- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-04-13
- Bylos Nr.
- AN2-65-332/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 4-70-3-00028-2018-5
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Raimundas Jurgaitis
- Pažeidėjas
- S. V.
- Nukentėjusysis
- A. B.
- Advokatai
- Virgilijus Januška
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Raimundas Jurgaitis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens S. V. įgalioto atstovo E. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018-02-13 nutarimo, kuriuo S. V. pripažintas kaltu dėl administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 423 straipsnio 2 dalyje ir jam skirta administracinė nuobauda - 150 Eur bauda. Priteista nukentėjusiajam A. B. iš S. V. 300 Eur advokato paslaugoms sumokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018-02-13 nutarimu S. V. pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau - Lietuvos Respublikos ANK) 423 straipsnio 2 dalį nubaustas už tai, kad jis, vairuodamas automobilį „RENAULT ESPACE“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) 2017-11-16 16.56 val. (duomenys neskelbtini) g., (duomenys neskelbtini), važiuodamas (duomenys neskelbtini) gatve antra eismo juosta, nesilaikė būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų kitiems eismo dalyviams: artėdamas prie pėsčiųjų perėjos, nesulėtino važiavimo greičio, neįsitikino, kad tai daryti saugu, kai prieš pėsčiųjų perėją, pirma eismo juosta važiuojantis vairuotojas sustojo, kliudė bei sužalojo pėsčiųjų perėja ėjusį mažametį A. B., kuriam buvo nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas (specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini)), tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET ) 4, 5, 6, 9, 24, 31 punktus.
Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui administracinėn atsakomybėn patraukto asmens S. V. įgaliotas atstovas E. V. prašo panaikinti apylinkės teismo nutarimą administracinio nusižengimo byloje ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde E. V. nurodo, kad nors teismas nustatė, jog S. V., artėdamas prie pėsčiųjų perėjos, nesulėtino greičio, kaip to reikalauja KET, tam nėra jokio faktinio pagrindo. Nei vienas iš apklaustų liudytojų nenurodė matęs artėjančio S. V. automobilio ir kokiu greičiu jis galėjo judėti artėjant prie perėjos. Kitų įrodymų, galinčių patvirtinti šią teismo poziciją, nėra. Pats S. V. apklausiamas nurodė, kad žino KET 30 punkto nuostatas ir sulėtino judėjimo greitį, artėdamas prie perėjos. Tą patvirtina ir nesunkūs eismo įvykio padariniai: nukentėjusiojo sužalojimai nežymūs, automobilis apgadintas taip pat nežymiai. Nors administracinio nusižengimo protokole šis KET punktas nepaminėtas, teismas skundžiamame nutarime šio punkto turinį akcentuoja kaip esminį dėl įvykusio pažeidimo. Apelianto nuomone, teismas galėjo peržengti savo kompetencijos ribas, taip pat pažeisti teisę į gynybą, kadangi protokolą surašiusi institucija neprašė asmens traukti atsakomybėn, remdamasi šiuo KET punktu, gynybai buvo ruošiamasi, atsižvelgiant į protokole išvardintus punktus.
Apeliantas pažymi, kad teismas neįvertino jo pateiktų argumentų dėl teisinio kazuso. Skundžiamame nutarime yra teigiama: „atstovas teigė, kad nebuvo reikšmingo priežastinio ryšio, įvyko kazusas“, tačiau šie teismo teiginiai neatitinka tikrovės, nes jis (E. V.) bylos nagrinėjimo metu laikėsi visiškai priešingos pozicijos, kad priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių yra (KET 31 p. pažeidimas faktiškai yra įvykęs), bet nėra subjektyviosios pusės požymio - kaltės. Tai, apelianto nuomone, parodo, kad teismas galėjo neįsigilinti į teisinio kazuso turinį. Teisinis kazusas šioje situacijoje įvyko dėl KET 31 p., kuris nurodo, kad jeigu prieš pėsčiųjų perėją sustojo transporto priemonė, ta pačia kryptimi važiuojantis vairuotojas privalo sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinęs, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam jis galėtų sutrukdyti arba sukelti pavojų. Nagrinėjamu atveju S. V. artėjant prie perėjos, autobuso vairuotojas V. P. pajudėjo iš stotelės, kuri yra prieš pat sankryžą, už kurios yra perėja, ir iškart sustojo, kad praleistų nukentėjusįjį. Tuo metu, remiantis KET 31 p., S. V., važiuojančiam antrąja eismo juosta, atsirado pareiga taip pat sustoti prieš perėją, tačiau tuo metu jis jau buvo per arti perėjos, kad techniškai tai būtų įmanoma padaryti. Tai patvirtina liudytojos I. V. parodymai, kuri teigė prieš pat eismo įvykį nemačiusi automobilio „Renault Espace“, vairuojamo S. V., mačiusi tik autobusą, kuris sustojo praleisti nukentėjusįjį. Tuo metu S. V. jau galėjo būti susigretinęs su autobusu ir iki perėjos tuo momentu jam galėjo būti likę tik keleto metrų atstumas. Nukentėjusysis staiga išbėgo į perėją, kai S. V., kad ir sulėtinęs greitį, kaip to reikalauja KET 30 p., bet jau buvo įvažiavęs į perėją, todėl visiškai sustoti jam nebebuvo galimybės. Apeliantas mano, kad dėl šių aplinkybių ši situacija vertintina kaip teisinis kazusas, esant pažeidimo objektyviesiems požymiams, bet nesant subjektyviosios pusės požymio – kaltės.
Apeliantas taip pat nesutinka su teismo sprendimu priteisti nukentėjusiajam 300 eurų advokato paslaugoms sumokėti. Mano, kad teismas, priteisdamas šias išlaidas, neatsižvelgė į S. V. turtinę padėtį. Teigia, kad S. V., dirbdamas (duomenys neskelbtini) autobusų parke, gauna ženkliai mažesnį nei minimalus atlyginimas. Be to, teismas rėmėsi tik baudžiamųjų bylų teismine praktika, kurios yra sudėtingos ir kuriose priteisiamos sumos gali būti ženkliai didesnės negu nesudėtingose administracinių nusižengimų bylose. Tai neatitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į administracinėn atsakomybėn patraukto asmens S. V. įgalioto atstovo E. V. apeliacinį skundą Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo skyriaus viršininkas Lorenas Dainauskas prašo Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018-02-13 nutarimą palikti nepakeistą ir S. V. atstovo E. V. apeliacinio skundo netenkinti. Atsiliepime nurodoma, kad Šiaulių apylinkės teismas, nagrinėdamas bylą, nustatė visas objektyvias bei subjektyvias aplinkybes, kurios buvo reikšmingos teisingam bylos išsprendimui, tinkamai ištyrė visus byloje surinktus įrodymus ir pats aktyviai dalyvavo juos renkant.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos ANK 652 str. 1 d.).
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ANK 5 straipsnio 1 dalimi, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Neabejotina, kad asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos ANK ypatingoje dalyje, sudėtis. Taigi, administracinio nusižengimo sudėtis yra būtinas pagrindas juridiškai kvalifikuoti veiką kaip administracinį nusižengimą ir jo kaltininką patraukti administracinėn atsakomybėn. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ANK 569 straipsnio nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Remiantis komentuojamo straipsnio 4 dalimi, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas.
Kaip jau minėta, skundžiamu Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018-02-13 nutarimu S. V. pagal Lietuvos Respublikos ANK 423 straipsnio 2 dalį nubaustas už tai, kad jis, vairuodamas automobilį ir važiuodamas gatve antra eismo juosta, artėdamas prie pėsčiųjų perėjos, nesulėtino važiavimo greičio, neįsitikino, kad tai daryti saugu, kai prieš pėsčiųjų perėją, pirma eismo juosta važiuojantis vairuotojas sustojo, kliudė bei sužalojo pėsčiųjų perėja ėjusį mažametį, kuriam buvo nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Iš apeliacinio skundo motyvų matyti, jog administracinėn atsakomybėn patraukto S. V. įgaliotas atstovas E. V. nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl S. V. kaltės padarius jam inkriminuotą administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos ANK 423 straipsnio 2 dalyje. Apeliaciniu skundu prašoma panaikinti apylinkės teismo nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs ir įvertinęs byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo išsamiai ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad byloje yra surinkta pakankamai patikimų įrodymų, kurių visuma leidžia daryti išvadą, jog S. V. padarė jam inkriminuojamą administracinį nusižengimą, o pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylą ir joje surinktus įrodymus, padarė motyvuotas ir įrodymais pagrįstas išvadas dėl S. V. kaltės klausimo. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ar išvadomis dėl įrodymų vertinimo, savaime nereiškia, kad buvo padaryti esminiai proceso pažeidimai ar netinkamai pritaikytas įstatymas.
Lietuvos Respublikos ANK 423 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas padarė Kelių eismo taisyklių pažeidimą, sukėlusi nežymų kitų asmenų sveikatos sutrikdymą. Tai, kad S. V. padarė Kelių eismo taisyklių pažeidimą ir sužalojo pėsčiųjų perėja ėjusį mažametį A. B., kuriam buvo nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas, patvirtina byloje esantys ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patikrinti įrodymai: paties S. V. paaiškinimas, liudytojų L. V., V. P., I. V. ir E. K. parodymai, duoti apylinkės teismo posėdžio metu, rašytiniai S. V., L. V., V. P. paaiškinimai (7, 8, 10 b. l.), policijos pareigūnų I. J., R. K. tarnybiniai pranešimai (11, 12 b. l.), specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (15 b. l.), transporto priemonės techninės apžiūros aktas (16 b. l.), fotonuotraukos (59-61 b. l.). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią S. V. kaltę dėl jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos ANK 423 straipsnio 2 dalyje, padarymo, todėl teismas neturi jokio pagrindo jais nesiremti.
S. V. įgaliotas atstovas nesutinka, kad S. V. veiksmuose yra šio administracinio nusižengimo sudėtis, kadangi, apelianto teigimu, byloje nagrinėjamas įvykis vertintinas kaip teisinis kazusas, esant pažeidimo objektyviems požymiams, bet nesant subjektyviosios pusės požymio – kaltės. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos ANK nenumato atsakomybės asmeniui, veikusiam ir Lietuvos Respublikos ANK numatytus padarinius sukėlusiam be kaltės (Lietuvos Respublikos ANK 7 str.). Kazusas (lot. casus) – veiksmas, turintis išorinių teisės pažeidimo požymių, bet neturintis kaltės elemento (tyčios ar neatsargumo). Jei asmuo, darydamas veiką, nesuvokė savo veiksmų pavojingumo, nenumatė padarinių ir neturėjo arba negalėjo jų numatyti, toks psichinis santykis neatitinka nei tyčinės, nei neatsargios kaltės sampratos ir vadinamas kazusu. Taigi administracinė atsakomybė negali kilti padarinius sukėlus be kaltės ir Lietuvos Respublikos ANK negali būti taikomas. Neatsargi kaltė nuo kazuso skiriasi tik pagal valinį kaltės momentą, todėl turi būti motyvuotai ir argumentuotai nustatomas asmens turėjimas ir galėjimas suprasti veikos rizikingumą (pavojingumą) ir numatyti galimus padarinius. Kazuso atveju asmuo nesuvokia daromos veikos pavojingumo, nenumato padarinių kilimo galimybės ir neturi arba negali to numatyti, tačiau padariniai kyla.
Nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, sprendė, kad S. V. padarė jam inkriminuotą administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos ANK 423 straipsnio 2 dalyje, nes teismas nustatė aplinkybes, patvirtinančias, jog S. V. pažeidė KET 31 punkto reikalavimus. Teismas nurodė, kad S. V. turėjo sulėtinti greitį, važiuoti per pėsčiųjų perėją tik įsitikinęs, kad joje nėra pėsčiųjų. Įvertinęs bylos duomenis teismas padarė išvadą, kad S. V. padaryti KET pažeidimai priežastiniu ryšiu susiję su įvykusiu autoįvykiu, dėl kurio mažamečiui nukentėjusiajam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, o S. V. kaltės turinys toks: artėdamas prie pėsčiųjų perėjos jis elgėsi rizikingai – privalėjo sulėtinti greitį, įsitikinti, kad perėjoje nebuvo pėsčiojo A. B., tačiau to nepadarė. Kilsiančią avariją suvokė kaip mažai tikėtiną, vadovavosi lengvabūdišku tikėjimu, kad transporto priemonę pavyks sustabdyti.
KET 9 punkte nustatyta, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. KET 31 punkte nustatyta, kad jeigu prieš pėsčiųjų perėją sustojo transporto priemonė, ta pačia kryptimi važiuojantis vairuotojas privalo sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinęs, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam jis galėtų sutrukdyti arba sukelti pavojų. Jeigu prieš pėsčiųjų perėją transporto priemonė sulėtino greitį, ta pačia kryptimi važiuojantis vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinęs, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam jis galėtų sutrukdyti arba sukelti pavojų. Pažymėtina, kad šių pareigų vairuotojas privalo besąlygiškai laikytis ir negali teisintis, kaip nagrinėjamu atveju teigiama apeliaciniame skunde, kad nukentėjusysis staiga išbėgo į perėją, kuomet S. V., kad ir sulėtinęs greitį, kaip to reikalauja KET 30 punktas, bet jau buvo įvažiavęs į perėją, todėl visiškai sustoti nebebuvo galimybės. Atkreiptinas dėmesys, kad pėsčiųjų perėja yra didesnio pavojingumo zona, todėl artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos vairuotojas privalo sulėtinti greitį, būti itin dėmesingas, atidus ir atsargus, ypač tamsiu paros metu bei esant blogam matomumui, o matydamas, kad pirmojoje eismo juostoje važiavęs automobilis sustojo prieš pėsčiųjų perėją, privalo sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinęs, kad perėjoje nėra pėsčiojo, tačiau to S. V. nagrinėjamu atveju nepadarė (šias aplinkybes S. V. pripažino apklausiamas pirmosios instancijos teisme), nors privalėjo sustoti ir praleisti per pėsčiųjų perėją einantį pėsčiąjį. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad byloje nagrinėjama situacija vertintina kaip kazusas.
Apeliaciniame skunde S. V. įgaliotas atstovas nurodo, kad nors administracinio nusižengimo protokole KET 30 punktas nepaminėtas, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame nutarime šio punkto turinį akcentuoja kaip esminį dėl įvykusio pažeidimo ir taip pažeidė teisę į gynybą, kadangi gynybai buvo ruošiamasi, atsižvelgiant į protokole išvardintus KET punktus. Tačiau apeliantas neteisus, teigdamas, kad apylinkės teismas skundžiamame nutarime iš esmės remiasi KET 30 punkto nuostatomis, nes, kaip matyti iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarimo, teismas, nagrinėdamas S. V. kaltės klausimą cituoja ne KET 30 punkto, o KET 31 punkto, kurio pažeidimas ir buvo inkriminuotas S. V. administracinio nusižengimo protokole, nuostatas, todėl teigti, kad buvo pažeista teisė į gynybą, nėra pagrindo.
Apeliantas taip pat nesutinka su teismo sprendimu priteisti nukentėjusiajam 300 eurų advokato paslaugoms sumokėti. Mano, kad ši suma, atsižvelgiant į S. V. turtinę padėtį, yra per didelė ir neatitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų.
Lietuvos Respublikos ANK 666 straipsnyje nurodyta, kad administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo teisme išlaidoms atlyginti mutatis mutandis taikomos Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nukentėjusiajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Spręsdamas dėl priteistino išlaidų advokato teisinei pagalbai dydžio teismas vertina bylos apimtį, sudėtingumą, proceso trukmę, laikotarpį, kurį advokatas atstovavo nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų interesus, jo indėlį bei aktyvumą procese ir kitas aplinkybes, patvirtinančias ir paneigiančias išlaidų už advokato teisinę pagalbą pagrįstumą.
Byloje pateiktas pinigų priėmimo kvitas, iš kurio matyti, kad nukentėjusiojo A. B. atstovė pagal įstatymą K. B. advokatui Virgilijui Januškai sumokėjo 300 Eur už advokato teisinę pagalbą nagrinėjamoje byloje (58 b. l.). Iš administracinio nusižengimo bylos medžiagos matyti, kad advokatas V. Januška, atstovaudamas nukentėjusįjį A. B., susipažino su bylos medžiaga, aktyviai dalyvavo proceso pirmosios instancijos teisme metu. Nukentėjusiojo A. B. atstovės pagal įstatymą K. B. patirtos išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti yra pagrįstos būtinybe organizuoti nukentėjusiojo mažamečio A. B. teisių gynimą. Įvertinus nukentėjusiojo A. B. atstovės pagal įstatymą K. B. patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, jų pagrįstumą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo priteista suma išlaidoms už advokato pagalbą yra teisinga. Atsižvelgus į apeliacinio skundo argumentus bei administracinio nusižengimo bylos medžiagą apie S. V. turtinę padėtį, apeliacinės instancijos teismas išvados dėl priteistinų išlaidų dydžio nekeičia.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir įvertinęs byloje surinktus duomenis, teismas daro išvadą, kad šioje byloje S. V. kaltė padarius jam inkriminuojamą administracinį nusižengimą visiškai įrodyta, S. V. padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos ANK 423 straipsnio 2 dalį, įvertinus administracinio nusižengimo bylos įrodymus kaip visumą, tenkinti apeliacinį skundą ir panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018-02-13 nutarimą bei S. V. atžvilgiu administracinio nusižengimo teiseną nutraukti nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
palikti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018-02-13 nutarimą administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens S. V. įgalioto atstovo E. V. apeliacinio skundo netenkinti.
Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.