Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Bertašienės, teisėjų Lino Pauliukėno, Eduardo Maškevičiaus, sekretoriaujant Ingai Navickienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo V. T. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžio, kuriuo SIGUTIS JURGAITIS pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį, 135 straipsnio 1 dalį ir nuteistas: pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 metams; pagal BK 135 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 3 (trejiems metams). Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu griežtesne bausme apimant švelnesnę ir paskirta galutinė bausmė S. J. - laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Kardomosios priemonės - rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintinos.

Civilinio ieškovo Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas ir iš S. J. priteista 9633,35 Lt Klaipėdos teritorinei ligonių kasai už nukentėjusiojo V. T. gydymą.

Nukentėjusiojo V. T. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš S. J. priteista V. T. 12 817 Lt turtinei žalai atlyginti ir 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kita civilinio ieškinio dalis atmesta. Iš S. J. taip pat priteista 1 500 Lt V. T. atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. J. nuteistas už tai, kad jis pažeidė viešąją tvarką ir sunkiai sužalojo žmogų: 2012 m. lapkričio 25 dieną apie 1 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje - prie baro (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), kitų asmenų akivaizdoje, konflikto metu su nukentėjusiuoju V. T., tyčia peiliu tris kartus smogė nukentėjusiajam į pilvą ir padarė tris durtines-pjautines pilvo žaizdas: kiaurinę ties kardine atauga pažeisdamas kardinę ataugą, tiesųjį pilvo raumenį, kepenų, skrandžio gaubtinės žarnos raištį, skersinės žarnos pasaitą, blužnį, dėl to įvyko nukraujavimas pilvaplėvės ertmėje, hemoraginis šokas bei posthemoraginė mažakraujystė, ir dvi nekiaurines žaizdas dešiniame pašonkaulyje vidurinėje raktikaulio linijoje bei kairėje vidurinėje pilvo dalyje pažastinėje linijoje. Dėl kiaurinio durtinio-pjautinio sužalojimo nukentėjusiajam V. T. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata (Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių III skyriaus 6.6.9. punktas). Šiais įžūliais veiksmais S. J. demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir bausmės skyrimo

Nukentėjusiojo prašymas pagriežtinti nuteistajam paskirtą bausmę yra nepagrįstas. Skirdamas bausmę S. J., teismas vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, pobūdį, stadiją, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog teismas įvertino tai, kad S. J. padarė baigtą tyčinį sunkų nusikaltimą kito žmogaus sveikatai, įvertino jo asmenybę, tai, kad jis nusikalto būdamas teistas, tačiau charakterizuojamas itin teigiamai, pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Teismas išsamiai išdėstė bausmės skyrimo motyvus, nurodydamas, kad kaltinamasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailėjosi, siekė susitaikymo su nukentėjusiuoju ir siekė bent iš dalies atlyginti padarytą žalą, tačiau nukentėjusysis dėl žalos atlyginimo nesileido į kalbas, nedavė savo sąskaitos numerio net kaltinamojo gynėjai. Teismas nustatė S. J. asmenybės pavojingumą mažinančias aplinkybes: aktyvus siekimas bent iš dalies atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, teigiamas jo charakterizavimas darbe bei šeimoje. Nors S. J. ankstesniu nuosprendžiu ir buvo pripažintas pavojingu recidyvistu, tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, grįžęs iš įkalinimo įstaigos S. J. įsidarbino, t.y. siekė įsilieti į visuomenę pragyvenimui užsidirbdamas teisėtu būdu, padeda pragyventi savo gyvenimo draugei ir jos vaikui, dėl šios padarytos veikos labai gailėjosi. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė ir S. J. atsakomybę sunkinančią aplinkybę - tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, nurodė, kad ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir į tai atsižvelgė skirdamas bausmę. Dėl to nėra pagrindo sutikti apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė apie šią aplinkybę. Atsižvelgdamas į visas šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą kad didesnė nei BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis (5 m. 1 mėn. 15 d.) bausmė padarytų didesnę žalą S. J. socialiniams ryšiams su darbdaviu bei išlaikomais asmenimis nei mažesnė laisvės atėmimo bausmė bei sumažintų galimybę dirbant atlyginti padarytą žalą nukentėjusiajam ir Klaipėdos teritorinei ligonių kasai. Skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti ne tik į BK VIII skyriaus reikalavimus, bet ir į bausmės paskirtį, todėl teismas kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis). Apygardos teismas pritaria Klaipėdos miesto apylinkės teismo padarytai išvadai, kad bausmės tikslai geriau bus pasiekti S. J. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, paskiriant ne lengvesnę nei šio straipsnio sankcijoje numatytą bausmę, bet mažesnę nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmę, kuri, atsižvelgiant į kaltinamojo amžių ir patirtį, turėtų būti pakankama priemonė jam padaryti išvadas dėl nusikalstamų veikų darymo ateityje. Įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingus tiek su padarytu nusikaltimu, tiek su nuteistojo asmenybe susijusius duomenis, jų visumą, teismas pagrįstai ir motyvuotai S. J. skyrė žymiai mažesnę negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę. Tuo BK nuostatos, susijusios su bausmės skyrimu, nebuvo pažeistos. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas bausmės skyrimą reglamentuojančias normas pritaikė tinkamai ir nuteistajam paskyrė teisingą, savo dydžiu atitinkančią BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį bausmę, todėl jos griežtinti nėra teisinio pagrindo.

V. T. teigia, jog teismas nepagrįstai pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas jo, nukentėjusiojo, elgesys. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ši aplinkybė apibūdina nusikalstamos veikos padarymo prielaidas. Provokuojančiu elgesiu BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme pripažįstamas toks elgesys, kai asmuo, prieš kurį buvo padaryta nusikalstama veika, sąmoningai (tyčia) atlieka veiksmus, formuojančius ar stiprinančius kaltininko vidines paskatas padaryti nusikalstamą veiką prieš jį, t. y. formuojančius ar stiprinančius nusikalstamos veikos padarymo motyvą. Teismai, spręsdami klausimą, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, paprastai atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti (iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi veiksmai ir pan.). Teismai paprastai šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta tais atvejais, kai nukentėjusio asmens moralės požiūriu nepriimtinas, neteisėtas, provokuojantis ar kitoks panašaus pobūdžio elgesys iš dalies nulemia kaltininko nusikalstamus veiksmus prieš jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-446/2010, 2K-189/2013, 2K-506/2013, Nr. 2K-440/2013). Taigi, nustatant, ar nukentėjusio asmens elgesys buvo provokuojantis BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme, būtina įvertinti visas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymui, ir reikia atsižvelgti į tai, kiek nukentėjusiojo elgesys esmingai prieštaravo moralės ir dorovės normoms, pažeidė žmogaus garbę bei orumą ir kaip tai paveikė kaltininką. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. Šiuo atveju byloje pagrįstai nustatyta, kad konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo prasidėjo dėl netinkamo, agresyvaus nukentėjusiojo elgesio. Byloje yra duomenų, kad S. J. bare elgėsi priekabiai, buvo įkyrus, tačiau būtina pažymėti, jog toks S. J. elgesys nebuvo nusikalstamas, jis nedarė jokio teisės pažeidimo. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad dėl tokio S. J. elgesio nebuvo jokio pagrindo suduoti jam į veidą. Bylos duomenimis nustatyta, kad pats nukentėjusysis su S. J. elgėsi provokuojančiai – pats būdamas neblaivus ėjo neva raminti priekabaus vyriškio, kad šis nebendrautų su merginomis, nors tam nebuvo jokio pagrindo, kadangi S. J. nedarė nieko nusikalstamo, jo elgesys nebuvo agresyvus, jis nekėlė konfliktų, tuo tarpu nukentėjusysis pats pavartojo smurtą prieš S. J., t. y. būdamas nepatenkintas dėl S. J. elgesio ir užuot tuo tikslu kvietęs policiją, trenkė jam į veidą, taip, suprantama, išprovokavo konfliktinę situaciją. Nepagrįstas apelianto argumentas, kad jis turėjo imtis pilietinės atsakomybės sudrausminti nuteistąjį, kadangi smurto pavartojimas prieš kitą asmenį negali būti vertinama kaip pilietinės pareigos vykdymas, nes sudrausminti S. J. buvo galima ir ne tokiomis kraštutinėmis priemonėmis kaip smūgio sudavimas į veidą. Pats nukentėjusysis posėdžio metu (2 t., b. l. 40) nurodė, kad jis sudavė S. J. į veidą, jį stumtelėjo, tačiau byloje nenustatyta, kad S. J. būtų ketinęs atlikti neteisėtus veiksmus prieš V. T., o tai, jog S. J. bendravo su bare esančiais žmonėmis, nesudarė jokio pagrindo vartoti fizinį smurtą prieš S. J.. Teisėjų kolegijos nuomone, toks V. T. elgesys neatitiko moralės ir dorovės normų, pažeidė S. J. garbę bei orumą, nes fizinis smurtas prieš jį buvo pavartotas viešoje vietoje, kitų asmenų akivaizdoje, tai, be abejo, išprovokavo S. J. padaryti BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Kadangi byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad būtent toks nukentėjusiojo elgesys (smūgio sudavimas ir S. J. stumtelėjimas) išprovokavo konfliktą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nusikaltimo padarymui įtakos turėjo provokuojantis paties nukentėjusiojo elgesys, todėl nėra pagrindo šalinti iš nuosprendžio šios pirmosios instancijos teismo nustatytos S. J. atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Dėl nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo

Nukentėjusiojo prašymas padidinti jam priteistą 30 000 neturinės žalos atlyginimą ir priteisti jam 50 000 Lt atmestinas kaip nepagrįstas.

Neturtinė žala yra suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi todėl, kad neturtinės žalos (pvz., sveikatos sutrikdymo, gyvybės praradimo) tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria turi būti siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus (ir galimus ateityje) dvasinius išgyvenimus. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priedermė tokiose bylose yra ir teisingos piniginės kompensacijos už patirtą skriaudą nustatymas. Vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra jos sukeltos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus darbinei veiklai, šeiminiam gyvenimui ir pan.

Byloje esanti 2013 m. sausio 4 d. specialisto išvada Nr. G 27/13(03) patvirtina, kad nukentėjusiajam V. T. padaryti šie kūno sužalojimai: trys durtinės-pjautinės pilvo žaizdos: kiaurinė ties kardine atauga pažeidžiant kardinę ataugą, tiesųjį pilvo raumenį, kepenis, skrandinį gaubtinės žarnos raištį, skersinės žarnos pasaitą, blužnį, dėl jų nukraujavo pilvaplėvės ertmėje, ištiko hemoraginis šoko bei posthemoraginė mažakraujystė, ir dvi nekiaurinės žaizdos dešiniame pašonkaulyje vidurinėje raktikaulio linijoje bei kairėje vidurinėje pilvo dalyje pažastinėje linijoje, tai nukentėjusiajam sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą. Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad šį kūno sužalojimą nukentėjusiajam tyčiniais smurtiniais veiksmais padarė nuteistasis.

Nukentėjusysis V. T. byloje pareiškė civilinį ieškinį, prašydamas atlyginti jam padarytą neturtinę žalą, kurią įvertino 50 000 Lt. Remdamasis byloje surinktais įrodymais apylinkės teismas iš dalies patenkino V. T. civilinį ieškinį ir nukentėjusiajam priteisė 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Nustatydamas tokį atlygintinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis dėl patirto sužalojimo patyrė neigiamų dvasinių išgyvenimų, įvertino neturtinės žalos dydį visete su kaltinamojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys. Nekyla abejonių, jog nukentėjusysis V. T. dėl S. A. neteisėtų veiksmų patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, emocinį stresą, išgyveno pažeminimą, jam teko nepatogumai dėl gydymo, dėl to buvo nedarbingas. Įvertinęs nukentėjusiojo patirtus fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad protinga nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyra bei teisinga piniginė kompensacija už patirtas skriaudas bus pasiekta nustatant nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį, kuris nurodytas teismo nuosprendyje. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą iš S. A., atsižvelgė į bylai reikšmingų aplinkybių visumą, tinkamai vadovavosi BPK 113, 115 straipsnių ir CK 6.250, 6.282 straipsnių nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką, atsižvelgė ne tik į nusikaltimą padariusio asmens bei nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą, bet ir į kitus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, nustatytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, 6.251 straipsnio 2 dalyje bei 6.282 straipsnyje, vertino aplinkybių visumą. Todėl teismo nustatytas 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo dydis nelaikytinas pažeidžiančiu sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Jis realiai paremtas byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, vadovaujantis teisės normų, reglamentuojančių žalos atlyginimo klausimus, nuostatomis. Teismas išlaikė skirtingų nukentėjusiojo ir nuteistojo interesų pusiausvyrą. Apeliantas jokių naujų aplinkybių, kurios būtų teisiškai reikšmingos sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą ir į kurias pirmosios instancijos teismas nebūtų atsižvelgęs, nenurodė. Teismo posėdžio metu nukentėjusiojo pateiktas 2014 m. sausio 6 d. išrašas iš medicininių dokumentų, kuriame aprašyti V. T. patirti sužalojimai ir jo gydymas, nesudaro pagrindo didinti pirmosios instancijos teismo priteistą neturtinės žalos dydį. Todėl keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiajam V. T. priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Apeliantas taip pat prašo priteisti 2000 Lt jam iš S. J. išlaidas advokato pagalbai apmokėti, nurodo, kad teismas nepagrįstai sumažino priteistinas išlaidas advokato pagalbai apmokėti iki 1500 Lt. Taip pat teismo posėdžio metu apeliantas pateikė 2014 m. sausio 8 d. pinigų priėmimo kvitą, kad sumokėjo 400 Lt advokatui, todėl prašo priteisti ir šią sumą už advokato pagalbą apeliaciniame procese. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad V. T. atstovas advokatas pateikė teismui civilinį ieškinį (t. 2, b.l. 35-36), pirmosios instancijos teisme vyko keturi posėdžiai, byla nesudėtinga, taip pat į teisingumo ir protingumo kriterijus, nukentėjusiajam iš kaltinamojo priteisė dalį proceso išlaidų – 1500 litų. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija ir pažymi, kad priteisdamas atstovavimo išlaidas teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti, todėl atsižvelgus į tai, kad nukentėjusiajam neturinės žalos atlyginimui iš nuteistojo yra priteista 30 000 Lt suma, visų atstovavimo išlaidų priteisimas iš nuteistojo prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, todėl 1500 Lt suma priteista V. T. laikytina atitinkanti teisingumo ir protingumo kriterijus. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios išlaidos yra laikomos proceso išlaidomis. Priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teisme byla buvo nagrinėta ne pagal nuteistojo S. J., o pagal nukentėjusiojo V. T. apeliacinį skundą, jo skundas yra atmetamas, todėl nėra pagrindo priteisti iš nuteistojo S. J. apelianto patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Įvertinusi anksčiau nurodytas aplinkybes kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį nukentėjusiojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nukentėjusiojo V. T. (V. T.) apeliacinį skundą atmesti.