Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio, Rūtos Palubinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arvydo Žibo, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo J. A. S. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 8 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-10872-775/2012 pagal ieškovo J. A. S. ieškinį atsakovui A. R. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Teismas nesant rašytinių įrodymų, vien tik remdamasis žodiniu atsakovo teigimu sprendė, kad atsakovas prievolę pagal 2001 m. sausio 22 d. paskolos sutartį buvo įvykdęs dar iki 2004 m. rugsėjo 7 d. Teismas konkrečiai dėl likusios paskolos sumos – 10 000 Lt – grąžinimo pagal paminėtą sutartį nepasisakė, kilusio ginčo dėl to byloje neišnagrinėjo, nors tai yra svarbu sprendžiant ieškinio pagrįstumo klausimą, 2004 m. rugsėjo 7 d. grąžintos sumos pagal 2001 m. sausio 22 d. sutartį įvykdymu nepripažino. Atsakovui nepateikus jokių įrodymų, patvirtinančių likusios paskolos sumos pagal šią sutartį grąžinimą, o ieškovui teigiant, kad atsakovo prievolės pagal šią sutartį baigėsi 2004 m. rugsėjo 7 d. sumokėjus likusią grąžintiną pinigų sumą, skolos grąžinimo nepripažinimas minėtą dieną yra nelogiškas, nepagrįstas ir neteisėtas. 2004 m. rugsėjo 7d. sumokėta suma pagrįstai užskaityta už seniausią skolą, kadangi sumokėta suma buvo kaip tik tokia, kokios trūko iki visiško prievolės įvykdymo, o pagal 2003 m. vasario 14 d. sutartį mokėjimai vis tiek dar būtų likę nesumokėti, o nesant jokio kito rašytinio šalių susitarimo ar pareiškimo dėl kitokio prievolių įvykdymo eiliškumo, turi būti laikomasi CK 6.55 straipsnio 2 dalyje nurodyto įmokų eiliškumo, kuo ieškovas ir rėmėsi užskaitydamas 2004 m. rugsėjo 7 d. grąžintus 10 000 Lt pagal ankstesniąją paskolos sutartį.Pinigų gavimo faktas nurodytas ne ant pačios paskolos sutarties, o ant vėlesnės tarp šalių sudarytos sutarties negali būti traktuojamas vienareikšmiškai kaip atsakovo pareiškimas mokėti pagal antrąją paskolos sutartį, kadangi tai yra tik pinigų gavimo fakto, bet ne kitokių aplinkybių patvirtinimas. Teismas, priimdamas sprendimą, ne tik kad neatsižvelgė į išskirtines aplinkybes, kuriomis 2004 m. rugsėjo 7 d. buvo grąžinti pinigai (ieškovo šeimos nario laidotuvės), bet ir nepagrįstai sprendė, kad prierašo, jog grąžinta pinigų suma užskaitoma pagal ankstesniąją paskolos sutartį nebuvimas rodo, jog grąžinta pinigų suma užskaitoma pagal antrąją tarp šalių sudarytą paskolos sutartį. Priešingai, esant negrąžintai paskolos sumai pagal ankstesniąją tarp šalių sudarytą paskolos sutartį prierašas būtų buvęs reikalingas norit užskaityti grąžintą pinigų sumą pagal vėlesniąją paskolos sutartį. Nepagrįstas ir teismo argumentas, jog nesant prierašo apie grąžintinos sumos užskaitymą pagal ankstesniąją sutartį ir nesant nurodytam skolos likučiui grąžinta suma buvo užskaityta pagal 2003 m. vasario 14 d. paskolos sutartį ir laikytina grąžinta visa, kadangi apeliantas žymas darėsi sau, o ne skolininkui, todėl nebūtinai privalėjo žymėti tai, kas jam ir taip buvo aišku, o be to, likučio nenurodymas kaip tik ir rodo, jog jis liko toks pats, kaip ir po 2004 m. birželio 21 d. sumokėtos įmokos.Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu prašė taikyti ieškinio senatį, kas rodo paties atsakovo neužtikrintumą dėl visos paskolos sumos pagal 2001 m. sausio 22 d. paskolos sutartį grąžinimo ir jo nesąžiningumą.Byloje ieškinio senatis neturėjo būti taikoma, kadangi apeliantas savo teises gynė atsakovo santuokos nutraukimo byloje įstodamas į bylą kaip kreditorius trečiuoju asmeniu ir palaikydamas atsakovo sutuoktinės priešieškinį dalyje dėl piniginių sumų pagal paskolos sutartis priteisimo iš atsakovo. Teismo sprendimais prievolės pagal paskolos sutartis buvo pripažintos asmeninėmis atsakovo prievolėmis, todėl ieškinio senatis esant nurodytoms aplinkybėms turėjo būti nutraukta. Ieškovas neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, kadangi buvo įsitikinęs, jog pagal 2001 m. sausio 22 d. sutartį atsiskaityta 2004 m. rugsėjo 7 d.Teismas nesant įrodymų nepagrįstai sprendė, kad visa paskolos suma pagal 2003 m. vasario 14 d. sutartį yra grąžinta. Net ir tuo atveju, jei paskutinioji 10 000 Lt suma, sumokėta 2004m. rugsėjo 7 d., nebūtų užskaityta už seniausiąją skolą, vis tiek pagal 2003 m. vasario 14 d. paskolos sutartį likusi negrąžinta paskolos suma yra 2 013 Lt.Teismas nepagrįstai neįvertino ieškovo pateiktų rašytinių įrodymų, o atsakovo paaiškinimus žodžiu, nepateikiant jokių kitų įrodymų, laikė tinkamu atsikirtimų pagrindu. Remiantis rungimosi principu, atsakovas turėjo pateikti neginčijamus rašytinius įrodymus, kad yra visiškai atsiskaitęs su ieškovu.Teismas skundžiamame sprendime nemotyvavo ir nepagrįstai nepriėmė ieškovo pripažinto skolininko prievolės pagal 2001 m. sausio 22 d. sutartį įvykdymo 2004 m. rugsėjo 7 d., kadangi skolos dokumentai pagal abi paskolos sutartis iki šiol yra pas kreditorių, o atsakovo pateiktuose pakvitavimuose nėra patvirtintas pilnas atsiskaitymas nei pagal vieną iš paskolos sutarčių, nors ieškovas ir laiko atsakovą pagal pirmą sutartį atsiskaičiusiu.Nesutiktina su teismo argumentu, jog paskolos sutartis turi būti sudaroma vienu egzemplioriu, kadangi tai yra dvišalis sandoris, pasirašytas abiejų asmenų, dėl ko kiekvienas turi teisę turėti savo sutarties egzempliorių. Be to, tai niekaip neapriboja skolininko teisės įrodinėti savo prievolės įvykdymą gautais pakvitavimais, ant ko jie bebūtų parašyti.Atsakovas, remdamasis valiutos nuvertėjimu, teigė savo prievoles tinkamai įvykdęs ir pagal 2003 m. vasario 14 d. paskolos sutartį, tačiau teismas remiantis nurodyta aplinkybe neturėjo pagrindo pripažinti prievolę pagal minėtą sutartį pilnai įvykdyta. 2003 m. vasario 14 d. sutartyje buvo aiškiai nurodyta, kad ieškovas skolina atsakovui 10 000 USD, kas atitinka 32 013 Lt. Teismas nepagrįstai neįvertino, kad valiutos nuvertėjimas neatleidžia atsakovo nuo pareigos grąžinti visą paskolos sumą bei mokėti palūkanas pagal sutartį. Ta aplinkybė, kad paskolos sutartyje skolinamos sumos atitikmuo buvo nurodytas litais, o atsakovo atsiskaitymai buvo vykdomi taip pat tik litais, leidžia sprendžiant klausimą dėl prievolės įvykdymo tinkamumo neatsižvelgti į valiutos kurso svyravimus.Teismas nepagrįstai pritaikė ieškinio senatį dalyje dėl palūkanų priteisimo, kadangi, apelianto manymu, teismas galimai suklydo dėl palūkanų rūšių. Šalių sudarytoje 2003 m. vasario 14d. paskolos sutartyje šalys susitarė dėl 6 procentų dydžio mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų mokėjimo iki sutarties termino pabaigos, todėl sutartinių palūkanų nesumokėjimas yra sutartinės prievolės nevykdymas, tolygus pačios paskolos nemokėjimui ir senaties terminas šiuo atveju turėtų būti taikomas toks pats, kaip ir negrąžintai paskolai. Todėl teismas nepagrįstai nepriteisė pagal sutartį nei karto atsakovo nemokėtas sutartines palūkanas – iš viso 720 Lt. Be to, teismas nepagrįstai ieškinio senatį pritaikė ir palūkanoms, mokėtinoms atsakovui praleidus prievolės įvykdymo terminą. Teismas nenurodė, nuo kada laikė prasidėjusią senatį dėl palūkanų mokėjimo, tačiau negalima laikyti ją prasidėjus nuo 2004 m. rugsėjo 7 d., nes skola nei tada, nei ieškinio padavimo metu, nei dabar nėra pilnai grąžinta. Senatis dėl palūkanų priteisimo prasideda kiekvieną mėnesį, kai jos yra nesumokamos, todėl yra neteisėtas palūkanų nepriteisimas už 5 metus iki ieškinio padavimo, t. y. teismas turėjo priteisti palūkanas už 5 metus atgal nuo kreipimosi į teismą dienos, o tai yra 3 603,90 Lt. Be to, teismas nepagrįstai nepriteisė iš atsakovo 6 procentų dydžio metinių palūkanų nuo negrąžintos paskolos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško paskolos grąžinimo bei 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pareikštas ieškinys yra nepagrįstas, nes visa istorija apie skolą yra išgalvota, kadangi atsakovas į ieškovą dėl naujos paskolos suteikimo niekada nesikreipdavo negrąžinus ankstesnės paskolos.Ieškovas nepagrįstai nurodo, kad atsakovas negrąžino paskolos pagal tarp šalių sudarytą 2001 m. sausio 22 d. sutartį, kadangi civilinėje byloje dėl atsakovo ir ieškovo dukters N. R. santuokos nutraukimo visuose pateiktuose procesiniuose dokumentuose yra nurodoma tik skola pagal 2003 m. vasario 14 d. paskolos sutartį ir neužsimenama apie skolą pagal 2001 m. sausio 22 d. sutartį. Nurodyta skola atsiranda tik tuomet, kai pagal įgaliojimą apeliantą pradeda atstovauti jo dukra N. R.. Be to, pagal minėtą sutartį turėtų būti taikomas 10 metų ieškinio senaties terminas.Pagal 2003 m. vasario 14 d. paskolos sutartį buvo paskolinta 10 000 USD, ši paskola yra taip pat grąžinta, kadangi apeliantui ieškovas yra grąžinęs tris kartus po 10 000 Lt, esant atitinkamai 2004 m. balandžio 20 d. lito ir JAV dolerio kursui 1 : 2,8635 (3 492,23 USD), 2004 m. birželio 21 d. kursui 1 : 2,8778 (3 474,88 Lt) ir 2004 m. rugsėjo 7 d. kursui 1 : 2,8629 (3 492,96 USD). Iš viso grąžinta paskolos davėjui 10 460,07 USD.Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad gavęs trečią paskolos dalį pagal 2003 m. vasario 14 d. paskolos sutartį apeliantas ją užskaitė kaip senos paskolos grąžinimą, tačiau nesuprantama, kaip apeliantas, visą gyvenimą dirbęs valdininku, turintis aukštąjį išsilavinimą nežinotų, kur ir už ką pasirašo. Pažymėtina, kad 2010 m. balandžio 3 d. atsiliepime į patikslintą priešieškinį, pateiktą Kauno miesto apylinkės teismui, apeliantas pateikia skaičiavimų lentelę, skaičiuodamas skolą pagal 2003 m. vasario 14 d. paskolos sutartį, kurioje grafoje „grąžinta“ yra nurodyta – „2004 m. rugsėjo 1 d. 10 000 Lt“.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaudamasi CPK 320 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija bylą išnagrinėjo neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, iš dalies tinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias paskolos sutarties įvykdymą, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, ieškinio senaties taikymą, todėl priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, kurio naikinti remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Apeliantas ieškinį dėl skolos ir palūkanų priteisimo reiškė remdamasis 2003 m. vasario 14d. paskolos sutarties netinkamu įvykdymu, todėl būtent šiuo aspektu pasisako apeliacinės instancijos teismas iš esmės nepasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su 2001m. sausio 22 d. paskolos sutarties, sudarytos tarp apelianto ir atsakovo, tinkamu įvykdymu, kadangi joks reikalavimas dėl šios sutarties byloje nebuvo pareikštas.

CK 6.38 straipsnio 1 dalis numato, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus (CK 6.59 straipsnis). Prievolė pasibaigia, kai ji tinkamai įvykdoma (CK 6.123 straipsnio 1 dalis). Skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, kai neįvykdomos ar netinkamai vykdomos sutartyje numatytos sąlygos bei kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 punktas). Pagal paskolos sutartį, kurią remiantis CK 6.200 straipsnio 1 dalimi šalys privalo vykdyti tinkamai ir sąžiningai, paskolos davėjas perduoda paskolos gavėjui nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą bei mokėti palūkanas, jei paskolos sutartis nenumato ko kita (LR CK 6.870 straipsnio 1 dalis). CK 6.873 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta paskolos gavėjo pareiga grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Tuo atveju, kai paskolos dalykas yra pinigų suma, paskolos gavėjas privalo grąžinti tik nominalią sumą, neatsižvelgiant į piniginio vieneto vertės pasikeitimus, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.873 straipsnio 6 dalis).

Byloje esanti 2003 m. vasario 14 d. paskolos sutartis (b.l. 8, 59) patvirtina, kad šios sutarties pagrindu atsakovas pasiskolino iš apelianto 10 000 USD arba oficialiu santykiu 32 013 Lt, kuriuos įsipareigojo grąžinti iki 2003 m. liepos 1 d. Paskola buvo suteikta su 6 procentų dydžio metinėmis palūkanomis, mokėtinomis kiekvieną mėnesį po 50 USD. Ginčo dėl to, jog pagal minėtą sutartį atsakovas gavo paskolos sumą, nekyla. Apelianto teigimu, atsakovas yra skolingas pagal minėtą sutartį, kadangi visos suteiktos paskolos sumos jam iki šiol nėra grąžinęs, o taip pat nėra sumokėjęs pagal sutartį numatytų palūkanų. Sprendžiant dėl tinkamo šios paskolos sutarties įvykdymo, svarbu ne tik įvertinti aplinkybes, susijusias su šios paskolos grąžinimu, bet ir nustatyti valiutą, kuria remiantis sutarties nuostatomis turėjo būti grąžinta paskolos suma.

Kaip jau buvo nurodyta, apeliacinės instancijos teismas dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su 2001 m. sausio 22 d. paskolos sutarties tinkamu įvykdymu nepasisako, kadangi jokio reikalavimo iš šios sutarties apeliantas nebuvo pareiškęs. Atsižvelgiant į tai, jog civilinėje byloje buvo nagrinėjamas klausimas dėl skolos pagal 2003 m. vasario 14 d. paskolos sutartį priteisimo, nepagrįstu laikytinas apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nesprendė klausimo dėl 2001 m. sausio 22 d. paskolos sutarties tinkamo įvykdymo, dėl to aiškiai nepasisakė ir iš esmės neišsprendė kilusio ginčo. Kadangi ieškovas reikalavimą reiškė tik dėl skolos pagal 2003m. vasario 14 d. paskolos sutartį priteisimo, teismui nusprendus, kad atsakovas pagal minėtą sutartį savo prievoles įvykdė tinkamai, teismas neturėjo teisės nesant ieškinio reikalavimo savo iniciatyva pasisakyti ir dėl 2001 m. sausio 22 d. sutarties tinkamo įvykdymo.

Apeliaciniame skunde iš esmės yra ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažinti 2004 m. rugsėjo 7 d. paskolos gavėjo apeliantui sumokėtus 10 000 Lt prievolės pagal 2003 m. vasario 14 d. paskolos sutartį įvykdymui. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad apeliantas nepagrįstai minėtą sumokėtą sumą laiko užskaityta prievolės pagal 2001 m. sausio 22 d. paskolos sutartį įvykdymui. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, mano pirmosios instancijos teismą teisingai nusprendus, kad 2004 m. rugsėjo 7d. sumokėta 10 000 Lt suma buvo skirta prievolės pagal 2003 m. vasario 14 d. paskolos sutartį įvykdymui. CPK 185 straipsnyje numatyta, kad teismas byloje esančius įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus kodekse numatytus atvejus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius duomenis apie 2004 m. rugsėjo 7 d. sumokėtos grąžintinos sumos užskaitymą pagal 2003 m. vasario 14 d. paskolos sutartį ir pagrįstai nusprendė, kad byloje esantys duomenys paneigia ieškovo nurodytą aplinkybę dėl minėtos sumos užskaitymo pagal 2001 m. sausio 22 d. paskolos sutartį.

Apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad apeliantas 2004 m. rugsėjo 7 d. sumokėtą grąžintiną sumą užskaitė kaip 2001 m. sausio 22 d. paskolos sutarties įvykdymą ir dėl to pagal 2003m. vasario 14 d. paskolos sutartį atsakovas yra skolingas net 12 013 Lt yra nepagrįsti, neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, o toks minėtos grąžintinos sumos užskaitymo vertinimas suteiktų nepagrįstą pranašumą ir galimybę pasipelnyti iš atsakovo. Nors teismas nevertina 2001 m. sausio 22 d. paskolos sutarties tinkamo įvykdymo, tačiau pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su 2004 m. rugsėjo 7 d. atliktos įmokos užskaitymu pagal minėtą sutartį, sprendžia, jog apeliantas, reikšdamas ieškinį, aplinkybes, susijusias su minėta įmoka, nurodė priešingai anksčiau jo išreikštai ir byloje esančiai nustatytai pozicijai.

Apeliaciniame skunde remiamasi CK 6.55 straipsnio, reglamentuojančio įmokų paskirstymą, kai yra kelios skolos, nuostatomis. Minėtame straipsnyje nurodyta, kad skolininkas, privalantis grąžinti tam pačiam kreditoriui kelias tos pačios rūšies skolas, mokėdamas gali pareikšti, kurią skolą jis grąžina. Tuo atveju, jei skolininkas nepareiškia, kokiai prievolei įvykdyti skiria įmoką ir nėra kitokio šalių susitarimo, laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimo terminas yra suėjęs. Kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, ir nė viena iš jų nėra užtikrinta, laikoma, kad grąžinta seniausia skola. Būtent minėta nuostata remiasi apeliantas tiek ieškinyje, tiek ir apeliaciniame skunde nurodydamas 2004 m. rugsėjo 7 d. sumokėto sumos užskaitymą prievolei pagal 2001 m. sausio 22 d. paskolos sutartį įvykdyti. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog minėtame straipsnyje įtvirtintos nuostatos yra dispozityvios, kadangi skolininkui yra suteikiama teisė pačiam pareikšti, kokią skolą jis būtent grąžina. Nuostata, kuria remiasi apeliantas, yra taikoma tik tokiu atveju, jei skolininkas nebūtų pareiškęs savo pozicijos dėl sumokėtos įmokos ar nebūtų jokio kito šalių susitarimo. Atsakovo teigimu, jis yra įvykdęs ir 2001 m. sausio 22 d. sutartį, dėl ko pasitvirtinus nurodytoms aplinkybėms pirmiau nurodytos teisės normos taikymas šiuo atveju būtų neaktualus, tačiau byloje nesant konstatuoto fakto dėl minėtos sutarties tinkamo įvykdymo ir šio klausimo nesant ieškovo reikalavimo pirmosios instancijos teismui nesprendus, klausimas dėl 2004 m. rugsėjo 7 d. sumokėtos įmokos spręstinas ne tik atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, bet ir vadovaujantis minėta CK nuostata.

2003 m. vasario 14 d. sutartyje yra paskolos davėjo, t. y. apelianto padaryti įrašai, jog 2004m. balandžio mėnesį grąžinta 10 000 Lt, liko 22 013 Lt, taip pat palūkanos ir delspinigiai (nors sutartyje netesybos nenumatytos), taip pat įrašas, kad 2004 metais atiduota 10 000 Lt, liko 12013Lt, palūkanos ir delspinigiai, bei įrašas, kad 2004 m. rugsėjo 7 d. (per laidotuves) atiduota 10 000 Lt. Sutiktina su apelianto teigimu, kad jis minėtus įrašus darėsi sau, todėl jam ir taip žinomų aplinkybių neužrašinėjo, tačiau, atsižvelgiant į kitų įrašų detalumą, spręstina, kad apeliantas pakankamai detaliai ir aiškiai fiksavo visas su paskolos grąžinimu susijusias aplinkybes. Tuo tarpu atsakovo teismui pateiktoje 2003 m. vasario 14 d. paskolos sutartyje (b.l. 40, 59) yra konkrečiai nurodyta ir apelianto ranka parašyta, kad jis atitinkamai 2004 m. balandžio 20 d. ir 2004 m. birželio 21 d. gavo iš atsakovo po 10 000 Lt, t. y. iš viso 20 000 Lt, o taip pat įrašas atsakovo ranka, kad 2004 m. rugsėjo 7 d. yra grąžinta dar 10 000 Lt paskolos. Pažymėtina, kad po šiuo įrašu yra apelianto parašas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pinigų gavimo fakto nurodytas ne ant pačios paskolos sutarties, o ant vėlesnės tarp šalių sudarytos sutarties negali būti traktuojamas vienareikšmiškai kaip atsakovo pareiškimas mokėti pagal antrąją paskolos sutartį, kadangi tai yra tik pinigų gavimo fakto, bet ne kitokių aplinkybių patvirtinimas. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visas bylos aplinkybes, nesutinka. Pažymėtina, kad, apelianto teigimu, net ir nesant visiškai grąžintai paskolos sumai pagal 2001 m. sausio 22 d. paskolos sutartį, 2004 m. balandžio 20d. ir 2004 m. birželio 21 d. atsakovo sumokėtos įmokos esant šalių susitarimui buvo užskaitytos kaip skolos pagal 2003 m. vasario 14 d. paskolos sutartį grąžinimas. Pažymėtina, kad civilinėje byloje jokių duomenų apie buvusį šalių susitarimą dėl sumokėtų įmokų paskirstymo, išskyrus įrašus apie minėtų įmokų sumokėjimą 2003 m. vasario 14 d. paskolos sutartyje, nėra. Apelianto teigimu, dėl 2004 m. rugsėjo 7 d. sumokėtos įmokos paskirstymo jokio rašytinio šalių susitarimo ar pareiškimo dėl kitokio prievolių įvykdymo eiliškumo nebuvo, tačiau, kaip jau buvo nurodyta, ir dėl pirmųjų 2 įmokų paskirstymo jokio rašytinio šalių susitarimo, išskyrus įrašus 2003 m. vasario 14 d. paskolos sutartyje apie minėtų įmokų gavimą, nebuvo. Esant nurodytoms aplinkybėms, kaip tik manytina, kad įrašas apie pinigų gavimo faktą būtent 2003 m. vasario 14 d. sutartyje kaip tik ir patvirtina buvus šalių susitarimą nurodytą pinigų sumą laikyti įmoka pagal minėtą sutartį suteiktos paskolos grąžinimui. Be to, pažymėtina, kad minėtas įrašas yra padarytas paties atsakovo, o po juo yra tik apelianto parašas, todėl kaip tik manytina, kad tokio įrašo padarymas laikytinas konkrečiu ir aiškiai išreikštu atsakovo pareiškimu dėl šios įmokos skyrimo prievolei pagal 2003 m. vasario 14 d. paskolos sutartį įvykdyti. Kaip jau buvo nurodyta, teisė pasirinkti įmokos priskyrimą vienai ar kitai prievolei įvykdyti yra suteikiama būtent skolininkui, o ne kreditoriui. Atkeiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas teigia esąs įvykdęs savo prievoles pagal 2001 m. sausio 22 d. sutartį, todėl esant jo tokiai pozicijai, jis 2004 m. rugsėjo 7 d. įmoką mokėjo tik vykdydamas savo prievolę pagal 2003 m. vasario 14 d. paskolos sutartį, kas taip pat gali būti pripažintina aiškiai išreikštu skolininko pasirinkimu dėl įmokos paskirstymo.

Be to, byloje esantys įrodymai patvirtina ir paties apelianto išreikštą poziciją dėl to, kad 2004 m. rugsėjo 7 d. sumokėta įmoka būtų skirta paskolai pagal 2003 m. vasario 14 d. sutartį grąžinti. 2011 m. gegužės 12 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-400-221/2011 (b.l. 9-15) prievolė J. A. S. pagal 2001 m. sausio 22 d. ir 2003 m. vasario 14 d. paskolos sutartis pripažinta asmenine A. R. prievole. Minėtoje byloje apeliantas, būdamas A. R. kreditoriumi, savarankiškų reikalavimų nepareiškė, todėl teismas sprendė tik dėl prievolės pobūdžio, bet ne dėl reikalavimo pagrįstumo ir konkrečios priteistinos sumos dydžio. Apeliaciniame skunde dėl minėto teismo sprendimo apeliantas yra nurodęs, jog pagal 2001 m. sausio 22 d. sutartį atsakovas jam nėra grąžinęs 10 000 Lt, pripažįsta, kad pagal 2003 m. vasario 14 d. sutartį yra grąžinta iš viso 30 000 Lt (b.l. 20, antroji pusė), todėl apelianto ieškinio, o kartu ir apeliacinio skundo pateikimas, nurodant, jog jis pripažįsta visiškai įvykdyta 2001 m. sausio 22 d. paskolos sutartį, yra laikytinas nesąžiningu elgesiu, siekiu galimai palankesnėmis paskolos sutarties sąlygomis neteisėtai ir nepagrįstai praturtėti atsakovo sąskaita. Nustatyta, kad atsiliepime į patikslintą priešieškinį civilinėje byloje Nr. 2-580-221/2010 (b.l. 55) ieškovas, byloje buvęs trečiuoju asmeniu, nurodė, kad pagal 2001 m. sausio 22 d. paskolos sutartį A. R. buvo pasiskolinęs 20 000 Lt ir iki šiol yra grąžinęs tik 10 000 Lt. Taip pat atsiliepime į patikslintą priešieškinį (b.l. 56) nurodyta, kad pagal 2003 m. vasario 14 d. sutartį A. R. yra grąžinęs 30 000 Lt, nors likusios skolos sumos ir palūkanų nėra sumokėjęs. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad anksčiau apeliantas 2004 m. rugsėjo 7 d. sumokėtą įmoką priskirdavo prievolės pagal 2003 m. vasario 14 d. sutartį įvykdymui, tačiau ieškinyje ir apeliaciniame skunde nurodytą aplinkybę jau vertina priešingai. Toks apelianto elgesys laikytinas nesąžiningu, pažeidžiančiu teisinio tikrumo ir apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių principą, kadangi, iš pradžių teigiant minėtą įmoką esant skirtą prievolei pagal 2003 m. vasario 14 d. paskolos sutartį įvykdyti, o vėliau jau reiškiant ieškinį ir nurodant priešingas aplinkybes, pažeidžiamos atsakovo teisės.

Taigi, nors pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrašo apie 2004 m. rugsėjo 7 d. sumokėtos įmokos užskaitymą pagal 201 m. sausio 22 d. paskolos sutartį nebuvimą vertino kaip faktą, patvirtinant įminėtos įmokos priskyrimą prievolei pagal 2003 m. vasario 14 d. paskolos sutartį įvykdyti, tačiau iš esmės padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą dėl minėtos įmokos priskyrimo prievolei pagal 2003 m. vasario 14 d. paskolos sutartį įvykdyti. Kitoks nurodytų aplinkybių vertinimas, atsižvelgiant į visas pirmiau nurodytas aplinkybes, pažeistų protingumo ir teisingumo principus. Net ir ta aplinkybė, kad pinigai buvo grąžinti esant tam tikroms ypatingoms aplinkybėms, t. y. laidotuvių metu, neleidžia manyti, jog apeliantas, taip atidžiai ir tiksliai žymėdamas visų įmokų pagal paskolos sutartis vykdymą, būtų netinkamai nurodęs apie sumokėtos įmokos pagal paskolos sutartis priskyrimą vienai iš prievolių įvykdyti.

Taigi pripažinus, jog pirmosios instancijos teismas, net ir netinkamai vertinęs įrašo apie įmokos priskyrimą vienai iš prievolių įvykdyti nebuvimą, pagrįstai sprendė, kad 2004 m. rugsėjo 7d. sumokėta įmoka pagrįstai pripažinta skirta prievolei pagal 2003 m. vasario 14 d. paskolos sutartį įvykdyti, spręstina, ar atsakovas visa apimtimi ir tinkamai yra įvykdęs savo prievoles pagal 2003 m. vasario 14 d. paskolos sutartį. Kaip jau buvo nurodyta, sprendžiant prievolių pagal minėtą sutartį įvykdymą būtina nustatyti ir tai, kokia valiuta suteikta paskola turėjo būti grąžinta, kadangi atsakovas teigia, jog net ir grąžindamas paskolos sumą litais, atsižvelgiant į tai, kad lito ir JAV dolerio santykis paskolos grąžinimo metu buvo pasikeitęs, jis grąžino ne tik visą paskolos sumą, bet ir pagal sutartį mokėtinas palūkanas, kadangi paskola buvo suteikta JAV doleriais, todėl ir turėtų būti grąžinama skaičiuojant jais. Apelianto teigimu, 2003 m. vasario 14 d. sutartyje buvo aiškiai nurodyta, kad ieškovas skolina atsakovui 10 000 USD, kas atitinka 32 013 Lt, todėl teismas nepagrįstai neįvertino, kad valiutos nuvertėjimas neatleidžia atsakovo nuo pareigos grąžinti visą paskolos sumą bei mokėti palūkanas pagal sutartį. Ta aplinkybė, kad paskolos sutartyje skolinamos sumos atitikmuo buvo nurodytas litais, o atsakovo atsiskaitymai buvo vykdomi taip pat tik litais, leidžia sprendžiant klausimą dėl prievolės įvykdymo tinkamumo neatsižvelgti į valiutos kurso svyravimus.

CK 6.36 straipsnyje, reglamentuojančiame piniginių prievolių valiutą nurodyta, kad piniginės prievolės turi būti išreiškiamos ir apmokamos valiuta, kuri pagal galiojančius įstatymus yra teisėta atsiskaitymo priemonė Lietuvos Respublikoje. Minėtame straipsnyje taip pat reglamentuota situacija, kai, esant praleistam prievolių įvykdymo terminui ir dėl valiutų kurso pasikeitimo esant valiutos nuvertėjimui, skolininkas privalo sumokėti kreditoriui valiutos kurso, buvusio prievolės įvykdymo termino suėjimo metu ir mokėjimo metu esančio kurso skirtumą, kuria ir remiasi apeliantas teigdamas, kad atsakovas negali būti atleistas nuo prievolės tinkamo įvykdymo esant valiutos nuvertėjimui. Tačiau pirmiau paminėta nuostata negali būti taikoma, jei piniginė prievolė yra išreikšta valiuta, kuri nelaikoma teisėta atsiskaitymo priemone Lietuvos Respublikoje.

Pažymėtina, kad kaip jau buvo nurodyta, paskolos sutartyje nurodyta, jog skolinama 10000USD suma, kuri pagal oficialų lito ir JAV dolerio santykį paskolos sutarties sudarymo dieną buvo 32 013 Lt. Atsakovo teigimu, nors jis paskolos sumą grąžino litais, esant apelianto sutikimui, tačiau paskolos sumą jis turėjo grąžinti tokią, kokia numatyta sutartyje, t. y. konkrečiai 10 000USD. Sprendžiant dėl to, kokia valiuta turėjo būti atliekami mokėjimai, pažymėtina, jog likusioje paskolos sutartyje nėra minimi jokie atsiskaitymai ar mokėjimai litais, o visur konkrečios sumos įvardintos JAV doleriais. Pažymėtina, jog skaičiuojant mokėtinas palūkanas suma, nuo kurios jos skaičiuojamos, taip pat nurodyta USD, mokėtinos palūkanos kas mėnesį taip pat nurodytos USD, o be to, sutartyje yra sąlyga, kad paskolintą sumą – 10 000 USD paskolos gavėjas A. R. privalo grąžinti iki 2003 m. liepos 1 d. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, taip pat į byloje nustatytą faktą, kad paskolos suma buvo suteikta JAV doleriais, nepaisant to, kad paskolos suma grąžinta litais, laikytina, jog prievolė grąžinti paskolos sumą pagal minėtą paskolos sutartį buvo išreikšta JAV doleriais. Taigi susitarimas dėl grąžintinos paskolos sumos yra išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai, numatant paskolos gavėjo pareigą grąžinti paskolos sumą užsienio valiuta, t. y. JAV doleriais, nors sąlyga dėl suteiktinos paskolos ir gali suteikti prielaidų vertinti susitarimą dėl pinginės prievolės valiutos kitaip. Remiantis Lietuvos Respublikos pinigų įstatymo 1 straipsniu, teisėta atsiskaitymų priemonė Lietuvoje yra litas, tačiau šalys savo tarpusavio susitarimu piniginės prievolės valiuta pasirinko JAV dolerį. Kadangi pagal paskolos sutartį paskola buvo suteikta grynaisiais pinigais, negalima laikyti, jog piniginė prievolė pagal paskolos sutartį buvo išreikšta teisėta atsiskaitymo priemone Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, laikytina, jog CK 6.36 straipsnio 5 dalies nuostatos šiuo atveju negali būti taikomos, todėl remiantis CK 6.873 straipsnio 6 dalimi paskolos gavėjas, t. y. atsakovas privalėjo grąžinti apeliantui nominalią sumą, neatsižvelgiant į piniginio vieneto vertės pasikeitimus, kadangi šalių sudaryta sutartis nenustatė ko kita. Remiantis atsakovo teismui pateiktais duomenimis apie lito ir JAV dolerio santykį paskolos grąžinimo metu nustatyta, kad atsakovas yra sumokėjęs iš viso 10 458 USD, todėl pagrįstai spręstina, jog atsakovas visą paskolos sumą pagal 2003 m. vasario 14 d. paskolos sutartį yra grąžinęs. Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas apeliacinio skundo argumentas, kad net ir tuo atveju, jei paskutinioji 10 000 Lt suma, sumokėta 2004 m. rugsėjo 7 d., nebūtų užskaityta už seniausiąją skolą, vis tiek pagal 2003 m. vasario 14 d. paskolos sutartį likusi negrąžinta paskolos suma yra 2 013 Lt. Atsakovas pagal paskolos sutartį privalėjo grąžinti tik nominalią paskolos sumą t. y. tik 10 000 USD, todėl vykdant sutartį nors ir litais, tačiau grąžinus iš viso 10 458 USD, laikytina, kad atsakovas tinkamai įvykdė paskolos sutartį dalyje dėl paskolos sumos grąžinimo.

Sprendžiant klausimą dėl visiško prievolės pagal 2003 m. vasario 14 d. paskolos sutartį įvykdymo, būtina nustatyti, ar atsakovas sumokėjo ir visas kitas mokėtinas pagal sutartį sumas. Kaip jau buvo nurodyta, pagal sutartį paskolos gavėjas įsipareigojo mokėti kas mėnesį 50 USD palūkanas už suteiktą paskolos sumą. Kadangi laikytina, jog paskolos suma visiškai grąžinta 2004m. rugsėjo 7 d., spręstina, jog atsakovas už suteiktą paskolą pagal sutarties nuostatas turėjo sumokėti iš viso 19*50 USD = 950 USD sutartinių palūkanų. Kadangi atsakovas iš viso pagal 2003m. vasario 14 d. paskolos sutartį yra sumokėjęs 10 458 USD, laikytina, kad atsakovas yra skolingas apeliantui 492 USD. Remiantis CK 6.36 straipsnio 4 dalimi ir atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo dieną esantį oficialių lito ir JAV dolerio santykį, skelbiamą Lietuvos Banko interneto svetainėje adresu http://www.lb.lt/exchange/default.asp laikytina, kad apeliantui atsakovas yra likęs skolingas 1 270,34 Lt mokėtinų palūkanų pagal sutartį. Tačiau atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį ir reikalavimui dėl palūkanų priteisimo, pirmosios instancijos teismas prašymą tenkino ir ieškinį šioje dalyje taip pat atmetė.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai pritaikė ieškinio senatį dalyje dėl palūkanų priteisimo, kadangi teismas galimai suklydo dėl palūkanų rūšių. Teigiama, kad šalių sudarytoje 2003 m. vasario 14 d. paskolos sutartyje šalys susitarė dėl 6 procentų dydžio mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų mokėjimo iki sutarties termino pabaigos, todėl sutartinių palūkanų nesumokėjimas yra sutartinės prievolės nevykdymas, tolygus pačios paskolos nemokėjimui ir senaties terminas šiuo atveju turėtų būti taikomas toks pats, kaip ir negrąžintai paskolai. Todėl teismas nepagrįstai nepriteisė pagal sutartį nei karto atsakovo nemokėtas sutartines palūkanas – iš viso 720 Lt. su šiuo apeliacinio skundo argumentu nėra pagrindo sutikti, kadangi, kaip matyti iš 2003 m. vasario 14 d. paskolos sutarties nuostatų, 6 procentų dydžio arba kas mėnesį mokėtinos 50USD palūkanos buvo numatytos ne iki sutarties termino pabaigos (tokios nuostatos sutartyje nėra), bet net ką ir patvirtina apeliacinio skundo reikalavimas dėl 3 603,90 Lt dydžio palūkanų priteisimo, iki visiškos paskolos sumos grąžinimo. Esant nurodytoms aplinkybėms, laikant, kad paskolos suma buvo grąžinta 2004 m. rugsėjo 7 d., pirmosios instancijos teismas dalyje dėl reikalavimo dėl palūkanų priteisimo pagrįstai vadovavosi CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nurodytu sutrumpintu ieškinio senaties terminu ir jį taikė, atmesdamas ieškinį dalyje dėl palūkanų priteisimo. Kiti apeliacinio skundo argumentai, susiję su ieškinio senaties termino taikymu dalyje dėl palūkanų priteisimo, atsižvelgiant į tai, kad paskola buvo grąžinta 2004 m. rugsėjo 7 d., laikytini nereikšmingais teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui ir dėl jų išsamiai nepasisakytina. Laikant, jog atsakovas prievolę pagal 2003 m. vasario 14 d. paskolos sutartį yra įvykdęs tinkamai 2004 m. rugsėjo 7 d., apeliacinio skundo argumentai dėl ieškinio senaties taikymo dėl priteistinų pagal sutartį mokėtinų palūkanų yra nereikšmingi, kadangi pagal sutartį mokėtinos palūkanos skaičiuotinos tik iki 2004 m. rugsėjo 7 d. Taip pat nepasisakytina ir dėl apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentų, susijusių su ieškinio senaties termino taikymu dalyje dėl pagrindinės paskolos sumos priteisimo, kadangi, kaip jau buvo nurodyta, klausimas dėl 2001 m. sausio 22 d. paskolos sutarties tinkamo įvykdymo byloje nespręstinas, o paskola pagal 2003 m. vasario 14 d. sutartį yra grąžinta.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių esminės reikšmės skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nepasisakytina.

Atsižvelgiant į visas pirmiau nurodytas aplinkybes, laikytina, kad nors pirmosios instancijos teismas tam tikras aplinkybes dėl 2004 m. rugsėjo 7 d. sumokėtos įmokos priskyrimo prievolei pagal 2003 m. vasario 14 d. paskolos sutartį įvykdyti aiškino netinkamai, tačiau priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Nustatyti pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti netikslumai nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, šalių argumentus ir motyvus dėl tinkamo paskolos sutarties įvykdymo ir pagrįstai konstatavo, kad paskolos suma pagal 2003 m. vasario 14 d. paskolos sutartį buvo grąžinta 2004 m. rugsėjo 7 d. Atsižvelgiant į tai, apeliacinį skundą atsisakytina tenkinti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 8 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.