Panevėžio apygardos teismo nutartis

2014-02-14 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-63-491-2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-02-14
Bylos Nr.
1A-63-491-2014
Teisminio proceso Nr.
1-76-1-00395-2012-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Valdas Petras Meidaus (pirm.), Sigitas Bagdonavičius, Evaldas Vanagas
Nuteistasis
E. M.
Advokatai
Raimundas Kurklietis
Baudžiamoji byla Nr. 1 A – 63 – 491 / 2014Teisminio proceso Nr. 1-76-1-00395-2012-7Procesinio sprendimo kategorija : 2.4.6. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. vasario 14 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus, teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Evaldo Vanago,

sekretoriaujant Jūratei Buitvydienei,dalyvaujant :prokurorei Gražinai Petrulytei,gynėjui advokatui Raimundui Kurkliečiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. M. apeliacinį skundą dėl 2013-11-20 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 2 d. 36 MGL dydžio (4680 litų) dydžio bauda.

Pritaikius BK 67 str. 1, 2, 3 d., 68 str., jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metus.

Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą kolegija

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

E. M. nuteistas už tai, kad 2012 m. birželio 16 d., apie 22.35 val., Panevėžio rajone, kelio Daugpilis – Rokiškis – Panevėžys 104 kilometre, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (kraujyje rasta 1,91 promilės etilo alkoholio), vairuodamas automobilį ,,VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė Kelių eismo taisyklių 14, 133 ir 136.1 p. reikalavimus – privalėdamas važiuoti neviršydamas leistino greičio ir atsižvelgdamas į važiavimo sąlygas bei eismo intensyvumą, kad galėtų sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, važiuodamas keliu su asfalto danga, kur leistinas ne didesnis kaip 90 km/h greitis, važiavo nemažesniu kaip 114 km/h greičiu, kuris buvo nesaugus, atlikęs priekyje ta pačia kryptimi važiuojančios transporto priemonės lenkimą ir grįždamas į savo eismo juostą, dėl didelio greičio nesuvaldė automobilio, kuris pradėjo slysti šonu ir, nuvažiavęs nuo kelio sankasos į dešinę pusę, apsivertė, dėl ko įvykusio eismo įvykio metu buvo nesunkiai sutrikdyta automobilio „VW Golf“ keleivio T. S. sveikata – jam nustatytas kairio raktikaulio lūžis, bei nežymiai sutrikdyta šio automobilio keleivio L. V. sveikata – jam nustatytas lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimas.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis E. M. prašo panaikinti šį teismo nuosprendį ir jį išteisinti neįrodžius jo dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką. Skunde apeliantas cituoja BPK 20 str. nuostatas apie įrodymus, jų vertinimo teorinius pagrindus, praktiką ir nurodo, kad nuosprendis pagrįstas tik dalies kaltinimui naudingų liudytojų parodymais, dalies liudytojų bei nukentėjusiųjų parodymai iš viso nevertinti, jų turinys nuosprendyje iškraipytas užfiksuojant tai, ko liudytojai ar nukentėjusieji teismo posėdyje iš viso nepasakojo, nenurodyti svarbūs kai kurių liudytojų ar nukentėjusiųjų parodymai, jie nepalyginti su parodymais tyrimo metu, neanalizuotos priežastys, dėl ko parodymai buvo pakeisti ir pan. Tai, apelianto nuomone, rodo teismo šališkumą.

Skunde apeliantas teigia, kad teisme apklaustas liudytojas J. B. patvirtino visiškai kitas įvykio aplinkybes nei savo apklausoje ikiteisminio tyrimo metu, tačiau teismas rėmėsi būtent tyrimo metu jo duotais parodymais. Tvirtina, kad tyrėja jo parodymus užrašė neteisingai, nes apie avariją patyrusio automobilio vairuotoją ir jame važiavusių asmenų skaičių bei kūno sudėjimus jis jai iš vis nieko nepasakojo, nes to nematė. Teisme liudytojas nurodė, kad buvo prietema, po įvykio buvo pasimetęs, sutrikęs, be to, jam pribėgus prie šio automobilio prie jo jau buvo apie 20 žmonių, automobilyje tuo metu sėdėjo du asmenys, vienas buvo prie automobilio, tačiau jis tiksliai nenurodė, kas automobilį vairavo. Mano, kad tyrimo metu tyrėja šališkai užrašė jo parodymus pažeisdama BPK 183 str. reikalavimus, o teismas juos mechaniškai perkėlė į nuosprendį. Be to, teismas jo parodymus iškraipė, nes iš tikro jis nematė nei kiek asmenų važiavo automobiliu ir galėjo nukentėti, nei kas jį vairavo.

Apeliantas nurodo, kad teisme apklaustas liudytojas E. P. tik spėjo, jog avariją patyrusį automobilį vairavo E. M., nes jį matė arti vairuotojo vietos. Tai atitinka paties E. M. parodymus, kad po įvykio jis šliaužiojo automobilio viduje ieškodamas durelių norėdamas iš jo išlipti, todėl E. P. galėjo jį matyti vairuotojo vietoje ar netoli jos. Teismas nuosprendyje nurodė tik mažą dalį jo parodymų, parodymus dėl ketvirto asmens (galimai buvusio automobilyje) iškraipė, t.y. nurodė, jog liudytojas nematė nieko nubėgančio nuo automobilio, tuo tarpu liudytojas teisme sakė, kad jokio ketvirto asmens nebuvo iš viso. Iš tiesų šis liudytojas negalėjo nieko tiksliai matyti, nes jam pribėgus prie apvirtusio automobilio prie jo jau buvo 15 – 20 žmonių, ir jų tarpe galėjo būti ir iš automobilio išlipę ar ištraukti žmonės. Jis parodė nematęs ir kiek žmonių važiavo automobilyje. Tokius pat parodymus davė ir liudytoja I. P..

Skunde teigiama, kad nukentėjusysis T. S. nurodė, jog automobilį nuo tvenkinio vairavo ne E. M., o kitas jam nepažįstamas asmuo. Nukentėjusysis teisme parodė, kad tyrimo metu tyrėja tyčia jį klaidino, sufleravo kitų asmenų parodymus. Teismas be pagrindo T. S. parodymus vertino kaip klaidingus ir pripažino tai bandymu išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes tiek jis, tiek ir nukentėjusysis L. V. yra nukentėjusieji, todėl jiems vengti atsakomybės neaktualu. Be to, T. S. dėl automobilį vairavusio ketvirto asmens savo parodymų nekeitė. Iš nuosprendžio neaišku, ar teismas iš viso įvertino ir kaip įvertino šio nukentėjusiojo parodymus, o jeigu juos teismas atmetė ir nelaikė jų įrodymais, tai jis padarė be pagrindo, nes nukentėjusiojo parodymai yra teisingi.

Apelianto teigimu nukentėjusiojo L. V. parodymai dėl automobilį vairavusio ketvirto asmens taip pat visiškai sutapo su E. M. parodymais. Tyrimo metu papildomai apklaustas jis buvo po naktinės pamainos, todėl nepastebėjo protokole šališkos tyrėjos užrašyto teiginio, jog automobilis buvo paliktas ne prie tvenkinio, o sode. Teisme gauti duomenys apie nukentėjusiojo naktinį darbą tai visiškai patvirtino. Ir šis nukentėjusysis teisme parodė, kad tyrėja jam nurodinėjo kokius parodymus duoti, supažindino su kitų asmenų parodymais, tyčia jį klaidino tyrimui naudinga linkme. L. V. nekeitė parodymų, nuosekliai nurodė po įvykio nematęs ketvirto automobilį vairavusio asmens, nežinojo, kur šis dingo, todėl visiškai neaišku, kodėl teismas pripažino, kad ir šis nukentėjusysis bando išvengti atsakomybės. Iš nuosprendžio taip pat neaišku, ar teismas L. V. parodymus pripažino įrodymu ar ne.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad liudytojas R. M. teisme patvirtino, jog tyrimo metu abu kartus buvo apklaustas girtas, todėl neprisimena, kokius parodymus davė. Nors tyrėja J. A. tai paneigė, bet kadangi tyrimo metu nebuvo nustatinėjamas liudytojo blaivumas, ši jo versija liko nepaneigta. Be to, teismas „spaudė“ liudytoją duoti kaltinimui naudingus parodymus, jog teisingi jo būtent tyrimo metu duoti parodymai, nors teisme liudytojas kelis kartus patvirtino, kad tiesą jis sako teisme. Teismas „nuslėpė“ liudytojo parodymus apie tai, kad jis nematė automobilio prie sodo namelio. Teisiamojo posėdžio metu teisėja ir prokurorė, nuolat nutraukdamos liudytoją, jį supainiojo taip, kad jo parodymai tapo visiškai nebeaiškūs, liudytojas nesugebėjo paaiškinti, kad tyrimo metu visi jo parodymai iš esmės teisingi, išskyrus jų dalį apie automobilio stovėjimo vietą. Liudytojas tik į gynėjo klausimus atsakinėjo teisingai. Perklausius teisiamojo posėdžio garso įrašą galima įsitikinti, kad teismas ir prokurorė nuolat klaidino kai kuriuos nukentėjusiuosius ir liudytojus, neleisdavo jiems atsakyti į klausimus ir paaiškinti kai kurias aplinkybes. Prokurorė juos nuolat įžeidinėjo ir net vartojo psichinį smurtą. Į gynėjo prašymus sudrausminti prokurorę teismas nereagavo ir net palaikė jos neleistiną elgesį.

Apeliantas tvirtina, kad teismas iš viso neįvertino liudytojo A. S. parodymų, kurie visiškai sutapo su E. M. parodymais, todėl liko neaišku, ar tai yra įrodymas, ar ne. Tai, apelianto įsitikinimu, dar vienas esminis BPK pažeidimas. Nepilnametis liudytojas A. N. tyrimo metu buvo apklaustas nedalyvaujant tėvams. Jo parodymai dėl automobilio „VW Golf“ užrašyti neteisingai, nes tyrėja jam nurodė R. M. parodymus, ir tik manydamas, jog R. M. geriau prisimena šį faktą, jis taip pat nurodė, kad minėtas automobilis stovėjo sode. Teisme liudytojas tai paneigė tvirtindamas, kad jis realiai nematė, kur automobilis buvo. Jis parodė matęs tik kaip draugai išėjo iš sodo, tačiau kuo jie išvažiavo, jam nežinoma. Liudytojos R. R. parodymus, kad jai L. V. minėjo, jog su girtais jis daugiau nesivažinės, paneigė pats L. V., kad su R. R. jis iš viso nekalbėjo.

Skunde teigiama, kad teismas apklausė daug liudytojų, kurie apie įvykį girdėjo iš kitų asmenų ar jų kalbų, ir jie nei patvirtino, nei paneigė esminio dalyko – kas gi įvykio metu vairavo „WV Golf“. O nuteistojo bei aukščiau paminėtų liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymai tik patvirtina, jog automobilį vairavo ne E. M., o kitas asmuo, kurį būtina nustatyti ir patraukti atsakomybėn. Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai įrodymu pripažino 2012-10-23 daiktų apžiūros protokolą, nes tyrėja, apžiūrėjusi T. S., E. M. ir L. V. viršutinius rūbus, nebūdama specialiste neturėjo pagrindo pripažinti, kad T. S. yra stambaus kūno sudėjimo, L. V. – vidutinio kūno sudėjimo, o E. M. – smulkaus. Apelianto nuomone, pagal rūbų dydį negalima nustatyti kūno sudėjimo.

Nuteistojo nuomone, nuosprendyje teismas visiškai nepagrįstai rėmėsi teisės medicinos specialisto išvadomis apie E. M., T. S. ir L. V. galimai padarytus sužalojimus. Jose buvo nustatyta, kad T. S. ir L. V. sužalojimai galėjo būti padaryti jiems sėdint keleivių vietose ir avarijos metu atsitrenkiant į automobilio salono dalis, o E. M. – susižaloti galėjo kaip vairuotojas. Teisės medicinos specialistas G. S. nesugebėjo suprantamai paaiškinti, kodėl dėl E. M. jis padarė tokią išvadą. Vienu svarbiausių argumentų jis nurodė įrašą ligos istorijoje apie tai, kad E. M. buvo automobilio vairuotojas. Šis įrašas nebuvo reikiamai ištirtas, jį padaręs asmuo nebuvo apklaustas, todėl ši aplinkybė nieko neįrodo. Kita vertus, nuosprendyje teismas iš viso nevertino kompleksinės Lietuvos teismo ekspertizės centro atliktos ekspertizės konkrečios ir kategoriškos išvados, kad šiuo atveju negalima tiksliai nustatyti, kur tiksliai automobilyje „VW Golf“ avarijos metu sėdėjo nukentėjusieji ir E. M.. Nesuprantamas ir specialisto G. S. paaiškinimas dėl ketvirto asmens (galimai vairuotojo) buvimo ar nebuvimo automobilyje įvykio metu. Specialistas pakankamai kategoriškai patvirtino, kad jeigu ir buvo automobilyje toks asmuo, tai po įvykio jis nubėgti negalėjo. Tačiau specialistas negalėjo suprantamai paaiškinti, kodėl gi ketvirtasis asmuo, kuris kaip E. M. ir L. V. galėjo susižaloti nestipriai, negalėjo pats išlipti iš automobilio ir pasišalinti iš įvykio vietos ar tiesiog stebėti vėliau sekusius įvykius įsimaišęs į gausybę įvykio vietoje buvusių asmenų. Susidarė įspūdis, kad ketvirto asmens nebuvimą specialistas grindė tuo, kad po įvykio į ligoninę tebuvo pristatyti trys nukentėję dalyviai. Tyrimo metu net nebuvo tiksliai nustatyti žmonės, kurie pirmieji atsirado prie avariją patyrusio automobilio ir galėjo matyti, kiek žmonių jame buvo ir kur jie sėdėjo. Pats E. M. nekeitė savo parodymų, jie sutampa su liudytojų bei kitų nukentėjusiųjų aiškinimais, nėra paneigti kitais bylos įrodymais, todėl jis nuteistas nepagrįstai. Atkreipia dėmesį, kad visi važiavę automobilyje buvo neprisisegę saugos diržų, todėl automobiliui kelis kartus verčiantis, jie galėjo atsidurti bet kurioje salono vietoje.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašo patenkinti apeliacinį skundą. Prokurorė prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visiškai pritaria apeliantui, kad įrodymų sąvoka, jiems keliami reikalavimai bei jų vertinimo taisyklės yra reglamentuotos BPK 20 str. Tiesa ir tai, kad įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu įvertina teisėjai (BPK 20 str. 5 d.). Kalbant apie įrodymus neabejotina ir tai, kad surašydamas apkaltinamąjį teismo nuosprendį teismas turi vadovautis BPK 305 str. 1 d. 2 p., pagal kurį tokio nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Taigi, bet kuris teismo nuosprendis turi būti maksimaliai konkretus, logiškas, aiškus, teisėtas ir pagrįstas. Kartu kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismo nuosprendyje įrodymų turi būti tiek, kiek jų pakanka neabejotinai išvadai apie kaltininko kaltumą ar nekaltumą. Perteklinis įrodymų kiekis daro nuosprendį neaiškų, sukelia rimtų abejonių dėl jo pagrįstumo, o atskirais atvejais – ir dėl jo teisėtumo. Taigi, tik teismas konkrečioje byloje turi nuspręsti kiek byloje surinktų įrodymų yra būtina pagrįsti ar paneigti konkretaus asmens kaltę, juos išdėstyti nuosprendyje, aiškiai suformuluoti savo išvadas dėl konkrečių įrodymų priimtinumo, jų pagrįstumo bei ryšio su įrodinėjamomis aplinkybėmis. Aprašinėti ir vertinti faktinius duomenis, kurių teismas nelaiko esminiais, nėra būtina. Skundžiamame pirmos instancijos teismo nuosprendyje atskirais atvejais (jie konkrečiau bus aptariami vėliau analizuojant atskirus apeliacinio skundo argumentus) galima įžvelgti tam tikrų trūkumų, tikslumo, kai kurių išvadų pagrįstumo, motyvacijos stokos, tačiau vertinant nuosprendį bendrai paėmus, kolegijos nuomone, jis laikytinas iš esmės teisingu.

Visų pirmiausiai, prieš analizuojant konkrečius apeliacinio skundo argumentus, kolegija atkreipia dėmesį, kad ir apeliaciniame skunde yra pakankamai daug deklaratyvių, smulkiau nepaaiškintų ar nepagrįstų teiginių, kuriuos tinkamai įvertinti nėra galimybės. O būtent, apeliantas teigia, kad nuosprendis pagrįstas tik maža dalimi duomenų, kuriuos teismas pripažino įrodymais, o didžioji jų dalis liko iš viso neįvertinta. Tačiau čia apeliantas konkrečiai nenurodė, kokie tai būtent įrodymai ir kokias konkrečiai aplinkybes jie patvirtina ar paneigia. Jau kitame skundo sakinyje apeliantas, pats iš dalies prieštaraudamas savo pirmajam teiginiui, nurodo, kad „iš nuosprendžio visiškai nėra aišku, kokiais įrodymais teismas rėmėsi priimdamas nuosprendį, o kokius duomenis teismas nepripažino įrodymais“. Tuo tarpu iš nuosprendžio matyti, kad jame teismas apelianto kaltę grindė jo paties parodymais, nukentėjusiųjų T. S. bei L. V., liudytojų R. R., A. B., R. P., R. M., A. S., A. N.. E. P., I. P., J. A., J. B., A. Š. parodymais, tame tarpe – ir nurodydamas daugumos šių proceso dalyvių parodymus tyrimo metu ir teisme. Be paminėtų proceso dalyvių parodymų, nuteistojo kaltė įrodyta ir nuosprendyje nurodytais rašytiniais bylos įrodymais, t. y. specialistų išvadomis, pažymomis, Lietuvos teismo ekspertizės centro išvadomis, ir kt. Taigi, šiuo atveju nuosprendyje labai aiškiai nurodyti įrodymai, kurių apylinkės teismui pilnai pakako pripažinti E. M. kaltu dėl autoįvykio 2012-06-16, ir paskirti jam atitinkamą bausmę. Apeliantas skunde nurodo, kad pirmos instancijos teismas visiškai neįvertino teisiamajame posėdyje nustatytų galimo tyrėjos šališkumo, kai kurių įrodymų galimo klastojimo tyrimo metu faktų. Tačiau, tai vėl tik deklaratyvus, nemotyvuotas kaltinimas tyrimą byloje atlikusiems pareigūnams bei iš dalies – ir apylinkės teismui, kuris išplaukia iš skirtingo apelianto ir jo gynėjo bei teismo požiūrio į atskirus bylos faktinius duomenis ir jų vertinimą. Toks skirtingas, kartais ir iš esmės nesutampantis požiūris teismų praktikoje nėra pripažįstamas tiesioginiu šališkumo įrodymu. Be to, iš bylos matyti, kad nei vienas proceso dalyvis, t.y. nei nuteistasis, nei jo atstovas, nei nukentėjusieji tyrimo metu nekėlė klausimo dėl nepasitikėjimo įvykį tyrusiais tyrėjais bei prokurore, tyrimo metu patys neabejojo byloje surinktais įrodymais, prašymų papildyti tyrimą naujais duomenimis ar juos papildomai pasiaiškinti atliekant naujus tyrimo veiksmus jie neturėjo.

Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad teisiamajame posėdyje liudytojas J. B. parodė, jog įvykio metu jis buvo labai susijaudinęs, todėl apklausiamas tyrimo metu negalėjo tiksliai nurodyti kiek žmonių galėjo važiuoti avariją patyrusiu „VW Golf“, kas buvo jo vairuotojas, tyrėjai nieko nepasakojo apie nukentėjusiųjų kūno sudėjimus. Apelianto nuomone, liudytojas tyrimo metu buvo apklaustas pažeidžiant BPK 183 str. 3 d., 179 str. reikalavimus, tyrėja jo parodymus užrašė kaltinimui naudinga linkme, o teismas nuosprendyje juos mechaniškai perkėlė iš apklausos tyrimo metu protokolo. Pagal BPK 183 str. 3 d., liudytojo apklausos protokolas surašomas laikantis šio kodekso (BPK) 179 str. numatytų reikalavimų. Liudytojo parodymai užrašomi pirmuoju asmeniu ir kiek galima pažodžiui. Jeigu reikia, nurodomi liudytojui užduoti klausimai ir jo atsakymai. BPK 179 str. reglamentuoja tyrimo veiksmų eigos ir rezultatų fiksavimo tvarką bei reikalavimus tyrimo veiksmų protokolams. Iš byloje esančio J. B. apklausos tyrimo metu protokolo (1 t., 40 – 41 b.l.) matyti, kad jame nurodyti visi įstatymo reikalaujami protokolo rekvizitai, liudytojo apklausa surašyta pirmuoju asmeniu, liudytojui išaiškintos jo teisės ir pareigos, jis įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 235 str. Matyti ir tai, kad liudytojas perskaitė savo parodymus ir juos patvirtino kaip teisingus. Jokių pretenzijų tyrėjai dėl apklausos jis neišsakė, pastabų dėl neteisingai užrašytų parodymų jis nepareiškė. Be to, kas yra svarbu vertinant kiekvieno liudytojo parodymus, J. B. yra pilnametis žmogus, pats vairuoja automobilį, o dėl įvykio jis apklaustas buvo daugiau kaip po dviejų mėnesių, kuomet jaudinimasis ir pirminės dėl įvykio išgyventos emocijos jau būna „susigulėję“ ir tikimybė dėl didelių pergyvenimų duoti neteisingus ar netikslius parodymus priartėja iki minimumo. Taigi, konstatuoti, kad tyrėja J. A., apklausdama J. B. ir užrašydama jo parodymus, kažkaip tai pažeidė BPK 183 str. 3 d., 179 str. reikalavimus nėra nė mažiausio pagrindo. Čia pažymėtina, kad iš vis nesuprantami apelianto motyvai apie tyrėjos J. A. išankstinį nusistatymą ar sąmoningą jos veikimą, kurį apeliantas prilygina jos šališkumui renkant įrodymus neva tai kaltinimui naudinga linkme, nes nesuprantama, kodėl kaltinimui dėl kažkokių tai nesuvokiamų priežasčių reikėjo ar buvo naudinga patraukti atsakomybėn būtent E. M. ir dėl to buvo reikalinga klastoti bylos duomenis ar tyčia iškraipyti įvykio detales. Pati J. A. savo asmeninį suinteresuotumą bylos baigtimi kategoriškai paneigė apklausta teisme, o apeliantas taip pat nepateikė jokių daugiau mažiau įtikinamų duomenų, nors iš dalies pagrindžiančių jo teiginius. Taigi, tyrimo metu apklaustas J. B. parodė matęs, kaip iš paskos jam didžiuliu greičiu (anot liudytojo, greitis galėjo būti apie 150 km/h, nes jis pats važiavo apie 100 km/h), pavojingai manevruodamas ir lenkdamas kitus automobilius, atvažiuoja „VW Golf“, kuris aplenkęs dar kelis priekyje važiavusius automobilius, grįždamas į savo eismo juostą nuvažiavo nuo kelio ir besivartydamas nuskrido apie 100 metrų nuo važiuojamosios kelio dalies. Nubėgęs prie automobilio jis vieną, stambaus kūno sudėjimo vaikiną, matė prie automobilio galo, jis buvo pusiau be sąmonės. Liudytojas suprato, kad tai buvo automobilio keleivis, nes tuo momentu prie automobilio vairo sėdėjo kitas vaikinas, kuris jam pasirodė buvo užspaustas ir negalėjo išlipti. Automobilio priekinėje keleivio sėdynėje jis matė dar vieną vaikiną, kurį kiek vėliau matė jau išlipusį iš automobilio. Atkreipė dėmesį, kad prie vairo sėdėjęs vaikinas buvo labai smulkaus kūno sudėjimo. Liudytojas parodė, kad iš vairuotojo vietos ištrauktą vaikiną vėliau matė paguldytą ant žemės prie automobilio, jis buvo sužalotas, jam žmonės neleido keltis. Keleivio vietoje sėdėjęs vaikinas, kuris, jo nuomone, per keleivio dureles galėjo išlipti pats, vėliau vaikščiojo apie automobilį, tupinėjo. J. B. pažymėjo, kad įvykio vietoje matė tris kruvinus vaikinus, kurie jam nepasirodė sunkiau sužaloti. Apklaustas teisiamajame posėdyje (2 t., 76 – 77 b.l.) J. B. du kartus patvirtino savo tyrimo metu duotus parodymus ir nurodė, kad būtent šie, t.y. tyrimo metu duoti, jo parodymai yra tikslesni. Liudytojas teisme parodė tiksliai matęs stambaus kūno sudėjimo vaikiną gulintį ant žolės netoli automobilio, automobilyje dar buvo vienas ar du vaikinai, nematė, ar kas išlipo iš automobilio. Jo tvirtinimu, įvykyje dalyvavo 3 vaikinai, jis ne pirmas atbėgo prie avariją patyrusio automobilio, prie jo buvo apie 20 žmonių. Teisiamojo posėdžio protokole nėra užfiksuota (kaip tai nurodoma apeliaciniame skunde), kad liudytojas tyrimo metu nieko nepasakojo apie automobilio vairuotoją, kad jis nekalbėjo apie įvykio vietoje buvusių vaikinų kūno sudėjimus, kad jis nematė, kiek galėjo būti nukentėjusiųjų, ir pan. Teismo nuosprendyje šio liudytojo parodymai užfiksuoti beveik pažodžiui, nurodytos esminės reikšmingos aplinkybės apie galimus įvykio dalyvius ir situaciją (buvo prietema, įvykio vieta buvo plyname lauke, šalia jos nebuvo kitų objektų, aplink avariją patyrusį automobilį greitai susirinko apie 20 žmonių). Kadangi, kaip jau minėta, teisme pagarsinus liudytojo tyrimo metu duotus parodymus jis juos pilnai patvirtino ir netgi nurodė, kad būtent tyrimo metu jo parodymai buvo tikslesni, teismas visiškai pagrįstai esminę šių parodymų dalį pacitavo ir teismo nuosprendyje. Pažymėtina, kad nuosprendyje teismas atskirai nurodė netgi šio liudytojo parodymus, kuriuos jis davė atsakydamas į gynėjo klausimus. Visa tai neprieštarauja nuosprendžio surašymui keliamiems reikalavimams. Tokiu būdu, kolegijos vertinimu, jokių esminių neatitikimų tarp liudytojo J. B. parodymų tyrimo metu, teisme ir skundžiamame teismo nuosprendyje įžvelgti negalima, todėl negalima ir tvirtinti, kad šie jo parodymai yra esmingai iškraipyti ir netikslūs.

Be to, vertinant tiek liudytojo J. B., tiek kitų apeliaciniame skunde minimų proceso dalyvių parodymus, kiek tai yra susiję su neva tai netiksliu jų užfiksavimu teisiamajame posėdyje, reikšmingos yra BPK 261 str. 1, 2 ir 7 d. O būtent, pagal BPK 261 str. 1 ir 2 d., teisiamojo posėdžio protokole be kita ko turi būti nurodoma kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymų turinys. Tačiau, tik nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu asmenų parodymai, paaiškinimai arba pareiškimai ištisai arba atskiros jų dalys posėdžio pirmininko patvarkymu į teisiamojo posėdžio protokolą įrašomi pažodžiui. Tai reiškia, kad ypač reikšmingi kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai ar atskiros jų dalys teisiamojo posėdžio protokole pažodžiui kaip taisyklė nėra užrašinėjami – tai daroma tik išimtinais atvejais, siekiant pabrėžti ar akcentuoti reikšmingesnes parodymuose atsispindinčias įvykio aplinkybes arba tokiais parodymais patvirtinančius ar paneigiančius kitus reikšmingus bylai duomenis. Pagal BPK 261 str. 7 d., per 3 dienas po teisiamojo posėdžio pasirašymo nagrinėjimo teisme dalyviai gali su juo susipažinti ir pateikti savo pastabas, taip pat nurodyti jo neteisingumą ir neišsamumą. Šioje byloje nei apeliantas, nei jo gynėjas jokių pastabų teisiamojo posėdžio protokolui įstatymo nustatyta tvarka nepareiškė, teisiamojo posėdžio metu taip pat neturėjo jokių prašymų akcentuotai užrašyti vienokius ar kitokius apklausiamų asmenų parodymus, tame tarpe – ir pabrėžti galimus parodymų netikslumus ar jų prieštaringumą, todėl jo bandymas apeliaciniame skunde nurodytais argumentais sukelti abejones teisiamojo posėdžio protokolo teisingumu, apeliuoti į jo neišsamumą bei netgi klastojimą, yra kiek pavėluotas ir kolegijos vertinamas kaip apelianto siekis sumenkinti byloje surinktus įrodymus.

Iš esmės analogiškais motyvais apeliantas skunde kritikuoja ir liudytojo E. P. parodymų užfiksavimą teisiamojo posėdžio protokole bei pačiame teismo nuosprendyje. Pagrindinis apelianto leitmotyvas yra tas, kad teismas nuosprendyje šio liudytojo parodymus iškraipė bei nurodė kai kurias aplinkybes kitaip, nei apie jas pasakojo liudytojas. Pažymėtina, kad apeliantas skunde iš viso nevertino šio liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų. Tačiau, susipažinus su E. P. parodymais teisiamojo posėdžio protokole (2 t., 58 – 59 b.l.) bei skundžiamame teismo nuosprendyje matyti, kad teismas taip pat beveik pažodžiui nurodė liudytojo teisme duotus parodymus, jų niekaip neiškraipydamas. E. P. parodymų esmė yra ta, kad jis įvykio vietoje matė iš automobilio „VW Golf“ išmestą T. S., kuriam numovė sandalus; matė dar du nukentėjusius asmenis, kurių vienas vaikštinėjo apie automobilį, o kitas iš pradžių sėdėjo automobilyje ant vairuotojo durelių (kadangi pats automobilis po vertimosi buvo sustojęs ant kairiojo šono, t.y. vairuotojo pusės), o vėliau su žmonių pagalba buvo ištrauktas iš automobilio galimai per išdužusį priekinių keleivio durelių stiklą. Jis nurodė ketvirto asmens, kuris galbūt galėjo važiuoti automobiliu, įvykio vietoje nematęs. Pažymėtina, kad teisiamajame posėdyje ir E. P. patvirtino, kad jo parodymai tyrimo metu yra teisingi. Iš jų matyti, kad įvykio vietoje jis matė vieną vaikiną (T. S.), kuris jam pribėgus prie avariją patyrusio automobilio, iš jo buvo išmestas ir gulėjo netoli automobilio. Kitas vaikinas bandė išlipti per galines dešinės pusės automobilio dureles. Daugiau išlipančių iš automobilio jis nematė. O kartu su dar vienu į pagalbą atbėgusiu žmogum priėję arčiau prie „VW Golf“ matė, kad šalia vairo, ant kairės pusės durelių, sėdėjo dar vienas, kurio jie nelietė, nes šis pasakė, kad jam skauda (1 t., 47 – 48 b.l.). Beje, šį liudytoją apklausė kita tyrėja N. I., kurios kompetencija ir nešališkumu apeliantas neabejoja. Apibendrinus šiuos parodymus galima tvirtinti, kad liudytojas įvykio vietoje matė tris asmenis, kurie susižalojo automobiliui nuvažiavus nuo kelio ir apvirtus. Jokio ketvirto asmens, kuris galėjo važiuoti automobiliu, jis nematė. Be to, darytina ir kita išvada, kad šio liudytojo, kaip ir liudytojo J. B. parodymai, tiek teisiamojo posėdžio protokole, tiek nuosprendyje nurodyti iš esmės teisingai, todėl abejoti jais kaip įrodymu teismas neturėjo jokio pagrindo.

Apeliantas skunde tvirtina, kad I. P. davė tokius pat parodymus kaip ir jos sutuoktinis E. P.. Tačiau, tai tiesa tik iš dalies, nes liudytoja nebuvo priėjusi arčiau nuo kelio nuvažiavusio automobilio ir matė tik vieną vaikiną, kuris įvykio metu buvo išmestas iš automobilio. Kiek žmonių galėjo važiuoti automobilyje, liudytoja nematė. Taigi, šios liudytojos parodymai nėra tapatūs E. P. parodymams, jie mažiau informatyvūs, tačiau vėl gi jų nėra pagrindo atmesti kaip prieštaringų ar nenuoseklių.

Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad nukentėjusieji T. S. ir L. V. pilnai patvirtino apelianto parodymus, jog įvykio metu automobilį „VW Golf“ vairavo ir juos vežė vaikinas vardu A., kurį jie sutiko prie tvenkinio, ir kuris po įvykio kažkur tai dingo. Pažymėtina, kad visi jie taip pat parodė, kad prieš įvykį šis automobilis buvo paliktas prie tvenkinio, o ne sode, kaip kad tvirtino kai kurie liudytojai. E. M. ir T. S. šios versijos laikėsi nuosekliai, L. V. tyrimo metu dėl automobilio stovėjimo vietos prieš įvykį davė kitokius parodymus – jis parodė, kad automobiliu jie atvažiavo iki jo tėvų sodo ir iš čia jie išvažiavo pirkti alkoholio. Teismas visus nuteistojo, T. S. bei pakeistus L. V. parodymus vertino kritiškai ir juos atmetė kaip neįtikinamus. Čia kolegija sutinka su apeliantu, jog nukentėjusiųjų T. S. ir L. V. parodymus teismas tikrai nepagrįstai vertino kaip jų siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes iš tiesų jie nėra kaltinamieji šioje byloje ir baudžiamoji atsakomybė dėl paties įvykio jiems negresia. Tačiau, akivaizdu, jog ši klaida nekeičia pačios jų parodymų vertinimo esmės – teismas nepatikėjo apelianto ir kartu su juo važiavusių jo draugų versija, jog automobilį vairavo ketvirtas asmuo, o ne pats E. M.. Neabejotina ir tai, kad T. S. ir L. V. duodami E. M. palankius parodymus siekė ne patys išvengti atsakomybės, o padėti jos išvengti apeliantui. Motyvai, kuriais kolegija nesutinka su nuteistojo skundo argumentais apie tyrėjos tyčinius veiksmus sąmoningai apklausų metu ikiteisminiame tyrime klaidinat T. S. ir L. V., yra analogiški aukščiau išdėstytiems, todėl jų kolegija nekartoja. Abejoti tyrimo metu duotais L. V. parodymais dėl to, kad jis neva tai buvo po naktinės pamainos pavargęs, todėl kalbėjo netiesą ar nepastebėjo tyrėjos klastojimo, nėra jokio pagrindo. Netgi, teismui pateikti duomenys apie jo darbą (2 t., 73 – 74 b.l.) patvirtina tik tai, kad jis 2012 m. rugsėjo 3 – 6 d. dirbo, 7 d. turėjo išeiginę. Šis grafikas nerodo naktinio darbo ir jau tikrai nepatvirtina, kad tris paras iki apklausos 2012-09-07 L. V. buvo nemiegojęs ar pavargęs tiek, kad negalėtų suprasti savo parodymų esmės, jų perskaityti ir patvirtinti, kad jie yra teisingi. Beje, ir apklausos metu pats nukentėjusysis nieko neužsiminė apie nuovargį, kaip kad nurodoma apeliaciniame skunde.

Kolegija visiškai nesutinka ir su apelianto skundo argumentais dėl liudytojo R. M. parodymų vertinimo. Iš bylos matyti, kad tyrimo metu R. M., apklaustas du kartus, vienodai parodė, jog „VW Golf“ buvo prie L. V. tėvų sodo namelio, prie kurio jis su draugais kepė šašlykus ir girtavo. Vėliau E. M., T. S. ir L. V. nieko nesakę juo kažkur išvažiavo. Teisme liudytojas pakeitė šiuos savo parodymus ir ėmė tvirtinti taip pat, kaip ir jo draugai – automobilis buvo paliktas prie tvenkinio, o jis nematė, kas ir kada juo išvažiavo. R. M. teisme nurodė, kad tyrimo metu abu kartus jis buvo apklausinėjamas girtas, todėl nekreipė dėmesio į savo parodymus. Tokiai jo pozicijai pritarė ir nuteistojo gynėjas, kuris be kita ko ir apeliaciniame skunde žeria priekaištus tyrėjai, kad ši nekreipė į tai dėmesio ir nepatikrino liudytojo girtumo. Tačiau, kolegijos nuomone, tai yra liudytojo viso labo visiškai neįtikinamas bandymas imtis melo siekiant padėti E. M. išvengti atsakomybės. Teisme apklausta tyrimą byloje atlikusi J. A. parodė, kad ji tyrėja dirba 8 metus, R. M. apklausos metu jai nekilo jokių abejonių dėl liudytojo blaivumo, nes alkoholio kvapo ji nejuto. Abejoti tokiais jos parodymais vien tik todėl, kad to siekia nuteistasis, jo gynėjas ar nuteistajam palankius parodymus duodantis R. M., tikrai negalima. Kita vertus, dabar galiojantis BPK nenumato galimybės tikrinti visų tyrimo metu ar teisme apklausiamų asmenų galimo girtumo ar jų apsvaigimo nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų vien tik siekiant ateityje išvengti galimų situacijų, kai proceso dalyvis ims ir suabejos jų duotų parodymų patikimumu. Tai paliekama tyrimą atliekančio pareigūno, jį kontroliuojančio prokuroro ar teismo diskrecijai. Todėl kolegija šiuo atveju visiškai pritaria pirmos instancijos teismo pozicijai šiuo klausimu, kad teisingi yra R. M. būtent tyrimo metu duoti jau minėti parodymai.

Apeliantas teisus skunde nurodęs, kad apylinkės teismas atskirai neįvertino liudytojo A. S. parodymų. Iš bylos matyti, kad juos teismas nuosprendyje nurodė, tačiau dėl jų kaip įrodymo motyvuojamoje nuosprendžio dalyje nieko nepasisakė. Tai įrodymų vertinimo, o kartu – ir skundžiamo teismo nuosprendžio, trūkumas, kuris esmingai neįtakoja nuosprendžio teistumo ir pagrįstumo, jis gali būti ir yra ištaisomas apeliacinės instancijos teisme. Šis liudytojas kaip ir jo brolis, nukentėjusysis T. S., bei apeliantas patvirtino vienintelę svarbią bylos aplinkybę – tai, kad prieš įvykį automobilis „VW Golf“ buvo paliktas ne prie sodo namelio, o prie tvenkinio, kur jie prieš tai maudėsi. Taigi, liudytojas nematė kas sėdo už automobilio vairo ir vairavo jį įvykio metu bei keli žmonės iš tikro važiavo šiuo automobiliu. Įvertinus tai, kad A. S. parodymai atitinka apelianto bei jau minėtų nukentėjusiųjų versiją, kurią apylinkės teismas nuosprendyje atmetė, liudytojas yra apelianto draugas bei jam siekiančio padėti nukentėjusiojo T. S. brolis, kolegija šio liudytojo parodymus atmeta kaip suinteresuoto bylos baigtimi asmens.

Kolegija kaip visiškai nepagrįstus atmeta ir nuteistojo skundo argumentus dėl liudytojo A. N. parodymų. Skunde apeliantas teigia, kad tyrėja pažeidė BPK reikalavimus šį nepilnametį liudytoją tyrimo metu apklaususi be jo tėvų. Tačiau, visų pirma kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad BPK nėra numatytas privalomas atstovo dalyvavimas tyrimo metu apklausiant nepilnametį liudytoją, kai to neprašo proceso dalyviai arba taip nenusprendžia tyrimą atliekantis pareigūnas, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo teisėjas. Be to, matyti, kad apklausos metu A. N. buvo be 2 dienų 18 metų amžiaus – taigi, praktiškai pilnametis žmogus, jis neabejotinai suprato savo parodymų esmę, jų teisingumą patvirtino parašu, todėl šiuo atveju nėra jokio BPK normų pažeidimo. Kitus, iš esmės analogiškus, apelianto argumentus dėl šio liudytojo apklausos tyrimo metu aplinkybių, tyrėjos galimo šališkumo, suinteresuotumo ar netgi jos tyčinio protokolo klastojimo kolegija atmeta tais pačiais motyvais, kurie nurodyti šioje nutartyje, todėl jų nekartoja.

Apeliantas skunde savaip interpretuoja ir liudytojos R. R. parodymus, stengiasi juos sumenkinti tvirtindamas, jog ši liudytoja tik kaip prielaidą nurodė, jog L. V. vežamas į ligoninę po įvykio jai prisipažino, kad avariją patyrusį automobilį vairavo E. M. – vaikinas, kuris gulėjo greitosios pagalbos automobilyje. Tiesa, apeliantas iš vienos pusės neneigia liudytojos R. R. parodymų, kad jai L. V. pasakė daugiau su girtais nebesivažinėsiąs, o iš kitos pusės siūlo juos vertinti kritiškai, nes pats L. V. teisme nurodė su R. R. po įvykio iš viso nekalbėjęs. Tačiau, kolegija čia visiškai sutinka su apylinkės teismo pozicija, kad nėra pagrindo abejoti R. R. parodymais tyrimo metu, nes ji visiškai nėra suinteresuota bylos baigtimi, o apklausiama tyrimo metu ji gerokai labiau prisiminė svarbias įvykio aplinkybes ir reikšmingas detales. Juolab, kad pagarsinus jos parodymus teisme, ji juos vėl gi pilnai patvirtino. Šios liudytojos parodymai yra reikšmingi bylai nustatant, kas iš tikro galėjo vairuoti „VW Golf“ įvykio metu, jais abejoti nėra motyvų, nes ji buvo visiškai pašalinis žmogus, iškviestas padėti visiems nukentėjusiems šiame įvykyje. O įvertinus faktą, kad R. R. kaip greitosios medicinos pagalbos darbuotojai labai dažnai tenka vykti į panašius įvykius, visiškai logiškai suprantama, kad konkrečius įvykius ji atpasakoti gali tuo tiksliau, kuo greičiau po jų duoda parodymus.

Kolegija kaip visiškai nepagrįstą atmeta apeliacinio skundo argumentą dėl tyrėjos J. A. nekompetetingumo surašant 2012-10-23 daiktų (nukentėjusiųjų rūbų) apžiūros protokolą. BPK 207 str. 1 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnas yra numatytas tarp subjektų, kurie turi teisę atlikti šį tyrimo veiksmą. Įvertinus jos darbo patirtį, kolegija neabejoja, kad ji yra pakankama specialistė tinkamai apžiūrėti reikšmingus bylai daiktus, juos aprašyti kaip to reikalauja BPK 207 str. 2 d. ir daryti atitinkamas išvadas. Žinoma, reikalui esant ikiteisminio tyrimo pareigūnas turi teisę kviestis specialistą ir prašyti jo pagalbos atliekant apžiūras, kurių metu reikalingos specialios žinios. Tačiau, bet kuriuo atveju tai įstatymas palieka paties pareigūno vertinimui ir pasirinkimui. Beje, tyrėjos apžiūrėti nukentėjusiųjų rūbai nors tyrimo metu ir buvo grąžinti patiems nukentėjusiems ar jų artimiesiems, tačiau jie šiuos daiktus įsipareigojo saugoti iki galutinio sprendimo šioje byloje ir reikalui esant juos pateikti teismui. Abejodamas tyrėjos kompetencija apeliantas ar jo atstovas turėjo procesinę teisę ir galimybę rūbus pats ar su atitinkamu specialistu apžiūrėti teisiamajame posėdyje, tačiau ja nepasinaudojo.

Vertindama apelianto skundo argumentus dėl teisės medicinos specialisto G. S. paaiškinimų teisiamajame posėdyje kolegija visiškai sutinka su tuo, kad specialistas neturėtų vertinti įvykio situacijos viršydamas savo kompetencijos ribas, t.y. teisme samprotauti apie galimą ar negalimą ketvirto asmens buvimą avariją patyrusiame „VW Golf“; apie tokio asmens galėjimą ar negalėjimą po įvykio bėgti ir pabėgti iš įvykio vietos; išvadą apie galimą ar negalimą ketvirto asmens buvimą grįsti po įvykio į ligoninę pristatytų asmenų kiekiu, ir pan. Kita vertus, pagal BPK 284 str. 2 d. specialistas, tyrimo metu davęs išvadą, į teisiamąjį posėdį kaip taisyklė yra kviečiamas tik paaiškinti savo išvadą, ją patikslinti ar atsakyti į betarpiškai dėl pačios išvados proceso dalyviams kylančius klausimus. Pažymėtina, kad specialisto paaiškinimas dėl jo pateiktos išvados teismų praktikoje nelaikomas savarankiška įrodymų rūšimi (2K-P-78/2012), todėl tokius duomenis apylinkės teismas turėjo vertinti labai rezervuotai, ypač jei specialistas teisme pasisako dėl naujų aplinkybių ar vertina su jo duota išvada tiesiogiai nesusijusius duomenis. Iš bylos matyti, kad šis teismo medicinos specialistas tyrimo metu nustatė apeliantui ir nukentėjusiems padarytus sužalojimus, juos atitinkamai kvalifikavo (1 t., 106, 110, 114 b.l.), pateikė savo išvadas apie galimą automobilyje buvusių asmenų sėdėjimo vietą atsižvelgiant į jiems padarytus sužalojimus (1 t., 108, 112, 116 b.l.). Pažymėtina ir tai, kad teisės medicinos specialistas G. S. dalyvavo atliekant kompleksinį tyrimą ir pateikiant Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadą (1 t., 139 – 142 b.l.). Šioje išvadoje yra konstatuota, kad tiksliai nustatyti apelianto bei L. V. ir T. S. sėdėjimo vietos automobilyje prieš patiriant jam avariją nėra galimybės, nes nuvažiavęs nuo kelio automobilis „VW Golf“ judėjo sudėtingu erdviniu judesiu, o jam nėra padaryta vyraujančios sąlyginai didelės deformacijos, apibūdinančios, kad automobiliui verčiantis ir trenkiantis į gruntą, būtų susidariusios vyraujančios krypties jėgos, veikusios automobilyje buvusius kūnus į tam tikrą vietą. Be to, nukentėjusiųjų kūnuose nėra padaryta individualizuojančių sužalojimų, apibūdinančių kontaktą su konkrečia automobilio salono dalimi. Kolegijos nuomone, ką tvirtina ir apeliantas, būtent ši kompleksinio tyrimo išvada yra labai aiški ir nepalieka vietos jokioms spėlionėms. Ji reiškia, kad specialistai negalėjo tiksliai nustatyti, kur konkrečiai prieš įvykį automobilyje „VW Golf“ sėdėjo E. M., L. V. ir T. S.. Esant tokiems duomenims kolegija pripažįsta, jog pirmos instancijos teismas šiuo atveju pernelyg sureikšmino ir apelianto kaltę grindė iš dalies nepagrįstais teisės medicinos specialisto G. S. paaiškinimais teisiamajame posėdyje (jie nurodyti aukščiau), dalis kurių viršijo jo kompetencijos bei ikiteisminio tyrimo metu jo atliktų tyrimų ribas. Tačiau tai nereiškia, kad aukščiau aptartos specialistų išvados apie įvykyje nukentėjusiems asmenims padarytus sužalojimus, jų sunkumą (išskyrus, teisės medicinos specialisto G. S. išvadas apie E. M., L. V. ir T. S. galimą sėdėjimo vietą automobilyje prieš įvykį, kurios ne tik kad prieštarauja pakankamai aiškiai kompleksinio tyrimo specialisto išvadai, tačiau yra visiškai nemotyvuotos ir nepagrįstos jokiais bylos duomenimis) negali būti laikomos įrodymais, nes pagal BPK 20 str. 3 d. įrodymais gali būti pripažįstami tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai.

Tokiu būdu, apibendrindama aukščiau išdėstytą, kolegija pripažįsta visiškai teisinga apylinkės teismo išvadą, jog būtent E. M., būdamas neblaivus, įvykio metu vairavo avariją patyrusį „VW Golf“, pažeidė KET reikalavimus, sukeldamas nuosprendyje nurodytas pasekmes, dėl ko jis visiškai pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 281 str. 2 d.

Apeliantas neskundžia jam skirtos bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės. Įvertinusi jo padarytos veikos pavojingumą, padarymo aplinkybes, apelianto asmenybę bei kitas nuosprendyje nurodytas aplinkybes, reikšmingas bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės parinkimui ir jų dydžio nustatymui, kolegija laiko, kad jos yra tinkamos ir teisingos.

Todėl, naikinti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, kolegija neturi jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas

NUTARĖ:

Nuteistojo E. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Valdas Petras MeidusTeisėjai Sigitas BagdonavičiusEvaldas Vanagas