- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-09-25
- Bylos Nr.
- I-7722-320/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01424-2019-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Irena Varžinskienė
- Pareiškėjas
- M. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno
- Kategorijos
- 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 20.5.1Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skundų dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nagrinėjimas
- 37.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Irena Varžinskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką joms pranešta teisės aktų nustatyta tvarka, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. R. skundu (b. l. 1-3) kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Kauno TI), priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Kauno TI laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2017 m. gruodžio 18 d.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Kauno TI buvo kalinamas perpildytoje kameroje, kurioje jam teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Kalinimo laikotarpiu gyvenamosiose patalpose gyveno 8 asmenys, o stalas patalpoje įrengtas 4 asmenims. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kameroje buvo prasta ventiliacija, trūko oro, natūralios šviesos, o dirbtinis apšvietimas buvo nepakankamas, dėl ko jam skaudėjo galvą. Be to, nebuvo galimybės kasdieną naudotis dušu. Tokias kalinimo sąlygas pareiškėjas vertino kaip kankinančias, nežmoniškas, pažeidžiančias nacionalinės teisės aktus ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį. Dėl Kauno TI veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią emocine depresija, dvasiniais ir psichologiniais išgyvenimais, orumo pažeminimu.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Kauno TI atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 10-15). Kauno TI šioje byloje pareiškėjo reikalavimams už laikotarpį iki 2016-07-08 prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjui buvo užtikrintas ne mažesnis nei 3,6 kv. m. plotas kameroje. Pažymėjo, kad pagal galiojančius teisės aktus laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti suteikta galimybė pasinaudoti dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę, ir ši teisė pareiškėjui buvo užtikrinta. Dėl netinkamos ventiliacijos atsakovės atstovas nurodė, kad kameros vėdinamos per atvirus langus, kas atitinka teisės aktų reikalavimus, be to, veikia ir mechaninė vėdinimo sistema. Be to, pareiškėjui nesiskundus institucijoms dėl nurodytų aplinkybių bei jiems neatlikus patikrinimų, Kauno TI negali pateikti tokių duomenų (įrodymų), kurių nėra. Atsakovės atstovas taip pat pažymėjo, kad Kauno TI kamerų langų stiklai aptraukti apsaugine plėvele nepažeidžiant tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių. Bylos nagrinėjimui aktualiu ar jam artimu laikotarpiu visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimus Kauno TI, tačiau apšvietimo neatitikimų nenustatė.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė kalėdamas Kauno TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau- ir CK) 6.246 straipsnis). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 straipsnis, Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 3 dalis ir kt.).
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. kovo 26 d. nutartį byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.
Pareiškėjas siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas, kurią jis patyrė atlikdamas bausmę Kauno TI laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2017 m. gruodžio 18 d. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jautė jo nurodytus išgyvenimus, kančias, depresiją, akivaizdu, jog jis turėjo suvokti apie galimą teisių pažeidimą, tačiau skundą teismui parengė ir išsiuntė tik 2019 m. liepos 13 d. (b. l. 4). Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė, atsakovės atstovas prašo taikyti ieškinio senatį, todėl, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą už laikotarpį 2015 m. balandžio 20 d. iki 2016 m. liepos 13 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už šį laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Pritaikius trejų metų ieškinio senaties terminą, laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingi ir analizuotini pareiškėjo nurodyti galimi teisės aktų pažeidimai laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 14 d. iki 2017 m. gruodžio 18 d. (toliau- ir ginčo laikotarpis).
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Pareiškėjas skunde tvirtina, kad jam teko mažesnis plotas, nei numato teisės aktai.
Ginčo laikotarpiu galiojusio Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3. punkte buvo nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Nacionalinis teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas kamerose Nr. 210, Nr. 214, Nr. 320. Kameros Nr. 210 plotas yra 15,71 kv. m., kameros Nr. 214 - 14,91 kv. m., kameros Nr. 320 – 16,21 kv. m. Pareiškėjas minėtose kamerose gyveno su dviem, trimis arba keturiais asmenimis, todėl jam teko nuo 3,73 kv. m iki 7,46 kv. m. ploto (b. l. 42-53).
Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas apie pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Remiantis minėtais Kauno TI pateiktais duomenimis, darytina išvada, kad teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl pareiškėjui tekusio minimalaus ploto -3,6 kv. m. nebuvo pažeistas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Kadangi nagrinėjamu atveju minimalios ploto normos pažeidimas nekonstatuotas, teismas nevertina pareiškėjo argumentų dėl baldų bei įrenginių užimamo ploto.
Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš teisės nusiprausti duše neužtikrinimo Kauno TI. Pareiškėjas nurodo, kad jam nebuvo sudaryta galimybė dušu pasinaudoti kasdien, o tik kartą per savaitę, dėl ko jis negalėjo laikytis normalios asmens higienos. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių reikalavimai“ patvirtintos Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 44 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti suteikta galimybė pasinaudoti dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas neginčija aplinkybės, jog jam buvo suteikta teisė kartą per savaitę naudotis dušu ir dėl to ginčas šioje byloje nekyla. Šios pareigos vykdymą Kauno TI užtikrina atsakingas skyrius vadovaudamasis Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašu patvirtintu Kauno TI direktoriaus 2013 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 1-209 (b.l. 29). Taip pat iš byloje esančių fotonuotraukų matyti, kad Kauno TI kamerose yra įrengti sanitariniai mazgai, yra kriauklė, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas pagal poreikius galėjo nusiprausti ir kameroje (b.l. 34). Taigi pareiškėjo skundo argumentai dėl galimybės pasinaudoti dušu yra nepagrįsti, todėl atmestini.
Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su patalpose buvusia prasta oro ventiliacija, teismas pažymi, kad Higienos normos HN 134:2015 17 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kauno TI į bylą pateiktos fotonuotraukos (b. l. 30-32) patvirtina, kad kamerose buvo įrengta ištraukiamoji ventiliacija bei atidaromi langai, o sanitariniame mazge įrengta atskira oro ištraukimo sistema. Kaip matyti iš bylos medžiagos jokių nusiskundimų Kauno TI administracijai, Visuomenės sveikatos saugos kontrolės skyriui pareiškėjas ginčo laikotarpiu nepateikė, todėl kamerose, kuriose jis kalėjo jokie patikrinimai nebuvo atlikti. Atsakovo atstovas į bylą pateikė artimu ginčo laikotarpiui ir netoliese esančių kamerų langų arba ventiliacijos sistemos patikrinimo rezultatus (b.l. 20-28), iš kurių matyti, kad tikrintose kamerose sudaryta galimybė patalpas vėdintis per langus, visų kamerų langus buvo galimybė atidaryti, taip pat veikė mechaninė patalpų vėdinimo sistema. Esant nurodytoms aplinkybėms šioje dalyje taip pat nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus.
Pareiškėjas skunde teigia, jog Kauno TI neužtikrino natūralaus apšvietimo kamerose, o dirbtinis apšvietimas buvo per silpnas. Teismas atkreipia dėmesį, kad Higienos normos HN 134:2015 14 punkte nustatyta, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx., natūralaus apšvietimo normos Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja. Duomenų apie kamerų, kuriuose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, natūralią ir dirbtinę apšvietą į bylą nepateikta. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Kauno TI pareigūnus, administraciją ar į Kauno visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamos kamerų apšvietos nesikreipė, pareiškėjas teismui nenurodė, kokios aplinkybės jam trukdė pasinaudoti šia teise, nepateikė jas patvirtinančių įrodymų, nepateikė ir jokių įrodymų, kad būtent silpnas kamerų apšvietimas jam būtų sukėlęs galvos skausmus, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl netinkamos kamerų Nr. 210, 214, 320 apšvietos jo buvimo minėtose kamerose laikotarpiais dėl praėjusio per ilgo laiko negalima nustatyti, todėl abstraktūs ir deklaratyvūs skundo argumentai dėl kamerų, kuriose jis kalėjo ginčui aktualiu laikotarpiu, netinkamo apšvietimo atmestini kaip nepagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz. 2016 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016).
Minėta, jog, pagal žalos atlyginimą reguliuojančias teisės normas, asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tada, kai yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl šių neteisėtų veiksmų. Šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo argumentų, pagrįstų abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus bei kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Taip pat nėra duomenų apie pareiškėjui kilusias neigiamas pasekmes dėl kalinimo sąlygų. Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų bei patirtos žalos fakto ir priežastinio ryšio, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 56 straipsnis, 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo M. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.