnos bėga kraujas, o E. L. pasakė, kad „pavariau Kęstą, ne visus peilius susirinkai“. Po to E. L. iš karto paskambino K. M. seseriai Audronei ir pasakė lyg tai „papjoviau ar nužudžiau.“ Tada ji išsigandusi išbėgo į lauką kviesti greitosios medicinos pagalbos. Greitosios med. pagalbos stoties darbuotojos nurodymu, nuėjusi pažiūrėti ar K. M. kvėpuoja, rado jį jau gulintį ant grindų, o E. L. sėdėjo ant lovos toje pačioje vietoje kaip ir prieš tai. Taigi iš šios liudytojos parodymų matosi, kad E. L. su K. M. sėdėjo ant sofos, ten jie buvo jai išeinant į tualetą, ir grįžus po 5-10 minučių, be to, nuteistoji ten pat ant sofos sėdėjo ir atvykus medikams. Kaip jau minėta, ir specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad E. L. nurodomas K. M. sužalojimo mechanizmas (jai griūnant ant jo su peiliu) yra neįmanomas, tą ekspertas patvirtino ir teisme, paaiškindamas, jog nėra jokio slydimo kontakto, K. M. padaryta žaizda yra būdinga tiesioginiam smūgiui. Ekspertas paaiškino, jog tikėtina, kad sužalojimas galėjo įvykti abiems asmenims sėdint šalia. Be to, pati nuteistoji apeliaciniame skunde dėl paties sužalojimo mechanizmo jau taip kategoriškai nenurodo, kad sužalojimas įvyko jai griūnant ant K. M., o nurodo, kad dėl girtumo galbūt ir negalėjo tiksliai atsiminti visų aplinkybių. Iš visų išnagrinėtų aplinkybių, specialisto išvados bei eksperto paaiškinimų yra pagrindas padaryti išvadą, kad V. G. išėjus į lauko tualetą, nei K. M., nei E. L. nuo sofos, kur abu sėdėjo, nesikėlė ir niekur nėjo, o E. L. jam į nugarą dūrė sėdėdama šalia. Ten V. G. juos ir rado. Be to, tokia išvada logiška ir įvertinus E. L. fizinę būklę – ji negalėtų taip greitai keisti padėties dėl dešinės kojos traumos, dėl ko vaikščiojo su ramentais ir įvykio metu buvo girta. Šioje vietoje dar paminėtina ir tai, kad neįtikėtini nuteistosios teisme duoti parodymai apie tai, kad ji ėjo pjaustyti lašinukų kairėje rankoje laikydama ramentą, o dešinėje peilį. Pagal byloje esančius duomenis, traumuota buvo dešinė koja, todėl eidama nuteistoji ramentą būtų laikiusi dešinėje rankoje.

Nuteistoji apeliaciniame skunde nurodo, kad tai, jog K. M. nevalgė ir ji dėl to pykdavo, negali būti paskata jį nužudyti. Tai, pasak nuteistosios, buvo tik žodžiai, kurie iki įvykio nebuvo realizuojami ir negali būti traktuojami kaip paskatos nužudymui. O eksperto paaiškinimai dėl smūgio mechanizmo nerodo jos tyčios, ji dėl girtumo neatsiminė visų aplinkybių. Kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta. Aplinkybę, kad E. L. pykdavo ant K. M., jog šis gerdamas nevalgo, patvirtina ir ji pati, taip pat jau minėta liudytoja V. G.. Nukentėjusioji A. G. taip pat patvirtino šią aplinkybę, parodė, kad E. L. pykdavo ant jos brolio K. M., kad kai jis išgeria, mažai valgo. Be to, V. G. parodė, kad išeidama į lauko tualetą, išsinešė peilius, nes E. L. sakė, kad papjaus K. M.. Nors, anot nuteistosios, jos žodžiai negali būti traktuojami kaip paskatos nužudyti, tačiau, nepaisant to, akivaizdu, jog faktas, kad V. G., išeidama į lauko tualetą surinko, jos manymu, visus peilius, rodo, kad ji manė, jog E. L. išsakyti grasinimai gali būti realūs. Juo labiau, atkreiptinas dėmesys į tai, kad E. L., parėjus iš lauko V. G., jai pasakė, kad papjovė ar nužudė K. M.. Paskambinusi K. M. seseriai nukentėjusiajai A. G., pasakė „padūriau Kęstą“. Tą patvirtino ir greitosios medicinos pagalbos darbuotojas liudytojas J. G., parodęs, kad atvykus į įvykio vietą, E. L. sakė „čia aš kalta“, „dūriau“. Taigi visais atvejais nuteistoji liudytojams sakė, kad dūrė, papjovė, nužudė, tačiau niekam nenurodė, kad užkliuvusi krito ar panašiai. Kaip jau minėta, nuteistoji nurodo, kad tai, jog K. M. gerdamas nevalgė negali būti laikoma nužudymo motyvu. Tačiau įvertinus visas bylos aplinkybes, įvertinus tai, kad E. L. nuolat pykdavo ant K. M. dėl to, kad jis gerdamas mažai valgo, ir įvykio dieną jis gėrė, ir mažai valgė, ji supykusi sakė jam, kad jis valgytų, nes ji jį papjaus, be to, įvertinus tai, kad nuteistoji įvykio metu buvo sunkaus girtumo būsenoje, tokia menkavertė dingstis galėjo ją paskatinti peiliu durti K. M. į nugarą. Byloje išnagrinėti įrodymai patvirtina, kad E. L. savo sugyventiniui K. M. sudavė smūgį peiliu ir jį nužudė dėl asmeninių paskatų, girtavimo metu kilusio konflikto metu.

Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 str. kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas tiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui ir norėjo ją atimti. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Tyčia nuo neatsargumo skiriasi tuo, kad ji turi skirtingą psichinį santykį su daroma pavojinga veika ir dėl jos kilusiais pavojingais padariniais. Baudžiamoji atsakomybė už gyvybės atėmimą dėl neatsargumo pagal BK 132 str. kyla esant nusikalstamam pasitikėjimui (kaltininkas supranta, kad elgiasi rizikingai dėl kito žmogaus gyvybės, tačiau tikisi gyvybės atėmimo išvengti) arba nusikalstamam nerūpestingumui (kaltininkas nenumatė, kad jo veika gali atimti gyvybę kitam žmogui, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti).

Taigi atsakant į E. L. pagrindinį skundo argumentą, svarbu nustatyti, ar ji numatė, kad gali atimti gyvybę K. M., ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, ar tokių padarinių (K. M. mirties) nenumatė, nors turėjo ir galėjo tai numatyti.

Nuteistoji E. L. teigia, kad nesitikėjo ir nenumatė, kad savo veiksmais gali atimti K. M. gyvybę. Apie asmens psichinį santykį su kilusiais padariniais teismas sprendžia ne vien pagal kaltininko parodymus, bet vertinant bylos aplinkybių, tame tarpe ir apibūdinančių nusikalstamos veikos objektyviąją pusę, visumą. Sprendžiant, ar E. L. atėmė K. M. gyvybę tyčia (netiesiogine tyčia), ar dėl neatsargumo (esant nusikalstamam nerūpestingumui), būtina įvertinti E. L. panaudoto smurto pobūdį, kilusio konflikto tarp priežastis, dinamiką, įvykio vietą, E. L. elgesį iki nusikalstamos veikos padarymo ir po veikos padarymo.

Kaip jau minėta, šioje byloje nėra ginčijama, kad dėl E. L. suduoto smūgio peiliu K. M. į nugarą, nuo šios durtinės – pjautinės kiauryminės nugaros kairės pusės žaizdos su kairio plaučio apatinės srities pažeidimu, progresuojant nukraujavimui ir aspiracijai krauju, jis mirė. Sprendžiant apie E. L. kaltės turinį, jos psichinį santykį su kilusiomis pasekmėmis, labai svarbu tiksliai nustatyti E. L. pavartoto smurto pobūdį.

Suduodama nukentėjusiajam K. M. peiliu į gyvybiškai svarbią kūno vietą – nugarą, E. L. suvokė, kad kelia pavojų jo gyvybei, numatė galimą mirtinų padarinių atsiradimą, ir, nors jų nenorėjo, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, t. y. nusikaltimą padarė veikdama netiesiogine tyčia (BK 15 str. 2 d.). Tai teisingai ir nustatė pirmosios instancijos teismas ir nuteistosios E. L. padarytą nusikalstamą veiką pagrįstai ir teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 2 d. 3 p., kadangi ji nužudė savo šeimos narį – sugyventinį.

Apeliaciniame skunde E. L. taip pat prašo sušvelninti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jai paskirtą bausmę.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 str. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni.

Nusikalstama veika, numatyta BK 129 str. 2 d. 3 p., už kurios padarymą E. L. pripažinta kalta ir nuteista pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamasis įstatymas alternatyvių bausmių laisvės atėmimui nenumato. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas E. L. bausmę, atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Teismas nustatė nuteistosios vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę – ji aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių (BK 59 str. 1 d. 1 p.) ir vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką ji padarė būdama apsvaigusi nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad E. L. neteista, ilgą laiką rūpinosi ir slaugė K. M., įvertino tyčios rūšį. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs išdėstytų aplinkybių visumą, paskyrė nuteistajai E. L. baudžiamojo įstatymo sankcijoje nustatytą minimalią bausmę. E. L. paskirta bausmė atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą bei nuteistosios asmenybę, ji yra adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai. Paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, todėl jos švelninti nėra teisinio pagrindo. Byloje nėra ir BK 62 straipsnyje nustatytų švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygų, taip pat nenustatyta ir jokių išimtinių aplinkybių, mažinančių E. L. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, nei išimtinių aplinkybių, susijusių su E. L. asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas jai už jos nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 str. 3 d.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistosios E. L. apeliacinį skundą atmesti.