- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-20
- Bylos Nr.
- 2A-2538-585/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka, Vaclovas Paulikas, Asta Pikelienė
- Ieškovas
- Neįgaliųjų sporto ir dienos užimtumo klubo „Draugystė“
- Atsakovas
- A. P.
- Kategorijos
- 3.3.1.15pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko, Astos Pikelienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Artūrui Kinkevičiui, dalyvaujant ieškovo Neįgaliųjų sporto ir dienos užimtumo klubo „Draugystė“ pirmininkei J. P., atsakovui A. P., apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Neįgaliųjų sporto ir dienos užimtumo klubo „Draugystė“ apeliacinį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 6 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovo Neįgaliųjų sporto ir dienos užimtumo klubo „Draugystė“ ieškinį atsakovui A. P. dėl nuostolių atlyginimo ir teniso vežimėlio grąžinimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas pareiškė teisme ieškinį, prašydamas priteisti iš atsakovo 6 231,23 Lt ir įpareigoti jį grąžinti ieškovui teniso vežimėlį. Teigė, jog šalys 2008 m. gegužės 20 d. sudarė panaudos sutartį, pagal kurią atsakovui buvo perduotas neįgaliojo teniso vežimėlis. Atsakovas įsipareigojo, ieškovui pareikalavus ir jam nustojus klube užsiiminėti lauko tenisu, grąžinti panaudos pagrindais perduotą turtą. Atsakovas, kuris nebėra klubo nariu, nevykdo visuotinio narių susirinkimo, valdybos ir klubo pirmininkės reikalavimų grąžinti jam perduotą teniso vežimėlį. Pasak ieškovo, apeliantas visiškai nudėvėjo vežimėlį. Jo likutinė vertė – 6 232,23 Lt, likvidacinė vertė – 1 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovas nesutiko su ieškiniu. Atsikirto, jog nuo pat sutarties sudarymo ginčo vežimėlis buvo naudojamas pagal tiesioginę paskirtį. Atsakovas iki 2013 m. vasario 8 d. buvo klubo nariu, todėl ieškovas neturėjo teisinio pagrindo reikalauti grąžinti ginčo vežimėlį. Ieškovo reikalavimas atlyginti tariamą žalą yra nepagrįstas. Pagal nustatytą turto nusidėvėjimo normą likutinė vežimėlio vertė jau nuo 2012 metų birželio mėnesio buvo lygi 0 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 6 d. sprendimu patenkino ieškinį iš dalies: įpareigojo atsakovą grąžinti ieškovui neįgaliojo teniso vežimėlį; atmetė ieškovo reikalavimą dėl 6 231,23 Lt priteisimo.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog šalys 2008 m. gegužės 20 d. panaudos sutartimi susitarė, kad ieškovas perduos atsakovui laikinai neatlygintinai naudotis neįgaliojo teniso vežimėlį. Atsakovas įsipareigojo grąžinti šį turtą pareikalavus. Atsakovas bylą nagrinėjant teisme patvirtino, kad jis nėra grąžinęs vežimėlio, pripažino, jog nebedalyvauja klubo sportinėje veikloje.
Teismo vertinimu, ieškovo reikalavimas įpareigoti atsakovą grąžinti klubo inventorių – vežimėlį – yra teisiškai pagrįstas, todėl tenkintinas. Iš kitos pusės, ginčo teniso vežimėlis nėra žuvęs, todėl, teismo vertinimu, ieškovas neturi pagrindo prašyti, kad atsakovas kompensuotų vežimėlio likutinę vertę. Pasak pirmosios instancijos teismo, ieškovas tiek pagal sutarties nuostatas, tiek pagal įstatymą turi teisę reikalauti kompensuoti nuostolius, kurie atsirado, atsakovui naudojantis daiktu. Tokius galimus nuostolius ieškovas gali nustatyti tik tuomet, kai jam bus perduotas daiktas. Teismo vertinimu, panaudos sutarties sudarymo tikslai draudžia reikalauti grąžinti panaudos pagrindais naudotą vežimėlį ir kartu kompensuoti to vežimėlio likutinę vertę.
Ieškovas, nesutikdamas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 6 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas jo reikalavimas dėl 6 231,23 Lt priteisimo, ir šia apimtimi priimti naują sprendimą – tenkinti reikalavimą. Ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ilgalaikio turto nusidėvėjimą ir apskaitą reglamentuojančius teisės aktus.
Ieškovas apeliacinės instancijos teisme palaikė savo skundą.
Atsiliepimas
Atsakovas faktiškai pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą. Bet, rengiantis šios bylos nagrinėjimui, buvo nustatyta, jog atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą yra nepasirašytas, be to, pateiktas, praleidus terminą jam pateikti. Todėl apeliacinės instancijos teismas 2015 m. liepos 24 d. nutartimi nustatė atsakovui terminą atsiliepimo trūkumui pašalinti ir pasiūlė pateikti prašymą dėl termino atsiliepimui pateikti atnaujinimo. Atsakovas nustatytu terminu nepašalino trūkumo ir nepateikė prašymo dėl termino atnaujinimo. Todėl apeliacinės instancijos teismas 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartimi laikė atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą nepaduotu ir grąžino jį atsakovui.
Atsakovas apeliacinės instancijos teisme prašė atmesti ieškovo apeliacinį skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas ieškovo apeliaciniu skundu, be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).
Šalys 2008 m. gegužės 20 d. sudarė panaudos sutartį, pagal kurią atsakovui buvo perduotas naudotis neįgaliojo teniso vežimėlis „Hurricane 1x 1.880“ (toliau – ir ginčo vežimėlis). Apelianto valdybos 2013 m. vasario 8 d. sprendimu buvo nutraukta panaudos sutartis. Apeliantas pareiškė teisme ieškinį, prašydamas įpareigoti atsakovą grąžinti ginčo vežimėlį ir priteisti iš atsakovo 1 804,69 Eur (6 231,23 Lt). Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tenkino apelianto pirmąjį materialinį subjektinį reikalavimą ir atmetė antrąjį materialinį subjektinį reikalavimą. Pirmosios instancijos teismas apelianto antrąjį materialinį subjektinį reikalavimą kvalifikavo reikalavimu atlyginti ginčo vežimėlio vertę. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, apeliantas negali reikalauti, kad atsakovas grąžintų ginčo vežimėlį ir kartu atlygintų jo vertę.
Civilinio kodekso 6.222 straipsnio, reglamentuojančio restituciją, 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog, kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai, vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš jos gavusi. Restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims (Civilinio kodekso 6.146 straipsnis). Apeliantas, kaip nustatyta, pareikštu ieškiniu reikalauja taikyti restituciją – įpareigoti atsakovą grąžinti ginčo vežimėlį. Be to, reikalauja kompensuoti ginčo vežimėlio vertės sumažėjimą. Apelianto antrojo materialinio subjektinio reikalavimo teisinis pagrindas, kitaip negu kvalifikavo pirmosios instancijos teismas, yra Civilinio kodekso 6.149 straipsnis. Šioje materialinio įstatymo normoje nustatyta, kad, jeigu turtas sunaikintas iš dalies arba kitaip sumažėjusi jo vertė, tai skolininkas privalo sumokėti kreditoriui sunaikintos turto dalies piniginį ekvivalentą ar atlyginti jo vertės sumažėjimą, išskyrus atvejus, kai turto vertė sumažėjo dėl normalaus turto nusidėvėjimo. Apeliantas nurodo, kad ginčo vežimėlio vertė, atsakovui jį naudojus ne pagal paskirtį, yra sumažėjusi iki 1 Lt. Reikalauja priteisti iš atsakovo ginčo vežimėlio vertės sumažėjimo, lygaus jo nurodomų likutinės vertės (6 232,23 Lt) ir likvidacinės vertės (1 Lt) skirtumui, kompensaciją. Apeliantas neįrodė, jog tiek sumažėjo ginčo vežimėlio vertė. Jis nepateikė įrodymų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, kokia yra tikroji (reali) ginčo vežimėlio vertė. Remiantis apelianto nurodomais Ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos normatyvais, galima laikyti, jog ginčo vežimėlis buhalterinės apskaitos prasme yra visiškai nudėvėtas ir bevertis, nes nuo jo įsigijimo momento praėjo daugiau negu ketveri metai. Bet šie duomenys, nors ir gali būti tinkami buhalterinei apskaitai tvarkyti, nėra pakankami išvadai, jog ginčo vežimėlis faktiškai yra visiškai nudėvėtas ir bevertis, daryti siekiant nustatyti ieškovo piniginių praradimų dydį kaip jo turto vertės sumažėjimą CK 6.149str. prasme. Nežinant tikrosios ginčo vežimėlio vertės, nėra galimybės nustatyti, koks Civilinio kodekso 6.149 straipsnio prasme yra galimas ginčo vežimėlio vertės sumažėjimas. Apeliantas nepagrindė savo materialinio subjektinio reikalavimo dėl ginčo vežimėlio vertės sumažėjimo atlyginimo, todėl šis reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.
Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, nors ir netinkamai kvalifikavo apelianto antrąjį materialinį subjektinį reikalavimą, pagrįstai atmetė šį reikalavimą. Todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas
nutarė:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 6 d. sprendimą nepakeistą.