Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje surinktų įrodymų vertinimas – išimtinė teismo teisė ir pareiga. Kiekvienu atskiru atveju teismas, kurio žinioje yra byla, sprendžia klausimą, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą nuosprendį. Nagrinėjamoje byloje teismas įvertino byloje surinktus įrodymus, vadovaudamasis įstatymu bei remdamasis savo vidiniu įsitikinimu, išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių ištyrimu. Įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (paties apelianto paaiškinimus, liudytojų A. M. (sesers) ir V. M. (brolio) parodymus) apkaltinamajame nuosprendyje išdėstyti, kaip to reikalauja BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatos. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis, su jomis sutinka.

Apeliaciniame skunde nuteistasis neigdamas jam inkriminuotų veiksmų apimtį nurodo, kad jis kiek vėliau nuėjo ta kryptimi, kuria nubėgo kiti nuteistieji ir prie pradinės mokyklos, kuri yra tame pačiame pastate kaip ir kultūros namai, pamatęs, kaip V. S. spardo kažkokį gulintį vaikiną, jam taip pat vieną kartą spyrė į nugaros sritį. Daugiau smūgių tam vaikinui nesudavė, nes pamatė, kad jį pažįsta. Teisėjų kolegija pastebi, kad apelianto pateikta įvykio versija nėra nauja, analogišką versiją jis pateikė ir pirmosios instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismas šią nuteistojo versiją išsamiai ištyrė ir pagrįstai įvertino kaip nuteistojo pasirinktą gynybos poziciją. Tokius nuteistojo paaiškinimus paneigia teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti įrodymai: nukentėjusiojo M. P., liudytojų I. B., M. Č., Š. K., R. M., J. J. parodymai, nuteistojo V. S. paaiškinimai bei rašytinė bylos medžiaga. Nukentėjusysis M. P. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu iš esmės davė vienodus ir nuoseklius parodymus bei patvirtino, kad 2010-06-12 su draugais iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) kaimą atvyko aiškintis dėl prieš dieną kilusio konflikto ir ėjo į tuo metu (duomenys neskelbtini) kaime vykusius šokius. Pasibaigus šokiams jam su draugais stovint prie skelbimų lentos, pamatė atbėgančius visus tris nuteistuosius, kurių vienas su savimi turėjo lentą. Atsisuko į draugus ir iš nugaros pusės gavo smūgį į galvą, po kurio be sąmonės nukrito ant žemės. Kažkiek juto, kaip jį spardė iš abiejų pusių. Kai atsikėlė aplinkui jau nieko nebebuvo. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam smūgį medine lazda į pakaušio sritį, padarant muštinę žaizdą pakaušyje – nežymų sveikatos sutrikdymą (specialisto išvada Nr. G 1285/10(05)), sudavė pirmas prie jo pribėgęs G. K., kuris po šio smūgio sudavimo nuo nukentėjusiojo atsitraukė toliau nusivydamas kitus su nukentėjusiuoju buvusius ir spėjusius pabėgti asmenis. Nukentėjusiajam po G. K. medine lazda į pakaušio sritį suduoto smūgio nukritus ant šaligatvio, prie jo pribėgo V. S. ir M. M.. Nuteistasis V. S., kuris kaltu pripažino visiškai, paaiškino, kad sužinoję, jog (duomenys neskelbtini) stovi toliau nuo kultūros namų, ant takelio, visi pradėjo link jų bėgti. Jiems bėgant link (duomenys neskelbtini), pastarieji ėmė nuo jų bėgti. Pribėgęs prie nuo jų nespėjusio pabėgti nukentėjusiojo M. P., kuris tuo metu kėlėsi nuo žemės, ėmė jį spardyti. Jam nukentėjusiajam 3-4 kartus spyrus į galvą, prie jo prisijungė M. M., kuris taip pat ėmė spardyti nukentėjusįjį, jam suduodamas smūgius į galvos sritį. Su M. M. M. P. spardė iš abiejų pusių, jam į galvą spyrė nuo 5 iki 10 smūgių, M. M. smūgių sudavė mažiau. Jis buvo pakėlęs M. P. galvą už plaukų, tuo metu M. M. galėjo spirti nukentėjusiajam. Nuteistojo V. S. parodymai buvo išsamūs ir nuoseklūs viso proceso metu, todėl netikėti jais kolegija neturi pagrindo. Be to, juos vienu ar kitu aspektu pagrindžia ir kiti bylos įrodymai. Liudytoja I. B. parodė, kad matė, kaip V. S. ir M. M. spardė gulintį M. P., kiekvienas jų nukentėjusiajam suduodamas nemažiau trijų smūgių. Liudytoja M. Č. parodė, kad matė kaip M. M. nukentėjusiajam spyrė ne mažiau 8 smūgių, tik neatsimena, į kokias kūno vietas. Liudytojas J. J. parodė, kad iš I. B. sužinojo, jog M. M. ir V. S. iš abiejų šonų spardė gulintį nukentėjusįjį M. P.. Liudytojai Š. K. ir R. M. tvirtino iš V. S. sužinoję, kad jam pakėlus M. P. galvą už plaukų, M. M. nukentėjusiajam spyrė tiesiai į veidą. Netikėti tokiais nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, taip pat nuteistojo V. S. paaiškinimais kolegija neturi pagrindo, nes jie dėl esminių įvykio aplinkybių tarpusavyje sutampa ir atskleidžia faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei leidžia atmesti nuteistojo M. M. pasirinktą gynybos versiją, kad jis tik vėliau priėjęs prie nukentėjusiojo M. P., pastarajam kartą spyrė į nugaros sritį. Byloje nėra duomenų, kad minėti liudytojai turėtų pagrindą apkalbėti apeliantą bei būtų suinteresuoti bylos baigtimi, tokių aplinkybių nenurodė ir pats apeliantas. Specialistų išvadose Nr. G1285/10(05) ir Nr. G1285a/10(05) nurodyta, kad dėl trigubo apatinio žandikaulio lūžio pirmų dantų ir kaklelių srityse, apatinių penktų ir šeštų dantų abipus vainikų lūžių, visiško viršutinių pirmų ir viršutinio kairio antro dantų išnirimo nukentėjusiajam M. P. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, visi kiti sužalojimai – muštinės žaizdos pakaušyje, pasmakrėje, odos nubrozdinimai ir poodinės kraujosruvos veide, tiek vertinant juos po vieną, tiek jų visumą, atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Specialistų išvadose taip pat konstatuota, kad iš pateiktų medicininių dokumentų negalima detalizuoti trauminių poveikių skaičiaus. Įvertinus paminėtas aplinkybes nekyla abejonių, kad M. M. kartu su V. S. pripuolę prie nuo G. K. smūgio medine lazda į pakaušio sritį ant šaligatvio parkritusio nukentėjusiojo M. P., tyčia nukentėjusįjį spardė, suduodami jam smūgius į galvos sritį ir taip nukentėjusiajam padarydami nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį trigubu apatinio žandikaulio lūžimu pirmų dantų ir kaklelių srityse, apatinių penktų ir šeštų dantų abipus vainikų lūžiais, visišku viršutinių pirmų ir viršutinio kairio antro dantų išnirimu bei nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį muštine žaizda pasmakrėje, odos nubrozdinimais ir poodinėmis kraujosruvomis veide. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai liudytojų A. M. ir V. M. parodymų nevertino ir jais nesirėmė priimdamas nuosprendį. Minėti liudytojai yra nuteistojo sesuo ir brolis, todėl kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, jie aiškiai yra suinteresuoti bylos baigtimi, be to, jų parodymai aiškiai prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Liudytoja A. M. parodė, kad muštynes stebėjo kartu su I. B. ir M. Č., tačiau nematė, kad jos brolis M. M. spardytų nukentėjusįjį. Liudytojos A. M. teigimu, jos brolis stovėjo truputį toliau nuo nukentėjusiojo, o M. P. į veidą iš abiejų pusių spardė V. S.. Ji su broliu M. M. atitraukė V. S. nuo nukentėjusiojo. Tačiau tokie liudytojos A. M. parodymai aiškiai prieštarauja ne tik kartu su ja buvusių liudytojų I. B. ir M. Č. parodymams, kurios patvirtino mačiusios kaip ir M. M. spardė gulintį M. P. jam suduodamas nemažiau trijų – aštuonių smūgių, bet ir nuteistojo V. S. paaiškinimams, kad nukentėjusįjį jis spardė kartu su M. M.. Be to, nė vienas įvykį matęs liudytojas nepatvirtino, kad V. S. nuo nukentėjusiojo į šoną būtų tempęs ir M. M., šių aplinkybių nenurodė net ir pats nuteistasis V. S.. Iš liudytojo V. M. parodymų matyti, kad jis jokių savo brolio M. M. prieš nukentėjusįjį atliekamų veiksmų nematė, o jo parodymai apie tai, kad jam brolis tvirtino nukentėjusiajam sudavęs tik vieną smūgį, akivaizdžiai prieštarauja pirmiau aptartiems liudytojų parodymams bei nuteistojo V. S. paaiškinimams. Taigi byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma nepalieka jokių abejonių, kad nuteistasis M. M. atliko jam skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotus veiksmus.

Bylos įrodymais nustatytas ir skundžiamame nuosprendyje aprašytas M. M. veiksmų pobūdis – jis viešoje vietoje – prie kultūros namų, kur buvo ką tik pasibaigęs šokių vakaras, matant diskotekoje dalyvavusiems asmenims, supratęs, kad vaikinų grupė iš Narteikių kaimo atvyko aiškintis dėl prieš dieną kilusio konflikto, veikdamas neteisėtai, įžūliai, turėdamas tikslą keršyti, užpuolė nespėjusį pabėgti M. P., t. y. pribėgęs prie nuo G. K. smūgio medine lazda į pakaušio sritį ant šaligatvio parkritusio nukentėjusiojo M. P., jį spardė, suduodamas jam smūgius į galvos sritį ir tokiais savo veiksmais tyčia nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą – rodo, kad jis veiką padarė dėl chuliganiškų paskatų, todėl apelianto veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. Apelianto veiksmai sumušant nukentėjusįjį M. P. bei jam padarant sveikatos sutrikdymą tinkamai kvalifikuoti ir pagal BK 284 straipsnio 1 dalį kaip viešosios tvarkos pažeidimas, nes: jie padaryti viešoje vietoje, buvo įžūlūs, pažeidžiantys visuomenėje nusistovėjusias elgesio normas, jais ne tik demonstratyviai buvo pažemintas nukentėjusysis, bet buvo parodoma nepagarba ir aplinkiniams, įvykį matę liudytojai patyrė išgąstį pamatę kraujais paplūdusį nukentėjusįjį, dėl apelianto veiksmų (o kartu ir dėl kitų šioje byloje nuteistų asmenų veiksmų) buvo pažeista asmenų teisė į ramią aplinką. Atsižvelgusi į šias aplinkybes kolegija konstatuoja, jog M. M. pagrįstai pripažintas kaltu dėl tyčinio nesunkaus nukentėjusiojo M. P. sveikatos sutrikdymo ir viešosios tvarkos pažeidimo, jo veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. ir 284 str. 1 d.

Apeliantas nesutinka su jam inkriminuota atsakomybę sunkinančia aplinkybe, numatyta BK 60 str. 1 d. 9 p., teigdamas, kad jis įvykio vakarą alkoholio visai nevartojo.

Pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad veiką padarė asmuo apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, t. y. girtumas buvo pagrindinė priežastis susiformuoti nusikalstamam sumanymui ir jį realizuoti. Įstatymų leidėjas, pripažinęs apsvaigimą nuo alkoholio atsakomybę sunkinančia aplinkybe, apibūdino nusikaltimo subjektą, kaip labiau pavojingą visuomenei, nes apsvaigęs asmuo netenka savitvardos, lengvai pasiduoda neigiamiems potraukiams, nesugeba kritiškai vertinti savo veiksmų. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad apsvaigimo nuo alkoholio faktas yra nustatinėjamas pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles kaip, bet kuri kita aplinkybė, nes BPK nenumato kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų. Apsvaigimo nuo alkoholio faktas gali būti nustatytas tiek ištyrus asmens kraują, atlikus specialų tyrimą neblaivumo (girtumo) būsenai nustatyti, tiek asmenų parodymais, kitais duomenimis, kuriais apibūdinami klinikiniai girtumo požymiai. Nagrinėjamu atveju apeliantas neigia, kad jis įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas apelianto paaiškinimus, kad jis įvykio metu buvo blaivus, vertino kaip jo gynybinę poziciją, kurią paneigia liudytojų M. Č., Š. K., R. M., J. J. parodymai. Tačiau vertinant liudytojų J. J. ir M. Č. parodymus akivaizdu, jog pastarieji teigė M. M. buvus neblaiviu vertindami ne pagal jo objektyvius fiziologinius požymius, o pagal tai, jog jis buvo tarp tą vakarą švenčiančių Š. K. gimtadienį, taigi pakankamai subjektyviai. Tiek J. J., tiek ir M. Č. nepatvirtino asmeniškai matę M. M. vartojant alkoholį. Liudytojai Š. K. ir R. M. taip pat nepatvirtino, kad apeliantas įvykio vakarą būtų vartojęs alkoholį. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių apelianto girtumo faktą. Taigi vien pagal subjektyvius liudytojų vertinimus, nesant byloje objektyvių duomenų, galinčių patikimai patvirtinti, jog nuteistasis M. M. nusikalstamų veikų padarymo metu buvo neblaivus, nebuvo jokio pagrindo pripažinti jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką jis įvykdė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Tai, kad nuteistasis buvo agresyviai nusiteikęs ir prieš nukentėjusįjį atliko smurto veiksmus, nesant objektyvių duomenų, patvirtinančių jo girtumo faktą, taip pat negalima laikyti neginčijamu įrodymu pripažinti jo apsvaigimo nuo alkoholio faktą. Atsižvelgusi į tai kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismui pripažinus M. M. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – kad jis nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, todėl nuosprendis šioje dalyje keistinas apeliantui iš nuosprendžio pašalinant atsakomybę sunkiančią aplinkybę, numatytą BK 60 str. 1 d. 9 p. (BPK 328 str. 1 p.).

Apeliantas nesutinka ir su jam paskirtais teismo įpareigojimais - per tris mėnesius atlyginti nukentėjusiajam priteistą turtinę žalą bei išdirbti 100 valandų nemokamų darbų, teigdamas, kad jis šių įpareigojimų realiai įvykdyti nepajėgs, nes yra nedirbantis, jokių pajamų, turto neturi, yra tėvų išlaikomas, be to, mokosi ir atsižvelgiant į mokymosi laiką (nuo 7 val. iki 16 val.) jam išdirbti 100 valandų nemokamų darbų būtų sudėtingą, o jam vykdant šį teismo paskirtą įpareigojimą, tokiu atveju jis pažeistų kitą jam teismo skirtą įpareigojimą – tęsti mokslą. Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atidėdamas nuteistajam paskirtos bausmės vykdymą, nesilaikė BK XI skyriaus nuostatų, reglamentuojančių nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, todėl nuosprendis ir šioje dalyje keistinas dėl neteisingai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ( BPK 328 str. 1 p ). Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BK 85 str. 2 d. nurodyta, jog nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai vykdomi, jei nepilnametis sutinka, tačiau iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistojo M. M. nebuvo klausta jo nuomonės dėl šios auklėjamojo pobūdžio priemonės skyrimo. Todėl auklėjamojo pobūdžio priemonė – nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai apeliantui šalintina iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies.

Turtinės žalos atlyginimas yra auklėjamojo poveikio priemonė, teismo skiriama už baudžiamąjį nusižengimą ar nusikaltimą padariusiam nepilnamečiui. Ši auklėjamojo poveikio priemonė skiriama tik tuomet, kada nepilnametis turi lėšų, kuriomis savarankiškai disponuoja, arba kada jis gali savo darbu pašalinti nusikalstama veika padarytą žalą. Žalos atlyginimu nukentėjusiajam siekiama auklėti nusikaltusį nepilnametį, kad šis ateityje suvoktų savo nusikalstamų veiksmų pasekmes bei susilaikytų nuo naujų nusikalstamų veikų, pakeistų savo pasirinktą netinkamą gyvenimo būdą, elgesį, taip ugdydamas savo asmenybę.