Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyriaus apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutarimo R. G. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

R. G. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis, būdamas UAB „Bajorų smuklė“ direktoriumi, 2010 m. rugpjūčio 18 d. leido nelegaliai dirbti L. U. ir G. J. padavėjų pareigose, nesudaręs su jomis rašytinių darbo sutarčių, nepranešęs apie įdarbinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui, ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje.

Apeliaciniu skundu Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyrius (toliau – ir Apeliantas) prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutarimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti teisme. Teigė, kad byla išnagrinėta nedalyvaujant proceso šaliai – pareigūnui, surašiusiam administracinio teisės pažeidimo protokolą, remiantis tik vienos šalies paaiškinimais bei vadovaujantis ne patikrinimo metu surinktais pirminiais įrodymais, bet vėliau pakeistais liudytojų parodymais. Be to, Apeliantas nurodė, kad R. G. tiek savo valiniais veiksmais, tiek rašytiniais dokumentais įrodė, kad 2010 m. rugpjūčio 18 d. jis buvo įmonės vadovu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų.

DK 98 straipsnyje nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą; dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas teisės normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Byloje yra prieštaringi įrodymai dėl to, kas yra bendrovės vadovas, ar R. G. faktiškai vykdė jo pareigas (pvz., b. l. 10, 17, Valstybinės darbo inspekcijos paaiškinimai, kad R. G. tiek savo valiniais veiksmais, tiek rašytiniais dokumentais įrodė, kad 2010 m. rugpjūčio 18 d. jis buvo įmonės vadovu). Pirmosios instancijos teismas vadovavosi vienais įrodymais, bet nenurodė dėl kokių argumentų atmeta kitus. Todėl šioje dalyje teismo sprendimas yra be motyvų.

Pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino visų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingam bylos išsprendimui (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), pirmosios instancijos teismo nutarimas yra nemotyvuotas, neteisėtas ir nepagrįstas, todėl apeliacinis skundas tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyriaus apeliacinį skundą patenkinti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutarimą panaikinti ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti teisme.

Nutartis neskundžiama.