Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-10-05 · Administracinė byla Nr. I-4601-561/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-10-05
Bylos Nr.
I-4601-561/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03828-2014-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Arūnas Kaminskas
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos banko
Trečiasis asmuo
AB „Citadelė“
Pareiškėjas
S. F.
Kategorijos
  • 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-4601-561/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03828-2014-1 Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1.; 15.2.3.2; 74
(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASS P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. spalio 5 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas, dalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos banko, atstovui Arūnui Budrikiui, trečiojo suinteresuoto asmens AB „Citadelė“ bankas atstovei Jūratei Radzevičienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. F. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos banko, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo (trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Citadelė“ bankas).

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas S. F. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos banko (toliau – ir atsakovė), 1 000 000 Eur (vienas milijonas eurų) turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Skunde pareiškėjas nurodė, kad AB „Citadelė“ banko Vilniaus filialo (toliau – Bankas) valiutų keitykla, esanti Gedimino pr. 9, Vilniuje, 2013-08-03 (šeštadie­nį, kai niekur kitur nėra galimybės pakeisti valiutą) pareikalavo iš pareiškėjo asmens dokumento, prieš keičiant į litus mažiau nei tūkstantį eurų. Ne tik reikalavo asmens dokumento, bet jo asmens duomenis su­vedė į kompiuterinę sistemą. Pasiteiravus, kokia teise tai yra daromi, kasininkė paaiškino, jog tokios yra Banko taisyklės ir nurodymai. Taip, tokia rašytinė informacija, kad privalu pateikti asmens dokumentą, buvo matoma valiutos keityklos vietoje, bet be jokio nurodyto ir būtino tokiam veiksmui atlikti pagrindo. Dėl to 2013-08-09 raštu pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos banką, kuris atlieka finansinių paslaugų veiklą vykdančių subjektų priežiūrą, išreikalauti raštą (pagrindą), kuriuo grindžiama tokia informacija, kai vyksta keičiančiojo valiutą asmens dokumentų reikalavimas bei asmens duomenų suvedimas į banko kompiuterines sistemas. Nenuginčijama tiesa yra vienintelė, t. y. keičiant vieną teisėtą mokėjimo priemonę (mažiau nei tūkstantį eurų) į kitą teisėtą mokėjimo priemonę (litus) keičiančiojo asmens duomenų nereikia, kad ir ko­kiais paaiškinimais tai būtų siekiama daryti. Tokia veikla Bankas siekia savavališkai riboti, siaurinti prigimtines žmogaus teises ir laisves bei teisėtus interesus ir sudaro prielaidas tolimesniems neteisėtiems ir nepagrįstiems veiksmams prieš asmenis, iš kurių psichologine prievarta buvo išgauti asmens duomenys, ir, apskritai, kitiems nusikaltimams rastis.

Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos banko kaip finansinių paslaugų veiklą vykdančių subjektų priežiūros institucijos pra­šė raštiško konkretaus atsakymo: Ar minėta Banko veikla neprieštarauja galiojantiems įstatymams ir teisės aktams? Ar tokia veikla yra reglamentuota Lietuvos banko teisės aktais? Ar toks asmens do­kumento reikalavimas ir jo asmens duomenų įvedimas į banko elektronines sistemas grindžiamas kokiais nors LR įstatymais, teisės aktais, (jei taip, tai kokiais) ar tik šio banko neteisėtas ir nepa­grįstas išsigalvojimas (jei taip, kokių priemonių imtasi tai nedelsiamai užkardyti)? Šie klausimai Lietuvos bankui taip ir liko Lietuvos banko neišnagrinėti ir pareiškėjui neatsakyti.

Pareiškėjas nurodė, kad gavo 2013-08-21 Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus raštą Nr. S 2013/(21.16-2102)-12-4043 „Dėl akcinės bendrovės „Citadelė“ banko Vilniaus filialo valiutų keityklos veiksmų“ (toliau – 2013-08-21 raštas), kuriame nebuvo atsakyta į pareiškėjo klausimus, pabrėždamas, kad Ban­kas aukščiau nurodytu atveju akivaizdžiai viršijo įstatymų suteiktus įgaliojimus, bet Lietuvos ban­kas, priešingai įstatymų įgaliojimams ir juos viršydamas, nusikalstamai neatlikdamas pareigos, pateisino minėtą Banko veiklą/neveikimą ir savo nusikalstamą aplaidumą neatliekant įstatymo pri­skirtos pareigos – finansų rinkos dalyvio veiklos priežiūros. Gavęs tokį nepriimtiną atsakymą, 2013-08-27 raštu asmeniškai Lietuvos banko valdybos pirminin­kui V. V. pareiškėjas paaiškino, kad jo vadovaujamoje institucijoje yra akivaizdžiai painiojami du visiš­kai skirtingi savo esme dalykai, kuriuos privalo sugebėti atskirti kiekvienas oficialias pareigas uži­mantis asmuo, kuo šiuo konkrečiu atveju vienareikšmiškai stinga, kad su visais visų rūšių teroristais ir pinigų plovėjais yra įstatymais nustatyta institucijų veikla, bet tokių pat priemonių taikymas su to­kiais dalykais nesusietam Lietuvos valstybės piliečiui yra ne tik neteisėtas ir nepagrįstas, bet ir šiurkščiai pažeidinėjantis žmogaus prigimtines teises ir laisves bei teisėtus interesus, kad tokia veik­la/neveikimas neišvengiamai užtraukia neišvengiamą teisinę atsakomybę, kad pareiškėjo nurodytas kon­kretus tikrovės faktas ir reikšmingos aplinkybės reikalauja adekvataus Lietuvos banko dėmesio, nes neužtikrino nei pareiškėjo, nei visuomenės intereso, priešingai, akivaizdžiai jį pažeidė. Prašė aiškiai, konkrečiai nurodyti, koks įstatymas, teisės aktas suteikė teisę Bankui taip su pareiškėju elgtis ir kokiu teisiniu pagrindu buvo konkrečiai vadovauta­si. Įstatymo nustatytu terminu negavęs atsakymo į savo 2013-08-27 raštą asmeniškai Lietuvos banko valdybos pirmininkui V. V., parašė 2013-10-02 raštą LR Seimo kontrolierių įstaigos vadovui A. N. dėl vilkinimo, gaišinimo, biurokratizmo ir piktnaudžiavimo Lietuvos banke. Seimo kontrolierius A. N. atsakė 2013-10-31 lai6ku Nr. 4D-2013/1-1479/3D-3103 „Dėl in­formacijos pateikimo ir Seimo kontrolieriaus tarpininkavimo“, nurodydamas skundo tyrimui reikš­mingas teisės aktų nuostatas, prašė Lietuvos banko iki 2013-12-02 atsakyti į jo pateiktus klausimus. Seimo kontrolieriaus aiškiai išreikštą užuominą ne tik buvo ga­lima išnaudoti, bet reikėjo pačiam Lietuvos bankui susiprotėti, kad neteisėtais ir nepagrįstais veiks­mais/neveikimu padarytų žalų atlyginimo klausimą savalaikiai įmanoma buvo išspręsti gera valia, bet Lietuvos bankas to nesiteikė atlikti, pasirinkęs visus vienareikšmiškai neteisėtus ir nepagrįstus veiksmus/neveikimą neigti, nepaisant elementarios logikos, sveiko proto, teisės principų, įstatymo reikalavimų, priešingai tikrovės faktams ir reikšmingoms aplinkybėms.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2013-12-02 Lietuvos banko Nr. S 2013/(4.2-0400)-12-5585 atsakymas yra tik nevykęs gudravimas ir bandymas išsisukinėti iš nebeišsisukamos padėties, ką patvirtina nepaneigiami tikrovės faktai ir reikšmingos klausimo sėkmingo išsprendimo aplinkybės. Jame desperatiškai siekiama paneigti vis­ką, kas akivaizdu. Nusikalstamai aplaidus Lietuvos banko pareigos – finansų rinkos dalyvio veiklos priežiūros ir var­totojo skundo neišnagrinėjimo iš esmės neatlikimas nepaneigiamas: ne tik klaidingai nurodoma įvardyta valiuta, bet paties svarbiausiųjų klausimų dalies (kokia teise reikalavo asmens dokumento, kokia teise asmens duomenis iš jo suvedė į banko kompiuterinę sistemą), neišdrįsdama net komen­tuoti, sąmoningai praleidžia, t. y. skundo nenagrinėja ir į jį iš esmės neatsako, tuo viršija įstatymo nustatytus įgaliojimus. Lietuvos bankas beviltiškai stengiasi suklastoti tikrovės faktus ir reikšmingas klausimo išsprendimui aplinkybes pateikti taip, kad galėtų pateisinti savo, ir apginti Banko neteisėtą ir nepagrįstą veiklą/neveikimą. Nenuginčijama, kad Lietuvos bankas į konkrečius pareiškėjo skundo klausimus neatsakė iš esmės (po pirmojo 2013-08-09 skundo, po antrojo 2013-08-27 skundo, į tai atkreipus dėmesį – visai neatsakė, kadangi nėra jokių argumentų nenuginčijamiems įrodymams paneigti, po Seimo kontrolieriaus įsakmaus prašy­mo – akivaizdžiai meluoja, kad atsakė (ir tokiu būdu vienareikšmiškai tęsė neteisėtus veiksmus/ne­veikimą), dėl to ir skundą nagrinėjo pagal visai kitiems atvejams skirtas Taisykles, bet ne pagal Aprašą, kaip aktai reikalauja, ir pateikdamas tai, kaip aukščiau cituota, tik beviltiškai teisinasi ir išsisukinėja. Taigi, Lietuvos bankas net nesugeba perskaityti rašto ir į jį atsakyti, neatlieka įstatymo nustatytų pa­reigų, neteisėtai ir nepagrįstai veikia/neveikia, priešingai įstatymams, tikrovės faktams ir reikšmin­goms klausimo išsprendimo aplinkybėms. Tokia neteisėta veika/neveikimu Lietuvos bankas akivaizdžiai bando klaidinti ir pažeidinėja teisės aktą, Lietuvos Respublikos Vy­riausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (Žin., 2007, Nr. 94-3779) patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 12 dalį, kadangi, neatsakydamas į pakartotinį 2014-08-27 skundą, Lietuvos bankas neteisėtai ir nepagrįstai veikė/neveikė dviem aspektais: atsisakydamas nagrinėti skun­dą ir neteisėtai nemotyvuodamas tokio atsisakymo, nepranešdamas per 5 darbo dienas nuo pakartotinio skundo gavimo Lietuvos banke, kodėl skundas nenagrinėjamas, ir nenurodydamas šio sprendimo apskundimo tvarkos. Sumanipuliavus, suklastojus esminius tikrovės faktus ir reikšmingas aplinkybes, ir visa kita, kas Lietuvos banko 2013-12-02 rašte surašyta, yra tik nevykęs teisinimasis įstatymų, teisės aktų nuorodomis, kad netei­sėtus veiksmus/neveikimą, šiuo konkrečiu atveju vilkinimą, gaišinimą, trukdymą, biurokratizmą piktnaudžiavimą, pareigos neatlikimą, savavaldžiavimą pavaizduoti kaip įstatymų laikymąsi, nors yra akivaizdu, kad kaip tik įstatymų, teisės aktų nėra laikomasi ir, įstatymu Lietuvos bankui nustatyta finansinės rinkos dalyvių veiklos priežiūra, t. y. pareiga, ne tik nusikalstamai aplaidžiai neatlikta, bet tuo dar yra pažeidinėjamos žmogaus teisės bei teisėti interesai. Pastebėtina, kad Seimo kontrolierius logiškai nurodė beveik visus teisinius aspektus (teisės aktus), žinoma, pagal jam įstatymo suteiktą kompetenciją. Tik po pažymos surašymo, dar reikėjo pranešti atitinkamoms institucijoms, ką aptiko skundo nagrinėjime. Dar ir netikslumas, pareiškėjo 2013-08-09 skundą vadinti prašymu yra netoleruotinas, nepagrįstas perdėjimas, kadangi jo turinio esmė daugiau nei akivaizdi, cit.: „Šiuo konkrečiu atveju AB Citadelė banko Vilniaus filialo valiutų keitykla pažeidinėja mano prigimtines teises ir laisves bei teisėtus interesus ir daro man materialinę ir moralinę žalą, kurią privalėtų pilnai, visiškai, teisingai kompensuoti.“, jei susiprastų, gera valia, jei ne, Lietuvos bankui tokiai veiklai pritariant, įstatymai reikalauja teismą pagelbėti susiprasti. Konstatuotina, Seimo kontrolierius taip pat pažymi, kad Lietuvos banke ir prašy­mai, ir skundai nagrinėjami pagal žemiau nurodomas Lietuvos banko ir LR Vyriausybės Taisykles ir rekomenduoja, cit.: „ peržiūrėti Prašymų nagrinėjimo Lietuvos banke taisykles ir imtis priemonių, kad jos būtų suderintos su galiojančių teisės aktų nuostatomis [...].“ Pažymėtina, Seimo kontrolierius taip pat pažymi, kad Lietuvos bankas taip aplai­džiai nena­grinėjo pareiškėjo skundo, kad net nurodytose valiutų pavadinimuose, kurie svarbūs (eurus vadina litais), susipainiojo, nenuostabu, kadangi akivaizdžiai painiojasi net ir žymiai svarbesnių dalykų esmėje. Galiausiai po Seimo kontrolieriaus Pažymos rekomendacijos gautas 2014-02-11 Lietuvos banko raštas Nr. S 2014/(21.23-2102)-12-604 (toliau – 2014-02-11 raštas) vėl dėsto teorijas ir prielaidas, bet taip ir neatsako į pareiškėjo skunde Lietuvos bankui iškeltus klausimus iš esmės.

Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos bankas, aukščiau nurodytus Banko neteisėtus ir nepagrįstus veiksmus/ne­veikimą, nusikalstamą veiką 2013-08-09 raštu apskundus, neatsakė į pateiktus klausimus iš esmės, bet pritarė pareiškėjo laikymu pinigų plovėju, teroristų finansuotoju ir t. t., todėl pareiškėjas padarė išvadas, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų reikalavimų, teisės principų pažeidinėjimas, tikrovės faktų ir reikšmingų aplinkybių manipuliavimas, įrodymų klastojimas, piktnaudžiavimas, nusikalstamai ap­laidus pareigos neatlikimas, savavaldžiavimas – nenagrinėjo skundo iš esmės ir jo klausimų neišsprendė, tuo vienareikšmiškai vykdė neteisėtus veiksmus/neveikimą ir nusikalstamas veikas, akivaizdžiai pažeidė pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, dėl ko padarė jam turtinę ir neturtinę žalą, kurią privalo atlyginti nedelsiamai, visiškai (adekvačiai) ir teisingai. Akivaizdu, kad būtent tokie aukščiau nurodyti AB „Citadelė“ banko ir Lietuvos banko neteisėti ir nepagrįsti veiksmai/neveikimas ir tokios savo nusikalstamos veikos absurdiškas teisinimas yra akivaizdus veikimas/neveikimas prieš įstatymais jam nustatytą tikslą, paskirtį ir uždavinį, kam šios institucijos buvo įsteigtos – užtikrinti bankų veiklos stabilumą ir patikimumą, klientų ir visos visuomenės interesų apsaugojimą, t. y. akivaizdus įstatymu nustatytos kompetencijos viršijimas. Viso to, kas įstatymų nustatyta, Lietuvos bankas nusikalstamai neatliko.

Be to, pareiškėjas prašė teismą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo (toliau – ir Įstatymas) straipsniai ir dalys atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija): Ar atitinka Konstituciją Įstatymo 47 straipsnis 1. Lietuvos bankas nagrinėja šio straipsnio 2 dalyje nurodytų vartotojų (toliau – vartotojai) ginčus su draudimo, finansinių paslaugų [...] teikėjais, kylančius iš finansinių [...] paslaugų teikimo, [...]. 2. Šiame straipsnyje vartotojas yra fizinis asmuo: 1) sudarantis su finansų rinkos dalyviu finansinių paslaugų sutartį, [...]; 3. Vartotojas, manantis, kad finansų rinkos dalyvis pažeidė jo [...] teises ar teisėtus interesus, turi teisę kreiptis į teismą arba į išankstinio ginčų sprendimo ne teisme instituciją – Lietuvos banką. Vartotojo kreipimasis į Lietuvos banką neatima vartotojo teisės kreiptis į teismą. 4 dalis Vartotojas, manantis, kad finansų rinkos dalyvis pažeidė jo [...] teises ar teisėtus interesus, ir ketinantis dėl kilusio ginčo nagrinėjimo kreiptis į Lietuvos banką, prieš kreipdamasis į Lietuvos banką privalo raštu kreiptis į finansų rinkos dalyvį, nurodydamas ginčo aplinkybes ir savo reikalavimą.[...], 5 dalis Vartotojas, kurio finansų rinkos dalyvio atsakymas netenkina, turi teisę dėl to paties ginčo dalyko kreiptis į Lietuvos banką per 3 mėnesius nuo jį netenkinančio finansų rinkos dalyvio atsakymo gavimo dienos. [...] Vartotojo kreipimosi į Lietuvos banką formos ir turinio detalius reikalavimus nustato Lietuvos banko valdyba. 7. Lietuvos bankas atsisako nagrinėti vartotojo ginčą su finansų rinkos dalyviu arba nutraukia ginčo nagrinėjimą, jeigu: 6) vartotojas [...] prieš tai nesikreipė į finansų rinkos dalyvį šio straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka; 13. Lietuvos banko sprendimas yra rekomendacinio pobūdžio ir teismui neskundžiamas. 16. Ginčo šalių teises ir pareigas bei ginčo nagrinėjimo procesą, kiek jų nereglamentuoja šis įstatymas, reglamentuoja Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymas. Detalią ginčų nagrinėjimo tvarką nustato Lietuvos banko teisės aktai.

Pareiškėjas prašė ištirti Lietuvos banko valdybos pirmininko 2013-05-27 įsakymu Nr. V2013/(1.7-260402)-02-107 patvirtintų Asmenų prašymų (skundų) nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Lietuvos banke taisyklių 2, 5, 13 punktai atitinka Taisyklių 1, 5, 12 punktus.

Pareiškėjas prašė, kad dėl aukščiau aprašytų AB „Citadelė“ banko ir Lietu­vos banko nusikalstamų veikų (piktnaudžiavimo, pareigos neatlikimo, savavaldžiavimo pagal LR BK 228 str. 1 d., 229 straipsnį, 294 str. 1, 2 dalis) teismas praneštų prokurorui.

Pareiškėjas pabrėžė, kad žmogaus orumo, garbės, vertės ir jo unikalios visumos, jo teisių ir laisvių bei teisėtų interesų pažei­dimai, tiesos ir teisingumo principai reikalauja nedelsiamo, kuo greitesnio neteisėtų veiksmų/nevei­kimų jo atžvilgiu nutraukimo ir jais jam padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo visiškai (adekvačiai) ir teisingai. Visuma pareiškėjo pateiktų nepaneigiamų tikrovės faktų ir reikšmingų aplinkybių, įrodymų akivaizdžiai patvirtina egzistavusiais neteisėtais ir nepagrįstais atsakovo veiksmais/neveikimais vykdytą jo teisių bei teisėtų interesų pažeidinėjimą, jais pareiškėjui padarytą ypač didelę turtinę ir neturtinę žalą. Yra įsitikinęs, jog teisingam teismo sprendimui ypatingai svarbu žalą patyrusio asmens išgyventos ir iš­gyvenamos pasekmės, patirtis, sveikatos būsena, savijauta ir pozicija šiuo klausimu. Lietuvos bankas aukščiau aprašytais neteisėtais veiksmais/neveikimais, ne tik prievartingai, ilgalaikiai, tęstiniai pažeidinėjo įstatymus ir jo teises bei teisėtus interesus, ir tai yra tiesioginė šakninė priežastis (nebereikalaujanti jokio tolimesnio įrodinėjimo), kuriais padarė jam ypač didelę turtinę ir neturtinę žalą, kurią pareiškėjas įvertino 1 000 000 Eur (vienas milijonas eurų). Pabrėžė, kad tai yra mažiausia, minimali, preliminari reikalaujama sumokėti suma, neteisėtais veiksmais/neveikimu jam padarytos turtinės ir neturtinės žalos visiškam (adekvačiam) ir teisingam atlyginimui.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos banko, atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu (toliau – CK), civilinei atsakomybei atsirasti paprastai būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, teisės pažeidėjo kaltė, teisės pažeidimu padaryta žala. CK 6.271 straipsnyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tačiau Lietuvos banko ir jo tarnautojų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimą reguliuoja ir specialios Įstatymo 45 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad žala, atsiradusi dėl Lietuvos banko ar Lietuvos banko tarnautojų neteisėtų veiksmų, susijusių su finansų rinkos priežiūros atlikimu, atlyginama tik tuo atveju, jei nukentėjęs asmuo įrodo, kad žala padaryta dėl Lietuvos banko ar Lietuvos banko tarnautojų kaltės. Pažymėtina, kad civilinės atsakomybės sąlygas turi įrodyti asmuo, reiškiantis reikalavimą ją taikyti. Neįrodžius bent vienos iš nurodytų atsakomybės sąlygų, valstybei nekyla prievolės atlyginti žalą. Esminė valstybės viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlyga – neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai, kurie CK 6.271 str. 3 dalyje apibūdinami kaip bet kokie valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmai (veikimas, neveikimas), kurie tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), aiškindamas valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų sampratą, yra konstatavęs, kad, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos valstybės institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jeigu jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų; kad neigiamos tam tikros veikos pasekmės savaime negali būti laikomos pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą; kad iš CK 6.271 str. 3 dalies normos matyti, kad neteisėtais aktais (veiksmais) pripažįstami tik tokie aktai (veiksmai), kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (LVAT 2007 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-483/2007; 2009 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-978/2009; 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-105/2012). Bet pareiškėjas be abstraktaus kaltinimo, neva Lietuvos bankas savo neteisėtais ir nepagrįstais veiksmais/neveikimu „akivaizdžiai pažeidžia LR Konstitucijos nuostatas, įstatymų reikalavimus, teisės principus, vienareikšmiškai pažeidinėja mano teises ir teisėtus interesus ir dėl to jais man padarytą turtinę ir neturtinę žalą privalo atlyginti visiškai (adekvačiai) ir teisingai. Tokie jų veiksmai/neveikimas yra šiurkštus mano prigimtinių teisių ir laisvių bei teisėtų interesų, kaip nurodoma LR Konstitucijoje ir Europos Žmogaus Teisių ir fundamentalių Laisvių Apsaugos Konvencijoje ir Protokoluose, pažeidinėjimas“, nenurodo konkrečių teisės aktų normų, kurias pažeidė Lietuvos bankas, atlikdamas savo funkcijas, taip pat nepateikia Lietuvos banko veiklos neteisėtumą pagrindžiančių įrodymų. Pareiškėjas savo Skunde pamini kai kurias Lietuvos banko įstatyme nurodytas Lietuvos banko funkcijas, teises ir pareigas atliekant finansų rinkos priežiūrą, tačiau iš pareiškėjo tvirtinimo neva Lietuvos bankas iki šiol neatliko finansų rinkos dalyvio veiklos priežiūros ir neišnagrinėjo vartotojo skundo, matyti, kad pareiškėjas netinkamai aiškina finansų rinkos priežiūrą reglamentuojančius teisės aktus.

Lietuvos bankas paaiškino, kad Lietuvos banko 2013-08-21 raštu pareiškėjui buvo pateiktas atsakymas į jo 2013-08-09 raštą. Lietuvos banke 2013-08-27 buvo gautas dar vienas pareiškėjo raštas, kuriame dar kartą keltas klausimas dėl AB „Citadele“ banko veiksmų. Atsižvelgiant į

tai, kad šiame rašte buvo keliamas iš esmės tas pats Banko veiksmų teisinio pagrindo

klausimas kaip ir pareiškėjo 2013-08-09 rašte ir kad šiame pakartotiniame pareiškėjo

rašte Lietuvos bankui nebuvo nurodyta naujų aplinkybių ir nebuvo pateikta papildomų argumentų,

leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu, šis pakartotinis pareiškėjo prašymas Lietuvos

banke nebuvo nagrinėjamas. Lietuvos bankas, gavęs Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2014-01-28 pažymoje pateiktas rekomendacijas, 2014-02-11 raštu pateikė pareiškėjui pakartotinį atsakymą, kuriame dar kartą pareiškėjui patvirtino Banko veiksmų teisėtumą, taip pat Pareiškėjui išaiškino procedūras, kurių jis turėtų laikytis, jei vis tik pageidautų, kad tarp jo ir Banko kilęs ginčas būtų išnagrinėtas teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. pareiškėjui buvo nurodyta, kad tokių ginčų nagrinėjimo tvarka nustatyta Įstatymo 47 straipsnyje ir Vartotojų ir finansų rinkos dalyvių ginčų nagrinėjimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos banko valdybos 2012 m. sausio 26 d. nutarimu Nr. 03-23; kad vartotojas, manantis esą finansų rinkos dalyvis pažeidė jo sutartinių ar susijusių santykių teises ar teisėtus interesus ir ketinantis dėl kilusio ginčo nagrinėjimo kreiptis į Lietuvos banką, prieš tai privalo raštu kreiptis į finansų rinkos dalyvį, nurodydamas ginčo aplinkybes ir savo reikalavimą; kad vartotojas, kurio netenkina finansų rinkos dalyvio atsakymas arba jei finansų rinkos dalyvis per įstatyme nurodytą terminą vartotojui neatsako, turi teisę kreiptis į Lietuvos banką dėl ginčo nagrinėjimo; kad vartotojo kreipimosi formos ir turinio reikalavimai nustatyti minėtame Vartotojų ir finansų rinkos dalyvių ginčų nagrinėjimo tvarkos apraše, kur, be kita ko, nustatyta, kad vartotojas, kreipdamasis į Lietuvos banką, privalo pateikti užpildytą Lietuvos banko patvirtintą vartotojo kreipimosi formą arba tam tikrus reikalavimus atitinkantį kreipimąsi. Pažymėtina, kad pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka nesikreipė į Lietuvos banką dėl ginčo nagrinėjimo. Kartu reikėtų pažymėti, kad Lietuvos bankas, reaguodamas į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus rekomendaciją, Lietuvos banko valdybos 2014 m. gegužės 8 d. nutarimu Nr. 03-76 patvirtino naujas Asmenų prašymų, skundų, pranešimų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Lietuvos banke taisykles (Lietuvos banko valdybos pirmininko 2013 m. gegužės 27 d. įsakymas Nr. V 2013/(1.7-260402)-02-107 „Dėl Asmenų prašymų (skundų) nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Lietuvos banke taisyklių patvirtinimo“ pripažintas netekusiu galios). Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius, ištyręs pareiškėjo nurodytus faktus, esminių pažeidimų nenustatė. Manė, jog tos nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjui nepranešta apie pakartotinio skundo nenagrinėjimą arba kad Lietuvos banko rašte nurodyta neteisinga valiuta (1 000 Lt vietoj 1 000 Eur), negali būti laikomos pakankamai reikšminga klaida, kuri leistų daryti įtikinamą išvadą, kad Lietuvos bankas ar jo tarnautojai atliko kokius nors neteisėtus ir pareigą atlyginti žalą galinčius sukelti veiksmus. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo teigti, kad Lietuvos bankas ar jo tarnautojai nevykdė arba netinkamai vykdė kokias nors įstatymų jiems priskirtas funkcijas.

Atsiliepimas

Atsakovas nurodė, kad Įstatyme taip pat aiškiai nustatyta, kad būtent žalos atlyginimo reikalaujantis asmuo privalo įrodyti Lietuvos banko ar jo tarnautojų kaltę. Bet pareiškėjas, reikalaudamas žalos atlyginimo dėl Lietuvos banko neva neteisėtų veiksmų, nepateikė jokių faktų ir argumentų dėl šios sąlygos buvimo. Taigi, reikalavimas atlyginti žalą yra nepagrįstas ir dėl to, kad neįrodyta ir ši valstybės civilinei atsakomybei kilti būtina sąlyga – Lietuvos banko ar jo tarnautojų kaltė.

Lietuvos bankas nurodė, kad visiškai nesuprantamas ir nepagrįstas Skunde nurodytas ir iš Lietuvos valstybės reikalaujamos turtinės ir neturtinės žalos dydis (1 000 000 Eur). Pareiškėjas nurodo, kad nurodyta suma apskaičiuota skundo įteikimo dieną ir tolygi „šiuo metu esamai teisėtos mokėjimo priemonės vieneto (Lito) tikrajai perkamajai galiai ir Lietuvos banko nustatytam 3,4528 Lt – 1 Eur kursui“, tačiau pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų, kad yra netekęs kokio nors turto, turėjo kokių nors išlaidų ar negavo kokių nors pajamų, kitaip tariant, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjui yra padaryta turtinė žala. Taip pat pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo neva patirtą neturtinę žalą. Lietuvos teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog neturtinė žala gali būti priteisiama, jeigu įrodyta, kad ji padaryta ir pasireiškė kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kitais teismo pripažintais arba įstatymų nustatytais būdais (CK 6.250 str. 1 dalis). Apibendrinant tai, akivaizdu, kad žalos fakto pareiškėjas neįrodė, t. y. nepagrindė ne tik reikalaujamos žalos dydžio, tačiau iš viso nepateikė jokių įrodymų, kad patyrė kokią nors žalą.

Kaip jau minėta, nėra pagrindo teigti, kad Lietuvos bankas, jo tarnautojai yra atlikę kokias nors neteisėtas veikas. Taip pat minėta, kad nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui yra padaryta skunde minima žala. Todėl reikėtų konstatuoti, kad skunde nepagrindžiamas ir kitos būtinosios viešosios atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio – egzistavimas, t. y. kad kokia nors žala buvo patirta būtent dėl neteisėtų Lietuvos banko veiksmų. Žala ir negalėjo atsirasti Lietuvos bankui veikiant pagal Įstatyme suteiktas funkcijas ir neviršijant savo kompetencijos.

Atsiliepimas

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas patvirtino atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Citadelė“ bankas atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Bankas nurodė, kad pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, jog „AB „Citadele" banko Vilniaus filialo valiutų keitykla Gedimino pr. 9, Vilniuje 2013-08-03 (šeštadienį, kai niekur kitur nėra galimybės pakeisti valiutą) pareikalavo asmens dokumento, prieš keičiant į litus mažiau nei tūkstantį eurų. Ne tik reikalavo asmens dokumento, bet asmens duomenis iš jo suvedė j kompiuterinę sistemą. <...>“ ir pažymėjo, jog šios pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės neatitinka tikrovės, kadangi Banko Vilniaus filialo Klientų aptarnavimo skyrius 2013-08-03 nedirbo. Tad šią dieną jokia valiutos keitimo operacija pareiškėjui Banke nebuvo atlikta.

Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymas įpareigoja finansų įstaigą imtis priemonių ir nustatyti kliento ir naudos gavėjo tapatybę prieš keičiant grynuosius pinigus, jeigu keičiamų grynųjų pinigų suma viršija 6 000 Eur ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta. Tačiau šio teisės akto nuostatos nedraudžia finansų įstaigai nustatyti griežtesnių kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo kriterijų. Dar daugiau, finansų įstaiga, taikanti supaprastintą kliento tapatybės nustatymą, savo nuožiūra renkasi šių taisyklių 5 punkte nustatytas kliento tapatybės nustatymo priemones ir jų apimtį (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008-09-24 nutarimas Nr. 942 „Dėl kriterijų, kuriais vadovaujantis klientas laikomas keliančiu mažą pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo grėsmę, ir kriterijų, kuriais vadovaujantis laikoma, kad yra didelė pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo grėsmė, sąrašo, kliento ir naudos gavėjo tapatybės, kelių tarpusavyje susijusių piniginių operacijų nustatymo taisyklių patvirtinimo ir informacijos apie pastebėtus galimo pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo pažymius, Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo pažeidimus ir priemones, kurių buvo imtasi prieš pažeidėjus, pateikimo tvarkos nustatymo“). Atsižvelgiant į tai, Bankui nesuprantama, kaip toks finansų įstaigos elgesys galėtų būti traktuojamas, kaip įstatymo pažeidimas. Bankas laiko tokius pareiškėjo teiginius teisiškai nepagrįstais ir atmestinais.

Bankas paaiškino, kad Bankui nėra žinoma pareiškėjo skundų nagrinėjimo Lietuvos banke procedūra. Dėl šios priežasties Bankas nepasisako dėl šių pareiškėjo patikslintame skunde išdėstytų aplinkybių.

Atsiliepimas

Teismo posėdžio metu Banko atstovė patvirtino atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytus argumentus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, patikslindama, kad pinigai pareiškėjui 2013-08-03 buvo keičiami Banko skyriuje.

Byloje ginčas kilęs dėl turtinės ir neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo, kurios atsiradimą pareiškėjas kildina iš Lietuvos banko neteisėtų veiksmų, susijusių su AB „Citadelė“ bankas veiklos kontrole.

Motyvuojamoji dalis

Byloje nustatyta, kad AB „Citadelė“ banko Vilniaus filialo Stoties klientų aptarnavimo skyriuje pareiškėjas 2013-08-03 atliko valiutos keitimo operaciją (950 Eur pasikeitė į 3 271,2 Lt) (b. l. 148).

2013-08-09 pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos banką, prašydamas ištirti Banko veiksmus, kai jam keičiant 950 Eur sumą į litus, Banko darbuotoja pareikalavo pareiškėjo asmens dokumento ir įvedė jo duomenis į kompiuterinę sistemą (b. l. 99).

Lietuvos bankas 2013-08-21 raštu pareiškėjui pateikė atsakymą į jo 2013-08-09 raštą, nurodydamas, kad Bankas galiojančių teisės aktų nepažeidė (b. l. 98).

Pareiškėjas, reaguodamas į Lietuvos banko 2013-08-21 raštą, 2013-08-27 dar kartą kreipėsi į Lietuvos banką, prašydamas dar kartą adekvačiai ir greitai spręsti klausimą dėl AB „Citadele“ banko veiksmų (b. l. 101).

Atsižvelgiant į tai, kad šiame rašte buvo keliamas iš esmės tas pats AB „Citadele“ banko veiksmų teisinio pagrindo klausimas, kaip ir pareiškėjo 2013-08-09 rašte, ir kad šiame pakartotiniame pareiškėjo rašte Lietuvos bankui nebuvo nurodyta naujų aplinkybių ir nebuvo pateikta papildomų argumentų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu, šis pakartotinis pareiškėjo prašymas Lietuvos banke nebuvo nagrinėjamas.

Lietuvos bankas, gavęs Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2014-01-28 pažymoje pateiktas rekomendacijas (b. l. 102–109), 2014-02-11 raštu pateikė pareiškėjui pakartotinį atsakymą, kuriame dar kartą pareiškėjui patvirtino AB „Citadele“ banko veiksmų teisėtumą, taip pat pareiškėjui išaiškino procedūras, kurių jis turėtų laikytis, jei vis tik pageidautų, kad tarp jo ir AB „Citadele“ banko kilęs ginčas būtų išnagrinėtas teisės aktų nustatyta tvarka (b. l. 110–111).

Pareiškėjas galiojančių teisės aktų nustatyta tvarka į Lietuvos banką dėl ginčo nagrinėjimo nesikreipė.

CK 6.271 str. 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto, nepaisydama savo darbuotojų kaltės. CK 6.250 str. 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 str. 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais.

Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. LVAT išaiškinęs, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė), pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, neatsižvelgiant į konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltę.

Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos banko, neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios atsakomybės sąlygų valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla prievolė atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę).

Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. CK 6.246 str. 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms.

CK 6.271 str. 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai, išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Remiantis LVAT praktika, neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (LVAT 2007-05-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-499/2007, 2012-03-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2012).

Kaip matyti iš pareiškėjo skundo, jis žalą kildina iš Lietuvos banko veiksmų/neveikimo.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Lietuvos bankas, gavęs pareiškėjo 2013-08-09 skundą, tinkamai įvertino minėto skundo turinį, laikėsi tokiam skundui išnagrinėti nustatytų procedūrų bei terminų ir 2013-08-21 raštu pareiškėjui pateikė atsakymą į jo 2013-08-09 skundą, nurodydamas, kad Bankas galiojančių teisės aktų nepažeidė. Gavęs pareiškėjo 2013-08-27 skundą, Lietuvos bankas tai, kad minėtame skunde buvo keliamas iš esmės tas pats AB „Citadele“ banko veiksmų teisinio pagrindo klausimas, kaip ir pareiškėjo 2013-08-09 skunde, adresuotame Lietuvos bankui, ir kad šiame 2013-08-27 pareiškėjo skunde Lietuvos bankui nebuvo nurodyta naujų aplinkybių ir nebuvo pateikta papildomų argumentų, leidžiančių abejoti ankstesnio (2013-08-21) Lietuvos banko atsakymo pagrįstumu, šis pakartotinis pareiškėjo skundas Lietuvos banke nebuvo nagrinėjamas. Įvertinęs tą aplinkybę, kad Lietuvos bankas tinkamai ir laiku nepranešė pareiškėjui apie tai, kad pakartotinis (2013-08-27) pareiškėjo skundas nebuvo nagrinėjamas, teismas nelaiko šios aplinkybės esmine bei sąlygojančia turtinės ar neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjui.

Teismas daro išvadą, kad Lietuvos bankas, gavęs Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2014-01-28 pažymoje pateiktas rekomendacijas, dar kartą 2014-02-11 raštu pateikė pareiškėjui pakartotinį atsakymą, kuriame pareiškėjui patvirtino AB „Citadele“ banko veiksmų teisėtumą, taip pat pareiškėjui išaiškino procedūras, kurių jis turėtų laikytis, jei vis tik pageidautų, kad tarp jo ir AB „Citadele“ banko kilęs ginčas būtų išnagrinėtas teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. Lietuvos bankas atliko teisėtus ir pagrįstus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu.

Teismas daro išvadą, kad Lietuvos bankas, vertindamas Banko veiksmų teisėtumą pareiškėjo atžvilgiu, tinkamai įvertino Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 9 str. 1 d. 3 punktą, įpareigojantį finansų įstaigas ir kitus subjektus nustatyti kliento ir naudos gavėjo tapatybę šiam keičiant grynųjų pinigų sumą, viršijančią 6 000 eurų (ar ekvivalentą kita valiuta), bei pagrįstai atsižvelgė į Lietuvos banko valdybos 2008-05-15 nutarimu Nr. 82 „Dėl kredito įstaigoms skirtų nurodymų, kuriais siekiama užkirsti kelią pinigų plovimui ir (ar) teroristų finansavimui“ patvirtintų nurodymų 66 punktą, suteikiantį bankams, siekiant tinkamai įgyvendinti šiuos reikalavimus, teisę savo nuožiūra nustatyti griežtesnes identifikavimo priemones ar procedūras visiems klientams. Remdamasi minėtais nuostatais, AB „Citadele“ banko valdyba 2013-07-25 nutarimu Nr. V-32/8 nutarė sugriežtinti klientų identifikavimo tvarką Vilniaus filialo Stoties klientų aptarnavimo skyriuje ir banko valiutų keityklose, įpareigodama Banko klientų aptarnavimo specialistus visais atvejais banke nustatyta tvarka identifikuoti klientus, atliekančius valiutos keitimo operacijas, nepriklausomai nuo sumos ir duomenis apie juos suvesti į banko informacinę sistemą (b. l. 163).

Teismas daro išvadą, kad Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 16 str. 9 ir 10 dalių nuostatos reglamentuoja, kad finansų įstaigos yra įpareigotos kliento tapatybę patvirtinančius dokumentus, piniginę operaciją ar sandorį patvirtinančius dokumentus ar kitus juridinę galią turinčius dokumentus saugoti 10 metų nuo piniginės operacijos atlikimo ar sandorio sudarymo dienos. Kaip nurodoma minėtų nurodymų 59 punkte, piniginę operaciją ar sandorį patvirtinantys dokumentai ar kiti juridinę galią turintys dokumentai turi būti saugomi tokiu būdu, kad prireikus būtų įmanoma atkurti konkrečias pinigines operacijas ar sandorius, t. y. teismas daro išvadą, kad Bankas atliko teisėtus ir pagrįstus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu, o Lietuvos bankas šiuos Banko veiksmus įvertino tinkamai.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog Lietuvos bankas ar jo tarnautojai nevykdė arba netinkamai vykdė kokias nors įstatymų jiems priskirtas funkcijas, be to, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo nurodyti Lietuvos banko neteisėti veiksmai nėra įrodyti, todėl darytina išvada, kad nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų, nėra ir jos atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, o, kaip jau minėta, nesant pagrindinės sąlygos, kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės.

Taigi, šiuo atveju pareiškėjui žalos atlyginimas nepriteistinas, nenustačius pareiškėjo nurodytų Lietuvos banko neteisėtų veiksmų.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, objektyviai, išsamiai ir visapusiškai ištyręs byloje surinktus įrodymus, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas prašė, kad dėl aukščiau aprašytų AB „Citadelė“ banko ir Lietu­vos banko nusikalstamų veikų (piktnaudžiavimo, pareigos neatlikimo, savavaldžiavimo pagal LR BK 228 str. 1 d., 229 straipsnį, 294 str. 1, 2 dalis) teismas praneštų prokurorui.

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje teismas nenustatė piktnaudžiavimo, pareigos neatlikimo, savavaldžiavimo ar kitokių nusikalstamų veikų požymių, taigi, šiuo atveju nėra pagrindo pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 108 straipsnio nuostatas priimti atskirosios nutarties ir kreiptis į prokuratūrą.

Pareiškėjas prašė teismą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti ar Lietuvos banko įstatymo straipsniai ir dalys atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija): Ar atitinka Konstituciją Įstatymo 47 straipsnio: 1 dalis, nustatanti, kad Lietuvos bankas nagrinėja šio straipsnio 2 dalyje nurodytų vartotojų (toliau – vartotojai) ginčus su draudimo, finansinių paslaugų [...] teikėjais, kylančius iš finansinių [...] paslaugų teikimo, [...], 2 dalis, nustatanti, kad šiame straipsnyje vartotojas yra fizinis asmuo: 1) sudarantis su finansų rinkos dalyviu finansinių paslaugų sutartį, [...], 3 dalis, nustatanti, kad vartotojas, manantis, kad finansų rinkos dalyvis pažeidė jo [...] teises ar teisėtus interesus, turi teisę kreiptis į teismą arba į išankstinio ginčų sprendimo ne teisme instituciją – Lietuvos banką. Vartotojo kreipimasis į Lietuvos banką neatima vartotojo teisės kreiptis į teismą, 4 dalis, nustatanti, kad vartotojas, manantis, kad finansų rinkos dalyvis pažeidė jo [...] teises ar teisėtus interesus, ir ketinantis dėl kilusio ginčo nagrinėjimo kreiptis į Lietuvos banką, prieš kreipdamasis į Lietuvos banką privalo raštu kreiptis į finansų rinkos dalyvį, nurodydamas ginčo aplinkybes ir savo reikalavimą.[...], 5 dalis, nustatanti, kad vartotojas, kurio finansų rinkos dalyvio atsakymas netenkina, turi teisę dėl to paties ginčo dalyko kreiptis į Lietuvos banką per 3 mėnesius nuo jį netenkinančio finansų rinkos dalyvio atsakymo gavimo dienos. [...] Vartotojo kreipimosi į Lietuvos banką formos ir turinio detalius reikalavimus nustato Lietuvos banko valdyba, 7 dalis, nustatanti, kad Lietuvos bankas atsisako nagrinėti vartotojo ginčą su finansų rinkos dalyviu arba nutraukia ginčo nagrinėjimą, jeigu: 6) vartotojas [...] prieš tai nesikreipė į finansų rinkos dalyvį šio straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, 13 dalis, nustatanti, kad Lietuvos banko sprendimas yra rekomendacinio pobūdžio ir teismui neskundžiamas, 16 dalis, nustatanti, kad ginčo šalių teises ir pareigas bei ginčo nagrinėjimo procesą, kiek jų nereglamentuoja šis įstatymas, reglamentuoja Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymas. Detalią ginčų nagrinėjimo tvarką nustato Lietuvos banko teisės aktai.

Teismas daro išvadą, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. ABTĮ 4 str. 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Teismui nekyla abejonių dėl Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 47 straipsnio konstitucingumo, pareiškėjo argumentai dėl minėto prašymo yra paremti tik prielaidomis ir samprotavimais, todėl netenkintinas pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

Pareiškėjas prašė ištirti Lietuvos banko valdybos pirmininko 2013-05-27 įsakymu Nr. V2013/(1.7-260402)-02-107 patvirtintų Asmenų prašymų (skundų) nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Lietuvos banke taisyklių 2, 5, 13 punktai atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007-08-22 nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėji­mo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 1, 5, 12 punktus.

Ištyręs byloje esančius įrodymus, įvertinęs Lietuvos banko veiklą reglamentuojančius teisės aktus, teismas daro išvadą, kad Lietuvos banko valdybos pirmininko 2013-05-27 įsakymu Nr. V2013/(1.7-260402)-02-107 patvirtintų Asmenų prašymų (skundų) nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Lietuvos banke taisyklių 2, 5, 13 punktai yra teisėti ir nėra pagrindo tirti, kreipiantis į LVAT, ar šie punktai atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007-08-22 nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėji­mo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 1, 5, 12 punktus.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 85–87 straipsniais, 88 str. 1 punktu, 127, 129 straipsniais, teismas

nusprendė:

Pareiškėjo S. F. skundą atmesti.

Pareiškėjo S. F. prašymo dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašymo dėl kreipimosi į prokuratūrą bei prašymo ištirti norminio akto teisėtumą netenkinti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjas Arūnas Kaminskas