Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Olegas Zaicevas, dalyvaujant vertėjai Vandai Žitkauskaitei, administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui, išnagrinėjęs E. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), gyvenantis (duomenys neskelbtini), dirbantis UAB „Smat“, administracinio teisės pažeidimo bylą,-

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. G. 2016-02-04, apie 23.00 val., Ąžuolyno g., Vilniuje, vairavo automobilį „Opel Corsa“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neapdraustą transporto priemonių privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu ir neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonių. Šiais veiksmais E. G., pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau –KET) 14 ir 226 punktų reikalavimus, padarė pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 128 straipsnio 1 dalyje, 123 straispnio 5 dalyje.

Administracinėn atsakomybėn traukiamam asmuo E. G. apklaustas teisme kaltę pripažino, paaiškino, kad apie draudimą jis pamiršo, o vairuodamas automobilį ir turėdamas Armėnjoje išduotą vairuotojo pažymėjimą, jis manė, jog šis pažymėjimas yra galiojantis ir Lietuvoje. Patvirtino, kad Lietuvoje jis gyvena nuo 2014 metų gruodžio mėnesio, Lietuvoje dirba virėju, turi šeimą.

Iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės pareigūno tarnybinio pranešimo matyti, kad 2016-02-04, apie 23.00 val., policijos priemonių metu, Ąžuolyno g., Vilniuje, patikrinimui buvo sustabdytas automobilis „Opel Corsa“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo E. G. ir, kuris pateikė Armėnijos Respublikos ID kortelę, leidimą likinai gyventi Lietuvoje bei Armėnijos Respublikos vairuotojo pažymėjimą išduotą E. G. vardu. Patikrinus duomenų bazę paaiškėjo, jog E. G. nuo 2015-04-01 yra deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, todėl jo pateiktas vairuotojo pažymėjimas yra negaliojantis. Taip pat buvo nustatyta, jog E. G. vairavo automobilį neapdraustą transporto priemonių privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu (b.l. 4).

Motyvuojamoji dalis

Lietuvos Respublikos ATPK 123 straipsnio 5 dalyje numatyta atsakomybė už transporto priemonės vairavimą neapsidraudus transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilnės atsakomybės privalomuju draudimu arba nesant apdraustam šiuo draudimu. KET 226 punktas numato, kad dalyvauti viešajame eisme Lietuvos Respublikoje leidžiama nustatyta tvarka įregistruotoms motorinėms transporto priemonėms, priekaboms, kurių privalomoji techninė apžiūra atlikta ir galioja (įskaitant transporto priemones, turinčias leidimą nuvykti į transporto techninės apžiūros įmonę atlikti privalomąją techninę apžiūrą) ir kurių valdytojai yra apsidraudę privalomuoju draudimu ir sumokėję valstybės nustatytus su transporto priemone ar jos dalyvavimu viešajame eisme susijusius mokesčius. Byloje esančiais duomenimis, policijos pareigūnų tarnybiniu pranešimu, paties administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens E. G. paaiškinimais nustatyta, kad jis 2016-02-04, apie 23.00 val., Ąžuolyno g., Vilniuje, vairavo automobilį „Opel Corsa“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neapdraustą transporto priemonių privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, todėl jo veiksmai atitinka Lietuvos Respublikos ATPK 123 straipsnio 5 dalyje numatyto pažeidimo sudėtį.

Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 128 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už transporto priemonių vairavimą, neturint teisės jų vairuoti ar neturint teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonių. Kelių eismo taisyklių 14 punktas numato, kad draudžiama vairuoti transporto priemonę asmenims, neturintiems šios teisės.

Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo kaltę dėl šio padaryto pažeidimo taip pat pripažino, tačiau paaiškino, jog turėdamas Armėnijos Respublikos išduotą vairuotojo pažymėjimą, kurį pateikė teisminio nagrinėjimo metu (b.l. 10) bei jį tikrinusiems policijos pareigūnams, jis manė galintis vairuoti transporto priemones Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Lietuvos Respublikos Seimo 2000 m. spalio 12 d. priimtas „Saugaus eismo įstatymas“ numato, kad asmens teisę vairuoti tam tikrų kategorijų motorines transporto priemones patvirtina įrašas Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių vairuotojų registre ir valstybės įmonės „Regitra“ išduotas vairuotojo pažymėjimas, taip pat policijos įstaigų išduoti vairuotojo pažymėjimai ir šio įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje nurodyti užsienio valstybėse išduoti vairuotojo pažymėjimai (22 str. 3 d.). Šio Įstatymo 13 str. 5 d. numato, kad „<...>.Lietuvos Respublikoje išduoto vairuotojo pažymėjimo nereikia turėti asmenims, turintiems Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalyse išduotus galiojančius vairuotojo pažymėjimus. 1926 metų Paryžiaus konvencijos dėl automobilių eismo, 1949 metų Ženevos konvencijos dėl kelių eismo ir 1968 metų Vienos konvencijos dėl kelių eismo reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai galioja, jei jų turėtojas nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas. Šie užsienio valstybėse išduoti vairuotojo pažymėjimai nepripažįstami, jei jų turėtojai nėra sukakę šio įstatymo nustatyto amžiaus arba jei vairuotojo pažymėjimai buvo išduoti asmenims, kuriems atimta teisė vairuoti transporto priemones ar kurie nustatyta tvarka nesusigrąžino teisės vairuoti transporto priemonę po to, kai ji buvo atimta. Be to, nepripažįstami vairuotojo pažymėjimai, išduoti asmenims, kuriems vairuotojo pažymėjimo galiojimas yra apribotas, sustabdytas ar vairuotojo pažymėjimas atimtas jį išdavusioje valstybėje.“ Tokiu būdu, įstatymas numato sąlygą, kad kitų šalių nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai Lietuvos Respublikoje galioja tik asmenims, kurie nėra nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai.

Be to, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 1V-328 „Dėl motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės) 37 punkte įtvirtina, kad asmens, turinčio nacionalinį vairuotojo pažymėjimą, išduotą ne Europos Sąjungos (toliau – ES) ar Europos Ekonominei Erdvei (toliau – EEE) priklausančioje valstybėje (EEE priklauso ES valstybės ir Islandija, Lichtenšteinas, Norvegija), kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, vairuotojo pažymėjimas keičiamas į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą, teisės aktų nustatyta tvarka išlaikius teorijos ir praktikos egzaminus. Šių egzaminų laikyti nereikalaujama, jei visos keičiamame nacionaliniame vairuotojo pažymėjime nurodytos motorinių transporto priemonių kategorijos buvo įgytos ES ar EEE valstybėje, taip pat, jei nacionalinis vairuotojo pažymėjimas išduotas valstybės, keičiančios Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimus abipusio susitarimo sąlygomis ir kitais tarptautinėse sutartyse ar ES teisės aktuose numatytais atvejais. Remiantis šių Taisyklių 2 punkto 4 dalimi, nuolatinė gyvenamoji vieta – tai asmens gyvenamoji vieta, kurioje jis paprastai gyvena bent 185 dienas kiekvienais kalendoriniais metais dėl asmeninių ir darbo ryšių arba jeigu jis darbo ryšių neturi tik dėl asmeninių ryšių, kurie artimai sieja pareiškėją su vieta, kurioje jis gyvena; pareiškėjo, kurio darbo ir asmeniniai ryšiai yra skirtingose vietose ir kuris dėl to skirtingose vietose, esančiose dviejose ar daugiau valstybių, pakaitomis gyvena, gyvenamoji vieta laikoma jo asmeninių ryšių vieta tik tada, jei asmuo čia nuolat sugrįžta (ši sąlyga netaikytina, kai asmuo užsienio valstybėje gyvena, kad atliktų apibrėžtos trukmės užduotį); mokyklos ar universiteto lankymas nereiškia nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo.

Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo apžiūrai teismui pateikė leidimą laikinai gyventi. Byloje esantys asmens duomenys taip pat patvirtina, kad E. G. turi galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Apklaustas teismo posėdžio metu E. G. taip pat patvirtino, jog Lietuvoje jis gyvena nuo 2014 m. gruodžio mėnesio. Byloje esantys asmens duomenys patvirtina, jog E. G. yra deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvoje nuo 2015-04-01, taip pat jam nuo 2015-03-13 buvo išduodami leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (b.l. 7). Administracinio teisės pažeidimo byloje nėra duomenų, jog E. G. būtų deklaravęs išvykimą iš gyvenamosios vietos, kai išvykstama iš Lietuvos Respublikos. Šie duomenys leidžia daryti išvadą, jog E. G. jam inkriminuoto pažeidimo padarymo metu buvo nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas Taisyklių 37 punkto prasme, t. y. Lietuvos Respublikos teritorijoje gyveno ne mažiau nei 185 dienas per kalendorinius metus, todėl, vadovaujantis Taisyklių 37 punkto nuostatomis, Armėnijos Respublikoje E. G. vardu išduotas vairuotojo pažymėjimas nagrinėjamo įvykio metu Lietuvos Respublikoje negaliojo ir nesuteikė jam teisės vairuoti transporto priemones.

Taigi E. G. kaltė, padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATK 128 straipsnio 1 dalyje, be jo paties prisipažinimo, taip pat įrodyta byloje surinkta ir teismo posėdžio metu ištirta rašytine medžiaga: administracinio teisės pažeidimo protokolu, kuriame užfiksuotas teisės pažeidimų padarymo faktas (b.l. 1), policijos pareigūnų tarnybiniu pranešimu (b.l. 4), pranešimu dėl nušalinimo nuo transporto priemonių vairavimo (b.l. 5).

E. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintina tai, jog jis pažeidimus pripažino ir gailisi. E. G. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

ATPK 20 straipsnyje numatyta, kad administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų, o ATPK 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Tačiau ATPK 30¹ straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinių teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas ATPK 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į ATPK 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias aplinkybes bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos.

Teismų praktikoje ne kartą yra pabrėžta, kad teisingumo principas reiškia ir tai, jog už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti, o tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją bei pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas), t.y. pusiausvyra tarp visuomenės ir asmens interesų – tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atnaujintose šios kategorijos bylose ne kartą yra konstatavęs, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-7-4-2013; 2AT-29-2013).

Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo E. G. savo kaltę dėl padarytų pažeidimų pripažino ir gailėjosi juos padaręs, todėl teismas neturi pagrindo netikėti E. G. teiginiais, kad pažeidimą jis padarė atsitiktinai, nepagalvojęs ir klaidingai manydamas apie savo poelgio pasekmes. Iš E. G. paaiškinimų, duotų teismo posėdžio metu, galima daryti išvadą, kad jis supranta savo kaltę ir elgesio netinkamumą bei suvokia tokio savo elgesio priežastis ir būtinumą ateityje elgtis tinkamai bei teisėtai. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, o taip pat į padarytų pažeidimų pobūdį, konkrečias jų padarymo aplinkybes bei pažeidėjo asmenybę, kuris yra jauno amžiaus, administracine tvarka nebaustas, dirbantis, turintis mažametę dukrą, vadovaujantis teisingumo bei protingumo principais, teismas mano, kad nuobaudos tikslai gali būti pasiekti skiriant E. G. už ATPK 123 straipsnio 5 dalyje numatyto pažeidimo padarymą minimalią baudą, ir švelnesnę administracinę nuobaudą nei numatytą ATPK 128 straipsnio 1 dalies sankcijoje.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 123 str. 5 d., 128 str. 1 d., 286-287 str., 30¹ str., 33 str.,-

nutaria:

E. G. pripažinti kaltu padarius pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 128 straipsnio 1 dalyje, ir jam, pritaikius Lietuvos Respublikos ATPK 30¹ straipsnį, skirti 150 (vieno šimto penkiasdešimt) eurų baudą.

E. G. pripažinti kaltu padarius pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 123 straipsnio 5 dalyje ir jam skirti 23 (dvidešimt trijų) eurų baudą.

Vadovaujantis ATPK 33 str. nuostatomis, E. G. skirti galutinę subendrintą nuobaudą – 150 (vieno šimto penkiasdešimt) eurų baudą.

Bauda turi būti sumokėta per keturiasdešimt dienų nuo nutarimo skirti baudą nuorašo įteikimo dienos, o apskundus šį nutarimą – ne vėliau kaip per keturiasdešimt dienų nuo pranešimo apie skundo nepatenkinimą dienos. Jeigu baudos sumokėti pažeidėjas negali, jis turi teisę kreiptis Mokesčių administravimo nustatyta tvarka. Nustatytu terminu nesumokėjus baudos ir nepaprašius jos mokėjimo išdėstyti, paskirta bauda bus išieškota priverstine tvarka.

Nutarimas per 20 dienų nuo nutarimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos ATPK 302² - 302⁸ straipsniuose nustatyta tvarka Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.