Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainos Kukalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ramūno Šarkos ir Janinos Vitunskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Pravieniškių pataisos namams-atvirajai kolonijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas R. B. su skundu (reg. Nr. DOK-27096) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2020 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. 7-1063 „Dėl atsakymo į prašymą“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. 2S-3264 „Dėl skundo nagrinėjimo“.

Pareiškėjas skunde (b. l. 10–11) nurodė, kad 2020 m. sausio 22 d. ir 2020 m. vasario 20 d. pateikė Pravieniškių pataisos namams-atvirajai kolonijai prašymus išleisti į trumpalaikę išvyką į namus, tačiau ginčijamu Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2020 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. 7-1063 prašymai nepatenkinti motyvuojant tuo, kad jis yra nedirbantis. Pažymėjo, jog minėtą aktą skundė Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, kuris jo skundo nepatenkino priimdamas 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. 2S-3264. Pareiškėjo įsitikinimu, tiek Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, tiek Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos sprendimai yra nepagrįsti, todėl turėtų būti panaikinti. Mano, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 91 straipsnio 1 dalies 7 punktą nuteistieji, laisvės atėmimo bausmę atliekantys atvirojoje kolonijoje ir neturintys galiojančių nuobaudų, turi teisę parvykti į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius namus ar aplankyti Lietuvos Respublikos teritorijoje gyvenančius artimuosius giminaičius ir tą padaryti gali tik ne darbo metu. Teigė, jog Bausmių vykdymo kodekso 91 straipsnio 1 dalies 7 punkte yra įtvirtintas tik laikas, kada nuteistieji, laisvės atėmimo bausmę atliekantys atvirojoje kolonijoje ir neturintys galiojančių nuobaudų, gali parvykti į namus ar aplankyti artimuosius giminaičius, tačiau tai nėra laikoma nuteistuosius, kurie turi tokią teisę, t. y. gali parvykti į namus ar aplankyti artimuosius giminaičius, charakterizuojančiu kriterijumi. Akcentavo, kad nuteistieji, laisvės atėmimo bausmę atliekantys atvirojoje kolonijoje, privalo dirbti arba mokytis, todėl jo teisė parvykti į namus, jam mokantis (duomenys neskelbtini) III kurse ir neturint galiojančių nuobaudų, negalėjo būti ribojama aplinkybe, jog sprendimo priėmimo dieną jis nedirbo. Prašė skundą patenkinti.

Atsakovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 22–23).

Atsiliepime į skundą nurodė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 91 straipsnis reglamentuoja laisvės atėmimo bausmės atlikimo atvirosiose kolonijose ypatumus. Teigė, jog Bausmių vykdymo kodekso 91 straipsnio 7 dalis numato, kad galiojančių nuobaudų už bausmės atlikimo metu padarytus teisės pažeidimus neturintis nuteistasis kartą per savaitę iki dviejų parų ne darbo metu gali parvykti į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius namus ar aplankyti Lietuvos Respublikos teritorijoje gyvenančius artimuosius giminaičius. Pažymėjo, kad pareiškėjas nėra dirbantis, todėl neatitinka Bausmių vykdymo kodekso 91 straipsnio 7 dalies keliamų reikalavimų. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Skundas tenkintinas.

Ginčas šioje byloje yra kilęs dėl Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2020 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. 7-1063 „Dėl atsakymo į prašymą“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimo Nr. 2S-3264 „Dėl skundo nagrinėjimo“ pagrįstumo ir teisėtumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas R. B. Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) direktoriui 2020 m. sausio 22 d. ir 2020 m. vasario 20 d. pateikė prašymus leisti jam išvykti į trumpalaikę išvyką į namus (b. l. 33, 34).

Bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK Drausmės komisija 2020 m. vasario 25 d. vykusiame posėdyje svarstė klausimą dėl pareiškėjo R. B. leidimo laisvu nuo darbo metu (savaitgaliais) parvykti į Lietuvos Respublikoje esančius namus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 91 straipsnio 7 punktu nutarė netarpininkauti dėl R. B. galimybės laisvu nuo darbo metu (savaitgaliais) parvykti į Lietuvos Respublikoje esančius namus, kadangi nuteistasis nedirba (Drausmės komisijos 2020 m. vasario 25 d. posėdžio protokolas Nr. 444, b. l. 24–27).

Atsižvelgdami į tai, kad Drausmės komisija 2020 m. vasario 25 d. vykusio posėdžio metu prieštaravo, jog nuteistasis R. B. būtų leidžiamas laisvu nuo darbo metu (savaitgaliais) parvykti į Lietuvos Respublikoje esančius namus, Pravieniškių PN-AK 2020 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. 7-1063 „Dėl atsakymo į prašymą“ atsisakė patenkinti nuteistojo 2020 m. sausio 22 d. ir 2020 m. vasario 20 d. prašymus leisti jam išvykti į trumpalaikę išvyką į namus (b. l. 35).

Pareiškėjas minėtą Pravieniškių PN-AK 2020 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. 7-1063 „Dėl atsakymo į prašymą“ Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau - ir BVK) 183 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka apskundė Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, kuris 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. 2S-3264 „Dėl skundo nagrinėjimo“ pritarė Pravieniškių PN-AK motyvams bei pripažino, kad nuteistajam yra atsakyta tiksliai taip, kaip suformuluota teisės aktais, t. y. pripažino, kad Pravieniškių PN-AK 2020 m. vasario 27 d. sprendimas Nr. 7-1063 priimtas nepažeidus teisės normų reikalavimų (b. l. 44–45).

Pareiškėjas skunde nurodė, jog administraciniai aktai yra neteisėti ir panaikintini, nes pagal BVK 91 straipsnio 1 dalies 7 punktą nuteistieji, laisvės atėmimo bausmę atliekantys atvirojoje kolonijoje ir neturintys galiojančių nuobaudų, turi teisę parvykti į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius namus ar aplankyti Lietuvos Respublikos teritorijoje gyvenančius artimuosius giminaičius ir tai padaryti gali tik ne darbo metu. Pareiškėjo įsitikinimu, BVK 91 straipsnio 1 dalies 7 punkte yra įtvirtintas tik laikas, kada nuteistieji, laisvės atėmimo bausmę atliekantys atvirojoje kolonijoje ir neturintys galiojančių nuobaudų, gali parvykti į namus ar aplankyti artimuosius giminaičius, bet tai nėra laikoma nuteistuosius, kurie turi tokią teisę, charakterizuojančiu kriterijumi.

Atsakovas atsiliepime į skundą teigė priešingai, kadangi pareiškėjas yra nedirbantis, todėl neatitinka BVK 91 straipsnio 7 dalies keliamų reikalavimų, numatančių, kad galiojančių nuobaudų už bausmės atlikimo metu padarytus teisės pažeidimus neturintis nuteistasis kartą per savaitę iki dviejų parų ne darbo metu gali parvykti į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius namus ar aplankyti Lietuvos Respublikos teritorijoje gyvenančius artimuosius giminaičius.

Ginčui aktualus teisinis reguliavimas dėl leidimo išvykti į namus – Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (akto redakcija, galiojusi nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gegužės 1 d.).

BVK 91 straipsnis numato laisvės atėmimo bausmės atvirojoje kolonijoje ypatumus. Pagal minėto straipsnio 1 dalies 7 punktą, atvirosiose kolonijose nuteistieji, kurie neturi galiojančių nuobaudų už bausmės atlikimo metu padarytus teisės pažeidimus, kartą per savaitę iki dviejų parų ne darbo metu gali parvykti į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius namus ar aplankyti Lietuvos Respublikos teritorijoje gyvenančius artimuosius giminaičius. Šios išvykos leidžiamos atvirosios kolonijos direktoriaus įsakymu. Kelionės išlaidas apmoka patys nuteistieji arba kiti jų nurodyti asmenys.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog diskrecijos teisė teisinėje valstybėje negali būti absoliuti, ja besinaudojantys subjektai yra suvaržyti bendrųjų teisėtumo principo reikalavimų ir kriterijų (žr., pvz., 2007 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-231/2007, 2014 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-563/2014). Diskrecijos teisė neturi būti aiškinama kaip absoliučiai nemotyvuotas ir niekuo nesaistomas pasirinkimas (2012 m. gegužės 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-1570/2012). Įgyvendindamos diskrecines galias viešojo administravimo institucijos, be kita ko, turi nepiktnaudžiauti joms suteiktais įgaliojimais, laikytis objektyvumo ir nešališkumo, lygybės prieš įstatymą ir proporcingumo principų (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 str., Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1980 m. kovo 11 d. rekomendacijos Nr. 80(2) „Dėl administravimo subjektų diskrecinių galių įgyvendinimo“ 2 str.). Administracinės institucijos diskrecijos teisė suprantama kaip galia, suteikianti administravimo subjektui tam tikrą veiklos laisvę priimant sprendimus, įgalinanti jį iš keleto teisiškai galimų elgesio variantų pasirinkti tą, kuris, jo nuomone, yra tinkamiausias (2006 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A415-2203/2006). Diskrecija turi būti pagrindžiama objektyviais faktais bei bendraisiais teisės principais – įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo, numatytais Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje (2013 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-596/2013). Dėl to kalinimo įstaiga, priimdama sprendimus dėl nuteistojo prašymų išleisti į trumpalaikę išvyką į namus, privalo vadovautis teisės aktuose nustatytais kriterijais bei minėtais principais, įvertinti visas teisiškai reikšmingas aplinkybes bei motyvuoti sprendimą.

Administracinėje byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas formaliai atitiko BVK 91 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytus reikalavimus, todėl turėjo formalią teisę pateikti prašymus dėl trumpalaikės išvykos į namus suteikimo: pareiškėjas neturi galiojančių nuobaudų už bausmės atlikimo metu padarytus teisės pažeidimus.

Be šių formaliųjų kriterijų nustatymo, yra privaloma įvertinti, ar BVK 91 straipsnio 1 dalies 7 punktas suteikia galimybę atvirosiose kolonijose atliekantiems bausmę tik dirbantiems nuteistiesiems kartą per savaitę iki dviejų parų ne darbo metu parvykti į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius namus ar aplankyti Lietuvos Respublikos teritorijoje gyvenančius artimuosius giminaičius, ar tokia galimybe gali pasinaudoti ir nedirbantys nuteistieji, kurie neturi galiojančių nuobaudų už bausmės atlikimo metu padarytus teisės pažeidimus.

Iš skundžiamo Pravieniškių PN-AK 2020 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. 7-1063 „Dėl atsakymo į prašymą“ turinio matyti, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymai nebuvo patenkinti konstatavus, jog sprendimo priėmimo metu pareiškėjas nedirbo.

Teismo vertinimu, BVK 91 straipsnio 1 dalies 7 punkte yra apibrėžtas tik laikas (ne darbo metu), kada nuteistieji, laisvės atėmimo bausmę atliekantys atvirosiose kolonijose ir neturintys galiojančių nuobaudų, gali parvykti į namus ar aplankyti artimuosius giminaičius, tačiau tai nėra laikoma nuteistuosius, kurie turi tokią teisę, apibūdinančiu kriterijumi, t. y. kad tik dirbantys nuteistieji gali parvykti į namus kartą per savaitę iki dviejų parų ne darbo metu į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius namus ar aplankyti Lietuvos Respublikos teritorijoje gyvenančius artimuosius giminaičius. Pažymėtina, kad nei viename teisės akte nėra reglamentuota, jog laisvės atėmimo bausmę atliekantys atvirosiose kolonijose tik dirbantys nuteistieji gali parvykti į namus ar aplankyti artimuosius giminaičius.

Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, įrodymus bei išdėstytus argumentus pareiškėjo skundas tenkintinas ir panaikintini Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2020 m. vasario 27 d. sprendimas Nr. 7-1063 „Dėl atsakymo į prašymą“ bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimas Nr. 2S-3264 „Dėl skundo nagrinėjimo“ kaip objektyviai nepagrįsti, nes neteisėti dėl to, kad juos priimant buvo netinkamai įvertintas BVK 91 straipsnio 1 dalies 7 punktas, turėjęs užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimų pagrįstumą (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.).

Nors pareiškėjas skunde nėra suformulavęs reikalavimo panaikinus ginčijamus aktus įpareigoti Pravieniškių PN-AK pareiškėjo 2020 m. sausio 22 d. ir 2020 m. vasario 20 d. prašymus leisti jam išvykti į trumpalaikę išvyką į namus išnagrinėti iš naujo, tačiau, atsižvelgęs į tai, kad teismui tik neteisėtais pripažinus Pravieniškių PN-AK 2020 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. 7-1063 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. 2S-3264 pareiškėjo teisės galutinai nebūtų apgintos, teismas savo iniciatyva nusprendžia įpareigoti Pravieniškių PN-AK iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. sausio 22 d. ir 2020 m. vasario 20 d. prašymus, atsižvelgiant į šiame sprendime nurodytus argumentus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo R. B. skundą patenkinti.

P. P. pataisos namų-atvirosios kolonijos 2020 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. 7-1063 „Dėl atsakymo į prašymą“.

Panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. 2S-3264 „Dėl skundo nagrinėjimo“.

Įpareigoti atsakovą Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją iš naujo išnagrinėti nuteistojo R. B. 2020 m. sausio 22 d. ir 2020 m. vasario 20 d. prašymus dėl trumpalaikės išvykos į namus suteikimo.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.