Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Savinijus Katauskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-424-360/2014

2014 m. birželio 26 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Savinijaus Katausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. Ž., R. K., Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Aido Giniočio apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 3 dalį ir nuteistas:

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – trejiems metams ir šešiems mėnesiams laisvės atėmimo;

pagal BK 187 straipsnio 3 dalį – dvidešimčiai parų administracinio arešto.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę ir M. Ž. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Kardomoji priemonė – suėmimas – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Į paskirtą bausmę įskaitytas M. Ž. laikinajame sulaikyme ir kardomajame kalinime būtas laikas nuo 2013 m. kovo 12 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

R. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 3 dalį ir nuteistas:

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – trejiems metams ir devyniems mėnesiams laisvės atėmimo;

pagal BK 187 straipsnio 3 dalį – dvidešimčiai parų administracinio arešto.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę ir R. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams ir devyniems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Kardomoji priemonė – suėmimas – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Į paskirtą bausmę įskaitytas R. K. laikinajame sulaikyme ir kardomajame kalinime būtas laikas nuo 2013 m. kovo 12 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Nuosprendžiu priteista iš M. Ž. ir R. K. solidariai civilinei ieškovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ 46 586 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. Ž. ir R. K. nuteisti už tai, kad jie ir N. K., dėl kurio tyrimas išskirtas į atskirą baudžiamąją bylą, 2013 m. kovo 4 d., veikdami bendrai, turėdami tikslą pagrobti auksinius dirbinius iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio lombardo, adresu (duomenys neskelbtini), parengė nusikalstamos veikos planą, pasiskirstė vaidmenimis ir susitarė, kad naudodamiesi veidus dengiančiomis kaukėmis M. Ž. ir N. K. įeis į lombardo vidų ir pagrobs auksinius dirbinius, o R. K. vagystės metu stovėdamas prie lombardo durų užtikrins, kad jos neužsiblokuotų, bei stebės aplinką, kad niekas jų neužkluptų darant nusikaltimą, apie 14.30 val., vykdydami išankstinį susitarimą, atėjo prie UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio lombardo, adresu (duomenys neskelbtini), kur M. Ž., N. K. ir R. K. užsidėjus veidus dengiančias kaukes, R. K. pasiliko stovėti prie lombardo durų, o M. Ž. ir N. K. įėję į lombardo patalpą bei kumščiais išdaužę 200 Lt vertės dviejų vitrinų stiklus, iš jų pagrobė auksinius dirbinius: 2 vnt. 197 Lt vertės 1,64 g auskarų, 83 Lt vertės 0,69 g pakabuką, 102 Lt vertės 0,85 g pakabuką, 68 Lt vertės 0,57 g pakabuką, 443 Lt vertės 3,69 g pakabuką, 46 Lt vertės 0,38 g pakabuką, 12 142 Lt vertės 101,19 g grandinėlę, 11 129 Lt vertės 92,74 g grandinėlę, 15 176 Lt vertės 126,47 g grandinėlę, 1 205 Lt vertės 10,04 g grandinėlę, 661 Lt vertės 5,51 g grandinėlę, 3 449 Lt vertė 28,74 g grandinėlę, 1 432 Lt vertės 11,93 g grandinėlę, 253 Lt vertės 2,11 g grandinėlę, 265 Lt vertės 2,12 g grandinėlę, 198 Lt vertės 1,65 g grandinėlę, 259 Lt vertės 1,96 g grandinėlę, 259 Lt vertės 2, 03 g grandinėlę. Taigi M. Ž., R. K. ir N. K., veikdami bendrai, atvirai pagrobė 26 700 Lt vertės bei sunaikino 200 Lt vertės turtą, priklausantį UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras A. Giniotis prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. nuosprendį pakeisti: M. Ž. pripažinti kaltu pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir paskirti jam ketverių metų laivės atėmimo bausmę, šią bausmę, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, dalimis, 5 dalies 1 punktu, subendrinti apėmimo būdu su bausme, paskirta už nusikaltimą, numatytą BK 187 straipsnio 3 dalyje, ir paskirti galutinę subendrintą ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, bausmę atliekant pataisos namuose; R. K. pripažinti kaltu pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir paskirti jam ketverių metų ir šešių mėnesių laivės atėmimo bausmę, šią bausmę, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, subendrinti apėmimo būdu su bausme, paskirta už nusikaltimą, numatytą BK 187 straipsnio 3 dalyje, ir paskirti galutinę subendrintą ketverių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, bausmę atliekant pataisos namuose. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Skunde nurodoma, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose 1 dalies 6 punkte nurodyta, kad kvalifikuojant veikas pagal BK 178 straipsnį, pagrobto turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte veikos padarymo metu. Turto vertė gali būti nustatoma pagal pirkimo–pardavimo sandorių kainą, turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo kaštus. Tais atvejais, kai nuosavybė į daiktą atsirado pirkimo–pardavimo sandorio pagrindu ir byloje yra duomenys apie daikto įsigijimo kainą, tačiau daiktas pagrobiamas praėjus laikotarpiui, turinčiam reikšmės jo kainai, daikto vertė nustatoma pagal faktinę turto vertę (didmenines, rinkos ar komiso kainas) nusikalstamos veikos padarymo metu. Kai tokių duomenų byloje nėra arba daikto įsigijimas pagal sutartį yra susijęs su papildomomis prievolėmis savininkui (pvz., jei savininkas turtą įsigijo mažesne nei vidutinė rinkos kaina akcijos metu ar pritaikant kitokią nuolaidą), pagrobto turto vertė nustatoma atsižvelgiant į identiško ar tos kategorijos daikto analogo vidutinę rinkos kainą. Atsižvelgiant į išdėstytas nuostatas, prokuroro teigimu, šioje byloje svarbi aplinkybė yra tai, kad lombardas UAB „(duomenys neskelbtini)“ juvelyrinius dirbinius priimdamas kaip užstatą juos įgijo žymiai mažesnėmis nei rinkos kainomis, o praėjus nustatytam terminui tuos pačius dirbinius pateikė pardavimui pagal tuo metu buvusias juvelyrinių dirbinių rinkos kainas. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, pagrobto turto vertė turi būti vertinama pagal lombardo UAB „(duomenys neskelbtini)“ nustatytas pardavimo kainas. Prokuroras pažymi, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja A. Simaitienė 2014 m. sausio 20 d. nuosprendžiu pripažino N. K. (dėl jo ikiteisminis tyrimas buvo išskirtas į atskirą tyrimą Nr. 30-9-00347-13, kadangi jam buvo paskelbta paieška) kaltu dėl tos pačios nusikalstamos veikos padarymo, tačiau veiką kvalifikavo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, nes konstatavo, kad pagrobtas turtas yra didelės vertės. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu kaltinamųjų veiksmai buvo neteisingai kvalifikuoti pagal švelnesnį baudžiamąjį įstatymą, kad kaltinamųjų padaryta veika, numatyta BK 178 straipsnio 3 dalyje, priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, bei į kaltinamųjų asmenybes, jų neišnykusius teistumus, prokuroro teigimu, kaltinamiesiems turi būti paskirtos griežtesnės bausmės, negu skundžiamu nuosprendžiu paskyrė teismas.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjos prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti, prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistojo R. K. apeliacinio skundo

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo R. K. kaltės pagrobus svetimą turtą ir sugadinus svetimą turtą. Nuteistojo R. K. nusikalstamas veikas tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.

Nuteistojo R. K. apeliaciniame skunde teigiama, jog jis yra nuteistas nepagrįstai, nes jis savanoriškai ir savarankiškai atsisakė dalyvauti jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padaryme, tai teisme patvirtino ir kiti kaltinamieji M. Ž. ir N. K., paneigdami jo dalyvavimą nusikalstamoje veikoje bei paaiškindami aplinkybes, kodėl jie klaidino ikiteisminį tyrimą atlikusius pareigūnus, todėl, apelianto R. K. teigimu, jam turi būti taikomos BK 23 straipsnio nuostatos. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

BK 23 straipsnyje įtvirtintas savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką institutas. Baudžiamosios teisės doktrinoje savanoriškas atsisakymas baigti nusikaltimą yra, kai asmuo savo noru nutraukia pradėtą nusikalstamą veiką suvokdamas, kad gali ją pabaigti, tačiau kolegija R. K. negali taikyti BK 23 straipsnio nuostatų. Savanoriškas atsisakymas baigti nusikaltimą galimas ir esant bendrininkavimui. Tokią galimybę numato BK 23 straipsnio 3 dalis. Tokiu atveju atskiri reikalavimai dėl BK 23 straipsnio nuostatų taikymo yra keliami organizatoriui, kurstytojui ir padėjėjui. Nors įstatymas tiesiogiai nereguliuoja savanoriško atsisakymo klausimų esant keliems bendravykdytojams, logiška daryti išvadą, kad bendravykdytojas turi teisę savanoriškai baigti nusikaltimą neatsižvelgdamas į kitų vykdytojų ketinimus. Išvada dėl savanoriško atsisakymo tokiu atveju turi būti pagrįsta trimis aplinkybėmis: veika turi būti nutraukta esant rengimosi ar pasikėsinimo stadijai, kol dar nepasižymi baigtine nusikalstamos veikos sudėtimi; atsisakymas turi būti savanoriškas; kitas ar kiti vykdytojai turi būti informuoti apie asmens apsisprendimą ir suvokti, kad toliau dalyvauja darant nusikaltimą ir jį baigia be kito bendravykdytojo pagalbos. Šioje byloje R. K. nuteistas kaip bendravykdytojas. Pirmosios instancijos teismas teisingai, nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, nustatė faktines bylos aplinkybes, susijusias su nusikaltimo padarymo plano sudarymu ir jo įgyvendinimu ir padarė bylos duomenimis pagrįstą išvadą, jog R. K. ne savanoriškai atsisakė pabaigti nusikalstamą veiką, o dalyvavo kartu su nusikaltimo bendrininkais N. K. ir M. Ž. įvykdant vagystę iš lombardo ir sugadinant svetimą turtą.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad visi trys nusikaltimo bendrininkai susitarė įvykdyti vagystę iš lombardo bei sutarė, kad R. K. neis į lombardo vidų, o stovės prie durų ir saugos, kad jos neužsiblokuotų. Pats R. K. pripažįsta, kad iki lombardo atėjo trise, t. y. jis, N. K. ir M. Ž., tačiau, R. K. teigimu, N. K. ir M. Ž. įbėgus į lombardą, jis apsisuko ir pabėgo. Tokius R. K. teiginius paneigia bylos duomenys. Kaip matyti iš M. Ž. ir N. K., kuris kitoje byloje nuteistas už tų pačių veikų, veikiant kartu su šioje byloje nuteistaisiais R. K. ir M. Ž., padarymą, ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, pastarieji nurodė, kad jie visi kartu trise susitarė įvykdyti vagystę iš lombardo, trise ėjo lombardą ir po vagystės vis trys atbėgo pas R. K. merginą G. K. į namus, kur pasidalijo pavogtą auksą. Nors N. Ž. teisminio bylos nagrinėjimo metu pakeitė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nurodydamas, kad R. K. užduotis buvo stovėti prie lombardo durų ir saugoti, kad jos neužsiblokuotų, tačiau jis pabėgo, todėl jam aukso nedavė, tačiau parodymų pakeitimo teisme įtikinamų argumentų nenurodė, todėl teismas pagrįstai jo teisme duotus parodymus vertino kritiškai, kaip siekį padėti draugui R. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes M. Ž. teisme duotų parodymų nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys, priešingai – juos paneigia tiek paties M. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, tiek nusikaltimo bendrininko N. K., nuteisto kitoje byloje dėl tų pačių veikų padarymo, veikiant kartu su R. K. ir M. Ž., duoti ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 20 d. nuosprendyje, kuriuo N. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tų pačių veikų, t. y. dėl vagystės iš lombardo ir svetimo turto sugadinimo, padarymą, užfiksuoti parodymai apie tai, kad jis, N. K., šias veikas padarė veikdamas kartu su M. Ž. ir R. K., tiek kaip liudytojų apklaustų U. T. ir I. R. teisme duoti parodymai apie tai, jog jos matė, kaip po nusikaltimo iš pastato, kuriame jos dirbo ir kuriame yra lombardas, pabėgo visi trys vaikinai, taip pat liudytojos G. K. teisme duoti parodymai, kad pas ją iš karto po nusikalstamos veikos padarymo atbėgo visi trys vaikinai, t. y. R. K., M. Ž. ir N. K., kurie turėjo aukso dirbinių. Taigi, nors R. K. teigia, kad jis jam inkriminuotų nusikaltimų nepadarė, nes M. Ž. ir N. K. įbėgus į lombardą, jis iš karto pabėjo, t. y., R. K. teigimu, jis savarankiškai atsisakė pabaigti nusikalstamą veiką, tokius jo teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus (ikiteisminio tyrimo metu R. K. atsisakė duoti parodymus) paneigia anksčiau aptarti duomenys, remiantis kuriais nustatyta, kad R. K. stovėjo prie durų ir saugojo, kad jos neužsiblokuotų ir taip įgyvendindamas bendrą nusikalstamą sumanymą pagrobti aukso dirbinius iš lombardo jis atliko visus būtinus suplanuotos vagystės iš lombardo veiksmus, kuriuos buvo bendrai aptarę su nusikaltimo bendrininkais M. Ž. ir N. K., ir tokiu būdu pasiekė norimo rezultato. Esat šioms nustatytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad M. Ž. ir R. K. dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, t. y. vagystę iš lombardo ir svetimo turto sugadinimą, todėl taikyti R. K. BK 23 straipsnio nuostatų pagrindo nėra.

Dėl prokuroro apeliacinio skundo

Prokuroro teigimu, teismas neteisingai nustatęs pagrobtų daiktų vertę, neteisingai nuteistųjų M. Ž. ir R. K. veiksmus kvalifikavo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė neteisingas bausmes. Prokuroro teigimu, šioje byloje svarbi aplinkybė yra tai, kad lombardas UAB „(duomenys neskelbtini)“ juvelyrinius dirbinius priimdamas kaip užstatą juos įgijo žymiai mažesnėmis nei rinkos kainomis, o praėjus nustatytam terminui tuos pačius dirbinius pateikė pardavimui pagal tuo metu buvusias juvelyrinių dirbinių rinkos kainas, todėl, pasak prokuroro, pagrobto turto vertė turi būti vertinama pagal lombardo UAB „(duomenys neskelbtini)“ nustatytas juvelyrinių dirbinių pardavimo, o ne jų įsigijimo kainas. Tokie prokuroro apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Šioje byloje M. Ž. ir R. K. buvo kaltinami tuo, kad pagrobė 47 367 Lt vertės UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą. Pagrobto turto vertė buvo nustatyta pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktus inventorizacijos dokumentus. Civilinės ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovė J. A. parodė, kad inventorizacija buvo atlikta iš karto po vagystės ir padarytą žalą sudaro aukso dirbinių kaina – 46 386 Lt ir vitrinų išdaužytų langų kaina – 200 Lt. Kaip liudytoja teisminio bylos nagrinėjimo metu apklausta UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterė J. V. parodė, kad buvo atliktos dvi inventorizacijos, kadangi į lombardą aukso gaminiai yra superkami viena kaina, o į parduotuvę auksas patenka iš lombardo užstatinėmis kainomis ir šias prekes užsipajamuoja lombarde užstatinėmis –sutartinėmis kainomis, t. y. jie iš karto priskaičiuoja maržą, pridėtinės vertės mokestį ir atsiranda pardavimo kaina. Inventorizaciją padarė ir užstatinėmis, ir realizacijos kainomis, todėl tarp dviejų atliktų inventorizacijų gavosi skirtingų dydžių trūkumai – 26 700 Lt (skaičiuojant užstatinėmis kainomis) ir 46 386 Lt (skaičiuojant realizacijos kainomis).

Iš 2013-12-18 specialisto išvados „Dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos“ Nr. 5-3/106 matyti, kad buvo nustatytas aukso dirbinių trūkumas: 26 700 Lt įsigijimo (užstatinėmis) kainomis ir 46 386 Lt trūkumas padavimo kainomis. Išvadoje taip pat nurodyta, kad nustatant materialinių vertybių trūkumą UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvėje–lombarde tikslinga vadovautis inventorizacijos apyrašu, kuriame prekių likučiai 2013-03-04 įvertinti įsigijimo (užstatinėmis) kainomis, t. y. trūkumas iš viso 26 700 Lt. Taip pat nustatyta, kad trūkumas – 26 700 Lt; negautos pajamos – 19 686 Lt; nuostolis – 46 386 Lt.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu civilinės ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovė J. A. sutiko su specialisto išvadoje nurodyta išvada, kad trūkumas yra 26 700 Lt, o 19 686 Lt yra ta suma, kuri turėjo būti gauta pardavus aukso gaminius.

Atsižvelgdamas į tai, kad nusikalstamos veikos kvalifikavimui turi įtakos tik paties pagrobto turto vertė, o ne bendrai patirta žala, pirmosios instancijos teismas šioje byloje teisingai nustatė pagrobto turto vertę, atsižvelgdamas į paties pagrobto turto vertę ir nustatęs, kad M. Ž. ir R. K. pagrobė bendros 26 700 Lt vertės UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą, pagrįstai M. Ž. ir R. K. neteisėtus veiksmus dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio turto pagrobimo perkvalifikavo iš BK 178 straipsnio 3 dalies į BK 178 straipsni 2 dalį.

Kaip matyti iš prokuroro apeliacinio skundo, šiuo atveju prokuroras painioja pagrobto turto vertės ir turtinės žalos sąvokas. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakęs, kad, kvalifikuojant veikas pagal BK 178 straipsnį, nustatant pagrobto turto vertę, bendrai patirta žala, kuri paprastai būna didesnė, reikšmės neturi. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnyje yra suformuluota nuostata, jog žala yra ne tik asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, bet ir negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Taigi, negautos pajamos, kurias lombardas – UAB „(duomenys neskelbtini)“ – būtų gavęs, jeigu būtų pardavęs pagrobtus juvelyrinius dirbinius, gali būti laikomos civilinio ieškinio dalyku, bet jokiu būdu ne pagrobto turto verte. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad M. Ž. ir R. K. pagrobė nedidelės vertės svetimą turtą, perkvalifikuoti nuteistųjų M. Ž. ir R. K. veikas iš BK 178 straipsnio 2 dalies į BK 178 straipsni 3 dalį nėra pagrindo.

Dėl nuteistojo M. Ž. apeliacinio skundo

Nuteistasis M. Ž. apeliaciniame skunde neneigia kaltės padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, padarytų nusikalstamų veikų kvalifikacijos neginčija, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme, teigia, kad teismas jam paskyrė per griežtą bausmę ir prašo ją sušvelninti bei taikyti BK 64¹ straipsnį ir paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu, atsižvelgiant į tai, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs, yra jauno amžiaus, sutinka atlyginti padarytą žalą. Tačiau apelianto skundo argumentai dėl per griežtos bausmės paskyrimo atmestini kaip nepagrįsti.

Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam M. Ž. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto skundo argumentai dėl per griežtos bausmės paskyrimo yra nepagrįsti. Apelianto skunde nepagrįstai teigiama, kad teismas jam paskyrė akivaizdžiai neadekvačią – per griežtą – bausmę jo padarytoms veikoms, numatytoms BK 178 straipsnio 2 dalyje ir 187 straipsnio 3 dalyje, ir dėl to pažeidė BK 54 straipsnio nuostatas. Iš bylos duomenų matyti, kad teismas kruopščiai ir išsamiai pasisakė dėl bausmės paskyrimo M. Ž., apsvarstęs jo padarytų veikų pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą ir rūšį, padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, jo asmenybę.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad paskirdamas M. Ž. už tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, trejų metų laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu yra mažesnė nei šio straipsnio sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis, o už baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 187 straipsnio 3 dalyje, 20 parų arešto bausmę, kuri savo dydžiu yra mažesnė nei BK 49 straipsnio 3 dalyje numatytas šios bausmės vidurkis, šis teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį (padarytas vienas apysunkis nusikaltimas, numatytas BK 178 straipsnio 2 dalyje (BK 11 straipsnio 4 dalis) ir vienas baudžiamasis nusižengimas, numatytas BK 187 straipsnio 3 dalyje (BK 12 straipsnis), nuteistojo M. Ž. kaltės formą ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), į nustatytą M. Ž. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bei į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Be nurodytų aplinkybių, teismas įvertino ir nuteistojo asmenybę. M. Ž. niekur nedirbo ir neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio, anksčiau septynis kartus buvo teistas už nusikaltimus nuosavybei, naują tyčinį nusikaltimą padarė nepraėjus vieneriems metams po paleidimo iš įkalinimo įstaigos, turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą už tyčinius nusikaltimus. Tai rodo, kad M. Ž. padarytos nusikalstamos veikos nėra atsitiktinės, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos, akivaizdu, kad jis, nepaisant jauno amžiaus ir ankstesnių teistumų, nesistengia keisti gyvenimo būdo, gyventi dorai ir daugiau nebenusikalsti. Įvertinęs paminėtas nuteistąjį M. Ž. apibūdinančias bei kitas anksčiau minėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti paskiriant M. Ž., kaip recidyvistui, griežčiausią BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijose numatytą bausmę – laisvės atėmimą ir BK 187 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą bausmę – areštą, kurių dydis yra mažesnis nei sankcijose numatytas šių bausmių vidurkis.

Nors apelianto skunde pabrėžiama, kad jis prisipažino ir gailisi nusikaltęs, tačiau, kaip minėta, šią aplinkybę teismas pripažino M. Ž. atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir atsižvelgė į tai skirdamas bausmę apeliantui.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, M. Ž., kaip recidyvistui, už tyčinį apysunkį nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, paskirta mažesnė nei šio straipsnio sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmė, o už baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 187 straipsnio 3 dalyje, paskirta arešto bausmė, kuri savo dydžiu taip pat yra mažesnė nei BK 49 straipsnio 3 dalyje numatytas šios bausmės vidurkis, yra teisingos, neperžengia BK 61 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nuostatų, yra adekvačios jo padarytoms veikoms bei atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bausmės paskirtį ir nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per griežtos. Pagal byloje nustatytas ir apylinkės teismo sprendime nurodytas aplinkybes M. Ž. paskirta bausmė atitinka BK 54 straipsnyje numatytus bausmės skyrimo pagrindus, tad švelninti ją nėra pagrindo.

Įvertinusi anksčiau nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas M. Ž. už nusikalstamų veikų, numatytų BK 178 straipsnio 2 dalyje ir 187 straipsnio 3 dalyje, padarymą mažesnes nei sankcijos vidurkis atitinkamai laisvės atėmimo ir arešto bausmes, tinkamai vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais bei tinkamai įvertino visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes ir savo sprendime bausmės skyrimo požiūriu baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, M. Ž. paskirtos bausmės yra teisingos, adekvačios jo padarytoms veikoms bei atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bausmės paskirtį ir savo dydžiu nėra per griežtos. Kolegija išskirtinių aplinkybių, leidžiančių manyti, jog bausmės tikslai nuteistajam M. Ž., padariusiam tyčinį apysunkį nusikaltimą ir baudžiamąjį nusižengimą, gali būti pasiekti paskiriant jam dar švelnesnes bausmes, šioje byloje nenustatė, jų apeliaciniame skunde nenurodė ir pats nuteistasis M. Ž.. Kolegijos vertinimu, padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnis ir pobūdis bei nuteistojo M. Ž. asmenybė (recidyvistas) akivaizdžiai neduoda pagrindo paskirti jam už kiekvieną iš padarytų nusikalstamų veikų dar švelnesnes bausmes. Nuteistojo M. Ž. apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti teismo išvadų dėl jam paskirtos bausmės parinkimo pagrįstumu.

Taip pat nėra pagrindo tenkinti apelianto M. Ž. prašymą taikyti jam BK 64¹ straipsnio nuostatas ir paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu. BK 64¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, jog baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat, kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, M. Ž. baudžiamoji byla Klaipėdos miesto apylinkės teisme buvo išnagrinėta įprastine baudžiamojo proceso tvarka, priimant nuosprendį, netaikant sutrumpinto įrodymų tyrimo (BPK 273 straipsnio 1 dalis) ar pagreitinto proceso tvarkos (BPK 426 straipsnio 1 dalis), todėl BK 64¹ straipsnio normos nuteistajam M. Ž. negali būti taikomos, nors jis ir prisipažino kaltu padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 2 dalyje ir 187 straipsnio 3 dalyje.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad BK bendrosios dalies normos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, taikytos tinkamai, todėl keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistojo M. Ž. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 tsriapsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų M. Ž., R. K. ir Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Aido Giniočio apeliacinius skundus atmesti.