Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

2011 m. spalio 28 d. 2010 m. Procesinio sprendimo kategorija

1.2.14.5.3;2.4.8.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Nijolės Sušinskienės, teisėjų Ričardo Gilio ir Algirdo Gapučio, sekretoriaujant Irenai Kalainytei, dalyvaujant prokurorui Pauliui Jasiukaičiui, nuteistajam A. T., gynėjui advokatui Algirdui Biguzui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. T. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 6 d. nuosprendžio, kuriuo A. T. pripažintas kaltu pagal LR BK 164 str. ir nuteistas vienerių metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį per šį laikotarpį pradėti dirbti arba registruotis darbo biržoje bei įpareigojant jį šiuo laikotarpiu būti namuose nuo 22 val. iki 6 val.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. T. nuteistas už tai, kad žinodamas apie pareigą pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 10 d. sprendimą mokėti lėšas sūnui D. T., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikyti, tai yra kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 250 Lt iki jo pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją, laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio 20 d. iki 2007 m. spalio 18 d. ir nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 1 d. vengė išlaikyti vaiką dėl to susidarė 16 917 Lt įsiskolinimas.

Nuteistasis A. T. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-06-06 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį - jį išteisinti dėl inkriminuojamos veikos. Nurodo, kad nei pranešime apie įtarimą, nei kaltinamajame akte, nei nuosprendyje nėra nurodyti esminiai jo įtariamos ar pripažintos nusikalstamos veikos požymiai ir padarymo aplinkybės, t. y. nėra nurodytas nei objektyvinės pusės požymis – būdas, nei subjektyvinės pusės požymis – ar šią veiką įvykdė tyčia. Mano, kad vien vaiko išlaikymo ar neišlaikymo, ar dalinio išlaikymo fakto nustatymas nėra pakankamas ir savaime nesudaro inkriminuojamo nusikaltimo sudėties. Yra būtini ir kiti požymiai, kurie tyrimo metu turėjo būti nustatyti ir nurodyti minėtuose procesiniuose dokumentuose. O kadangi dokumentuose tokie požymiai nenurodyti, esmingai buvo pažeistos minėtos procesinės normos, pažeista teisė žinoti, kuo yra įtariamas ir už ką teisiamas, pažeista jo teisė į gynybą bei teisės, numatytos LR BPK 21 str. 4 d., BPK 22 str. 3 d. Nurodo, kad nuosprendžio motyvuojamoje dalyje nurodyta, kad jis turėjo realią galimybę pagal 2004-06-10 teismo sprendimą teikti visą išlaikymą vaikui. Tačiau ši aplinkybė jam nebuvo inkriminuota ir to nepatvirtina bylos duomenys. Bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad jo galimybės teikti išlaikymą dėl objektyvių priežasčių buvo ribotos, nes negauna nuolatinių pajamų, tačiau atsiradus galimybei, sūnui teikė išlaikymą. Jo tokius parodymus paneigiančių įrodymų byloje nėra. Nurodo, kad teismas tik dviem bendro pobūdžio sakiniais nurodė neva jo kaltės įrodymus, tų įrodymų neanalizavo ir nemotyvavo savo išvadų, nenurodė, kodėl vienus įrodymus priima, kitus atmeta, visiškai neanalizavo jo parodymų, t. y. priimdamas nuosprendį nesilaikė LR BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimų, ką vertina esminiu BPK pažeidimu. Teigia, kad nuosprendis neteisėtas bei nepagrįstas ir todėl, kad jame padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nors nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2006-11-20 iki 2007-10-18 ir nuo 2008-09-01 iki 2010-09-01 vengė išlaikyti vaiką, nuosprendžio motyvuose nurodoma, kad sūnui teikė išlaikymą neperiodiškai ir nepakankamai. Teismui pateikė skaičiavimus, pagal kuriuos teikiamas išlaikymas viršijo teismo sprendimu nustatytą išlaikymo dydį. Jo parodymus ir skaičiavimus patvirtino A. T., S. T., E. T., netgi iš dalies keisdama savo parodymus, tai pripažino ir pati R. T.. Nuosprendžio išvados apie jo teikiamo išlaikymo neperiodiškumą bei nepakankamumą nepagrįstos, grindžiamos prielaidomis ir nenuosekliais vieno suinteresuoto asmens, t. y. R. T. parodymais. Mano, kad teismas padarė neteisingą išvadą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004-06-10 sprendimo vykdymo aplinkybių. Teismui nurodė, kad sprendimą pagal susitarimą su R. T. vykdė gera valia, apie tai, kad R. T. kreipėsi į antstolį jis nežinojo. Vykdomojoje byloje nėra jokių duomenų apie jam pateiktus pranešimus dėl priverstinio sprendimo vykdymo, įspėjimus ir pan. Apklausta antstolė V. Ž. patvirtino, kad su juo nebendravo, apie atliekamą išieškojimą jo neinformavo. Taigi jis buvo įsitikinęs, kad galioja jo ir R. T. teisėtas susitarimas teikti vaikui išlaikymą gera valia, jis yra pakankamas, atitinka vaiko poreikius ir interesus bei tenkina R. T.. Todėl mano, kad jo tyčios dėl minėto sprendimo priverstinio vykdymo nėra.

Teismo posėdyje nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistasis bei jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo A. T. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantą pripažino kaltu pagal LR BK 164 str.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. LR BK 2 str. įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Kolegija konstatuoja, kad šiuos įstatymo reikalavimus teismas taikė tinkamai, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai A. T. pripažino kaltu vengus pagal teismo sprendimą išlaikyti savo nepilnametį vaiką ir skyrė jam bausmę.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. T. iš esmės neigia kaltę, ginčija įrodymų vertinimą ir apylinkės teismo padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms.

BPK 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, 3 dalyje – kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, 4 dalyje – kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte taip pat nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Kolegija konstatuoja, kad šių reikalavimų teismas iš esmės nepažeidė. Nuosprendyje teismas nurodė įrodymus, kuriais grindė išvadas dėl apelianto kaltės. Teismas atliko įrodymų vertinimą. Spręsdamas A. T. kaltės klausimą teismas surinktus įrodymus įvertino bendrame bylos duomenų kontekste ir išvadas, kad jis padarė jam inkriminuojamą veiką grindė remiantis ne vienu kuriuo nors įrodymu, bet remiantis įrodymų visetu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolai ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių buvo laikomasi. Kolegija daro išvadą, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis, su jomis sutinka. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų.

LR BK 164 straipsnyje numatyta atsakomybė už vengimą pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti būtiną materialią paramą vaikui. Šis straipsnis neinkriminuojamas, jeigu asmuo nevengia pareigos pagal teismo sprendimą, bet jos nevykdo dėl objektyvių priežasčių – nedarbo, ligos, ilgalaikės nelaimės ir pan., t.y. neturi pajamų dėl pateisinamų (svarbių) priežasčių. Kita vertus, jeigu asmuo vengia dirbti, dirba nelegaliai, simuliuoja ligą, slepia savo pajamas ar kitaip apgaulės būdu vengia mokėti alimentus, jis atsako už vengimą išlaikyti vaiką.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, jog nuteistojo kaltę vengus kaltinime nurodytais laikotarpiais išlaikyti savo nepilnametį vaiką patvirtina įrodymų visuma t. y. nukentėjusiosios R. T. ir liudytojos V. Ž. (antstolės) parodymai, Panevėžio apylinkės teismo 2004-06-10 sprendimas, kad R. T. naudai iš A. T. priteistas išlaikymas nepilnamečiam vaikui D. T. kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 250 Lt iki jo pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją (b. l. 101), pažyma iš antstolės V. Ž., kad pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004-06-10 įsakymą Nr. L-23401-15/2004 A. T. R. T. už vaiko išlaikymą 2010-09-01 yra skolingas 16 917 Lt (b. l. 20), 2010-08-16 pažyma iš Panevėžio darbo biržos, kad A. T. Panevėžio darbo biržoje nuo 2004-06-10 nebuvo registruotas ir šiuo meru neregistruotas (b. l. 44), 2010-08-24 pažyma iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus, kad A. T. nuo 2005-10-14 iki 2006-09-08 kaip įtėvis globėjas augino vaiką iki trejų metų, o nuo 2006-05-13 iki 2006-11-19 ir nuo 2008-03-01 iki 2008-08-31 dirbo įsigijęs verslo liudijimą (b. l. 39-42), 2010-08-24 VĮ Registrų centro Panevėžio filialo pažyma, kad A. T. nuosavybės teise įregistruotų nekilnojamųjų daiktų, esančių Lietuvos Respublikoje, neturi (b. l.48), bankų raštai, kad A. T. AB banke „Medicinos bankas“, AB banke „NORDEA BANK FINLAND PLC Lieutuvos skyrius“, AB banke „DnB NORD“, AB banke „Ūkio bankas“, AB „Parex bankas“, AB „Danske bankas“, AB „SEB bankas“, AB banke „Swedbank“, AB „Šiaulių bankas“, Panevėžio kredito unijoje sąskaitų neturi (b. l. 22-36) ir kiti įrodymai.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog aukščiau nurodyti įrodymai, jų visuma patvirtina A. T. tyčią vengti teikti vaikui išlaikymą pagal teismo sprendimą.

A. T. teisme pripažino, kad jis žinojo apie teismo sprendimą mokėti lėšas sūnui D. T. išlaikyti, t. y. kas mėnesį mokėti po 250 Lt iki jo pilnametystės, tačiau jo teigimu, tokios sumos nė vieną mėnesį nebuvo pervedęs, taip pat paaiškino, jog neturėjo galimybės mokėti periodinių išmokų, nes neturėjo nuolatinių pajamų, tačiau pagal susitarimą su R. T., vaikui išlaikymą teikė pagal išgales duodamas pinigų, nupirkdamas įvairių daiktų, mokėdamas už vaiko pramogas, du kartus davė pinigų išvykoms į JAV, kas, jo nuomone, rodo, jog jis vaiko išlaikyti nevengė. Tokius nuteistojo A. T. paaiškinimus patvirtino teisiamojo posėdžio metu apklausti jo šeimos nariai: A. T. (motina), S. T. (tėvas) ir E. T. (brolis). Šių liudytojų teigimu, A. T. vykdė prievolę išlaikyti savo sūnų, nes jam duodavo pinigų, nupirkdavo rūbų, daiktų, nupirko dviratį, apmokėdavo pramogas bei parodė, kad jie ir patys A. T. sūnui, kai šis ateidavo pas juos, duodavo pinigų. Tačiau nuteistojo A. T. paaiškinimus apie buvusį su R. T. tarpusavio susitarimą tokiais būdais teikti vaikui išlaikymą teisiamojo posėdžio metu paneigė nukentėjusioji R. T.. Pastarosios teigimu, ji su A. T. nesitarė dėl vaiko išlaikymo, o kiekvieną mėnesį eidavo pas jį ir prašydavo pinigų. Nesulaukusi pinigų kreipėsi į antstolį. Nukentėjusioji parodė, kad pagal teismo įsakymą A. T. tik kelis kartus davė pinigų, jos banko sąskaitos neprašė, todėl jam augo skola. A. T. yra sūnui davęs pinigų kelionėms į Meksiką ir į Ameriką, pirko žūklės priemones, gimtadienio proga nupirko krepšį, kelnes, švarką, dviratį, telefoną, kelis kartus pirko pratybų sąsiuvinius, duodavo pinigų smulkioms išlaidoms, tačiau tai vyko ne nuolat ir tai nebuvo vaiko išlaikymas pagal teismo sprendimą, o savanoriška pareiga padėti. Netikėti nukentėjusiosios parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo, nes juos patvirtina ir kiti bylos įrodymai. Teisiamojo posėdžio metu kaip liudytoja apklausta antstolė V. Ž. parodė, kad vykdomoji byla dėl vaiko išlaikymo A. T. buvo užvesta 2006-10-06. Siekdama patikrinti skolininko turtinę padėtį teikė turtinius paklausimus, tačiau nustatė, kad A. T. nedirbo, sąskaitų, nekilnojamojo ir kito turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, neturėjo. Vykdomosios bylos duomenimis, 2011-03-01 A. T. vaiko išlaikymo įsiskolinimas sudarė 18 710 Lt. R. T. kreipėsi su prašymu išduoti pažymą, kad galėtų kreiptis į Vaikų išlaikymo fondą. Antstolės parodymus apie tai, kad A. T. neturi bankuose sąskaitų, oficialiai negauna jokių pajamų bei neturi jokio turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, patvirtina aukščiau paminėtos pažymos bei raštai. Byloje nustatyta, kad nukentėjusioji R. T. kreipėsi į Garantinio ir vaikų išlaikymo fondo administraciją ir iš šio fondo nuo 2008 m. sausio 15 d. jos sūnui D. T. kas mėnesį paskirta mokėti po 195 Lt išmokų, apie tai 2008-05-06 fondo administracija raštiškai informavo A. T.. Minėtas fondas nuo 2008 m. sausio mėnesio iki 2010 m. balandžio mėnesio D. T. išmokėjo 5371,94 Lt. Teisiamojo posėdžio metu A. T. neigė žinojęs apie tai, kad antstolė išdavė nukentėjusiajai dokumentus apie išieškojimo negalimumą, kad nukentėjusioji kreiptųsi į Vaikų išlaikymo fondą. Tačiau kolegija pažymi, jog ta aplinkybė neatleidžia A. T. nuo pareigos mokėti vaikui išlaikymą, nes jis apie teismo sprendimą teikti vaikui išlaikymą žinojo. Darbo biržos duomenimis, A. T. nuo 2004-06-10 kaip ieškantis darbo niekada nesiregistravo. Tačiau informaciniais VSDF duomenimis, A. T. nuo 2005-10-14 iki 2006-09-08 kaip įtėvis globėjas augino vaiką iki trejų metų, nuo 2006-05-13 iki 2006-11-19 ir nuo 2008-03-01 iki 2008-08-31 dirbo įsigijęs verslo liudijimą. Šie duomenys patvirtina, kad A. T. tam tikrais laikotarpiais turėjo pajamų šaltinį ir gaudavo tam tikras pajamas. Iš byloje esančio kito - Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-09-02 nuosprendžio, kuriuo A. T. pripažintas kaltu pagal LR BK 201 str. 3 d. ir nubaustas šešių mėnesių laisvės apribojimo bausme, matyti, kad A. T. dėl jam pareikšto kaltinimo teisme paaiškino, jog jis nedirba tik laikinai, tačiau planuoja važiuoti dirbti į užsienį. Dalyvauja tarptautinėse žūklės varžybose, o laimėjęs gauna už tai pinigų (apie tai nuteistasis minėjo ir šios bylos teisiamajame posėdyje). Kai nebūna varžybų, važiuoja mėnesiui – dviem dirbti į užsienį ir vėliau iš tų pinigų, kuriuos uždirba, gyvena bei, kad per du mėnesius jis užsienyje gali užsidirbti nuo 5000 Lt iki 10 000 Lt. Mėnesio pajamos neviršija 2000 Lt. Prašo skirti baudą, kurią galėtų sumokėti. Iš 2010-10-01 pažymos apie fizinį asmenį matyti, kad A. T. 2010-01-19 sumokėjo baudą – 875 Lt, kuri jam buvo paskirta Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004-10-12 nuosprendžiu už nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 284 str. 1 d. padarymą. Šios aplinkybės rodo, kad A. T., dirbdamas neoficialius darbus ir, jo paaiškinimais, už tai gaudamas, kaip matyti, pakankamai nemažas pajamas, turėjo galimybę teikti išlaikymą savo vaikui, tačiau savo pareigos išlaikyti vaiką nevykdė. Kolegija pažymi, kad asmuo, kuriam teismo sprendimu yra nustatyta pareiga teikti išlaikymą vaikui, privalo ją tiksliai ir be išlygų vykdyti. Kol teismo sprendimas dėl išlaikymo teikimo nėra pakeistas ar panaikintas, rūpinimasis vaiku kitais būdais nei nurodyta teismo sprendime baudžiamosios atsakomybės pagal BK 164 straipsnį nešalina. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004-06-10 įsakymas Nr. L-23401-15/2004 nėra pakeistas ar panaikintas, todėl šiuo įsakymu paskirtą pareigą nuteistasis A. T. privalo vykdyti. Asmuo, turintis pareigą teikti teismo sprendimu nustatytos formos išlaikymą, savavališkai negali pakeisti išlaikymo teikimo formos (kasacinė nutartis 2K-491/2005). Taigi apelianto pateikiami argumentai apie rūpinimąsi vaiku kitais būdais nei nurodyta teismo sprendime, t. y. jam duodant pinigų, nuperkant įvairių daiktų, mokant už vaiko pramogas ir pan., nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, jog teismo nustatyta pareiga mokėti lėšas vaikui išlaikyti nebuvo vykdoma ir baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 164 str. nešalina. Nuteistojo tėvų ar brolio pagalba ar parama jo sūnui negali pakeisti jo paties prievolės sūnų išlaikyti pagal teismo sprendimą. Vengimas konstatuojamas nustačius, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas. Aukščiau aptarti įrodymai patvirtina, kad nuteistasis A. T. pareigos išlaikyti vaiką nevykdė, turėdamas realią galimybę ją vykdyti. Nuteistasis, gaudamas nors ir neoficialias pajamas ir žinodamas apie pareigą materialiai išlaikyti vaiką, nesiėmė priemonių šiai pareigai vykdyti, dėl ko nukentėjusioji R. T. buvo priversta kreiptis į antstolius, kad išlaikymas jos ir apelianto vaikui būtų išieškomas priverstinai, o antstoliui negalint iš A. T. išieškoti lėšų vaiko išlaikymui, nukentėjusioji buvo priversta kreiptis į Garantinio ir vaikų išlaikymo fondo administraciją, šią pareigą perkeliant valstybei. Apeliantas skunde nurodė, kad jo pasirinkta vaiko išlaikymo forma atitiko vaiko interesus. Tačiau nukentėjusioji R. T. tokios vaiko išlaikymo formos buvimo nepripažino bei parodė, kad tarp jos ir A. T. nebuvo jokio susitarimo teikti vaikui kitokį išlaikymą, nei numatyta teismo įsakyme bei, kad vaikui priteistas išlaikymas nebuvo teikiamas, išskyrus nedidelę epizodinę paramą arba dovanėles atitinkamomis progomis. Tokiais R. T. parodymais netikėti teismas neturėjo jokio pagrindo, nes ir pats A. T. nenurodė jokių aplinkybių, verčiančių abejoti nukentėjusiosios parodymais. Nuteistasis A. T. nenurodė jokių objektyvių, pateisinančių priežasčių, dėl kurių jis pagal teismo sprendimą negalėjo teikti vaikui išlaikymą, tokių priežasčių byloje nenustatė ir teisėjų kolegija. Priešingai, iš nuteistojo paaiškinimų, kad jis vaikui išlaikymą teikė kitais būdais ir netgi viršydavo teismo sprendime nurodytos periodinės išmokos sumą kaip tik galima daryti išvadą, kad jis turėjo galimybę teikti vaikui išlaikymą teismo sprendimu nustatyta forma. Taigi aukščiau aptartos aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis A. T. vengė pareigos pagal teismo sprendimą mokėti lėšas savo vaiko išlaikymu, t. y. nusikalto tiesiogine tyčia, nes sąmoningai nemokėdamas išlaikymo savo vaikui suvokė savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo neveikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai ir jų norėjo. Kolegija konstatuoja, jog byloje esančiais įrodymais įrodyta, kad nuteistasis A. T. kaltinime nurodytais laikotarpiais vengė pareigos vykdyti įsipareigojimą mokėti išlaikymą pagal teismo sprendimą savo nepilnamečiam vaikui iki jo pilnametystės, todėl pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 164 str. Aprašytos veikos turinys atitinka visus būtinus objektyviuosius ir subjektyviuosius LR BK 164 str. numatytos nusikalstamos veikos požymius, teisinis vertinimas atitinka ir teismų praktiką tokio pobūdžio bylose. Apeliantui nepateikus kitų objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima padaryti priešingas išvadas, negu padarytos skundžiamame nuosprendyje, nuteistojo prašymas jį išteisinti atmetamas kaip nepagrįstas.

Apeliantas savo skunde nurodo eilę BPK pažeidimų, kurie jo nuomone, buvo padaryti tiriant ir nagrinėjant baudžiamąją bylą. Tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, neturi pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistos apelianto skunde paminėtų BPK straipsnių nuostatos. Apeliantas skunde nemažai dėmesio skiria ikiteisminio tyrimo stadijai ir jos baigiamajam dokumentui – kaltinamajam aktui. Pažymėtina, kad įstatymas apeliacinės instancijos teismui suteikia ribotas galimybes ištaisyti ikiteisminiame tyrime padarytas klaidas – pagal BPK 326 str. 1 d. 1 p., apeliacinis teismas gali panaikinti nuosprendį ir bylą perduoti prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu surašytas iš esmės BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu A. T. žinojo, kuo jis įtariamas, prieš kiekvieną apklausą jam buvo išaiškinta teisė turėti gynėją, tačiau A. T. savo iniciatyva atsisakė gynėjo, bylos tyrimo metu patvirtino, kad supranta kuo įtariamas ir davė parodymus, susipažino su baudžiamąja byla, jokių pastabų dėl tyrimo nepareiškė, t. y. pakankamai aktyviai realizavo savo, kaip įtariamojo, teises (BPK 21 str.). Pirmosios instancijos teisme A. T., kaip kaltinamajam, buvo išaiškintos jo teisės ir pareigos, numatytos LR BPK 22 str., A. T. patvirtino, kad teises ir pareigas suprato, taip pat tai, kad kaltinamąjį aktą gavo ir supranta kuo kaltinamas. Į visus nuteistojo gynėjo prašymus pirmosios instancijos teisme buvo atsižvelgta. Nei A. T., nei jo gynėjas nepareiškė jokių pastabų ar prašymų dėl bylos perdavimo prokurorui dėl BPK 219 str. pažeidimų. Tokių pažeidimų nenustatė ir pirmosios instancijos teismas. Kolegija pažymi, kad byloje esantis kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 str. nuostatas. Aukščiau aptarti duomenys patvirtina, kad nuteistasis savo teises, numatytas BPK 10 str., realizavo tinkamai. Pažeidimų įgyvendinant teisę į gynybą nenustatyta.

Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo A. T. apeliacinį skundą atmesti.