Kauno apygardos teismo nutartis

2011-03-18 · Civilinė byla Nr. 2A-45-153/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-03-18
Bylos Nr.
2A-45-153/2011
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Galina Blaževič (pirm.), Virginija Gudynienė, Izolda Nėnienė
Ieškovas
V. V., V.
Atsakovas
Kauno miesto savivaldybės administracijos
Civilinė byla Nr. 2A-45-153/2011;
pirmosios instancijos teismo teisėja Vida Jegorovienė;

procesinio dokumento kategorijos: 121.1, 121.15, 121.21, 121.22, 44.2.4.2, 99.5.

(S)KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011m. kovo 18 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Galinos Blaževič,

kolegijos teisėjų Virginijos Gudynienės, Izoldos Nėnienėssekretoriaujant Danutei Nekraševičienei,

dalyvaujant ieškovei V. V., jos atstovui advokatui V. M., atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos atstovei R. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. V. ir atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimo ir 2010 m. balandžio 2 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-666-429/2010 pagal ieškovės V. V. ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl neturtinės žalos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė V. V. ieškiniu prašė teismo priteisti iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad ji 2007-11-20 nuvyko į Aleksoto seniūniją tvarkytis kompensacijos dėl šildymo. Išeidama iš seniūnijos dėl netvarkingų laiptų ir neapšviestos laiptinės ieškovė prarado pusiausvyrą ir nukrito žemyn nuo pirmo laiptelio dėl jo netinkamo aukščio ir susižalojo. Ieškovei sutrupėjo riešai. Seniūnijos pastatas priklauso atsakovei, kuri ir atsako už žalą, padarytą dėl pastato konstrukcijų trūkumų. Dėl sužalojimo ieškovė patyrė fizinį skausmą, dvasinį išgyvenimą ir nepatogumus. Dėl abiejų rankų lūžių negalėjo apsitarnauti, buvo priversta prašyti kitų pagalbos.

Atsiliepimas

Atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad nėra sąlygų atsakovės deliktinei atsakomybei atsirasti. Patalpos buvo suremontuotos ir perduotos Aleksoto seniūnijai, tačiau statinio konstrukcijos nebuvo keičiamos. Ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos dydį. Ieškovė pati elgėsi neatsargiai, todėl turi prisiimti žalos atsiradimo riziką.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. vasario 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos priteisė ieškovei V. V. 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, valstybei priteisė 90 Lt bylinėjimosi išlaidas ir 47,50 Lt pašto išlaidas; iš ieškovės ir atsakovės priteisė po 57,50 Lt eksperto išlaidoms už dalyvavimą teismo posėdyje apmokėti.

Motyvuojamoji dalis

Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. balandžio 2 d. papildomu sprendimu atmetė ieškovės prašymą priteisti 1 000 Lt advokato atstovavimo išlaidas ir 46 Lt būtinas ir pagrįstas išlaidas; priteisė iš atsakovės 500 Lt bylinėjimosi išlaidas ieškovei apmokėti už atliktą ekspertizę.

Teismas nustatė, kad ieškovė nuo 2007-11-20 iki 2007-11-28 gydėsi traumą, patirtą 2007-11-20 jai nukritus nuo laiptų. Ieškovei konstatuota abiejų stipinkaulių skeveldrinis intrasąnarinis lūžimas, kuris atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą. Po gydymo ligoninėje ieškovei buvo atliekami perrišimai, taip pat 6 savaitėms atlikta fiksacija Kiršnerio vielomis, dėl patirtos traumos ieškovei iki 2009-12-07 nustatytas specialus nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta asmens sveikatai. Atsakovė yra atsakinga už neturtinės žalos padarymą ieškovei remiantis CK 6.266 str., nes žala padaryta dėl seniūnijos pastato konstrukcijų trūkumų, o pastatas priklauso atsakovei. Teismo nuomone, neturtinės žalos atlyginimas numatytas įstatymo, taigi jos fakto ieškovė neturi įrodinėti, neturtinės žalos faktas preziumuojamas, ieškovė turi pagrįsti tik reikalaujamos priteisti piniginės kompensacijos dydį. Teismas laikė, kad nėra pagrindo abejoti ieškovės surinktais įrodymais ir paaiškinimais. Atsakovė nepaneigė ir neįrodė priešingai, kad ieškovei nustatytas specialus nuolatinės priežiūros poreikis yra susijęs ne su gauta trauma, bet su prieš nelaimingą atsitikimą sirgtomis ligomis. Teismas konstatavo, kad atsakovė privalo atlyginti neturtinę žalą ieškovei, nes iki ieškovės patirtos traumos neįvykdė įstatymų nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) įrengti seniūnijos patalpose tinkamus laiptus, užtikrinančius fiziniams asmenims saugų patekimą į seniūniją, tai yra esant vizualiai sunkiai pastebimam skirtingam laiptų pakopų aukščiui, šio trūkumo laiku nepašalino, dėl ko ieškovė ir patyrė traumą. Teismas nurodė, kad šiuo atveju ieškovės patirta trauma įvyko dėl atsakovės netinkamai sutvarkytų laiptų pirmosios pakopos ir pačios ieškovės neatsargumo, budrumo ir neapdairumo. Ieškovė elgėsi ypač neatsargiai, nes lipdama laiptais nesugebėjo adekvačiai įvertinti situaciją ir pasirinko tokį elgesio variantą, kuris bet kuriam protingai besielgiančiam asmeniui keltų pagrįstą savisaugos jausmą. Pačios ieškovės didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti. Teismas sprendė, kad dėl žalos atsiradimo yra kaltos abi šalys (mišri kaltė). Ieškovės kaltė dėl žalos atsiradimo yra 95 procentai, o atsakovės kaltė – 5 procentai, todėl teismo nuomone, atitinkamai turi būti mažinamas reikalaujamos priteisti neturtinės žalos dydis – nuo 50 000 Lt iki 3 000 Lt.

Teismas nustatė, kad 2010 m. vasario 12 d. teismo sprendimu buvo neišspręstos visų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas. Ieškovė prašė užskaityti jos sūnaus E. V. už ją sumokėtas ekspertizės išlaidas. Ieškovė taip pat pateikė 2008-06-06 1000 Lt pinigų priėmimo kvitą bei 2008-01-24 46 Lt advokato atstovavimo išlaidų kvitą, kuriuos prašė priteisti iš atsakovės. Teismas nustatė, kad iš ieškovės pateikto 2008-09-28 mokėjimo nurodymo matyti, kad 900 Lt E. V. sumokėjo už ekspertizės skyrimą civ. byloje Nr. 2-12193-480/2008, taip pat E. V. 2009-01-12 į teismo depozitinę sąskaitą įmokėjo 2 100 Lt, nurodyta mokėjimo paskirtis – už techninės ekspertizės skyrimą. Teismas sprendė, kad yra pagrindas ieškovės prašymą tenkinti ir šį apmokėjimą užskaityti jos vardu ir šias išlaidas priskirti prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu. Teismas konstatavo, kad ieškovė sumokėjo 3 000 Lt už atliktą byloje ekspertizę, todėl proporcingai ieškinio dydžiui iš atsakovės ieškovei priteisė 500 Lt už ekspertizės atlikimą. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo priteisti iš atsakovės išlaidas advokato pagalbai apmokėti pagal ieškovės pateiktus kvitus, nes ieškovė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nebuvo pateikusi įrodymų dėl išlaidų, susijusių su advokato pagalba, o kvitą dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir kitų būtinų išlaidų kvitą pateikė tik šio teismo posėdžio metu.

Ieškovė V. V. pateikė apeliacinius skundus dėl 2010 m. vasario 12 d. teismo sprendimo ir dėl 2010 m. balandžio 2 d. papildomo teismo sprendimo. Apeliaciniame skunde dėl 2010 m. vasario 12 d. teismo sprendimo ieškovė prašė pakeisti teismo sprendimą ir ieškinį tenkinti visiškai – priteisti iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė šiuos motyvus:

Žemesnės instancijos teismas

1) teismas pagrįstai žalą įvertino 50 000 Lt, tačiau nepagrįstai taikė mišrią atsakomybę, nustatydamas, jog 95 proc. yra kalta ieškovė, o 5 proc. – atsakovė. Teismas, nustatydamas žalos atlyginimo dydį, neturėjo atsižvelgti į atsakovės materialinę padėtį. 19 766,90 Lt savivaldybės biudžeto deficitas, palyginus jį su savivaldybės milijoninėmis biudžeto pajamomis, negali būti pagrindas mažinti patirtos žalos dydį;

2) vertinant ieškovės elgesio atsargumą ir savisaugos jausmą, turėtų būti remiamasi CK 6. 266 str., kuris nustato, jog žalą, padarytą dėl pastatų sugriuvimo ar kitokių jų trūkumų, turi atlyginti pastato savininkas, ir STR 2.02.02:2004 215 str., kuris nustato, jog visuomeninės paskirties statiniai turi būti suprojektuoti ir pastatyti taip, kad juos naudojant ir prižiūrint būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (paslydimo, kritimo, susidūrimo ir pan.). STR 217.2, 217.3. str. nustato, kad turi būti parengti tokie projekto sprendiniai ir parinkti tokie statybos produktai, kad naudojant statinį būtų išvengta kritimo užkliuvus ar apvirtus, numatant žmonių judėjimo vietose lygius grindų paviršius, išvengiant staigaus lygio kritimo, slidumo pasikeitimo ar žemų kliūčių, įrengiant tinkamą judėjimo kelių apšvietimą, kritimo pasikeitus grindų lygiui, numatant laiptų pakopų aukštį ir plotį pagal įvairioms statinių grupėms keliamus reikalavimus, atsižvelgiant į neįgalių asmenų saugą. Ekspertizės metu nustatyta, kad Aleksoto seniūnijoje eksploatuojami laiptai neatitiko STR 2.02.02:2004 ir 2.02.02:2001 reikalavimų, laiptų pakopos nevienodo aukščio ir neapšviestos, laiptinės grindys ir laiptų pakopų paviršius nėra šiurkštus. Įstatymas įpareigoja atsakovę užtikrinti saugias eksploatavimo sąlygas. Kadangi atsakovė eksploatuodama pastatą nesilaikė saugaus naudojimo reikalavimų, tai pagrindinė nelaimingo atsitikimo priežastis yra neteisėti atsakovės veiksmai. Ieškovė nebuvo informuota atsakovės apie saugaus pastato eksploatavimo reikalavimų pažeidimus, todėl negalėjo tikėtis, kad šie pažeidimai egzistuoja. Teismo išvada, kad ieškovė elgėsi labai neatsargiai, neatitinka įstatymo reikalavimų ir bylos medžiagos.

Apeliaciniu skundu dėl 2010 m. balandžio 2 d. papildomo teismo sprendimo ieškovė V. V. prašė papildomą teismo sprendimą pakeisti ir priteisti visas ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad papildomas teismo sprendimas nėra teisingas, nes ji dėl bylos turėjo 4 000 Lt išlaidas, o teismas jai priteisė 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Teismas, pripažinęs atsakovę kalta, turėjo atlyginti visas ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą dėl 2010 m. vasario 12 d. teismo sprendimo atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija prašė ieškovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovė nurodė šiuos motyvus:

1) apeliaciniame skunde ieškovė nepagrįstai remiasi STR 2.02:2004 Visuomeninės paskirties statiniai bei Statybinės teismo ekspertizės aktu, kuriame nurodyta, kad Kauno m. Aleksoto seniūnijos patalpų laiptinė į antrą aukštą neatitinka STR 2:02:2004 reikalavimų. Atsakovė neturėjo pareigos, numatytos STR 2:02:2004, nes šis reglamento straipsnis yra taikomas naujai pastatytiems statiniams, bet ne iki šios teisės normos įsigaliojimo pastatytiesiems;

2) Aleksoto seniūnijos patalpos atsakovei perduotos 1996 m. rugpjūčio 5 d. perdavimo- priėmimo aktu, atsakovė šių patalpų nestatė, nevykdė jų rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto. 2003 m. buvo atliktas paprastas remontas, po kurio pastatas pritaikytas Aleksoto seniūnijai. Statinio konstrukcijos nebuvo keičiamos, šalinamos, stiprinamos ar silpninamos, todėl atsakovė nepažeidė saugaus pastatų naudojimo reikalavimų. Nėra pagrindinės sąlygos deliktinei atsakomybei atsirasti – neteisėto neveikimo ar neteisėto veikimo;

3) nėra priežastinio ryšio tarp neteisėtos veikos ir kilusių neigiamų padarinių – žalos. Tai, kad ieškovė nukrito būtent nuo pirmojo laiptų pakopos laiptelio, ieškovė byloje grindė tik savo paaiškinimais. Liudytojas R. J. V. ieškovės kritimo nuo laiptų momento nematė, nes, kaip pats paaiškino, buvo kitoje patalpoje, ieškovę pamatė jau gulinčią laiptų aikštelėje. Ieškovė neįrodė aplinkybės, kad krito būtent nuo laiptų pakopos pirmojo laiptelio ir dėl to patyrė sužalojimus;

4) nelaimingas atsitikimas įvyko dėl ieškovės ligų. Ieškovei nuo 1999-04-12 dėl jos kitų ligų nustatyta II invalidumo grupė, ieškovė iki kritimo sirgo cukriniu diabetu, hipertenzija, todėl jos kritimo nuo laiptų priežastis buvo kitos ligos;

5) ieškovė nesikreipė dėl turtinės žalos atlyginimo. Ieškovė neturtinės žalos dydžio niekuo nepagrindė ir neįrodė. Ieškovės prašomos priteisti neturtinės žalos dydis yra nerealus, ieškovė nepatyrė prašomo priteisti dydžio neturtinės žalos.

6) teismas, nustatęs mišrią kaltę ir jos dydį procentais, nenustatė pirminio neturtinės žalos dydžio, nuo kurio skaičiuotini šie procentai. Teismas, nors nurodė, kad atsakovės kaltė yra 5 proc., iš atsakovės priteisė 3 000 Lt, t. y. 6 proc. reikalaujamos sumos;

7) ieškovės patirta žala atsirado dėl jos pačios didelio neatsargumo. Pati ieškovė elgėsi ypatingai neatsargiai ir neapdairiai. Ieškovė tais pačiais laiptais lipo jau ne pirmą kartą – jais jau buvo užlipusi eidama į seniūniją, todėl laiptų pakopas jau buvo mačiusi, be to, prieš pradėdama lipti žemyn, privalėjo apsidairyti. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad išeidama iš seniūnijos nepastebėjo, jog antrojo aukšto pirmoji pakopa yra žemesnė, o teismo posėdžio metu ieškovė paaiškino, kad neapsidairė prieš lipdama. Ieškovė nesielgė, kaip rūpestingas ir atidus asmuo būtų elgęsis tokioje situacijoje, todėl ji patyrė žalą ne dėl atsakovės kaltės, bet dėl jos pačios didelio neatsargumo. Atsakovės kaltės, kad ieškovė nukrito nuo laiptų, nėra;

8) atsakovė pateikė įrodymus, patvirtinančius sunkią jos finansinę padėtį, iš kurių matyti, kad 2009-09-30 Savivaldybės pajamų planas vykdomas tik 83 proc., o kreditoriniai įsiskolinimai nurodytą dieną išaugo 51 186 tūkst. Lt, iš kurių net 26 728,4 tūkst. Lt įsiskolinimai viršija 45 dienas, ieškovė šių įrodymų byloje neginčijo.

Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą dėl 2010 m. balandžio 2 d. papildomo teismo sprendimo atsakovė prašė ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Atsikirsdama į apeliacinio skundo argumentus nurodė, kad kad kiekvienas asmuo, kuris kreipiasi į teismą, pirmiausia turi įvertinti galimą riziką dėl bylinėjimosi išlaidų, nes ne asmuo, kuris kreipiasi į teismą, o teismai vykdo teisingumą. Tai, kad ieškovė neįvertino, jog gali susidaryti ir tokia situacija, kad jos bylinėjimosi išlaidos viršys jai priteistas sumas, nėra motyvas teismui priteisti iš atsakovės tokią sumą, kad būtų visiškai padengtos bylinėjimosi išlaidos.

Atsakovė Kauno miesto savivaldybės admininistracija pateikė apeliacinius skundus dėl 2010 m. vasario 12 d. teismo sprendimo ir dėl 2010 m. balandžio 2 d. papildomo teismo sprendimo. Apeliaciniame skunde dėl 2010 m. vasario 12 d. teismo sprendimo atsakovė prašė teismo sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas, panaikinti ir dėl tos dalies priimti naują sprendimą – ieškovės V. V. ieškinį dėl neturtinės žalos priteisimo atmesti, bylinėjimosi išlaidų iš atsakovės nepriteisti. Atsakovė taip pat prašė priimti ir prijungti prie bylos naują įrodymą – 2010-03-05 Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinių paslaugų skyriaus raštą Nr.63-3-133, kuris teikiamas iškilus būtinybei paneigti skundžiamame teismo sprendime išdėstytus motyvus dėl ieškovės ligų ir specialiųjų poreikių lygio ieškovei nustatymo priežasčių. Apeliaciniame skunde, atsakovės nuomone, teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normas, neatsižvelgė į visas bylai reikšmės turinčias aplinkybes. Nurodė šiuos motyvus:

1) teismas nurodė, kad atsakovė, pripažindama savo kaltę, ėmėsi veiksmų laiptų netinkamam įrengimui pašalinti, juos sutvarkydama saugiam naudojimui, todėl privalo atlyginti ieškovei patirtą neturtinę žalą. Laiptų pakopos praplatinimas nereiškia atsakovės kaltės pripažinimo, tai įvykdyta tik dėl atsakovės geranoriškumo;

2) atsakovė neturėjo teisės aktais nustatytos pareigos keisti sovietmečio laiptų konstrukcijos pastate, kuriame įsikūrusi Aleksoto seniūnija. Atsakovė nevykdė rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto, 2003 m. buvo atliekami paprasti remonto darbai, kuriais Aleksoto seniūnijos statinio konstrukcijos nebuvo keičiamos, šalinamos, stiprinamos ar silpninamos. Atsakovė nepažeidė pastatų saugaus naudojimo reikalavimų, todėl nėra pagrindinės sąlygos deliktinei atsakomybei atsirasti – neteisėto neveikimo ar neteisėto veikimo;

Žemesnės instancijos teismas

3) teismas nenurodė jokio teisės akto, kurio pagrindu būtų galima teigti, jog laiptų, kuriais patenkama į Aleksoto seniūnijos antrąjį aukštą, techniniai duomenys neatitinka teisės aktais nustatytų reikalavimų. Teismas nustatė laiptų neatitikimą, tačiau nenurodė, ko jie neatitiko. Eksperto išvadoje nurodytų teisės aktų reikalavimų atsakovė nepažeidė, nes jie yra gerokai vėlesni nei pastatas pastatytas ar perduotas atsakovei;

4) teismas taikė atsakovei deliktinę atsakomybę nekonstatavęs, kad yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos, būtinos atsakovės prievolei – atlyginti neturtinę žalą – atsirasti. Nėra priežastinio ryšio tarp neteisėtos veikos ir žalos. Tai, kad ieškovė nukrito būtent nuo pirmojo laiptų pakopos laiptelio, ieškovė grindė tik savo paaiškinimais, o liudytojas R. J. V. ieškovės kritimo nuo laiptų momento nematė, nes, kaip pats paaiškino, buvo kitoje patalpoje, ieškovę pamatė jau gulinčią laiptų aikštelėje. Ieškovė neįrodė aplinkybės, kad krito būtent nuo laiptų pakopos pirmojo laiptelio ir dėl to patyrė sužalojimus;

5) ieškovės kritimo nuo laiptų priežastis galėjo būti kitų jos ligų pasekmė. Teismas neatsižvelgė, kad ieškovė iki kritimo sirgo cukriniu diabetu, hipertenzija. Iš pridedamo atsakovės Socialinių reikalų departamento Socialinių paslaugų skyriaus rašto Nr. 63-3-133 matyti, kad ieškovei nustatytos kelios ligos, neišskiriant kurios nors vienos. Teismas neatsižvelgė, kad specialiojo nuolatinės priežiūros, pagalbos poreikio nustatymo pažyma išduota pagal kriterijų 2.18, todėl teismas padarė neteisingas išvadas dėl specialiųjų poreikių ieškovei nustatymo priežasties;

6) teismas, priimdamas sprendimą, nevertino su ieškovės sveikata, ligomis susijusių aplinkybių, kurias įrodo Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto specialisto išvada Nr. G-633/08 (02), kurioje nurodytos papildomos diagnozės, įrodančios, kad prieš nelaimingą atsitikimą ieškovė sirgo įvairiomis ligomis – hipertenzija, nutukimu, sunkia cukrinio diabeto forma;

7) ieškovė neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimus. Teismas pažeidė CPK 177 str. 1 d., nevertino visų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Ieškovė neturtinės žalos dydžio niekuo nepagrindė ir neįrodė jos dydžio. Neturtinės žalos dydį ieškovė nurodė spėdama, jos prašomos priteisti neturtinės žalos dydis yra visiškai nerealus;

8) teismas nepakankamai atsižvelgė į ieškovės kaltę. Nagrinėjamu atveju pati ieškovė elgėsi ypatingai neatsargiai ir neapdairiai, todėl atsakovė turi būti atleista nuo civilinės atsakomybės remiantis CK 6.253 str. 1 d., 6.282 str. l d. Ieškovė tais pačiais laiptais buvo užlipusi eidama į seniūniją, todėl laiptų pakopas jau buvo mačiusi, be to, prieš pradėdama lipti žemyn, būdama apdairi, privalėjo apsidairyti. Ieškovė ieškinyje pripažino, kad išeidama iš seniūnijos nepastebėjo, jog antrojo aukšto pirmoji pakopa yra žemesnė. Teismo posėdžio metu ieškovė paaiškino, kad neapsidairė prieš lipdama, todėl mano, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos kaltės, jog ieškovė nukrito nuo laiptų, nėra. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad civilinės atsakomybės taikymo tikslas yra kompensuoti žalą, o ne nubausti žalą padariusį asmenį: žala turi būti atlyginama tiek, kiek įrodoma faktiškai jos patyrus. Taikant civilinę atsakomybę turi būti siekiama neleisti nukentėjusiajam nepagrįstai praturtėti kito – žalą padariusio asmens – sąskaita;

Žemesnės instancijos teismas

9) teismas pažeidė CPK 185 str., neįvertino visų į bylą pateiktų įrodymų, neaptarė klausimų, reikšmingų svarbioms bylai aplinkybėms nustatyti, nenurodė, kokiais bylos duomenimis grindžia išvadą dėl atsakovės 5 procentų atsakomybės dydžio, nepasisakė, koks atsakovės neveikimas ar kokie neteisėti veiksmai prisidėjo prie ieškovės nelaimingo atsitikimo, ir tai lėmė nepagrįsto sprendimo priėmimą.

Apeliaciniame skunde dėl 2010 m. balandžio 2 d. papildomo teismo sprendimo atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija prašė 2010-04-02 papildomą sprendimo dalį, kuria iš atsakovės teismas priteisė 500 Lt bylinėjimosi išlaidas už atliktą ekspertizę ieškovei, panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – bylinėjimosi išlaidų už atliktą ekspertizę ieškovei nepriteisti. Apeliacinį skundą grindė šiais motyvais:

1) teismas pažeidė CPK 93 str. 2 d. ir 185 str. teisės normas. Teismas priteisė ieškovei ekspertizės išlaidas neproporcingai patenkintų reikalavimų daliai, t. y. 500 Lt ekspertizės išlaidas, nors proporcingai patenkintų reikalavimų daliai tai sudarytų 180 Lt (2100 Lt + 900 Lt) x 6 proc.;

2) išlaidos už atliktą ekspertizę ieškovei iš atsakovės iš viso nepriteistinos, nes 2100 Lt ir 900 Lt įmokėjo ne proceso dalyvis E. V.. Nedalyvaujančio asmens išlaidų užskaitymas CPK nenumatytas, teismas negalėjo E. V. išlaidų užskaityti ieškovės vardu. E. V. kreipėsi į teismą su prašymu tik 2010-02-17, t. y. po 2010-02-12 teismo sprendimo priėmimo. Nagrinėjant bylą ieškovė priteisti ekspertizės išlaidų neprašė. Nagrinėjamu atveju teismas papildomą sprendimo dalį dėl ekspertizės išlaidų priteisimo priėmė ne savo iniciatyva ir ne dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu, bet gavęs byloje nedalyvaujančio asmens prašymą;

3) pagal CPK 90 str. 1 d. užstatą bylinėjimosi išlaidoms padengti turi sumokėti šalis, o E. V. nebuvo proceso dalyvis, todėl ne šalies turėtos išlaidos negali būti laikomos šalies bylinėjimosi išlaidomis ir negali būti priteisiamos iš kitos šalies.

Atsiliepimuose į atsakovės apeliacinį skundą dėl 2010 m. vasario 12 d. teismo sprendimo ir dėl 2010 m. balandžio 2 d. papildomo teismo sprendimo ieškovė V. V. prašė skundų netenkinti. Atsiliepimuose nurodė tuos pačius motyvus, kuriuos buvo nurodžiusi apeliaciniuose skunduose.

Ieškovės apeliaciniai skundai netenkintini, atsakovės apeliacinis skundas dėl papildomo sprendimo panaikinimo tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti ginčijamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 str.). CPK įtvirtinta ribota apeliacija. Jai būdinga, kad apeliacijoje tikrinama tai, ar teismas turėjo pakankamai įrodymų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-426/2005), o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo).

Civiliniame procese galioja laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis). Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, pagal kurią tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas dėl to, kad jis pats nėra ginčijamų teisinių santykių dalyvis ar stebėtojas, konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.

Atsakovė tvirtina, jog ieškovė byloje nepateikė įrodymų, kad nukrito būtent nuo pirmojo pakopos laiptelio. Tačiau su tuo sutikti negalima dėl šių aplinkybių. Ieškovė nuosekliai nuo pat pradžių aiškino, kad išeidama iš seniūnijos patalpų nepastebėjo, jog grindų aukštis nevienodas, antrojo aukšto laiptų pakopa tarp antrojo aukšto grindų ir laiptų yra žemesnė ir vizualiai šis skirtumas labai sunkiai pastebimas, taigi žengdama ant jos ieškovė prarado pusiausvyrą ir nugriuvo laiptais žemyn. Šios aplinkybės taip pat nurodytos ieškovės paaiškinime gydymo įstaigai (1 t., b. l. 5). Netikėti šiuo paaiškinimu nėra pagrindo, nes jį taip pat patvirtina byloje esanti medžiaga, taip pat ekspertizės išvados (1 t., b. l. 75-79) ir vaizdinė medžiaga. Teismo ekspertas statybinės ekspertizės akte nurodė, kad laiptų konstrukcija yra nesaugi dėl to, jog laiptatakio pakopos yra skirtingo aukščio ir pločio, viršutinė laiptų pakopa yra tik 75 mm aukščio, o visos kitos to paties laiptatakio pakopos (išskyrus apatinę) yra 150-160 mm aukščio. Apatinė (pirmoji) tiriamo laiptatakio pakopa yra 100 mm aukščio. Nevienodas laiptų pakopų aukštis yra ir žemesniajame laiptatakyje. Taip pat nėra įrengti įspėjamieji paviršiai laiptatakio viršuje bei apačioje, o laiptų pakopų paviršius nėra šiurkštus (1 t., b. l. 78-79). Visas nurodytas aplinkybes patvirtina ir vaizdo medžiaga (2 t., b. l. 12-17). Be to, bylos nagrinėjimo metu apeliacinės instancijos teisme atsakovės atstovė pripažino, jog po nelaimingo atsitikimo viršutinė laiptų pakopa buvo paplatinta 7 cm (2 t., b. l. 22-23). Iš byloje pateiktų nuotraukų matyti, kad seniūnijos patalpos durys yra laiptinės kairiojoje pusėje, o prie durų nėra turėklo. Kairiojoje laiptų pusėje (priešais seniūnijos patalpos duris) yra laiptų turėklas. Tai visiškai atitinka ieškovės paaiškinimą, jog būtent pirmoji laiptų pakopa buvo nesaugi, dėl to ieškovė ir susižalojo. Taigi atmestinas atsakovės apeliacinio skundo motyvas, jog byloje neįrodyta, kad ieškovė nukrito nuo laiptų dėl netinkamai įrengtos laiptų pakopos pirmojo laiptelio (CPK 178 str., 185 str.).

Taip pat negalima sutikti su atsakovės motyvais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ieškovės sveikatos būklę sužalojimo momentu ir po sužalojimo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė susižalojo 2007-11-20, gydymo įstaigoje diagnozuota abiejų stipinkaulių distalinių galų skeveldriniai lūžimai (1 t., b. l. 12), po traumos ieškovė nevaldė abiejų rankų. Taigi atsakovės motyvai, kad ieškovė sirgo kitomis ligomis, šiuo atveju nėra reikšminga, nes ieškovė byloje įrodinėjo, jog neturtinė žala jai turi būti atlyginta, nes ji negalėjo pasirūpinti savimi be kitų pagalbos būtent dėl patirtos traumos, o ne dėl kitų susirgimų. Kad ieškovė, būdama tokios sveikatos būklės (stipinkaulių distalinių galų skeveldriniai lūžimai), galėjo savarankiškai savimi pasirūpinti, byloje įrodymų nepateikta, taigi pirmosios instancijos teismo išvados, kad ieškovei buvo suteiktos specialios pagalbos priemonės ir kt. paslaugos ne dėl nutukimo, hipertenzijos, cukrinio diabeto, o dėl patirtos traumos, yra pagrįstos atitinkamų įstaigų išvadomis, kurias pateikė pati atsakovė (1 t., b. l. 156-160). Tai, kad sprendžiant klausimą dėl specialių ieškovės poreikių tenkinimo išskirta ne viena, o kelios ligos, taip pat nepaneigia aplinkybės, jog tokių paslaugų poreikis sutapo su ieškovės susižalojimo laikotarpiu nuo 2007-12-07, taip pat tuo laiku ieškovei buvo paskirta reabilitacija (1 t., b. l. 195).

Tas faktas, jog ieškovės sveikata buvo sutrikdyta nesunkiai, nesudaro pagrindo atleisti atsakovę nuo neturtinės žalos atlyginimo, nes tokios sąlygos šioje byloje nenustatytos (CPK 178 str., CK 6.253 str.).

Negalima sutikti su atsakovės motyvais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė atsakovės kaltę dėl ieškovės sužalojimo. Kaip jau buvo minėta, anksčiau laiptų pirmoji ir paskutinė pakopos nėra specialiai paženklintos, be to, pakopos pirmasis laiptelis yra skirtingo pločio ir aukščio, laiptelis įrengtas prie pat išėjimo iš seniūnijos patalpos. Taigi esant tokiai laiptų konstrukcijai visiškai natūralu nepastebėti šių konstrukcijų trūkumų. Taip pat byloje nepateikta įrodymų, kad atsakovė ėmėsi visų protingų priemonių įspėti lankytojus apie galimus nepatogumus ir pavojus. Kadangi tarp ieškovės nurodytos priežasties, dėl kurios ji prarado pusiausvirą ir nukrito nuo laiptų, nes nepastebėjo laiptų konstrukcijos trūkumų, ir atsakovės neveikimo yra tiesioginis ryšys, tad dėl ieškovės sužalojimo yra kalta atsakovė, kuri turėjo pasirūpinti lankytojų saugumu ir įspėti apie galimus pavojus, tačiau šių veiksmų neatliko. Tai, kad visi minėti laiptų konstrukcijos trūkumai nesusiję su nelaimingu atsitikimu, atsakovė byloje neįrodė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo atsakovės kaltę, ir atleisti atsakovę nuo atsakomybės nėra pagrindo (CK 6.245 str. 1 d., 4 d., 6.250 str.).

Su ieškovės nuomone, kad visa kaltė dėl jos sužalojimo tenka atsakovei, taip pat sutikti negalima. Kaip jau nustatyta, ieškovė krito nuo laiptų išėjusi iš seniūnijos patalpų. Ieškovė nebuvo pakankamai atidi aplinkai, neįvertino savo veiksmų saugumo, žengė ant laiptų tuoj pat išėjusi pro duris, nors priešingoje laiptų aikštelės pusėje, vos kelių žingsniu atstumu, buvo galima įsikibti į laiptų turėklą ir tik po to žengti nuo laiptų. Tad ir ieškovė privalo prisiimti dalį kaltės dėl patirtos traumos. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad dėl įvykusios traumos taip pat kalta ir pati ieškovė (CK 6.248 str. 3 d.).

Ieškovės apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl atsakovės kaltės, motyvuojant tuo, kad buvo pažeisti LR STR 2.02.02:2004 reglamento reikalavimai, nesudaro pagrindo padidinti atsakovės kaltės laipsnį, nes, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovė, lipdama laiptais į viršų, turėjo pastebėti laiptų konstrukcijos trūkumus, todėl privalėjo pasirūpinti savo saugumu. Šiuo atveju STR reglamento normų pažeidimai neatleidžia ieškovės nuo pareigos elgtis rūpestingai ir atidžiai. Ieškovė, žinodama savo ligas, juolab turėjo elgtis apdairiai. Pažymėtina ir tai, kad, ieškovės pastebėjimu, laiptai buvo ne tik ydingos konstrukcijos, bet ir netinkamai apšviesti (degė viena lemputė). Visos nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė tokiomis sąlygomis turėjo imtis visų įmanomų atsargumo priemonių. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovė elgėsi nepakankamai rūpestingai ir protingai.

Negalima sutikti su ieškovės motyvais, kad nustatydamas neturtinės žalos sumą, teismas neturėjo atsižvelgti į kaltos šalies turtinę padėtį (CK 6.250 str. 2 d.). Iš pateiktų byloje duomenų matyti, kad atsakovė turi finansinių sunkumų, o kaip žinia, atsakovės biudžetas skirtas patenkinti visų miesto gyventojų poreikius, todėl atsakovės atstovė pagrįstai nurodė, kad atsakovės išlaidos turi atitikti jos pajamas. Todėl ieškovės motyvai, kad nėra būtina atsižvelgti į atsakovės įsiskolinimus ir priteisti ieškovei daugiau lėšų, negu leidžia atsakovės finansinės galimybės, yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Byloje nėra ginčo, kad ieškovė dėl patirtos traumos patyrė išgyvenimus, skausmą, nepatogumus, todėl neturtinė žala ieškovei priteista pagrįstai (CK 6.250 str.). Ieškovė apeliacinės instancijos teismui pateikė 2010-03-08 pažymą, kuri patvirtina, kad ieškovė nepasveiko, jai būtinas papildomas operacinis gydymas. Šis įrodymas vertinamas su visais kitais byloje surinktais įrodymais, patvirtinančiais, kad ieškovės sužalojimas sukėlė jai ilgalaikių nepatogumų, o visiškas pasveikimas galimas tik vykdant visas gydymo rekomendacijas. Tiek ieškovė, tiek atsakovė yra tos nuomonės, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė šalių kaltės laipsnį, dėl to neteisingai priteisė neturtinės žalos sumą. Tačiau su tuo sutikti negalima. Teisėjų kolegija yra tos nuomonės, kad pirmosios instancijos tinkamai nustatė šalių kaltę ir neturtinės kompensacijos sumą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė 95 procentus ieškovės kaltės ir 5 procentus atsakovės kaltės bei atitinkamai priteisė ieškovei ne 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, kaip prašė ieškovė ieškinio pareiškime, o 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Šalys taip pat skundžia teismo sprendimą dėl, jų nuomone, netinkamai paskirstytų bylinėjimosi išlaidų. CPK 93 str. pasakyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. To paties straipsnio antrojoje dalyje pasakyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Taigi, kaip nustatyta byloje, teismas patenkino (300000:50000) 6 procentus ieškovės pareikštų reikalavimų, todėl ieškovei atitinkamai priteistini 6 procentai bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta ieškovė patvirtino, kad už ekspertizę byloje sumokėjo sūnus, tačiau ieškovės pinigais, todėl būtent ieškovė, o ne jos sūnus patyrė byloje bylinėjimosi išlaidas. Netikėti šiuo paaiškinimu nėra pagrindo, todėl teisėjų kolegija vadovaujasi juo byloje ir atmeta atsakovės motyvus, kad ieškovei neturi būti atlygintos ekspertizės apmokėjimo išlaidos, nes ieškovė jų nesumokėjo, o sumokėjo byloje nedalyvaujantis asmuo. Taigi priteisiant ieškovei patirtas bylinėjimosi (ekspertizės apmokėjimo) išlaidas proporcingai patenkintiems ieškovės reikalavimams byloje, ieškovei priteistina tik 180 (6 procentai x 3000) Lt, o ne 500 Lt, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas. Atmestinas ieškovės apeliacinio skundo motyvas, kad ieškovei turi būti visiškai atlygintos bylinėjimosi išlaidos, nes, kaip nurodyta anksčiau, ieškovei priteistina tik dalis bylinėjimosi išlaidų atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų dalį.

Esant tokioms aplinkybėms Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimas nekeistinas, atsakovės skundžiamas papildomas 2010 m. balandžio 2 d. sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo keistinas, dėl to ieškovės apeliaciniai skundai atmestini, atsakovės apeliacinis skundas dėl papildomo sprendimo panaikinimo tenkintinas iš dalies, kitas atsakovės apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str.)

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326-333 str.,

nutaria:

Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimo nekeisti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 2 d. papildomą sprendimą pakeisti, sumažinant ieškovei V. V. iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos priteistos ekspertizės išlaidų sumą iki 180 Lt. Kitų skundžiamų sprendimų dalių nekeisti.

Kolegijos pirmininkė Galina BlaževičKolegijos teisėjai Virginija GudynienėIzolda Nėnienė