Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 1 d. ir nuteistas areštu 30 parų.

Iš V. K. priteista 804,96 Lt turtinės žalos už suteiktas gydymo paslaugas Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos ministerijos.

Iš V. K. priteista 150 Lt turtinės, ir 1000 Lt neturtinės žalos nukentėjusiajam S. J..

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. nuteistas už tai, kad, veikdamas sunkinančiomis aplinkybėmis – būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, 2011 m. vasario 17 d., apie 13.00 val., (duomenys neskelbtini) priklausančiame V. K. buto virtuvėje, kilus konfliktui dėl asmeninių paskatų, tyčia sudavė kakta vieną smūgį nukentėjusiajam S. J. į kaktą, sudavė ne mažiau keturių smūgių kumščiu į veidą, įbrėžė peiliu į šoną ties pilvu, išėjus į namo koridorių, dūrė vieną kartą į sėdmenis ir padarė – durtinę žaizdą kairiojo sėdmens srityje, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl durtinės žaizdos kairiojo sėdmens srityje nukentėjusiojo S. J. sveikata buvo sutrikdyta ilgiau negu 10 dienų.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. K. prašo pakeisti nuosprendį apeliaciniame skunde nurodyta tvarka ir nukentėjusiojo S. J. ieškinį atmesti. Skunde nurodo, kad nesutinka su tuo, jog nusikalstamą veiką padarė sunkinančiomis aplinkybėmis, nes dėl sveikatos jis visiškai negeria ir tą dieną buvo išgėręs tik vieną taurelę. Dėl to prašo išjungti atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Taip pat prašo išjungti smūgių sudavimą ranka ir įbrėžimą į šoną peiliu, nes smūgių jis nesudavė, konflikto metu varė nukentėjusįjį lauk ir tik gąsdino nukentėjusįjį peiliu. Taip pat nurodo, kad peiliuku įdūrė nukentėjusiajam į sėdmenis gindamasis, kai šis veržėsi į jo namus, ir todėl prašo dėl šio veikimo jį išteisinti. Pripažįsta tai, kad konflikto metu nukentėjusiajam sudavė kakta smūgį į galvą ir dėl to gailisi. Mano, kad tokia jo veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 140 str. 1 d. ir žymiai švelninama bausmė. Nuteistasis teigia, kad arešto bausmės atlikti negali dėl sveikatos būklės, nes yra antros grupės invalidas, jam nustatytas maitinimosi režimas 8 kartus per dieną. Mano, kad teismas turėjo taikyti BK 76 str. ir atleisti jį nuo bausmės dėl ligos. Pažymi, kad pagal ATPK 29 str. 2 d. administracinis areštas neskiriamas 1 ir 2 grupės invalidams. Be to, apeliantas nurodo, jog teismas nepagrįstai tenkino nukentėjusiojo ieškinį, nes kakta suduodamas smūgį nukentėjusiajam į galvą, jis žalos nepadarė. Kadangi nukentėjusysis veržėsi į jo namus, mano, jog būtina atsižvelgti į nukentėjusiojo kaltės dydį ir nukentėjusiojo ieškinį atmesti.

Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis V. K. ir jo gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas dėl V. K. kaltės, nesunkiai sutrikdžius nukentėjusiojo S. J. sveikatą ir taip padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 1 d.

Nuteistasis nesutinka su apylinkės teismo nuosprendžiu, nors, iš esmės, neneigia kilusio konflikto tarp jo ir nukentėjusiojo S. J. fakto, neneigia pastarajam peiliu įdūręs į sėdmenis ir kakta smūgiavęs nukentėjusiajam į galvą, tačiau neigia sudavęs smūgius nukentėjusiajam rankomis ir peiliu įbrėžęs į šoną. Pateikdamas savitą įvykio aplinkybių įvertinimą, V. K. teigia, kad peiliu dūrė nukentėjusiajam į sėdmenis gindamasis, todėl mano, kad jo veika turėtų būti kvalifikuota pagal BK 140 str. 1 d. (fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas).

Apklausiamas teisiamajame posėdyje nuteistasis V. K. parodė, kad išgertuvių metu pas jį namuose susiginčijo su nukentėjusiuoju S. J., galva jam trinktelėjo, o S. J. jam sudavė smūgį ir, parvirtus, dar spyrė koja į akį. Pasak apelianto, tada jis pradėjo varyti S. J. iš savo namų, o pastarasis nenorėjo iškart išeiti. Iš apelianto parodymų galima suprasti, kad S. J., visgi, išėjo iš V. K. namų, o po to vėl atėjo ir ėmė veržtis į vidų – įvyko grumtynės, kurių metu jis netyčia peiliu įdūrė S. J. į sėdmenis ir pastarąjį išstūmė lauk (133 b. l.). Iš tokių parodymų reiktų daryti išvadą, kad pats S. J. yra kaltas dėl kilusio konflikto ir patirtų sužalojimų, tačiau byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma patvirtina priešingas išvadas.

Nukentėjusysis S. J. teisiamajame posėdyje nurodė, kad išgertuvių metu konfliktą pradėjo pats V. K. ir pirmas kakta sudavė jam smūgį į galvą, prikišo peilį prie šono ir įpjovė, dėl to kilo grumtynės, kurių metu apeliantas jam sudavė dar 3-4 kartus į veidą, o tada jis nuteistajam įspyrė, ir šis nugriuvo (133 b. l.). Nukentėjusiojo teigimu, jis nesiveržė antrą kartą į namus pas nuteistąjį, tiesiog, po grumtynių jam einant laukan, apeliantas jį pasivijo ir iš nugaros peiliu dūrė į kairį sėdmenį, o vėliau į nuteistojo buto langą beldė tik todėl, kad norėjo pakviesti liudytoją A. A., kad šis iškvietų medikus dėl jam padaryto sužalojimo. Nėra pagrindo netikėti tokiais nukentėjusiojo parodymais, nes juos patvirtino ne tik kartu išgertuvėse dalyvavęs liudytojas A. A. (50; 51-53 b. l.), bet iš dalies ir pats nuteistasis akistatos su nukentėjusiuoju metu, kuomet jis prisipažino pradėjęs konfliktą, pripažino dūręs S. J. peiliu į sėdmenį, o kitų aplinkybių – apie peilio įrėmimą nukentėjusiajam į šoną ir pan., teigė dėl girtumo neprisimenantis (64-65 b. l.).

Iš to, kas paminėta yra aišku, kad V. K. nebuvo jokios priežasties nuo S. J. gintis, nes – pirmiausia, apeliantas pats pradėjo konfliktą, pirmas sudavė smūgius, kaip savo skunde nurodė – gąsdino nukentėjusįjį peiliu, o be to akivaizdu, kad S. J. išėjęs iš nuteistojo gyvenamos vietos nesiveržė į ją vėl. Apeliantas savo skunde tvirtina, kad nukentėjusįjį į sėdmenis sužalojo gindamasis, arba, kaip teigė teisiamojo posėdžio metu – ,,...netyčia...“, tačiau byloje surinkti įrodymai vienareikšmiškai patvirtina visai priešingas išvadas. Nukentėjusysis vienareikšmiškai nurodė, kad V. K. jį išeinantį iš buto pasivijo koridoriuje ir dūrė peiliu į sėdmenį. Nors liudytojas A. A. aptariamo dūrio peiliu nematė, nes tuo metu buvo kitoje patalpoje, tačiau patvirtino, kad S. J. jau ėjo lauk, kai nuteistasis jį vijosi. Maža to, specialisto tyrimu buvo nustatytas nukentėjusiajam nesunkus sveikatos sutrikdymas ir konstatuota, kad nukentėjusiojo kairiajame sėdmenyje padaryta durtinė žaizda eina iki pat kaulo (17 b. l.), vadinasi, žaizda itin gili. Toks nukentėjusiajam padaryto sužalojimo pobūdis bei lokalizacija paneigia bet kokius nuteistojo aiškinimus apie netyčinį dūrį ar dėl neatsargumo padarytą sveikatos sutrikdymą.

Aptartų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma aiškiai atskleidžia V. K. nusikalstamo sumanymo turinį. Nuteistojo veiksmų dinamika visos nusikalstamos veikos darymo metu patvirtina, kad nuo pradžių apelianto veiksmai buvo neadekvatūs – jis pats pradėjo konfliktą, sudavė pirmą smūgį nukentėjusiajam į galvą, o po to dar tyčia nesunkiai sutrikdė S. J. sveikatą, todėl nėra teisinio pagrindo kvalifikuoti apelianto nusikalstamą veiką pagal BK 140 str. 1 d., kaip prašoma apeliaciniu skundu.

Dėl to, kas aptarta, nėra pagrindo iš nuteistajam suformuluoto kaltinimo šalinti kai kurių objektyvių aplinkybių, kaip prašo apeliantas. Nors negatyvūs padariniai, numatyti BK 138 str. 1 d. dispozicijoje, atsirado dėl dūrio peiliu nukentėjusiajam į kairįjį sėdmenį, nėra pagrindo iš kaltinimo šalinti nei smūgių sudavimo S. J. į veidą, nei įbrėžimo į šoną peiliu, nes šios objektyvios aplinkybės yra patvirtintos įrodymais, todėl pagrįstai inkriminuotos nuteistajam.

Kolegijai nekyla abejonių, kad nusikaltimą V. K. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nes tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas A. A. ir net pats nuteistasis teisiamajame posėdyje pripažino, kad gėrė degtinę trise, o be to, akistatos metu apeliantas teigė, kad dėl girtumo neprisimena kai kurių įvykio aplinkybių. Dėl to, kas paminėta, nėra pagrindo šalinti iš kaltinimo aplinkybės, jog įvykio metu V. K. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, o atsakomybę sunkinančia aplinkybe girtumas skundžiamu nuosprendžiu nėra pripažintas.

BK 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam V. K. bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikaltimo padarymo aplinkybes, jo asmenį apibūdinančius duomenis, tarp jų, kad apeliantas yra neįgalus (76; 144-145 b. l.), taip pat atsižvelgė į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuteistajam V. K. už inkriminuotą nusikaltimą (BK 138 str. 1 d.) paskirta bausmė neprieštarauja BK VIII skyriaus nuostatoms, yra tinkamai individualizuotos ir nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra aiškiai per griežta, todėl keisti nuosprendį šioje dalyje nėra pagrindo.

Apeliantas skunde nurodo, kad teismas jo atžvilgiu turėjo taikyti BK 76 str. nuostatas ir atleisti nuo bausmės dėl ligos, nes dėl sveikatos būklės jis arešto bausmės atlikti negali (yra 2 grupės invalidas), jam nustatytas maitinimosi rėžimas 8 kartus per dieną, o be to atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 29 str. 2 d. administracinis areštas neskiriamas 1 ir 2 grupės invalidams. Dėl tokių argumentų pirmiausia pažymėtina, kad bausmės skyrimą asmeniui padarytus nusikaltimus reglamentuoja Baudžiamojo įstatymo nuostatos, o ne ATPK. Kita vertus, byloje yra duomenys, patvirtinantys, kad V. K. iki 2012-09-19 nustatytas 40 % darbingumo lygis, ir į tai skirdamas bausmę atsižvelgė pirmosios instancijos teismas, nustatydamas arešto bausmės terminą mažesnį už BK 49 str. 3 d. nustatytą tokios bausmės vidurkį (vidurkis 52 paros). BK 76 str. įtvirtinta teismo galimybė, bet ne pareiga, atleisti nuteistąjį nuo bausmės dėl sunkios nepagydomos ligos. Kolegija atkreipia dėmesį, kad kartu su apeliaciniu skundu nuteistasis, kaip savo sveikatos būklės patvirtinimą pateikė VĮŠL onkologijos klinikos onkochirurgijos skyriaus pažymą apie gydymąsi 2002-07-15 – 2002-08-02. Byloje nėra kitų duomenų apie V. K. sveikatos būklę, iš kurių būtų galimą spręsti apie nuteistojo nepagydomą ligą, dėl kurios jį būtų galima atleisti nuo bausmės. Kita vertus, kolegija konstatuoja, kad V. K. sveikatos būklė, nustatytas neįgalumas netrukdė jam svaigintis alkoholiniais gėrimais ir padaryti skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą tyčinį smurtinį nusikaltimą, todėl jo sveikatos būklė negali būti pagrindas atleisti jį nuo bausmės.

Be kita ko, nuteistasis V. K. mano, kad jis savo veiksmais žalos nukentėjusiajam S. J. nepadarė ir teigia, jog teismas nepagrįstai tenkino jo civilinį ieškinį. Tokie nuteistojo argumentai visiškai nelogiški ir nemotyvuoti.

Dėl tokių argumentų pažymėtina, kad BPK 44 str., reglamentuojantis asmens teisių apsaugą baudžiamajame procese, nustato, jog kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. CK 6.283 str. 1 d. numatyta, kad jei fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą.

Nukentėjusysis S. J. pateiktame ieškinyje ir teisiamajame posėdyje tvirtino, kad dėl sužalojimo patyrė dvasinį sukrėtimą, nepatogumus, emocinę depresiją. Nukentėjusiojo įvardinti patirti negatyvūs reiškiniai ir pojūčiai kolegijai nekelia abejonių ir atitinka CK 6.250 str. 1 d. reglamentuotą neturtinės žalos turinį. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad S. J. neturtinė žala atsirado dėl nusikalstamų V. K. veiksmų, todėl pagrįstai neturtinės žalos atlyginimą priteisė, būtent, iš jo. Apylinkės teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos, atsižvelgė į nukentėjusiajam sukeltus negatyvius padarinius, sužalojimų mąstą, nusikaltimo padarymo aplinkybes ir, kolegijos nuomone, nustatytas neturtinės žalos dydis (1000 Lt), konkrečiu atveju, atitinka protingumo, teisingumo ir proporcingumo kriterijų, ir nėra per didelis. Tuo pačiu pažymėtina, kad kolegijai nekyla abejonių ir dėl S. J. priteistos turtinės žalos (150 Lt), nes kiekvienam elementarią gyvenimišką patirtį turinčiam žmogui yra aišku, jog fizinį sveikatos sužalojimą būtina gydyti – medikamentais, kitomis medicininėmis priemonėmis ir pan., gydymas truko ilgiau nei 10 dienų ir, nors byloje nėra duomenų apie konkrečias S. J. patirtas išlaidas gydymui, visgi, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo prašomą priteisti pinigų sumą laikyti nepagrįsta ar per didele.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, tenkinti nuteistojo V. K. apeliacinį skundą, jame nurodytais argumentais, nėra teisinio pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., kolegija,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.