- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2007-03-16
- Bylos Nr.
- 2-285-123/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Nijolė Griškevičienė, Nijolė Griškevičienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Rovė“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Serneta“, uždarajai akcinei bendrovei „Acumen“
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto I-ajam notarų biurui
- Advokatai
- Arūnas Skuolevičius, Grigorijus Leonovas
- Kategorijos
- 21.4.2.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos teismo teisėja Virginija Nijolė Griškevičienė, sekretoriaujant Ilonai Rimkuvienei, dalyvaujant ieškovės atstovui advokatui Arūnui Skuolevičiui, atsakovių atstovui advokatui Grigorijui Leonovui, teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rovė“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Serneta“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Acumen“, trečiajam asmeniui Vilniaus miesto I-ajam notarų biurui dėl statinių pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia bei turto grąžinimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančia 2004-02-27 tarp UAB „Rovė“ ir UAB „Serneta“ sudarytą statinių pirkimo-pardavimo sutartį, kuria UAB „Serneta“ nuosavybėn perleisti pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir įpareigoti UAB „Acumen“ grąžinti nurodytus pastatus ieškovei. Nurodė, kad 2004-02-27 sudarydama statinių pirkimo-pardavimo sutartį suklydo, nes manė, kad sudaroma vieninga savo esme sutartis, kurios vykdymo pasekmė yra ne tik statinių pardavimas, bet ir kitų sutartinių paslaugų pirkėjui suteikimas, t.y. žemės sklypo detaliojo plano derinimo darbų atlikimas. Kilus ginčui dėl sutarties vykdymo tvarkos ir atsakovei vienašališkai nutraukus sutarties dalį, paaiškėjo, kad, atsakovės nuomone, šalys sudarė iš esmės dvi savarankiškas sutartis. Atsakovė žinojo, kad ieškovė pasirašydama sutartį klysta, nes įvykdyti sutarties dalį dėl detaliojo plano derinimo darbų joje numatytais terminais buvo praktiškai neįmanoma ir abi sutarties šalys tai žinojo. (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartimi UAB „Serneta“ perleido UAB „Acumen“ ginčo pastatus. Ši sutartis, ieškovės nuomone, laikytina nesąžiningu sandoriu, nes juo siekta sudaryti sąlygas atsakovei UAB „Serneta“ išvengti atsiskaitymo su ieškove. Atsakovės UAB „Acumen“ nesąžiningumą įrodo tas faktas, jog atsakovės UAB „Serneta“ vadovas A. Matiaž gyvena kartu su vienintele UAB „Acumen“ akcininke – L. M.. Taigi, teismui patenkinus reikalavimą dėl 2004-02-27 sutarties pripažinimo negaliojančia, ieškovė turi teisę išreikalauti pastatus iš svetimo neteisėto valdymo.
Ieškovės atstovas palaiko ieškinio reikalavimus ir prašo ieškinį tenkinti. Nurodo, jog apie tai, kad sudarytos iš esmės dvi savarankiškos sutartys, ieškovė sužinojo tik tada, kai taip 2006-10-16 nutartyje išaiškino Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas bylą pagal ieškovės ieškinį dėl 2004-02-27 sutarties nutraukimo.
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškinį atsakovė UAB „Serneta“ nurodo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006-10-16 nutartyje konstatavo, kad šalys 2004-02-27 sutartyje aptarė abiejų prievolių turinį, šių prievolių vykdymo nesiejo ir nenustatė, jog sutartis bus laikoma tinkamai įvykdyta ne tik įvykdžius jos dalį dėl statinių perleidimo, bet ir dalį dėl žemės sklypo detaliojo plano derinimo darbų. Ieškovė suprato sudaranti iš esmės dvi sutartis, nes sutartyje nenumatyta teisė ją nutraukti neįvykdžius detaliojo plano rengimo darbų. Apie tai, kad ieškovė nemanė sudaranti vieningą sutartį, galima spręsti ir iš ieškovės ieškinio dėl sutarties nutraukimo. Atsakovės nuomone, dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovė sudarydama sutartį klydo ir šis suklydimas buvo esminis.
Atsiliepime į ieškinį atsakovė UAB „Acumen“ nurodo nesutinkanti su ieškovės ieškiniu. Teigia esanti sąžininga turto įgijėja, nes preziumuoti nesąžiningumą pagal CK 6.67 straipsnį nėra pagrindo – santuoka tarp L. M. ir A. M. nutraukta 1999-04-23.
Atsakovių atstovas prašo ieškinį atmesti.
Trečiasis asmuo į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Laikoma, kad suklydimas yra esminis, kai yra neteisingai suvokiamas pats sudaromas sandoris. Šiuo pagrindu sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu ir tada, kai asmuo, sudarantis sandorį, neteisingai suvokia sudaromo sandorio aplinkybes ir padarinius dėl kitų asmenų veiklos. Suklydimo atveju iš esmės neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis), t.y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir interesais. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus to veiksmo teisinius padarinius. Protingumas reikalauja, kad asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą, pasikonsultuotų su teisininku arba susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, o taip veikdamas jis pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Šiuo atveju suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Kadangi tokiu atveju suklystama dėl pačios šalies kaltės, tai sandorio pripažinimas negaliojančiu prieštarautų kitos sandorio šalies, kuri pasikliovė priešingos šalies ketinimais, pagrįstai tikėdamasi, jog tie ketinimai išreiškia tikrąją šalies valią, interesams. Jeigu sandoris, atsižvelgiant į jo prigimtį, yra rizikingas, tai sandorio šalis, prisiimdama galimą riziką, kartu praranda ir teisę vėliau tą sandorį ginčyti remdamasi suklydimu. Dėl to teisių ir pareigų, atsirandančių sandorio pagrindu, klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu tas klaidingas įsivaizdavimas įvyko dėl pačios sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Šalies elgesys gali būti kvalifikuojamas kaip suklydimas tik tuo atveju, jeigu analogiškomis aplinkybėmis apdairus ir atidus žmogus būtų sudaręs sandorį tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir suklydusi šalis. Be to, vertinant, ar buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies, teigiančios, kad ji suklydo, amžių, išsimokslinimą, sveikatos būklę, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Suklydimo faktą galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo. Dėl to, ar asmuo suklydo, ar ne, turi būti vertinama pagal sandorio sudarymo metu egzistavusią faktinę situaciją, o ne pagal tą, kuri yra praėjus tam tikram laikui po sandorio sudarymo.
Ieškovas teigia, kad apie savo suklydimą dėl sutarties esmės suprato tik po to, kai Aukščiausiasis Teismas pasisakė, kad šalių pasirašytą sutartį galima laikyti kaip sutartį, turinčią dviejų skirtingų rūšių sutarčių elementų.
Ieškovas nurodė, kad sudarydamas sutartį iš esmės klydo, darydamas klaidingą prielaidą apie tai, kad yra sudaroma viena bendra savo esme sutartis ir jos vykdymo pasekmė yra ne tik statinių pardavimas, bet ir kitų sutartinių paslaugų atlikimas pirkėjo naudai, jų įvykdymas lemia didesnės sutartinės kainos gavimą pardavėjui ir didesnio žemės sklypo įgijimą pirkėjui. Esminiu sutarties dalyku ieškovas laikė bendros sutarties buvimą. Tik po atsakovo veiksmų ieškovas suprato, kad sutartis šalys supranta skirtingai.
Prievoles šalis gali sieti įvairūs santykiai ir sutartys gali turėti skirtingų rūšių sutarčių elementų, kaip ir šiuo atveju šalių pasirašyta sutartis susideda iš kelėtos prievolių (pirkimas-pardavimas ir pavedimas), kurios gali būti savarankiškos, o sujungtos į visumą jos sudarė jungtinę prievolę.
Šalys aptarė sutartyje tiek vienos prievolės turinį, tiek ir kitos, ir nenustatė, kad statinio pirkimas bus tinkamai įvykdytas ne tik statinius perdavus, sumokėjus šalių nustatytą kainą, išnuomojus žemę, bet ir visiškai įvykdžius pavedimą dėl detaliojo plano paruošimo ir suderinimo.
Tai, kad ieškovas, būdamas pastatų savininku, turėjo galimybę padidinti išnuomotą prie statinio žemę ir ruošti naują detalųjį planą, nepaneigta, tačiau už tai faktiškai atsakovas turėjo sumokėti kaip už pavedimu atliktą darbą. Pripažinti, kad tai yra esminis suklydimas, nebūtų pagrindo.
Priešingai, šalys rūpestingai ir apdairiai numatė sutartyje dviejų skirtingų rūšių sutarčių elementus ir jų nesiejo, nes niekas negalėjo išduoti ieškovei ar atsakovui garantijų, kad prie esamų statinių bus padidintas žemės sklypas. Žemės sklypo padalijimas nepriklauso vien tik nuo šalių valios, detaliųjų planų paruošimas yra procesas (beje, viešas), kurį reguliuoja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas ir atitinkamų valstybės institucijų teisės aktai ir normatyviniai reikalavimai detaliųjų planų ruošimui ir tvirtinimui. Šalys, tarp jų ir ieškovas, yra verslininkai ir nepateikė teismui jokių svarių įrodymų, kad negalėjo suprasti ar suvokti sudaromų sandorių esmės nei dėl amžiaus, nepatyrimo, negalėjimo pasinaudoti teisininko pagalba ar kitų asmenų veiklos.
Esant šioms aplinkybėms, tenkinti ieškinio nėra pagrindo, nes ieškovas neįrodė, kad, būdamas atidus žmogus, esmingai suklydo sudarydamas sutartį, kuri apima dviejų sutarčių rūšių elementus, nes būtent sutarties 2.4 - 2.6 p. aptarė statinio pardavimo kainas, didinimo tvarką, jeigu bus pavirtintas detalusis planas, atitinkantis sutarties 4.8 p. nurodytus kriterijus, ir tai rodo, kad šalys faktiškai susitarė dėl atsiskaitymo už ieškovo paslaugas.
Kadangi sutartis nepripažįstama negaliojanti, tai reikalavimas dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo taip pat netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
UAB „Rovė“ ieškinį atsakovams UAB „Serneta“ ir UAB „Acumen“ dėl statinių pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia atmesti.
Priteisti iš ieškovo UAB „Rovė“ atsakovams UAB „Serneta“ ir UAB „Acumen“ po 2 000 Lt atstovavimo išlaidų.
Sprendimą per 30 d. galima skųsti apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per šį teismą.