- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-10-31
- Bylos Nr.
- I-201-535/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05321-2015-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ina Kirkutienė, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Violeta Balčytienė
- Pareiškėjas
- E. R.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, Lietuvos
- Kategorijos
- 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės, Violetos Balčytienės, Jūratės Gaidytės-Lavrinovič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjui E. R., pareiškėjo atstovui Mariui Ruzui, atsakovės Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos atstovui Sergejui Montvilui, atsakovės Lietuvos kariuomenės atstovui Lukui Ramonui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. R. skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai ir Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dariaus ir Girėno apygardos 2-ajai rinktinei dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. R. kreipėsi į teismą su patikslintu skundu Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai (toliau – ir Ministerija) ir Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dariaus ir Girėno apygardos 2-ajai rinktinei (toliau – ir Kariuomenė) (t.1.b.l. 44–48). Pareiškėjas teismo prašo: 1) panaikinti Kariuomenės 2015 m. rugsėjo 7 d. įsakymą Nr. D-516 „Dėl sprendimo neatleisti nuo nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos“ (toliau ir Kariuomenės sprendimas); 2) panaikinti Ministerijos 2015 m. spalio 23 d. raštą Nr. 12-01-2028 „Dėl 2015 m. rugsėjo 15 d. skundo“(toliau- Ministerijos sprendimas); 3) įpareigoti atsakovę atleisti pareiškėją, kaip Jehovos liudytojų bendruomenės dvasininką, nuo karinės tarnybos – tiek privalomosios karinės tarnybos, tiek alternatyviosios tarnybos.
Pareiškėjas nurodo, kad Jehovos liudytojų bendruomenė yra Lietuvoje įregistruota religinė organizacija. Paaiškina, kad ši bendruomenė pareiškėją yra paskyrusi eiti patarnautojo (diakono) pareigas. Nurodo, kad 2015 m. birželio pradžioje gavo šaukimą 2015 m. birželio 12 d. prisistatyti atlikti karinės tarnybos. Pareiškėjas paaiškina, kad jo sąžinė, lavinama Biblijos mokymų pagrindu, taip pat meilė Dievui ir artimui skatina jį atsisakyti karinės tarnybos, todėl remdamasis Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo (toliau –Karo prievolės įstatymas) 3 straipsnio 7 dalimi 2015 m. birželio 25 d. pateikė Kariuomenei prašymą atleisti jį nuo karinės tarnybos. Pareiškėjo prašymas nebuvo patenkintas, todėl jis kreipėsi į Ministeriją, kuri taip pat nurodė, kad pareiškėjas negali būti atleistas nuo karinės tarnybos, nes Jehovos liudytojų bendruomenė nėra įtraukta į Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo (toliau – Religinių bendruomenių įstatymas) 5 straipsnį, t. y. minėtu įstatymu ši bendruomenė nepriskirta tradicinėms Lietuvos religinėms bendruomenėms. Pareiškėjo nuomone, taip buvo pažeista jo religijos laisvė ir teisė į laisvę nuo religinės diskriminacijos, kurias jam garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26, 29 straipsniai, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 9, 14 straipsniai ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 10 ir 21 straipsniai. Be to, pasak pareiškėjo, taip buvo pažeistas lygių galimybių principas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatyme . Pareiškėjas nurodo, kad Karo prievolės įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas ir Religinių bendruomenių įstatymo 5 straipsnis pažeidžia religinės diskriminacijos uždraudimą. Tokį savo argumentą grindžia EŽTT praktika. Atsižvelgdamas į tai, prašė teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar minėtos nuostatos nepažeidžia religinės diskriminacijos uždraudimo, kuris, pasak pareiškėjo, apibrėžiamas Konstitucijos 26 ir 29 straipsniuose, Konvencijos 9 ir 14 straipsniuose, Chartijos 10 ir 21 straipsniuose ir Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 4 ir 7 dalyse. Papildomuose paaiškinimuose pareiškėjas nurodo, kad Kariuomenės 2015 m. rugsėjo 7 d. įsakymas, kuriuo buvo sustabdytos šaukimo procedūros, turi tik laikiną galią, juo nėra panaikinti skundžiami sprendimai, kuriais buvo atsisakyta atleisti pareiškėją nuo karinės tarnybos. Nurodo, kad jo galimybė pateikti prašymą dėl privalomosios karo tarnybos atidėjimo nesuteikia jam tokių pačių teisių, kurios yra gaunamos atleidimu nuo karo tarnybos ar alternatyviosios tarnybos, nes tai taip pat turi laikinumo požymį ir priklauso nuo prašymą nagrinėsiančių asmenų vertinimo, kuriam jokie kriterijai teisės aktuose nėra nustatyti. Pasak pareiškėjo, visos teisės ir privilegijos, teikiamos tradicinėms religijoms, privalo būti sąžiningai ir be jokios diskriminacijos suteiktos ir kitoms religijoms. Šį savo argumentą grindžia Jungtinių Tautų žmogaus teisių komiteto ir Europos Tarybos patariamosios institucijos konstitucinės teisės klausimais – Europos komisijos „Demokratija per teisę“ paaiškinimais. Pareiškėjas cituoja ŽT komiteto poziciją dėl Jungtinių Tautų Organizacijos Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakte įtvirtintos minties, sąžinės ir religijos laisvės: „Tai, kad tam tikra religija yra pripažįstama valstybine arba, kad jai suteikiamas oficialios ar tradicinės religijos statusas, arba kad jos išpažinėjai sudaro gyventojų daugumą, neturi niekaip apriboti teisių, kurias garantuoja šis paktas“. Pareiškėjas taip pat cituoja Venecijos komisijos 2014 m. birželio 13–14 d. išreikštą poziciją, kad teisės aktuose gali būti pripažįstama, jog įvairios religijos vaidina ar suvaidino skirtingą vaidmenį tam tikros šalies istorijoje ar visuomenėje ir skirtingų standartų taikymas įvairioms religinėms bendruomenėms, dėl kurio vienai bendruomenei įstatymas suteikia tam tikras privilegijas laiduojantį statusą, o kitoms – jo nesuteikia, nėra diskriminavimas dėl religinių įsitikinimų su sąlyga, kad valstybė nustato mechanizmą, kaip religinės grupės pripažįstamos juridiniu asmeniu, turinčiu tą ypatingą statusą, t. y. visoms to pageidaujančioms religinėms bendruomenėms turi būti nešališkai suteikta galimybė prašyti tokio statuso ir galiojantys tokio statuso suteikimo kriterijai turi būti taikomi be diskriminacijos.
Atsiliepimas
Atsakovas – Krašto apsaugos ministerija - atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (t.1.b. l. 65–67). Nurodo, kad Ministerijos sprendimas neturėtų būti panaikintas, nes atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme tokiems sprendimams keliamus reikalavimus (yra motyvuotas, pagrįstas teisės aktais, jame nurodyta apskundimo tvarka ir kt.), taip pat nėra jo panaikinimo pagrindų, nustatytų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje. Paaiškina, kad pareiškėjas neatitinka Karo prievolės įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto, nes pagal jį nuo karo prievolės (t. y. nuo karo tarnybos ir alternatyviosios tarnybos) atleidžiami tik valstybės pripažintų tradicinių Lietuvos religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkai. Kadangi Jehovos liudytojų bendruomenė pagal Religinių bendruomenių įstatymo 5 straipsnį tokia nėra, Ministerija neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo ir panaikinti Kariuomenės sprendimus. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 13 d. nutarime yra nurodęs, jog Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalies nuostata yra tas konstitucinis pagrindas, kuriuo remiantis valstybėje gali būti nustatoma skirtinga tradicinių bažnyčių bei religinių organizacijų būklė, palyginti su kitomis bažnyčiomis bei religinėmis organizacijomis.
Atsakovas - Lietuvos kariuomenė - atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ( t.1.b.l.54–57). Paaiškina, kad kitų (ne tradicinių) religijų dvasininkams taikoma nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos ir alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos atidėjimo procedūra negali būti laikoma diskriminacine, nes ši tvarka yra būtina įsitikinti, ar prašymai atleisti nuo karo prievolės nėra apsimestiniai. Nurodo Konstitucinio Teismo 2007 m. gruodžio 6 d. sprendime, kuriuo buvo išaiškintas 2000 m. birželio 13 d. nutarimas, pateiktą aiškinimą, kad Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalis lemia tai, jog jeigu valstybė suteikia kuriai nors kitai (tradicine Lietuvoje nesančiai) bažnyčiai, religinei organizacijai pripažinimą, tai savaime nėra pagrindas jai nustatyti tokias teises, kokias tradicinės Lietuvoje bažnyčios bei religinės organizacijos turi būtent dėl to, kad jos yra tradicinės Lietuvoje. Kariuomenė nurodo, kad nors atleidimu nuo karo prievolės ir nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos bei alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos atidėjimu yra nustatoma skirtinga tradicinių ir kitų religinių bendruomenių būklė, tačiau ši skirtinga būklė nesuponuoja diskriminacijos. Pasak Kariuomenės, nėra abejonės, kad tradicinių religinių bendruomenių dvasininkai atlieka svarbią visuomeninę misiją, todėl jų neatleidimas nuo karo prievolės visuomenei padarytų žalą, o kitų religinių bendruomenių vaidmuo visuomenėje nėra patvirtintas įstatymais, todėl būtinos procedūros, siekiant įsitikinti, ar tokie dvasininkai atlieka iš esmės tą pačią funkciją visuomenėje kaip ir tradicinių religinių bendruomenių dvasininkai.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skundą, prašė jį pilnai patenkinti. Atsakovo - Lietuvos Kariuomenės - atstovas su skundu nesutiko, prašė atmesti, kaip nepagrįstą. Atsakovo – Krašto apsaugos ministerijos – atstovas su skundu nesutiko, prašė atmesti, kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Administracinėje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo atleisti pareiškėją nuo karo prievolės.
Byloje nustatyta, kad 1997 m. sausio 3 d. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre įregistruota Lietuvos Jehovos liudytojų religinė bendrija ( t.1. b. l. 8). Jehovos bendrijos vicepirmininkas V. Š., patvirtinus Jehovos bendrijos vyresniesiems (vyskupams) M. S. ir A. A., 2015 m. birželio 22 d. išdavė pareiškėjui dvasininko tapatybės liudijimą (t.1.b. l. 7). Nustatyta, kad pareiškėjas su 2015 m. birželio 22 d. pareiškimu (t.1. b. l. 9) kreipėsi į Kariuomenės Regioninį karo prievolės ir komplektavimo skyrių, prašydamas atleisti nuo privalomosios karo tarnybos ir alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos pagal Karo prievolės įstatymo 3 straipsnio 7 dalį. Prašymą pareiškėjas taip pat grindė Konstitucijos 26 straipsniu, Konvencijos 9 straipsniu, Pakto 18 straipsniu bei EŽTT jurisprudencija iš esmės panašių faktinių aplinkybių bylose. 2015 m. rugsėjo 7 d. priimtas ginčijamas Kariuomenės sprendimas (t.1 b. l. 10), kuriuo, be kita ko, nuspręsta pareiškėjo neatleisti nuo privalomosios karo tarnybos. Minėtas sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Karo prievolės įstatymo 3 straipsnio 7 dalimi, Religinių bendruomenių 5 straipsniu bei Šaukimo į privalomąją pradinę karo tarnybą tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2011 m. spalio 13 d. įsakymo Nr. V-1154, 15 punktu. Ginčijamas Kariuomenės sprendimas (jo kopija) pareiškėjui buvo išsiųstas 2015 m. rugsėjo 10 d. raštu Nr. IS-445 ( t.1 b. l. 11), kuriame jam buvo pasiūlyta pateikti argumentuotą prašymą atidėti tarnybą. Nesutikdamas su tokiu Kariuomenės atsakymu, pareiškėjas su 2015 m. rugsėjo 15 d. apeliaciniu skundu (t.1. b. l. 12–14) kreipėsi į Ministeriją, prašydamas persvarstyti Kariuomenės sprendimą ir raštą, su kuriuo minėtas sprendimas buvo atsiųstas, bei priimti naują sprendimą – patenkinti jo prašymą (atleisti nuo karinės tarnybos). Pareiškėjas, remdamasis EŽTT praktika, Ministerijai nurodė, kad Kariuomenės atsisakymas atleisti jį nuo karo prievolės yra diskriminuojamojo pobūdžio, pažeidžia jo teises, garantuojamas Konstitucijos 26 ir 29 straipsniuose, Konvencijos 9 ir 14 straipsniuose, taip pat Chartijos 10 ir 21 straipsniuose, bei pažeidžia Lygių galimybių įstatymą, nes pagal šio įstatymo 2 straipsnio 4 ir 7 dalis yra laikytinas diskriminacija. Išnagrinėjus pareiškėjo skundą, 2015 m. spalio 23 d. buvo priimtas ginčijamas Ministerijos sprendimas (b. l. 15), kad pareiškėjo skundas netenkinamas, o Kariuomenės sprendimas bei raštas nekeičiami. Ministerija paaiškino, kad Jehovos bendrija nėra priskirta prie bendruomenių, turinčių valstybės pripažintos tradicinės religinės bendruomenės statusą pagal Religinių bendruomenių įstatymo 5 straipsnį, taigi, nėra teisinio pagrindo šios bendrijos dvasininkus (taip pat ir pareiškėją) atleisti nuo karo prievolės pagal Karo prievolės įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Nesutikdamas su tokiu Ministerijos sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į teismą.
Konstitucijos 139 straipsnyje nustatyta kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga ginti Lietuvos valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo. Minėtas straipsnis taip pat nustato, kad krašto apsaugos organizavimą nustato įstatymai, o įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.
Lietuvos Respublikos piliečių karo prievolės atlikimo ir jos administravimo tvarką nustato Karo prievolės įstatymas, priimtas 1996 m. spalio 22 d. ir įsigaliojęs nuo 1996 m. lapkričio 6 d. Karo prievolės įstatymo (originalios redakcijos) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kokie Lietuvos Respublikos piliečiai imperatyviai buvo atleidžiami nuo būtinosios karo tarnybos. Tokiais piliečiais buvo įvardyti valstybės pripažintų tradicinių Lietuvoje religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkai (8 straipsnio 1 dalies 8 punktas) bei asmenys, raštu pareiškę, kad dėl religinių ar pacifistinių įsitikinimų negali tarnauti su ginklu rankose ir nori atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą (8 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo nauja redakcija išdėstytas Karo prievolės įstatymas, kurio 3 straipsnyje nustatyta, kokie asmenys yra imperatyviai atleidžiami nuo karo prievolės, t. y. nuo konstitucinės Lietuvos Respublikos piliečio pareigos atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą (pagal karo prievolės sąvoką, pateiktą Karo prievolės įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje). Šiame sąraše išliko valstybės pripažintų tradicinių Lietuvos religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkai, tačiau neliko iki tol buvusios asmenų grupės, kurie buvo automatiškai atleidžiami nuo karo prievolės, pateikę raštišką pareiškimą, kad dėl religinių ar pacifistinių įsitikinimų negali tarnauti su ginklu rankose ir nori atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Prašymų (dėl pageidavimo vietoje nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą) pateikimo galimybė išliko, tačiau naujos redakcijos Karo prievolės įstatyme jau buvo įtvirtinta galimybė tokį prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Vis dėlto, jeigu toks prašymas nustatyta tvarka pripažįstamas pagrįstu, pagal Karo prievolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, jis lieka galioti ir paskelbus mobilizaciją. Šis teisinis reguliavimas galiojo ir priimant ginčijamus sprendimus. Iš aptarto reguliavimo matyti, kad pagal Karo prievolės įstatyme įtvirtintą reguliavimą asmenys dėl religinių įsitikinimų iš esmės niekada nebuvo visiškai atleisti nuo Konstitucijoje įtvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių pareigos atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Iki 2011 m. rugsėjo 1 d. tokie asmenys buvo automatiškai atleidžiami tik nuo būtinosios karo tarnybos, tačiau išsaugant jų pareigą atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, o nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. minėti asmenys atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą vietoje privalomosios pradinės karo tarnybos turi teisę tik tam tikrai komisijai pritarus. Kitoks teisinis reguliavimas buvo nustatytas tiems asmenims, kurie yra valstybės pripažintų tradicinių Lietuvos religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkai. Jiems jokių prašymų rašyti nereikia ir jie yra automatiškai atleidžiami nuo Konstitucijos 139 straipsnyje įtvirtintos pareigos atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, t. y. minėti asmenys yra automatiškai atleidžiami nuo bet kokios karo prievolės. Taigi, minėtiems asmenims Karo prievolės įstatymas nuo pat įstatymo įsigaliojimo (t. y. nuo 1996 m. lapkričio 6 d.) suteikia lengvatą, palyginti juos su kitais asmenimis, kuriems tokia konstitucinė pareiga išlieka visiškai arba iš dalies.
Konstitucijos 29 straipsnis nustato, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.
Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas įtvirtina formalią visų asmenų lygybę, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, neleidžia asmenų diskriminuoti ir teikti jiems privilegijų, tačiau nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą (diferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai traktuoti asmenis atsižvelgiant į jų statusą ar padėtį (Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d. nutarimas, 2008 m. birželio 30 d. nutarimas, 2008 m. spalio 30 d. nutarimas).
Karo prievolės įstatymo 3 straipsniu nustatomas nevienodas (diferencijuotas) teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Šiuo aspektu svarbi Konstitucijos 26 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma. Pagal Karo prievolės įstatymo 2 straipsnio 19 dalį, privalomoji pradinė karo tarnyba – karo prievolininkų parengimas ginklu ginti valstybę vienu iš šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytų būdų. Akivaizdu, kad tokiu atveju minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė tam tikrais atvejais gali būti varžoma, verčiant atlikti tam tikrus veiksmus, susijusius su pasirengimu ginklu ginti valstybę. Taigi, Karo prievolės įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte iš esmės nustatyta pozityvioji diskriminacija, t. y. dvasininkai atleisti nuo konstitucinės pareigos atlikti karo prievolę, nes ja būtų varžoma dvasininkų konstitucinė minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė. Šios bylos kontekste ypač svarbu tai, kad toks teisinis reguliavimas nustatytas ne visiems dvasininkams, o tik tiems, kurie yra dvasininkai valstybės pripažintose tradicinėse Lietuvos religinėse bendruomenėse ir bendrijose. Kokios religinės bendruomenės ir bendrijos yra valstybės pripažintos bei tradicinės įtvirtina 1995 m. spalio 4 d. priimtas ir nuo 1995 m. lapkričio 2 d. įsigaliojęs Religinių bendruomenių įstatymas, kurio 5 straipsnyje pateiktas baigtinis tokių (tradicinių) religinių bendruomenių ir bendrijų sąrašas (lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikių), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų ir karaimų). Priimant ginčijamus Kariuomenės ir Ministerijos sprendimus, taip pat buvo vadovaujamasi šia Religinių bendruomenių įstatymo nuostata. Jehovos bendrija pagal minėtą įstatymą nėra valstybės pripažinta tradicine Lietuvos religine bendrija. Pagal Religinių bendruomenių įstatymo 5 straipsnį, valstybė pripažįsta tik devynias minėtas Lietuvoje egzistuojančias religines bendruomenes ir bendrijas kaip tradicines. Minėtas straipsnis nustato, kad šios religinės bendruomenės ir bendrijos sudaro Lietuvos istorinio, dvasinio bei socialinio palikimo dalį. Įstatymo nustatytais atvejais kitos (netradicinės) religinės bendruomenės ir bendrijos taip pat gali būti nustatyta tvarka valstybės pripažintos, kaip sudarančios Lietuvos istorinio, dvasinio bei socialinio palikimo dalį (Religinių bendruomenių įstatymo 6 straipsnis), tačiau Religinių bendruomenių įstatymas jokiais atvejais nenustato galimybės kitoms religinėms bendruomenėms ir bendrijoms tapti tradicinėmis Lietuvos religinėmis bendruomenėmis ir bendrijomis.
Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas, o kitas bažnyčias ir religines organizacijas – jeigu jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai. Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad ši Konstitucijos nuostata yra tas konstitucinis pagrindas, kuriuo remiantis valstybėje gali būti nustatoma skirtinga tradicinių bažnyčių bei religinių organizacijų būklė, palyginti su kitomis bažnyčiomis bei religinėmis organizacijomis.
Be to, 1995 m. birželio 20 d. Lietuvoje įsigaliojo Konvencija, kurios 9 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta kiekvieno asmens teisė į minties, sąžinės ir religijos laisvę. Konvencijos 14 straipsnis nustato, kad naudojimasis šios Konvencijos pripažintomis teisėmis ir laisvėmis turi būti garantuojamas be jokios diskriminacijos. EŽTT sprendimuose konstatuota, kad religinės mažumos negali būti traktuojamos kaip mažiau svarbios ar reikšmingos, kurios nariams analogiškose situacijose gali būti suteikiama mažiau teisių. Priešingai, net ir nedidelę atramą visuomenėje turinčių religinių bendruomenių gerbimas (ir jų narių nediskriminavimas) rodo demokratinės visuomenės ir teisinės valstybės brandą.
Karo prievolės įstatymo originali redakcija (Žin., 1996, Nr. 106-2427) ir redakcija, taikytina šioje byloje (Žin., 2011, Nr. 86-4150), suteikia būtent valstybės pripažintų tradicinių Lietuvos religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkams ypatingas privilegijas laiduojantį statusą, kitų Lietuvos religinių bendruomenių ir bendrijų (įskaitant ir Jehovos bendriją) dvasininkams apskritai neturint galimybės tokio statuso prašyti.
Administracinę bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, 2016-06-13 nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą , nes buvo pagrindas manyti, jog šioje byloje taikytinas Karo prievolės įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad nuo karo prievolės atleidžiami tik valstybės pripažintų tradicinių Lietuvos religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkai, pagal turinį galimai prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatoms, jog įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs ir žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.
LR Konstitucinis Teismas 2017-07-04 priėmė Nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo (2011m. birželio 23d. redakcija; Žin., 2011, Nr.86-4150) 3 straipsnio 7 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 139 straipsnio 2 daliai. Konstitucinis Teismas Nutarime nurodė, kad „Nagrinėjamos konstitucijos justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog valstybės neutralumas ir pasaulietiškumas reiškia ir tai, kad pagal Konstituciją, žmogaus tikėjimas negali būti pagrindas atleisti jį nuo konstitucinių piliečio pareigų valstybei, inter alia nuo Konstitucijos 139str.2dalyje įtvirtintos pareigos atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.“ „Šios bylos kontekste pabrėžtina ir tai, kad skirtingas tradicinių Lietuvoje ir kitų bažnyčių bei religinių organizacijų, kaip kolektyvinių teisės subjektų, konstitucinis statusas nepaneigia Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtino draudimo diskriminuoti asmenis ir teikti jiems privilegijas inter alia dėl tikėjimo, taigi pagal Konstituciją bažnyčių bei religinių organizacijų tradiciškumas nėra pagrindas jų narius, inter alia dvasininkus, konstitucinių pareigų vykdymo aspektu traktuoti skirtingai negu kitus piliečius“. „Šios bylos kontekste pažymėtina, kad buvimas bažnyčios ar religinės organizacijos dvasininku (t.y. tam tikras su asmens tikėjimu susijęs asmens socialinis statusas) nėra susijęs su tokiomis aplinkybėmis, dėl kurių piliečiai minėtos pareigos objektyviai negalėtų atlikti ir kuriomis jų atleidimas nuo šios pareigos galėtų būti konstituciškai pateisinamas, ypač atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstituciją karo tarnyba asmenims, kurie dėl savo religinių ar kitų įsitikinimų negali jos atlikti, turi būti pakeista alternatyviąja krašto apsaugos tarnyba, taip pat į tai, kad pareigos atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą vykdymas dėl svarbių priežasčių gali būti atidėtas.“ Konstitucinis teismas nurodė: „Konstitucijos 43straipsnio 1 dalį ir 139straipsnio 2 dalį aiškinant sistemiškai, taip pat atsižvelgiant inter alia į 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą ir konstitucinius valstybės neutralumo bei pasaulietiškumo principus, pažymėtina, kad skirtingu tradicinių Lietuvoje ir kitų bažnyčių bei religinių organizacijų , kaip kolektyvinių teisės subjektų, konstituciniu statusu negali būti konstituciškai pateisinamas tradicinių Lietuvoje bažnyčių bei religinių organizacijų dvasininkų atleidimas nuo konstitucinės jų, kaip piliečių, pareigos atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.“ Konstitucinis Teismas Nutarime konstatavo, „kad Karo prievolės įstatymo 3 straipsnio 7 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį nuo karo prievolės, t.y. konstitucinės piliečių pareigos atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, atleidžiama nesant konstituciškai pateisinamo pagrindo, pažeidžiamas iš Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalies kylantis reikalavimas įstatymu nustatyti tik tokias atleidimo nuo konstitucinės piliečių pareigos atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą sąlygas, kurios būtų susijusios su objektyviomis aplinkybėmis, dėl kurių jie negali atlikti šios pareigos. Konstatuotina ir tai, kad tokiu teisiniu reguliavimu tradicinių Lietuvoje religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkai yra konstituciškai nepagrįstai išskiriami iš kitų piliečių, taigi jis vertintinas ir kaip pažeidžiantis Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą“.
Teismas, vertindamas visus byloje esančius įrodymus, bei atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2017-07-04 Nutarimą Nr.KT9-N7/2017 , daro išvadą, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti Kariuomenės 2015-09-07 įsakymo Nr.V-516 „Dėl sprendimo neatleisti nuo nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos“ įsakymo bei Ministerijos 2015-10-23 sprendimo Nr.12-01-2028 „Dėl 2015m. rugsėjo 15d. skundo“. 2015-09-07 Lietuvos Kariuomenės įsakymas Nr.V-516, kuriuo buvo nuspręsta neatleisti pareiškėjo nuo privalomosios karo tarnybos ir Krašto apsaugos ministerijos 2015-10-23 sprendimas Nr.12-01-2028 , kuriuo nutarta netenkinti pareiškėjo 2015-09-15 skundo ir palikti galioti Kariuomenės sprendimą nepakeistą iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8str. nuostatas , šie aktai priimti, vadovaujantis tuo metu galiojančiomis įstatymų nuostatomis (LR karo prievolės įstatymo 3str.1d.7p., 2str.8d.; LR religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 5str.). Teismas daro išvadą, jog nėra teisinio pagrindo naikinti Įsakymo ir Sprendimo pareiškėjo skunde nurodytais pagrindais bei motyvais, skundas šiose dalyse atmestinas, kaip nepagrįstas . Teismas nėra viešojo administravimo institucija ir neatlieka viešojo administravimo atitinkamoje srityje, bet sprendžia viešojo administravimo srities ginčus (ABTĮ 3str.1d.). Teismas neįpareigoja viešojo administravimo subjekto priimti konkretaus turinio administracinį sprendimą, įpareigodamas tik iš naujo atlikti veiksmus, kurie pripažinti atliktais nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Todėl šioje byloje pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą atleisti pareiškėją, kaip Jehovos liudytoją dvasininką, nuo privalomosios ir alternatyviosios karinės tarnybos atmestinas, kaip nepagrįstas (ABTĮ 88str.1p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis LR ABTĮ 84str., 86-87str., 132str., 133str. teismas
Nusprendžia:
Pareiškėjo E. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.