- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-01-11
- Bylos Nr.
- eI-1008-790/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03561-2016-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Marius Bajoras
- Pareiškėjas
- M. Č.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Č. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas M. Č. skundu (b. l. 1-10) ir patikslintu skundu (b. l. 106-117) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2016 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą nutraukti mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-5031, panaikinti VMI 2016 m. rugsėjo 28 d. nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.31-08)467-189894. Pareiškėjas nurodė, kad 2011 m. liepos 7 d. su atsakovu sudarė mokestinės paskolos sutartį Nr. (14.5)-163-187, pagal kurią 5 metų laikotarpiui buvo išdėstyta mokestinė nepriemoka. Atsakovas 2016 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu nutraukė paskolos sutartį remdamasis tuo, kad baigėsi mokestinės nepriemokos išdėstymo terminas. Pareiškėjo manymu, toks sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Mokestinės nepriemokos išdėstymo terminas baigėsi 2016 m. birželio 3 d., todėl atsakovas neturėjo teisinio pagrindo priimti sprendimo nutraukti pasibaigusią sutartį. Toks sutarties nutraukimo pagrindas nei sutartyje, nei teisės aktuose nenumatytas. Buvo pažeistas reikalavimas apie ketinimą nutraukti sutartį įspėti pareiškėją. Atsakovas 2016 m. rugsėjo 28 d. priėmė nurodymą, kuriuo nurodoma iš pareiškėjo nurašyti mokestinę nepriemoką iš kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigose esančių pareiškėjo sąskaitų. Visa suma iš pareiškėjo atsiskaitomosios sąskaitos buvo nurašyta 2016 m. spalio 3 d. Pareiškėjo manymu, atsakovo reikalavimas sumokėti tariamą skolos sumą neteisėtas ir nepagrįstas. Mokestinės paskolos sutarties 10 punkte numatyta, kad nutraukus sutartį, sumokėta palūkanų suma perskaičiuojama atsižvelgiant į faktiškai pasinaudotą mokestinės paskolos sutartį. Šie skaičiavimai nei sprendime, nei nurodyme nepateikti. Pareiškėjas visus mokėjimus, priklausančius pagal mokestinės paskolos sutartį, yra sumokėjęs. Nurodyme atsakovas nenurodė tinkamo ir konkretaus teisinio pagrindo, kuriuo remdamasis reikalauja sumokėti 922,46 Eur sumą, o nurodo tik bendro pobūdžio teisės normas. Iš prie nurodymo pridėtoje Prievolių ataskaitoje pateiktų duomenų nėra aišku, kaip susidarė ir kodėl nurodoma skirtinga suma, nėra nuorodos į sutartį, kt. Vertinant nurodymo turinį akivaizdu, kad jame nepateikiama aiški informacija apie nurodomas nurašyti pareiškėjo lėšas, iš kurios pareiškėjas suprastų mokestinių prievolių atsiradimo pagrindą, mokesčių administratoriaus reiškiamų reikalavimų pagrįstumą ir neturėti abejonių šių reikalavimų teisėtumu. Atsakovas nurodyme nepateikė jokių pagrįstų paaiškinimų ar išsamių apskaičiavimų, pagrindžiančių nurodymą priverstinai išieškoti 922,46 Eur. Visiškai neaišku, kokiu pagrindu ir kodėl reiškiamas reikalavimas būtent tokiai sumai, nors sutartis yra įvykdyta. Pareiškėjas neturėjo galimybės patikrinti skaičiavimų teisingumo. Toks reikalavimas pažeidžia Mokesčių administravimo įstatyme įtvirtintą mokesčių (apskaičiavimo) aiškumo principą, 36 straipsnyje numatytą mokesčių mokėtojo teisę iš mokesčių administratoriaus gauti nemokamą informaciją apie mokesčius. Pareiškėjas nurodo, kad vykdė sutartį ir mokėjo visus pagal sutartį priklausančius mokėjimus. Sutarties priede išdėstytos mokėtinos sumos ir jų grafikas apima ir mokestinės nepriemokos sumą, ir palūkanas. Pareiškėjui kaip fiziniam asmeniui neįtvirtinta pareiga pačiam apsiskaičiuoti palūkanas ar bet kokias kitas sumas, ši pareiga tenka mokesčių administratoriui. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas mano, kad visus mokėjimus pagal sutartį yra atlikęs, o atsakovo reikalavimas mokėti 922,46 Eur sumą, neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjas nurodo, kad sutartis buvo vykdoma daugiau, nei 3,5 metų, kai atsakovas pirmą kartą 2014 m. spalio 2 d. įspėjimu kreipėsi į pareiškėją dėl tariamai nemokamų palūkanų. Pirmą ir vienintelį kartą atsakovas pareiškėjui paaiškino sutarties vykdymo aspektus 2015 m. gegužės 20 d. raštu, atsakydamas į pareiškėjo prašymą. Atsakovas, matydamas bet kokius sutarties vykdymo pažeidimus, privalėjo ne vėliau kaip sekantį mėnesį informuoti pareiškėją, tačiau tą padarė tik praėjus daugiau, nei 3,5 metų nuo sutarties vykdymo pradžios. Tokiu būdu atsakovo netinkamo pareigų vykdymo pasekmės perkeliamos pareiškėjui, o tai negali būti laikoma sąžiningais ir teisėtais atsakovo veiksmais. Pareiškėjas kaip analogija remiasi teismų praktika dėl administracinių nuobaudų vykdymo, pagal kurią sprendžiant, ar nėra pasibaigęs nutarimo skirti administracinę nuobaudą – baudą – vykdymo senaties terminas, turi būti nustatyta, ar vykdymo laikotarpiu nėra dvejų metų laikotarpio, kai valdžios institucijos dėl aplaidumo ar kitų priežasčių nieko neatliko dėl nuobaudos įvykdymo. Todėl pareiškėjas nurodo, kad jam negali būti taikoma atsakomybė už atsakovo netinkamai vykdytas pareigas. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad sutartis tarp pareiškėjo ir atsakovo sudaryta pagal FR0284 formą, patvirtintą VMI viršininko 2001 m. spalio 3 d. įsakymą Nr. 236. Pareiškėjo manymu, įsakymas, kuriuo patvirtinta forma, prieštarauja Mokesčių administravimo įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintam apmokestinimo aiškumo principui, 88 straipsnio 5 dalyje įtvirtintai palūkanų skaičiavimo tvarkai, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniui. Sutarties formoje (priede) neišskiriamas palūkanų dydis, neduodama nuoroda į teisės aktą, nustatantį palūkanas, jų dydį, jeigu palūkanos keičiasi, nenurodyta, nuo kokios sumos skaičiuojamos palūkanos. Pareiškėjas nurodo, kad finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 patvirtintos Mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį teisės pažeidimą mokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklės (toliau – Taisyklės) ir finansų ministro 2001 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 260 patvirtinta Mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimo tvarka reglamentuoja tuos pačius klausimus, todėl tai pažeidžia Mokesčių administravimo įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintą apmokestinimo aiškumo principą. Todėl pareiškėjas prašo ištirti šių norminių teisės aktų teisėtumą.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į skundą (b. l. 78-81) ir atsiliepime į patikslintą skundą (b. l. 140-144) prašo pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą atmesti. Nurodo, kad pareiškėjui netinkamai vykdant mokestinės paskolos sutartį, teikė pareiškėjui 2014 m. spalio 2 d. ir 2015 m. balandžio 14 d. įspėjimus. Pareiškėjui tinkamai neįvykdžius mokestinės paskolos sutarties ir pasibaigus mokestinės nepriemokos išdėstymo terminui, priėmė skundžiamą sprendimą nutraukti sutartį. Atsakovas remiasi Taisyklių 52 punktu, kuris, atsakovo nuomone, tokiu atveju leidžia nutraukti sutartį. Mokesčių administratorius negalėjo nustatyti papildomo termino mokestinės paskolos sutarties įvykdymui, nes mokestinės paskolos sutarties galiojimo laikotarpis buvo pasibaigęs 2016 m. birželio 3 d. Pareiškėjo teiginys, kad jis buvo tinkamai įvykdęs paskolos sutartį, nepagrįstas. VMI ne kartą įspėjo pareiškėją apie netinkamą sutarties vykdymą, 2015 m. gegužės 20 d. raštu nurodytos pradelstos sumos, nesumokėtų palūkanų ir padidintų palūkanų sumos. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad sutarties priede išdėstytos sumos ir jų grafikas apima ir mokestinės nepriemokos sumą, ir palūkanas. Iš sutarties priedo akivaizdu, kad jame yra tik išdėstyta mokestinė nepriemoka, o palūkanų dydis nėra nurodytas. Pareiškėjui sudarant mokestinės paskolos sutartį buvo žinoma, kad už suteiktą paskolą reikės mokėti palūkanas, tai nurodyta sutarties 4 punkte. Palūkanų dydis mokestinės paskolos sutartyje negali būti nurodomas dėl to, kad jų dydis apskaičiuojamas ketvirčiui. Kitam ketvirčiui taikomą palūkanų dydį skelbia finansų ministras iki einamojo ketvirčio trečiojo mėnesio pabaigos. Pareiškėjas nevykdė mokestinės paskolos sutarties 4 punkto ir papildomai nemokėjo palūkanų už suteiktą mokestinę paskolą, todėl iš jo sumokėtų įmokų, buvo įskaitomos palūkanos, taigi pareiškėjas nesumokėdavo visos išdėstytos mokestinės nepriemokos dalies. Už pavėluotai sumokamas mokestinės nepriemokos įmokas buvo skaičiuojamos padidintos palūkanos. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas kreipėsi į mokesčių administratorių, prašydamas jį atleisti nuo palūkanų ir padidintų palūkanų mokėjimo, tačiau Vilniaus apskrities VMI 2015 m. liepos 8 d. sprendimu prašymą atmetė. Atsakovas nurodo, kad teisės aktai ir sutartis nenumato termino, per kurį mokesčių administratorius privalo įspėti mokesčių mokėtoją apie mokestinės paskolos sutarties pažeidimus. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepagrįstai remiasi teismų praktika dėl administracinių nuobaudų vykdymo, nes palūkanos už suteiktą mokestinę nepriemoką nėra administracinė nuobauda. Pareiškėjas, sudarydamas sutartį, žinojo (turėjo žinoti) apie pareigą mokėti palūkanas, todėl jokie VMI veiksmai neužkirto pareiškėjui galimybės tinkamai vykdyti mokestinės paskolos sutarties. Pareiškėjas galėjo kreiptis į mokesčių administratorių dėl mokestinės paskolos sutarties vykdymo išaiškinimo, tačiau to nepadarė. Nutraukus sutartį, VMI 2016 m. rugpjūčio 11 d. surašė raginimą, kuriuo pareiškėjas ragintas nurodytas sumas per 20 dienų nuo raginimo įteikimo dienos sumokėti. Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiranda, jeigu mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų raginime. VMI 2015 m. gegužės 20 d. rašte pareiškėjui nurodė, kodėl mokestinės paskolos sutartis yra netinkamai vykdoma, nurodytos nesumokėtos palūkanų ir padidintų palūkanų sumos. Pareiškėjas, žinodamas, jog tinkamai nevykdė mokestinės paskolos sutarties, kad mokestinės paskolos sutartis yra nutraukta, o jis raginamas sumokėti sumas, likusias pagal nutrauktą mokestinės paskolos sutartį, turėjo suprasti mokestinių prievolių atsiradimo pagrindą bei mokesčių administratoriaus reiškiamų reikalavimų pagrįstumą.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovė palaikė patikslintą skundą, dėstė argumentus, iš esmės analogiškus patikslintame skunde nurodytiems argumentams.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
pareiškėjas ir VMI 2011 m. liepos 7 d. sudarė mokestinės paskolos sutartį Nr. (14.5)-163-187 (b. l. 12-15), kuria nuo 2011 m. birželio 3 d. iki 2016 m. birželio 3 d. buvo išdėstytas 38 086 Lt sumos pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimas. Pareiškėjas šia sutartimi įsipareigojo mokestinę nepriemoką sumokėti pagal pridedamą grafiką ir už suteiktą mokestinę paskolą mokėti palūkanas (sutarties 2, 4 punktai). Pareiškėjas 2014 m. spalio 2 d. VMI įspėjimu buvo įspėtas apie ketinimą nutraukti mokestinės paskolos sutartį, jei per 20 dienų nebus sumokėta 4119,74 Lt suma (b. l. 87). Pareiškėjas 2015 m. balandžio 14 d. VMI įspėjimu pakartotinai buvo įspėtas apie ketinimą nutraukti mokestinės paskolos sutartį, jei per 20 dienų nebus sumokėta 1088,58 Eur įmoka (b. l. 88). Pareiškėjas 2015 m. balandžio 23 d. raštu (b. l. 90-93) kreipėsi į VMI, nurodydamas, kad reikalavimas sumokėti nurodytą sumą neteisėtas ir nepagrįstas, visus mokėjimus pagal sutartį tinkamai įvykdė, įspėjime nėra paaiškinta, kas sudaro reikalaujamą sumą, ir prašydamas pateikti informaciją apie konkrečias nesumokėtas sumas pagal sutartį, nurodyti tikslų pradelstų dienų skaičių, nurodyti konkrečiai taikytas netesybas, tikslias jų sumas, procentinius dydžius. VMI 2015 m. gegužės 20 d. raštu (b. l. 94-96) pateikė pareiškėjui informaciją, kad sutarties priede esančiame grafike nėra nurodytas palūkanų dydis, pateikė informaciją, kokia įmokų suma buvo sumokėta, nurodė, kad pirmiausia buvo įskaitomos palūkanos, padidintos palūkanos ir po to įskaitoma mokestinė nepriemoka. Pareiškėjas 2015 m. birželio 15 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities VMI, prašydamas atleisti jį nuo palūkanų ir padidintų palūkanų mokėjimo pagal sudarytą mokestinės paskolos sutartį, motyvuodamas tuo, kad nebuvo informuotas apie netinkamai vykdomą sutartį. Vilniaus apskrities VMI 2015 m. liepos 8 d. sprendimu neatleido pareiškėjo nuo palūkanų mokėjimo (b. l. 97-102). VMI 2016 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu nutraukti mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-5031 (b. l. 82), remdamasi tuo, kad baigėsi mokestinės nepriemokos išdėstymo terminas ir vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsniu, Taisyklėmis, nusprendė nutraukti mokestinės paskolos sutartį. VMI 2016 m. rugpjūčio 12 d. raginimu Nr. (23.31-08)464-883, vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatymo 89 straipsniu ir sprendimu, kuriuo nutraukta mokestinės paskolos sutartis, paragino pareiškėją per 20 dienų nuo raginimo įteikimo dienos sumokėti 922,46 Eur sumą (b. l. 21). VMI 2016 m. rugsėjo 28 d. nurodymu nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.31-08)467-189894, vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 8 punktu, 105 straipsniu ir 106 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nurodė nurašyti 922,46 Eur mokestinę nepriemoką iš kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigose esančių mokesčių mokėtojų sąskaitų (b. l. 118).
Byloje kyla ginčas dėl VMI 2016 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo nutraukti mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-5031 (b. l. 82) ir 2016 m. rugsėjo 28 d. nurodymo nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.31-08)467-189894 (b. l. 118), pagrįstumo ir teisėtumo.
Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnio 1 dalį mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą finansų ministro nustatyta tvarka mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti. Mokestinės nepriemokos mokėjimas atidedamas arba išdėstomas mokesčių administratoriaus sprendimu. Šio sprendimo pagrindu sudaroma mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus mokestinės paskolos sutartis. Mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnio 5 dalis nustato, kad už suteiktą mokestinę paskolą mokamos palūkanos <...>. Mokesčių mokėtojui laiku nesumokėjus įmokų pagal mokestinės paskolos sutartimi patvirtintą mokėjimo grafiką, skaičiuojamos padidintos palūkanos, o nesumokėjus palūkanų pagal mokestinės paskolos sutartį – palūkanų delspinigiai. Padidintos palūkanos ir palūkanų delspinigiai skaičiuojami iki tos dienos, kol atitinkamos sumos yra sumokamos (įskaitomos). Padidintų palūkanų ir palūkanų delspinigių dydis yra lygus delspinigių už laiku nesumokėtą mokestį dydžiui (2014 m. rugsėjo 23 d. įstatymo Nr. XII-1137 redakcija).
Taisyklių (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) 39 punkte buvo numatyta, kad už suteiktą mokestinę paskolą mokamos palūkanos, kurių dydį nustato Lietuvos Respublikos finansų ministras <...>. Šių taisyklių 40 – 43 punktuose buvo numatyta, kad palūkanos pagal mokestinės paskolos sutartį už mokestinę nepriemoką skaičiuojamos už visą naudojimosi mokestine paskola laikotarpį ir mokamos kiekvieną mėnesį pagal mokesčių administratoriaus patvirtintą grafiką, pradedant tuo mėnesiu, kurį mokestinės paskolos sutartis sudaryta. <...> Kai mokestinės nepriemokos mokėjimas išdėstomas, pirmoji palūkanų už mokestinę paskolą įmoka apskaičiuojama už laikotarpį nuo faktinio naudojimosi mokestine paskola pradžios iki mokestinės paskolos sutarties grafike nustatytos pirmos įmokos dienos, išskyrus Taisyklių 44 punkte nurodytą atvejį. <...> Pagal mokestinės paskolos sutartį už mokestinę nepriemoką pirmiausia sumokamos palūkanos, tada – mokesčių, baudų ir delspinigių nepriemokos, kurios dengiamos proporcingai jų dydžiui centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pirmiausia kelia klausimą dėl pareigos mokėti palūkanas pagal 2011 m. liepos 7 d. sudarytą mokestinės paskolos sutartį Nr. (14.5)-163-187. Teismas pažymi, kad pagal aptartą Mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnio 5 dalyje ir Taisyklių 39, 40-43 punktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, mokesčių administratoriui priėmus sprendimą išdėstyti mokestinę nepriemoką ir pareiškėjui su VMI sudarius mokestinės paskolos sutartį, pareiškėjui kilo įstatyminė pareiga mokėti palūkanas, kurios, remiantis Taisyklėmis, privalėjo būti mokamos kiekvieną mėnesį. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo su VMI 2011 m. liepos 7 d. sudarytoje mokestinės paskolos sutartyje Nr. (14.5)-163-187 aiškiai nurodytas įsipareigojimas už suteiktą mokestinę paskolą mokėti palūkanas (sutarties 4 punktas). Iš priedo prie sutarties „Mokestinės nepriemokos ir palūkanų sumokėjimo grafikas“ aiškiai matyti, kad į grafike nurodytas mokėtinas kas mėnesį sumas nėra įskaičiuotos palūkanos, kadangi bendra mokėtinų kas mėnesį įmokų suma yra lygi išdėstytos mokestinės nepriemokos sumai. Aptariamame grafike yra aiškiai nurodyti palūkanų mokėjimo terminai („E“ stulpelis). Taigi konstatuotina, kad pareiškėjas žinojo ar turėjo žinoti apie prievolę kas mėnesį mokėti ne tik mokestinės nepriemokos sumas, nurodytas grafike, bet ir grafike nustatytais terminais mokėti palūkanas už suteiktą mokestinę paskolą. Todėl atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad mokestinės paskolos sutarties priede išdėstytos mokėtinos sumos ir jų grafikas apima ir mokestinės nepriemokos sumą, ir palūkanas.
Pareiškėjas nurodo, kad jam kaip fiziniam asmeniui neįtvirtinta pareiga pačiam apsiskaičiuoti palūkanas ar bet kokias kitas sumas, ši pareiga tenka mokesčių administratoriui. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas mano, kad visus mokėjimus pagal sutartį yra atlikęs. Tokie argumentai nepagrįsti. Kaip minėta, pareiškėjo pareiga mokėti palūkanas sudarius mokestinės paskolos sutartį, įtvirtinta tiek teisės aktuose, tiek sudarytoje sutartyje. Pažymėtina, kad būtent mokesčių mokėtojui tenka pareiga laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę (Mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnio 1 punktas). Tiksli palūkanų suma mokestinės paskolos sutarties priede grafike negali būti nurodoma, kadangi palūkanų dydį nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį vidurkį (Mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnio 5 dalis), taigi palūkanų dydis kinta. Pareiškėjas, siekdamas įvykdyti pareigą laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę (mokėti palūkanas), turėjo teisę iš mokesčių administratoriaus gauti informaciją, reikalingą šios mokestinės prievolės įgyvendinimui (Mokesčių administravimo įstatymo 36 straipsnio 1 punktas).
Pareiškėjas iš esmės neneigia fakto, kad jis (daugumoje atvejų) mokėjo tik mokestinės paskolos sutarties priede esančiame grafike nurodytas pagrindinės prievolės sumas ir nemokėjo palūkanų. Ši aplinkybė matoma ir iš pareiškėjo pateiktų į bylą mokėjimo dokumentų (b. l. 27-64). Iš pareiškėjo į bylą pateiktų mokėjimo dokumentų matyti, kad pareiškėjas nuo 2011 m. liepos 19 d. iki 2016 m. liepos 21 d. yra sumokėjęs 26 858 Lt ir 3 502,10 Eur (arba 12 092,05 Lt), taigi viso sumokėjęs 38 950,05 Lt. Pareiškėjas iki 2015 m. gegužės 15 d. buvo sumokėjęs 26 858 Lt ir 734,48 Eur (arba 2 536,01 Lt). VMI 2015 m. gegužės 20 d. rašte pareiškėjui yra išaiškinta, kad 2015 m. gegužės 15 d. buvo nesumokėta sutarties įmokų 1 001,55 Eur, kadangi jo atlikti mokėjimai buvo pirmiausia užskaitomi palūkanoms dengti, vėliau padidintoms palūkanoms, apskaičiuotoms už nepilnai sumokėtas pagrindinės skolos sumas, dengti, kaip tai numatė Taisyklių 43 punktas. Pagal sutarties grafiką matoma, kad nuo 2015 m. gegužės 15 d. iki 2016 m. birželio 3 d. pareiškėjui dar buvo reikalinga sumokėti 8 922 Lt einamųjų įmokų bei mokėti palūkanas. Pareiškėjas nuo 2015 m. gegužės 15 d. sumokėjo 2 767,62 Eur (arba 9 556,03 Lt) įmokų. Taigi akivaizdu, kad pareiškėjas nesumokėjo visų privalomų mokėjimų – nuo 2015 m. gegužės 5 d. buvo reikalinga sumokėti 1 001,55 Eur tuo metu buvusios skolos ir 8 922 Lt einamųjų įmokų bei sumokėti palūkanas, taigi mažiausiai buvo reikalinga sumokėti 12 380,15 Lt (net neįskaičiavus palūkanų). Tuo tarpu pareiškėjas nuo 2015 m. gegužės 15 d. sumokėjo tik 9 556,03 Lt. Taigi pareiškėjo argumentas, kad jis visus mokėjimus pagal sutartį yra atlikęs, nepagrįstas.
Pareiškėjas teigia, kad atsakovas, matydamas sutarties vykdymo pažeidimus, privalėjo ne vėliau kaip sekantį mėnesį informuoti pareiškėją, tačiau tą padarė tik praėjus daugiau, nei 3,5 metų nuo sutarties vykdymo pradžios, todėl reikalavimas sumokėti palūkanas yra neteisėtas. Tokie pareiškėjo argumentai nėra pagrįsti. Kaip minėta, pareiškėjo pareiga mokėti palūkanas sudarius mokestinės paskolos sutartį, įtvirtinta tiek teisės aktuose, tiek sudarytoje sutartyje. Pareiškėjas, žinodamas ar turėdamas žinoti apie šią pareigą, privalėjo ją laiku ir tiksliai įvykdyti. Šios pareigos vykdymui negalėjo turėti įtakos aplinkybė, kad mokesčių administratorius tuoj pat neįspėjo pareiškėjo apie netinkamą sutarties vykdymą. Kaip pagrįstai nurodo atsakovas, teisės aktuose nėra įtvirtinta termino, per kurį mokesčių administratorius privalo informuoti mokesčių mokėtoją apie netinkamai vykdomą mokestinės paskolos sutartį. Pastebėtina, kad pareiškėjas 2015 m. birželio 15 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities VMI, prašydamas atleisti jį nuo palūkanų ir padidintų palūkanų mokėjimo, motyvuodamas tuo, kad nebuvo informuotas apie netinkamai vykdomą sutartį. Vilniaus apskrities VMI 2015 m. liepos 8 d. sprendimu neatleido pareiškėjo nuo palūkanų mokėjimo, o pareiškėjas šio sprendimo teismui neskundė. Be to, pastebėtina, kad, kaip matyti iš pareiškėjo mokėjimų istorijos, pareiškėjas, net ir du kartus įspėtas apie netinkamą sutarties vykdymą, be to, 2015 m. gegužės 20 d. atsakovo raštu informuotas apie pareigą mokėti palūkanas, ir toliau sutarties tinkamai nevykdė. Pareiškėjas šiuo atveju kaip analogija nepagrįstai remiasi teismų praktika dėl administracinių nuobaudų vykdymo, kadangi nagrinėjamoje situacijoje mokestinės nepriemokos išdėstymo ir su tuo susiję palūkanų mokėjimo ir kiti klausimai yra sureguliuoti Mokesčių administravimo įstatyme ir Taisyklėse, todėl remtis įstatymo analogija ir taikyti administracinių nuobaudų vykdymą reglamentuojančius įstatymus ir jų aiškinimo praktiką pagrindo nėra (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 7 dalis).
Mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnio 7 dalis numato, kad jeigu mokesčių mokėtojas nesilaiko mokestinės paskolos sutarties sąlygų, ji nutraukiama. Taisyklių (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) 47 punktas nustatė, kad mokesčių administratorius priima sprendimą nutraukti mokestinės paskolos sutartį, jeigu mokėtojas nesilaiko mokestinės paskolos sutarties sąlygų. Taisyklių 49-50 punktai numatė, kad mokesčių administratorius, prieš nutraukdamas mokestinės paskolos sutartį, įteikia mokesčių mokėtojui įspėjimą apie ketinimą nutraukti mokestinės paskolos sutartį. Įspėjime apie ketinimą nutraukti mokestinės paskolos sutartį nurodomas terminas, per kurį mokesčių mokėtojas turi įvykdyti šiame įspėjime išdėstytus nurodymus. Taisyklių 52 punktas numatė, kad jeigu mokestinė nepriemoka, kurios mokėjimas atidėtas arba išdėstytas, per mokestinės paskolos sutarties galiojimo laikotarpį nesumokama ar sumokama tik jos dalis arba mokestinės paskolos sutartis nutraukiama (t. y. jeigu mokestinės paskolos sutarties galiojimo metu buvo faktiškai pasinaudota mažesne už suteiktą paskolą suma), už mokestinę paskolą sumokėta palūkanų suma perskaičiuojama atsižvelgiant į faktiškai pasinaudotą mokestinės paskolos sumą, o nuo likusių nesumokėtų mokesčių ir baudų Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka skaičiuojami delspinigiai. Tokiu atveju perskaičiuotų palūkanų likutis įskaitomas mokesčių mokėtojo nepriemokai padengti.
VMI 2016 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu nutraukti mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-5031, vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsniu, Taisyklėmis, nusprendė nutraukti mokestinės paskolos sutartį. Teismo vertinimu, kadangi pareiškėjas nesilaikė mokestinės paskolos sutarties sąlygų ir ši sutartis per mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo laikotarpį nebuvo nutraukta, ji pagrįstai ir teisėtai buvo nutraukta skundžiamu VMI 2016 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. (23.24-08)-327-5031, jau pasibaigus sutartyje numatytam mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo laikotarpiui. Toks atsakovo sprendimas iš esmės neprieštarauja Mokesčių administravimo įstatyme įtvirtintam teisiniam reglamentavimui ir niekaip nepažeidžia pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų. Pareiškėjui per mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo laikotarpį neįvykdžius įsipareigojimų, likusios mokestinės nepriemokos sumos bet kuriuo atveju turi būti sumokamos. Šiuo atveju mokesčių administratorius mokestinės paskolos sutarties galiojimą, pasibaigus mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo laikotarpiui, nutraukė, siekdamas įvykdyti Taisyklių (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) 52 punktą bei įteikti pareiškėjui raginimą mokestinę prievolę įvykdyti geruoju (Mokesčių administravimo įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas) ir tik po to pradėti priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą (Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tai iš esmės atitinka paties pareiškėjo interesus, kadangi iš karto, pasibaigus mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo laikotarpiui, priverstinis išieškojimas dar nepradedamas. Be to, pažymėtina, kad mokesčių administratoriui priėmus sprendimą išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, mokestinės paskolos sutartimi yra keičiami bendrieji mokesčių įstatymuose ar mokesčių administratoriaus sprendimuose, pagal kuriuos mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, nurodyti mokesčių sumokėjimo terminai. Taigi, esant situacijai, kai pasibaigus mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo laikotarpiui lieka nepilnai įvykdyta mokestinė prievolė, tampa neaiškus momentas, nuo kurio pagal Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnio 1 dalį mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką, nes Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnio 1 dalis teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimą sieja su mokesčių nesumokėjimu įprastiniais terminais, t. y. terminais, nurodytais atitinkamų mokesčių įstatymuose arba mokesčių administratoriaus sprendimuose, pagal kuriuos apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis. Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnio 1 dalyje nėra įtvirtinta, kad mokesčių administratoriaus teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiranda pasibaigus mokestinės nepriemokos atidėjimo ar išdėstymo terminui (skirtingai nuo atvejo, nurodyto Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnio 3 dalyje, pagal kurį teisę priverstinai išieškoti nesumokėtą baudą už administracinį teisės pažeidimą mokesčių administratorius įgyja kitą dieną po to, kai nutraukiama mokestinės paskolos sutartis arba pasibaigia baudos už administracinį teisės pažeidimą mokėjimo, atidėjimo ar išdėstymo terminas). Todėl mokesčių administratoriaus veiksmais, kuomet tokioje situacijoje nutraukiama mokestinės paskolos sutartis ir šiuo pagrindu mokesčių mokėtojui išsiunčiamas raginimas sumokėti mokestinę nepriemoką, siekiama užtikrinti teisinį apibrėžtumą susiklosčiusiose teisiniuose santykiuose. Tik mokesčių mokėtojui nesumokėjus mokestinės nepriemokos per raginime nustatytą terminą, mokesčių administratorius įgyja teisę į priverstinį nepriemokos išieškojimą Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.
Šiuo atveju, atsakovas, prieš nutraukdamas mokestinės paskolos sutartį, pareiškėjui pagrįstai neįteikė įspėjimo, kadangi mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo laikotarpis jau buvo pasibaigęs ir naujo termino mokestinei nepriemokai sumokėti nustatymas tokiu atveju nebūtų galimas, nes reikštų mokestinės paskolos sutarties pakeitimą (Taisyklių 46 punktas). Esant tokioms aplinkybėms, VMI 2016 m. rugpjūčio 2 d. sprendimas nutraukti mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-5031 laikytinas pagrįstu ir teisėtu, juo nepažeistos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai, todėl skundo reikalavimas šį sprendimą panaikinti atmestinas kaip nepagrįstas.
Kadangi, kaip buvo nustatyta, pareiškėjas pagal mokestinės paskolos sutartį nesumokėjo visų privalomų mokėjimų, mokestinės nepriemokos sutartis buvo nutraukta, todėl VMI pagrįstai 2016 m. rugpjūčio 12 d. raginimu paragino pareiškėją sumokėti atsiradusią skolą. Tokie atsakovo veiksmai atitiko Mokesčių administravimo įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Pareiškėjui neįvykdžius raginimo ir nesumokėjus jame nurodytos sumos, atsakovas skundžiamu 2016 m. rugsėjo 28 d. nurodymu nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.31-08)467-189894 pagrįstai ir teisėtai, vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 105 ir 106 straipsniais, nurodė nurašyti mokestinę nepriemoką iš kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigose esančių mokesčių mokėtojo sąskaitų.
Pareiškėjo teiginiai, kad skundžiamame VMI 2016 m. rugsėjo 28 d. nurodyme nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.31-08)467-189894 nenurodytas tinkamas ir konkretus teisinis pagrindas, neatitinka tikrovės. Iš aptariamo nurodymo turinio aiškiai matyti, kad jame yra nurodytas teisinis pagrindas, suteikiantis atsakovui vykdyti priverstinį išieškojimą ir taikyti konkretų mokestinės nepriemokos išieškojimo būdą.
Atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad skundžiamame VMI 2016 m. rugsėjo 28 d. nurodyme nepateikiama aiški informacija apie nurodomas nurašyti pareiškėjo lėšas, iš kurios pareiškėjas suprastų mokestinių prievolių atsiradimo pagrindą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog sprendimas dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo negali būti vertinamas kaip sprendimas, kuriuo yra nustatoma pati mokestinė prievolė, todėl šiam sprendimui priimti negali būti vadovaujamasi tomis pačiomis taisyklėmis, kaip sprendimui dėl mokestinės prievolės nustatymo. Sprendimas dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo yra vienas iš sprendimų dėl neįvykdytos mokestinės prievolės vykdymo, kuris yra priimamas tuomet, kai mokestinės prievolės dydis jau yra aiškus ir negali būti kvestionuojamas dėl to, kad mokesčių mokėtojas jau apskaičiavo ir deklaravo pagal įstatymą atsirandančią mokestinę prievolę (kuri nėra įvykdyta) arba mokesčių administratorius sprendimu apskaičiavo mokėtiną mokestinę prievolę (kuri nėra įvykdyta), o mokesčių administratoriaus sprendimas nebuvo skundžiamas, arba įsiteisėjo sprendimas dėl mokesčio mokėtojo skundo mokestiniame ginče (pavyzdžiui: 2014 m. sausio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-1965/2013; 2016 m. vasario 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-179-602/2016). Nagrinėjamu atveju iš prie nurodymo pridėtoje Prievolių ataskaitoje pateiktų duomenų matyti, kad mokestinę nepriemoką, kurią nurodyta priverstinai išieškoti, sudaro nesumokėtos pagal pareiškėjo pateiktas deklaracijas pridėtinės vertės mokesčio sumos. Pareiškėjas, žinodamas, kad buvo sudaryta mokestinės paskolos sutartis, kad ji buvo netinkamai vykdoma, gavęs raginimą sumokėti mokestinę nepriemoką bei VMI 2016 m. rugpjūčio 18 d. pranešimą apie skolą pagal 2016 m. rugpjūčio 18 d. apskaitos duomenis (b. l. 24), turėjo aiškiai suvokti mokestinių prievolių atsiradimo pagrindą.
Pareiškėjo teiginiai, kad skundžiamame VMI nurodyme nepateikti išsamūs apskaičiavimai, pagrindžiantys 922,46 Eur sumą, šiuo atveju nesudaro pagrindo vertinti skundžiamo nurodymo kaip neteisėto ir jo panaikinti. Pastebėtina, kad pareiškėjo prašymu VMI 2015 m. gegužės 20 d. raštu (b. l. 94-96) pateikė išsamią informaciją apie įmokėtas pagal mokestinės paskolos sutartį įmokas, jų užskaitymą, susidariusį skolos likutį. Kaip minėta, pareiškėjui iš įspėjimų apie netinkamą mokestinės paskolos sutarties vykdymą ir minėto VMI 2015 m. gegužės 20 d. rašto buvo žinoma, kad jis netinkamai vykdo mokestinės paskolos sutartį ir kad yra susidariusi mokestinė nepriemoka. Pareiškėjas, gavęs sprendimą dėl mokestinės paskolos sutarties nutraukimo, raginimą, pranešimą apie skolą pagal 2016 m. rugpjūčio 18 d. apskaitos duomenis, turėjo teisę mokesčių administratoriui paduoti prašymą pateikti priskaičiuotų mokesčių sumų išklotines (aritmetinius skaičiavimus), pasinaudoti VMI viršininko 2013 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. VA-91„Dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2003 m. gruodžio 10 d. įsakymo Nr. V-314 „Dėl mokestinių prievolių likučių suderinimo akto FR0299 formos, jos užpildymo ir pateikimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ numatyta teise susipažinti, suderinti ir patvirtinti VMI parengtą suderinimo aktą, susipažinti su mokestinių ir/ar baudų už ATP prievolių likučių suderinimo ataskaita (detalia) arba prievolių, delspinigių ir įplaukų žiniaraščiu. Tačiau matyti, kad pareiškėjas jokių veiksmų, siekdamas gauti detalią informaciją apie mokestinės nepriemokos apskaičiavimą, neatliko. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl skundžiamo VMI nurodymo nepagrįstumo tuo aspektu, kad jame nepateikti išsamūs apskaičiavimai, pagrindžiantys 922,46 Eur sumą, vertintini kaip nepagrįsti. Pareiškėjo teiginys, kad jis neturėjo galimybės patikrinti skaičiavimų teisingumo, vertintinas kaip deklaratyvaus pobūdžio, kadangi, kaip minėta, teisės aktai jam suteikė teisę gauti iš VMI išsamią informaciją apie reikalaujamos sumos skaičiavimus, tačiau pareiškėjas tokia teise nepasinaudojo.
Teismas daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės turėjo ir galėjo suvokti (suprasti) VMI 2016 m. rugsėjo 28 d. nurodymo nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.31-08)467-189894 priėmimo teisinį bei faktinį pagrindą, priėmimo motyvus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl mokesčių administratoriaus sprendimu nustatytų mokestinių prievolių išieškojimo yra akcentuojama, kad mokesčių mokėtojo keliamame ginče dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo teisėtumo nėra svarstomi klausimai dėl mokestinės nepriemokos dydžio ar pagrįstumo, o tik tikrinama, ar mokesčių administratorius, vykdydamas mokestinės nepriemokos priverstinį išieškojimą, neatlieka jokių veiksmų, kuriais būtų pažeidžiamos mokesčių mokėtojo teisės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-1965/2013, kt.). Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė, kad atsakovas būtų pažeidęs pareiškėjo teises. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo reikalavimas panaikinti VMI 2016 m. rugsėjo 28 d. nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.31-08)467-189894 atmestinas kaip nepagrįstas.
Teismo vertinimu, mokestinės paskolos sutarties forma FR0284, patvirtinta VMI viršininko 2001 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. 236, neprieštarauja Mokesčių administravimo įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintam apmokestinimo aiškumo principui, 88 straipsnio 5 dalyje įtvirtintai palūkanų skaičiavimo tvarkai, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniui. Sutarties formoje (priede) neišskiriamas palūkanų dydis, kadangi jis, kaip minėta, yra kintantis. Pagal Mokesčių administravimo įstatymą mokesčių mokėtojui nustatyta pareiga laiku ir tinkamai vykdyti mokestines prievoles. Mokesčių mokėtojas turi teisę reikalauti iš mokesčių administratoriaus visos reikiamos informacijos, siekdamas tinkamai apskaičiuoti palūkanas. Teismui nekyla abejonė ir dėl byloje taikytinų Taisyklių atitikties Mokesčių administravimo įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintam apmokestinimo aiškumo principui, todėl pareiškėjo prašymas pradėti šio norminio teisės akto tyrimą, atmestinas. Byloje finansų ministro 2001 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 260 patvirtinta Mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimo tvarka nebuvo taikoma, todėl pareiškėjo prašymas pradėti šio norminio teisės akto tyrimą taip pat atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 113 straipsnio 2 dalis). Dėl išdėstytų argumentų pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo M. Č. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.