Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų J. S. ir S. U. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjų J. S. ir S. U. pareiškimą dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo, suinteresuoti asmenys – AB DNB bankas, UAB „Būsto paskolų draudimas“, Provident Polska S.A. filialas „Provident Finansai“, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo AB DNB bankas prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-01-13 nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad sudarydama dovanojimo sandorį apeliantė pažeidė turimų kreditorių teisės bei teisėtus interesus, kadangi sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, mastą, ir sudarė grėsmę, kad apeliantų įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti. Tokiu būdu dėl dovanojimo sandorio sudarymo apeliantai tapo nemokūs. Vadovaujantis į bylą pateikto Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, apeliantės perleisto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė sudaro 37 071,00 Eur. Atitinkamai apeliantei priklausiusios žemės sklypo dalies vidutinė rinkos vertė sudaro 18 535,50 Eur. Taigi, tuo atveji jeigu apeliantė nebūtų sudariusi dovanojimo sutarties, kreditorių teises pažeidžiančiomis sąlygomis, realizavus dalį minėto žemės sklypo bei apeliantams priklausantį butą, būtų galima beveik visiškai padengti apeliantų įsipareigojimus kreditoriams. Nagrinėjamu atveju jokių duomenų apie imperatyvus, dėl kurių apeliantė būtų privalėjusi sudaryti dovanojimo sutartį, nėra. Pažymėtina, kad dovanojimas yra vienašalis sandoris, kuriam sudaryti būtina dovanotojo valia ir niekas negali priversti asmens sudaryti dovanojimo sutartį. Įrodyti sandorio sudarymo privalomumą tenka sandorį sudariusiai šaliai, tačiau tokių įrodymų apeliantai nepateikė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui (CPK178 str.). Apeliantė dalį minėto žemės sklypo neatlygintinai padovanojo savo mamai I. S., todėl sandorio šalių nesąžiningumo įrodinėti nereikia. Pagal CK 6.67 str. 1 d. preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais, todėl šioje byloje taikytina apeliantės J. S. ir jos mamos I. S. nesąžiningumo prezumpcija. Be to, turtą apeliantė perleido žinodama apie jos turimas galiojančias pinigines prievoles bankui ir UAB „Būsto paskolų draudimas“, kreditorių apie savo ketinimus perleisti turtą neinformavo, piniginio ekvivalento už turtą negavo, dėl ko negalėjo jų panaudoti atsiskaitymui su kreditoriais. Šios aplinkybės patvirtina apeliantės nesąžiningumą kreditorių atžvilgiu. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs apeliantų įsipareigojimų, turimo turto santykį ir tai, kad apeliantai yra jauni (32 m. ir 39 m.) bei darbingi, apeliantė turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą, o apelianto veiklos sritis yra pakankamai paklausi bei apeliantė ketina artimiausi metu grįžti į darbą, o ateityje tikisi susirasti gerai apmokamą darbą, padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, jog apeliantai ateityje turės galimybę įvykdyti skolinius įsipareigojimus kreditoriams. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jos apeliantam neturėtų būti keliama fizinio asmens bankroto byla. Be to, pažymi, jog nors pateiktame atskirajame skunde apeliantai teigia, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo įpareigoti juos atlikti buto vertinimą, tačiau su tokiais argumentais negalima sutikti. Civiliniame procese galiojant rungimosi principui, kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 178 str.). Nagrinėjamu atveju apeliantai teigdami, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi jų pačių paaiškinimais apie turto kainą, už kurią pirkėjai buvo suinteresuoti įsigyti jų butą, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių jų teiginius, jog nekilnojamojo turto vertė, kuria vadovavosi teismas, neatitinka realios rinkos kainos.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atsisakė iškelti pareiškėjams J. S. ir S. U. bankroto bylą.

Fizinių asmenų bankroto įstatyme (toliau – FABĮ) nurodyta jo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 str. 1 d.). Šiuo įstatymu sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolimesnio skolų mokėjimo, t. y. atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka. Teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindų, nustatytų FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje (FABĮ 6 str. 1 d.). Taigi, fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui būtina nustatyti ne tik fizinio asmens nemokumo faktą, bet ir įvertinti, ar nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje numatytų pagrindų, kuriems esant teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą.

FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie Civilinio kodekso nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Svarbu pažymėti, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri taikytina ir vertinant nemokumo priežastis sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui, tačiau CK 6.67 straipsnyje yra nustatyta šio principo išimtis ir tokiu būdu yra palengvinama kreditoriaus padėtis, siekiant įrodyti skolininko nesąžiningumą. CK 6.67 straipsnyje išvardintais atvejais sandorio šalių nesąžiningumas yra preziumuojamas, t. y. pripažįstama, jog esant šiame straipsnyje išvardintoms aplinkybėms, sandorio šalys žinojo ir turėjo žinoti, jog sandoris pažeidžia kreditorių interesus. Minėtame straipsnyje išvardintų aplinkybių sąrašas yra baigtinis ir plečiamai neaiškintinas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindo išvadai, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Taigi, nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti). Vertinant asmens galimybę bankrutuoti, taip pat aktualus ir jo nesąžiningas elgesys, kai asmuo, jau būdamas nemokus, reikšmingai padidina savo nemokumą. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte reikalaujama, jog egzistuotų asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys – nesąžiningumas turi daryti reikšmingą įtaką nemokumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Cvilinių bylų skyriaus 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).

Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos nustatyta, jog pareiškėja J. S. 2011-12-23 dovanojimo sutartimi padovanojo savo motinai I. S. pareiškėjai nuosavybės teise priklausiusią ½ dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (3 t., b. l. 71-74). Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad šio žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra 128 000 Lt (37 071,36 Eur), atitinkamai pareiškėjai priklausiusios ½ dalies žemės sklypo vidutinė rinkos vertė – 64 000 Lt (18 535,68 Eur). Pažymėtina, jog, kaip matyti iš pačių pareiškėjų pareiškime dėstomų aplinkybių, nepraėjus nei mėnesiui nuo 2011-12-23 dovanojimo sutarties sudarymo, t. y. jau 2012 m. sausio mėnesį, pareiškėjai informavo savo kreditorius, kad nebeišgali vykdyti prisiimtų finansinių reikalavimų. Ši aplinkybė rodo, kad jau dovanojimo sutarties sudarymo metu pareiškėjų turtinė padėtis buvo itin prasta. Pareiškėja, sudarydama dovanojimo sutartį, negalėjo apie tai nežinoti. Taigi, pareiškėja, perleisdama savo motinai jai nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą neatlygintinai, t. y. už šį turtą negaudama jokio atlygio, žymiai sumažino turimo turto, iš kurio buvo galima padengti dalį įsipareigojimų kreditoriams, kiekį, dar labiau pablogino ir taip jau sunkią savo šeimos turtinę padėtį ir tokiu būdu reikšmingai prisidėjo prie savo nemokumo. Tokie pareiškėjos veiksmai, kuomet ji suvokdama, kad jos šeimos turtinė padėtis nėra gera, ją dar labiau sąmoningai pablogina, dovanodama jai priklausantį nekilnojamąjį turtą savo artimam giminaičiui – motinai, o ne panaudodama šį turtą kreditoriniams įsipareigojimams padengti, laikytini nesąžiningais, padariusiais reikšmingą įtaką pareiškėjų nemokumui, taip pat pažeidžiančiais kreditorių teises ir interesus. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė iškelti pareiškėjams J. S. ir S. U. bankroto bylą FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu.

Pareiškėjai atskirajame skunde 2011-12-23 dovanojimo sutarties sudarymo būtinybę grindžia tuo, kad pareiškėjos mama I. S. dėl laiko ir kompetencijų stokos negalėjo tvarkyti su paveldėtu turtu susijusių dokumentų, todėl atsisakė savo teisių į paveldėtą turtą pareiškėjos J. S. naudai, tačiau tarpusavyje jos sutarė, kad turėdama galimybes, pareiškėja pradės tvarkyti su turto įregistravimu susijusius reikalus, bet negalės juo disponuoti ir įvykdžiusi susitarimą grąžins jį motinai. Apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir neįrodytus. Šie atskirojo skundo argumentai yra subjektyvaus pobūdžio, o jokių objektyvių juos pagrindžiančių įrodymų, į bylą nėra pateikta. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, jog tam, kad pareiškėja būtų galėjusi tvarkyti su jos motinos paveldėtu turtu susijusius dokumentus, palikimo atsisakymas visiškai nebuvo būtinas, tam būtų pakakę žymiai paprastesnės procedūros, t. y. išduoti įgaliojimą, suteikiantį teisę pareiškėjai atstovaujamosios, t. y. jos motinos I. S., vardu tvarkyti su paveldėtu turtu susijusius dokumentus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jau aukščiau nustatytų aplinkybių, susijusių su dovanojimo sutarties sudarymu ir pareiškėjų nesąžiningumu, kontekste, pareiškėjų, kurie yra suinteresuoti bankroto bylos iškėlimu, subjektyvūs paaiškinimai, kad 2011-12-23 dovanojimo sutartimi pareiškėja J. S. padovanojo turtą savo motinai, nes turtas pareiškėjai priklausė tik iki tol, kol bus sutvarkyti su turtu susiję dokumentai, laikytini neįtikinančiais bei nepagrindžiais dovanojimo sutarties sudarymo būtinybės. Esant nurodytiems motyvams, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra pateikta duomenų, kurie patvirtintų, dėl kokių pateisinamų priežasčių pareiškėja privalėjusi sudaryti dovanojimo sutartį, padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad pareiškėja pagal 2011-12-23 dovanojimo sutartį perleidusi ½ dalį žemės sklypo, kurio rinkos vertė yra 64 000 Lt, pažeidė kreditorių teises, nes turėdama vertingo nekilnojamojo turto turėjo galimybę padengti dalį įsiskolinimo kreditoriams, bei pagrįstai šį pareiškėjos veiksmą pripažino nesąžiningu.

Pareiškėjai taip pat nurodo, kad teismas nesant jokio turto vertinimo, neatlikus jokios analizės, nepagrįstai įvertino pareiškėjų turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), 230000 Lt suma, dėl ko priėmė naikintiną nutartį, kurios motyvai visiškai neatitinka realybės. Šie atskirojo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Pažymėtina, jog reikalavimas teismui būti aktyviam bankroto bylose, negali būti suprantamas ir aiškinamas kaip teismo prievolė už pačią šalį aiškintis konkrečias bendro pobūdžio šalies teiginius pagrindžiančias aplinkybes ir rinkti jas patvirtinančius įrodymus. Pareiga pagrįsti ir įrodyti aplinkybes, kuriomis šalis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, tenka pačiai šaliai (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju apeliantai patys privalėjo būti aktyvūs proceso dalyviai ir pateikti teismui jiems priklausančio turto rinkos vertę pagrindžiančius įrodymus, tačiau to nepadarė. Apeliantai, šiuo atveju nesutikdami su teismo nustatyta pareiškėjams priklausančio turto – buto, esančio (duomenys neskelbtini), verte – 230 000 Lt, nepateikė teismui jokių įrodymų, paneigiančių, kad nustatyta minėto turto vertė neatitinka šio turto rinkos kainos. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjų turto vertę teismas nustatė, nesant individualaus turto vertinimo, nesudaro pagrindo skundžiamos nutarties panaikinimui.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjo S. U. iš veiklos pagal verslo liudijimą gaunamas darbo užmokestis nėra pastovaus dydžio, kaip nurodo pats pareiškėjas, jo darbo užmokestis sudaro vidutiniškai apie 1 000 Lt per mėnesį. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo pastangas susirasti geriau apmokamą darbą. Aplinkybė, kad pareiškėjas, būdamas jaunas, sveikas, darbingas asmuo, tenkinasi nepastovaus dydžio darbo užmokesčiu, sudarančiu tik apie 1 000 Lt per mėnesį, rodo pareiškėjo pasyvumą, nerūpestingumą, taip pat tai, kad pareiškėjas apskritai nėra suinteresuotas dėti maksimalias pastangas savo mokumui atkurti ir siekti atsiskaityta su kuo daugiau kreditorių ir kuo didesne apimtimi. Be to, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjų būklės negalima vertinti kaip kritinės, nes jie abu yra jauni ir darbingo amžiaus, nėra duomenų apie jų neįgalumą ar negalėjimą gauti didesnes pajamas. Teismo vertinimu, pareiškėjams realizavus jų turimą nekilnojamąjį turtą bei gaunant didesnes pajamas, egzistuoja reali galimybė per protingą terminą padengti savo turimus įsipareigojimus kreditoriams.

Kiti atskirojo skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, neturintys įtakos priimtos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis išdėstytais motyvais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė iškelti pareiškėjams J. S. ir S. U. bankroto bylą. Skundžiama pirmosios instancijos teismo 2015-01-13 nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl naikinti ją atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu,

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.