- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-03-30
- Bylos Nr.
- eI3-2284-1047/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00049-2018-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Beata Martišienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- R. V.
- Atsakovas
- Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. V. skundą atsakovei Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja R. V. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) direktoriaus pavaduotojos, atliekančios direktoriaus funkcijas, D. Š. 2017 m. gruodžio 1 d. įsakymo Nr. 1P-100 (4.2.) „Dėl tarnybinės nuobaudos R. V. skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas) 1 punktą, kuriuo pareiškėjai skirta tarnybinė nuobauda – pastaba už tarnybinį nusižengimą.
Pareiškėja nurodė, kad yra Inspekcijos direktoriaus pavaduotoja. Skundžiamu Įsakymu jai paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, už tai, kad ji 2017 m. birželio 21 d. 11.27 val., išjungdama apsauginę įsilaužimo signalizaciją, atidarant patalpą, kurioje dirbama su įslaptinta informacija (toliau – ir Patalpa), ir tik kitą dieną, t. y. 2017 m. birželio 22 d., 16.32 val. priduodama apsauginę įsilaužimo signalizaciją apsaugai, taip pat 2017 m. birželio 23 d. 13.36 val., išjungdama apsauginę įsilaužimo signalizaciją ir tą pačią dieną, t. y. 2017 m. birželio 23 d., apsauginės įsilaužimo signalizacijos apsaugai nepriduodama, padarė tarnybinį nusižengimą. Pareiškėja, nesutikdama su paskirta tarnybine nuobauda, teigė, kad ji paskirta neteisėtai ir nepagrįstai dėl netinkamo nustatytų faktinių aplinkybių teisinio vertinimo ir veikos teisinio kvalifikavimo, taip pat dėl esminių procedūrinių patikrinimo atlikimo tvarkos pažeidimų.
Pareiškėja manė, kad padarytas esminis naikinamojo tarnybinės nuobaudos skyrimo termino pažeidimas. Tarnybinis nusižengimas paaiškėjo 2017 m. rugpjūčio 11 d., kadangi pareiškėja 18 dienų atostogavo, todėl neįskaitant šio laikotarpio, vėliausiai tarnybinė nuobauda galėjo būti paskirta 2017 m. rugsėjo 27 d., tačiau skundžiamas Įsakymas buvo priimtas 2017 m. gruodžio 1 d., t. y. praleidus vieno mėnesio terminą. Šiuo atveju nebuvo jokio pagrindo perduoti tarnybinio patikrinimo išvadą ir patikrinimo medžiagą Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui (toliau – ir VSD), nes tarnybinio nusižengimo tyrimas nebuvo atliekamas dėl galimai netinkamo įslaptintos informacijos administravimo ir apsaugos Inspekcijoje. Už įslaptintos informacijos administravimą ir fizinę apsaugą yra paskirti atsakingi asmenys – N. K.-M., B. J. ir V. Š.
Nesutikdama su jai inkriminuojamais pažeidimais, pareiškėja pažymėjo, kad paaiškinime ji nurodė apie savo veiksmus, dirbant su įslaptinta informacija Patalpoje, t. y. kad įeinant ir išeinant ji signalizaciją atitinkamai išjungia ir įjungia, be to, į Patalpą eina tik teisės aktų nustatyta tvarka, lydima kito asmens, vadinasi, pareiškėjai yra žinomi teisės aktai, reglamentuojantys įslaptintos informacijos apsaugą, ir tai nebuvo įvertinta. Pareiškėja negavo jokios informacijos iš apsauginės signalizacijos paslaugas teikiančios įmonės, todėl nežinojo, kad signalizacija nepriduota tinkamai, o tai reiškia, kad jos veiksmuose kaltės (tyčios) nėra, taigi nėra būtinojo tarnybinio nusižengimo sudėties požymio. Taip pat nėra nurodyta jokios atsakovui padarytos žalos. Pareiškėjai pateiktame 2017 m. liepos 12 d. pranešime apie tarnybinį nusižengimą Nr. 4R-240(4.13) (toliau – ir Pranešimas) nebuvo nurodyta, kad pareiškėjai yra inkriminuojamas ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 15 straipsnio 1 dalies 6 punkto pažeidimas, taip buvo pažeista pareiškėjos teisė į gynybą ir teisė teikti paaiškinimus. Pareiškėjos manymu, visi šie atsakovo veiksmai yra vertintini kaip priekabiavimas ir neteisėti veiksmai pareiškėjos atžvilgiu.
2020 m. kovo 18 d. pareiškėja pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad Prevencijos skyriaus vedėjos prašymas Administravimo skyriaus vedėjai M. T. pateikti informaciją, ar UAB „Apsaugos komanda“ ne jai pranešė, kad neįjungta signalizacija, yra apsimestinis. Abi vedėjos neturi leidimo dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija. Taip pat ir tarnybinį patikrinimą atlikusios komisijos narės ne visos turi leidimą dirbti su įslaptinta informacija, nors Valstybės saugumo departamentas yra nurodęs, kad dėl signalizacijos ne / įjungimo tyrimą turėtų atlikti asmenys, turintys leidimą dirbti su įslaptinta informacija.
Pažymėjo, kad pagal Apsaugos taisyklių 13 punktą signalizaciją įjungia / išjungia tik N. K.-M., B. J. ar V. Š.. Apsaugos taisyklių 14 punktas nustato pareigą bet kuriam kitam, turinčiam teisę dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija, asmeniui laikinai saugoti raktus, bet neperkelia Taisyklių 13 punkto pareigų.
Atsiliepimas
Atsakovė Inspekcija atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovė nurodė, kad termino paskirti tarnybinę nuobaudą nepraleido, todėl su pareiškėjos argumentu dėl naikinamojo tarnybinės nuobaudos skyrimo termino pažeidimo nesutinka. Paaiškino, kad 2017 m. birželio 21 d. ir 2017 m. birželio 23 d. pareiškėja neįjungė Patalpoje apsauginės įsilaužimo signalizacijos, o 2017 m. birželio 21, 22 ir 23 d. įėjo į Patalpą nelydima kito asmens. Pareiškėjos veiksmais, kai 2017 m. birželio 21 d. ir 2017 m. birželio 23 d. buvo neįjungta Patalpoje apsauginė įsilaužimo signalizacijos apsauga, buvo susilpninta įslaptintų dokumentų apsauga. Pareiškėja 2017 m. birželio 21 d. nepridavė apsauginės įsilaužimo signalizacijos Patalpoje ir nesiėmė jokių veiksmų, kad tai nepasikartotų.
Atsakovas pabrėžė, kad pranešime apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą nebūtina nurodyti galimai tarnybiniu nusižengimu pažeidžiamų teisės aktų nuostatų. Atsakovas sudarė galimybes pareiškėjai pateikti savo paaiškinimus bei įrodymus, todėl jos teisė į gynybą nebuvo pažeista. Pareiškėjos argumentai dėl Inspekcijos direktorės ir kitų darbuotojų netinkamai vykdomų funkcijų nesusiję su bylos nagrinėjimu dalyku. Pareiškėja, būdama atsakingas asmuo už įslaptintos informacijos administravimą, apsaugą ir kontrolę, nuo 2017 m. birželio 19 d. iki 2017 m. birželio 23 d. buvo tas asmuo Inspekcijoje, kuris ir privalėjo užtikrinti tinkamą įslaptintos informacijos apsaugą. Raktus nuo Patalpos ir nuo Patalpoje esančių metalinių spintų visada turėjo ir pareiškėja. Be to, gautų įslaptintų dokumentų registre yra pareiškėjos ranka užregistruotas įslaptintas dokumentas. Pareiškėjai buvo sukurtas naujas kodas (20), vietoje jos pamiršto ankstesniojo kodo numerio. Pagal pateiktą apsauginės įsilaužimo signalizacijos centralės duomenų išklotinę būtent vartotojas, kurio kodas (20), 2017 m. birželio 21 d. išjungė apsauginę įsilaužimo signalizaciją, o 2017 m. birželio 22 d. pridavė apsauginę įsilaužimo signalizaciją, 2017 m. birželio 23 d. išjungė apsauginę įsilaužimo signalizaciją ir iki 2017 m. liepos 5 d. apsauginė įsilaužimo signalizacija nebuvo priduota apsaugai.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 12 d. sprendimu pareiškėjos Ritos Vaitkevičienės skundą atmetė.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2020 m. vasario 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-80-556/2020 pareiškėjos R. V. apeliacinį skundą patenkino iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 12 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Tai padaryta tam, kad būtų patikrintas kiekvienos inkriminuotos teisės normos (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (toliau – ir VTPĮ) 21 straipsnio 1 ir 5 punktų, Įslaptintos informacijos ir šiai informacijai įrašyti skirtų laikmenų apsaugos Valstybinėje duomenų apsaugos inspekcijoje taisyklių, patvirtintų Inspekcijos direktoriaus 2015 m. balandžio 10 d. įsakymu Nr. 1T-21(1.12.) 13 punkto, 27.1 ir 27.6 papunkčių, VTĮ 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punktų, Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968, 2.1 papunkčio nuostatos) pažeidimo teisėtumas bei pagrįstumas LVAT 2020 m. vasario 5 d. nutarties 49 punktas).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundžiamu Įsakymu pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėja kelia ginčą dėl minėtu Įsakymu paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo.
Taigi teismas analizuos, ar pareiškėja pažeidė nurodytus konkrečius teisės aktus, ir spręs, ar jai paskirta tarnybinė nuobauda yra adekvati padarytam pažeidimui.
VTPĮ 21 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, kuriam yra išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba suteikta teisė dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, privalo išmanyti teisės aktų, reglamentuojančių įslaptintos informacijos apsaugą, reikalavimus ir juos vykdyti (1 punktas); užkirsti kelią neteisėtoms kitų asmenų veikoms, dėl kurių įslaptinta informacija gali būti atskleista, prarasta, pagrobta ar kitaip neteisėtai įgyta, ir apie šiuos faktus, kitas įslaptintos informacijos atskleidimo ar praradimo aplinkybes nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per vieną darbo dieną nuo minėtų aplinkybių atsiradimo dienos, pranešti už įslaptintos informacijos apsaugą atsakingam asmeniui arba paslapčių subjekto vadovui (5 punktas).
Teismas pabrėžia, kad pagal Išvadą pareiškėjai nėra inkriminuojama neteisėta veika, pasireiškusi teisės aktų nežinojimu. Pabrėžtina, kad VTPĮ 21 straipsnio 1 punktas ir Apsaugos taisyklių 27.1 papunktis nustato kaip neteisėtą veiką ne tik teisės aktų, reglamentuojančių įslaptintos informacijos apsaugą, nežinojimą, bet ir jų nevykdymą. Pareiškėja nevykdė Apsaugos taisyklių 13 punkto (neįjungė Patalpoje signalizacijos palikdama Patalpą 2017 m. birželio 21 d. ir 2017 m. birželio 23 d.). Taigi pareiškėja pažeidė VTPĮ 21 straipsnio 1 punkto ir atitinkamai Apsaugos taisyklių 27.1 papunkčio reikalavimus (nevykdė teisės aktų, reglamentuojančių įslaptintos informacijos apsaugą).
Teismas konstatuoja, kad pareiškėja nepažeidė VTPĮ 21 straipsnio 5 papunkčio ir Apsaugos taisyklių 27.6 papunkčio, nes nagrinėjamoje byloje Inspekcija neindividualizavo šios teisės normos dispozicijos buvimo: nei Išvadoje, nei atsiliepimuose į skundą nėra jokių paaiškinimų, kodėl inkriminuojama ši neteisėta veika, kokiais pareiškėjos veiksmais ji pasireiškė.
Teismas konstatuoja, kad pareiškėja 2017 m. birželio 22 d. užėjusi į Patalpą turėjo suprasti, kad signalizacija nebuvo įjungta. Ji nesiėmė jokių veiksmų šiam atvejui užfiksuoti ir išsiaiškinti, ar įslaptinta informacija neprarasta. Pareiškėja išeidama tą dieną tiesiog įjungė signalizaciją. Nors už įslaptintos informacijos administravimą atsakingo asmens ar už įslaptintos informacijos fizinę apsaugą atsakingo asmens nebuvo darbe, nors Inspekcijos laikinoji vadovė atostogavo ir pareiškėja ėjo direktorės pareigas, ji turėjo užfiksuoti incidentą, imtis priemonių įvertinti jo pasekmes, informuoti į darbą grįžusius asmenis, atsakingus už įslaptintos informacijos administravimą ar fizinę apsaugą, taip pat po atostogų grįžusią Inspekcijos direktorę. Taigi pareiškėja atliko neteisėtą veiką, nustatytą VTPĮ 21 straipsnio 5 papunktyje ir Apsaugos taisyklių 27.6 papunktyje, tačiau atsakovė Išvadoje neįvardijo tokių neteisėtų pareiškėjos veiksmų ir toks Inspekcijos elgesys nurodant tik teisės akto pažeidimą, nenurodant, kaip jis pasireiškė pareiškėjos elgesiu, lemia, kad teismas šalina šią neteisėtą veiką iš pareiškėjos pažeistų teisės aktų sąrašo.
Apsaugos taisyklių 13 punkte nurodoma, kad baigę darbą Patalpoje Inspekcijos valstybės tarnautojai ir darbuotojai privalo užrakinti metalines spintas ir / ar seifą, taip pat prieš įjungdami apsauginę įsilaužimo signalizaciją, pasikviesti už įslaptintos informacijos administravimą atsakingą asmenį, šiam nesant darbe – už įslaptintos informacijos fizinę apsaugą atsakingą asmenį, kuriam dalyvaujant įjungia apsauginę signalizaciją, užrakina Patalpą ir grąžina seifo ir (arba) metalinių spintų raktus už įslaptintos informacijos administravimą atsakingam asmeniui, šiam asmeniui nesant darbe – už įslaptintos informacijos fizinę saugą atsakingam asmeniui.
LVAT konstatavo, kad ginčo laikotarpiais pareiškėja Patalpoje nepridavė / neaktyvavo signalizacijos. Taigi teismas daro išvadą, kad LVAT konstatuotais veiksmais pareiškėja pažeidė Apsaugos taisyklių 13 punktą (ginčo laikotarpiais neįjungė apsauginės signalizacijos).
Pareiškėja teigia, kad Apsaugos taisyklių 13 punktas jai netaikomas, nes ji nėra už įslaptintos informacijos administravimą atsakingas asmuo ar už įslaptintos informacijos fizinę apsaugą atsakinga asmuo ar alternatyvus asmuo (tokie buvo Inspekcijoje N. K.-M., B. J. ir V. Š.). Pareiškėja teigia, kad jai taikomas Apsaugos taisyklių 14 punktas (saugoti raktus), bet netaikomas 13 punktas. Teismas su tokiais pareiškėjos teiginiais nesutinka. Nustatyta, kad pareiškėja į Patalpą 2017 m. birželio 21 d. ir 2017 m. birželio 23 d. pateko be už įslaptintos informacijos administravimą atsakingo asmens ar už įslaptintos informacijos fizinę apsaugą atsakingo asmens ar alternatyvaus asmens (N. K.-M., B. J. ir V. Š.), nes jie tomis dienomis buvo arba komandiruotėje, arba atostogavo. Teisės aktai, reglamentuojantys įslaptintos informacijos apsaugą, turi būti aiškinami taip, kad užtikrintų realią, o ne formalią jos apsaugą. Pareiškėja išjungė signalizaciją be kitų asmenų, todėl palikdama Patalpą ji turėjo ir įjungti signalizaciją be kitų asmenų. Priešingas teisės aktų aiškinimas keltų pavojų įslaptintos informacijos apsaugai.
VTĮ 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad vienas iš valstybės tarnautojų veiklos svarbiausių etikos principų yra pagarba žmogui ir valstybei. Valstybės tarnautojas privalo gerbti žmogų ir pagrindines jo teises bei laisves, Konstituciją, valstybę, jos institucijas ir įstaigas, įstatymus, kitus teisės aktus ir teismų sprendimus.
Teismas konstatuoja, kad pareiškėja, nesilaikydama Apsaugos taisyklių 13 punkto, negerbė Lietuvos Respublikos teisės aktų. Taigi pareiškėja pažeidė VTĮ 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą.
VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte pažymėta, jog valstybės tarnautojas privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, o 6 punkte įtvirtintas įpareigojimas valstybės tarnautojui laikytis valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vidaus tvarkos taisyklių.
Teismas konstatuoja, kad pareiškėja, nesilaikydama Apsaugos taisyklių 13 punkto, nesilaikė Lietuvos Respublikos teisės aktų, todėl pažeidė VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
Teismas konstatuoja, kad pareiškėja nepažeidė VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 6 punkto, nes Išvadoje nenurodyta, kokias Inspekcijos vidaus tvarkos taisyklių nuostatas pareiškėja pažeidė.
Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968, 2.1 papunktyje nustatyta, kad vadovaudamasis pagarbos žmogui ir valstybei principu, valstybės tarnautojas privalo gerbti žmogų, jo teises ir laisves, valstybę, jos institucijas ir įstaigas, laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų, kitų teisės aktų, teismų sprendimų reikalavimų, valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų vidaus tvarkos taisyklių.
Teismas konstatuoja, kad pareiškėja, nesilaikydama Apsaugos taisyklių 13 punkto, nesilaikė Lietuvos Respublikos teisės aktų. Taigi pareiškėja pažeidė Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968, 2.1 papunktį.
Apibendrinant teismas nustatė, kad pareiškėja pažeidė VTPĮ 21 straipsnio 1 punktą, Apsaugos taisyklių 13 punktą, 27.1 papunktį, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių 2.1 papunktį. Tačiau nagrinėjamoje byloje teismas pabrėžia, kad vertina pareiškėjos padaryto tarnybinio nusižengimo esmę, o ne tai, kiek teisės normų (trys, penkios ar pan.) šia neteisėta veika buvo pažeistos.
Pareiškėja teigia, kad pranešime dėl tarnybinio nusižengimo nebuvo nurodytos visos jai inkriminuotos teisės normos. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2017 m. liepos 12 d. Pranešime apie tarnybinį nusižengimą Nr. 4R-240(4.13) pareiškėjai buvo nurodyta, kad N. K.-M. 2017 m. liepos 5 d. rado nepriduotą signalizaciją Patalpoje. Taip pat nurodyta, kad Inspekcijoje ji ginčo metu buvo vienintelė, galėjusi įeiti į Patalpą. Pranešime nurodytos teisės normos, kurių pažeidimas inkriminuojamas pareiškėjai, buvo: Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 21 straipsnio 1 ir 5 punktai, Įslaptintos informacijos ir šiai informacijai įrašyti skirtų laikmenų apsaugos Inspekcijoje taisyklių 13 punktas, 27.1 ir 27.6 papunkčiai. Teismas kritiškai vertina aplinkybę, kad Išvadoje nurodyta daugiau pažeistų teisės normų nei Pranešime, t. y. dar papildomai nurodyti VTĮ 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punktai, Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių 2.1 papunktis. Tačiau tokio pobūdžio pažaida nelaikytina esminiu procedūriniu pažeidimu, besąlygiškai eliminuojančiu tarnybinės atsakomybės galimybę. Tokią išvadą teismas daro dėl to, kad nenurodytos teisės normos iš esmės yra blanketinės – dėl teisės aktų reikalavimų nevykdymo, negerbimo. Jų pažeidimas iš esmės priklausė nuo to, ar pareiškėja pažeidė Apsaugos taisyklių 13 punktą ir kt. Taigi pareiškėja buvo iš esmės informuota, dėl ko yra traukiama atsakomybėn, ir galėjo teikti išsamius savo veikos paaiškinimus.
Pareiškėja teigia, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo atliktas asmenų, kurie ne visi turi teisę dirbti su įslaptinta informacija, o Valstybės saugumo departamentas rašte teigė, kad tyrimą turi atlikti Asmenys, kurie turi teisę dirbti su slapta informacija. Teismas šiuos pareiškėjos argumentus atmeta. Pirma, tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijoje buvo vienas asmuo, turintis teisę dirbti su įslaptinta informacija. Antra, byloje nėra jokios nagrinėjamam atvejui reikšmingos slaptos informacijos, kurios neištyrė Komisija, jos nenurodo ir pareiškėja.
Pagal VTĮ 33 straipsnio 3 dalį už tarnybinius nusižengimus valstybės tarnautojui gali būti skiriama viena iš šių tarnybinių nuobaudų: 1) pastaba; 2) papeikimas; 3) griežtas papeikimas; 4) atleidimas iš pareigų. Pagal VTĮ 33 straipsnio 2 dalį tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, į Korupcijos prevencijos įstatymo ar į Kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją. Pagal Korupcijos prevencijos įstatymą gauta informacija gali būti panaudota skiriant valstybės tarnautojui tarnybinę nuobaudą tik tuo atveju, kai ši informacija yra išslaptinama teisės aktų nustatyta tvarka.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai paskirta pastaba – švelniausia tarnybinė nuobauda.
Teismas konstatuoja, kad byloje nenustatyta pareiškėjos atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių.
Teismas daro išvadą, kad ginčo atveju kilo neigiamos pasekmės: neigiamas pavyzdys Inspekcijos tarnautojams iš vadovaujančias pareigas užimančio asmens, Inspekcijos reputacijos mažėjimas. Pabrėžtina, kad įslaptinta informacija neprarasta.
Pareiškėja teigia, kad signalizacijos neįjungimo Patalpoje nėra jos kaltės. Teismas vadovaujasi LVAT išaiškinimais, kad pareiškėjos kaltė nustatyta, todėl dėl šių argumentų nebepasisako.
Atsakovė konstatavo, kad pareiškėjos kaltė 2017 m. birželio 19 d. pasireiškė aplaidumu, o 2017 m. birželio 23 d. – tyčia. Teismas su šiais atsakovės teiginiais sutikti negali, nes jie neįrodyti. Pareiškėja signalizacijos kodo nežinojo (buvo pamiršusi) iki 2017 m. birželio 16 d., kai V. Š. pakeitė pareiškėjai kodą. Vėliau pareiškėja kodą žinojo – tą įrodo aplinkybė, kad 2017 m. birželio 22 d. signalizaciją ji įjungė. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėja veikė tyčia – suprasdama savo veiksmų padarinius ir jų siekdama arba nors jų ir nenorėdama, bet sąmoningai leisdama jiems atsirasti. Teismas laiko, kad pareiškėjos kaltė abu kartus neįjungiant signalizacijos buvo neatsargumas (abejones aiškina pareiškėjos naudai). Teismo vertinimu, pareiškėja pamiršo įjungti signalizaciją, nes anksčiau Patalpoje lankydavosi su kitu tarnautoju, kuris įjungdavo signalizaciją ir pareiškėjai nereikėjo to daryti. Teismas vadovaujasi LVAT išaiškinimais nagrinėjamoje byloje: LVAT konstatavo, kad bet kuri forma (tyčia ar neatsargumas) nepaneigia atsakomybės. Kaltės forma svarbi tik parenkant tarnybinę nuobaudą.
Teismas pritaria atsakovės atliktam tarnybinio nusižengimo vertinimui ir daro išvadą, kad pastaba yra adekvati tarnybinė nuobauda. LVAT yra išaiškinęs, kad teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, kad pažeidimą padariusiam asmeniui būtų pritaikyta jo nusižengimo sunkumui proporcinga nuobauda (LVAT 2013 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-360/2013). Tarnybinio nusižengimo sudėties buvimas (neįjungė / neaktyvavo signalizacijos Patalpoje dėl neatsargumo), tarnybinio nusižengimo objekto (įslaptintos informacijos apsauga) reikšmė, pažeidimo trukmė ir pakartotinumas (pareiškėja du kartus atliko neteisėtą veiką, Patalpa be signalizacijos buvo iki 2017 m. liepos 5 d.), pareiškėjos užimamos pareigos (direktoriaus pavaduotoja) lemia, kad pareiškėjai pagrįstai skirta tarnybinė nuobauda, o nedidelis pasekmių mastas (įslaptinta informacija neprarasta), kaltės forma (neatsargumas), ankstesnis pareiškėjos darbas (tarnybinių nuobaudų neturėjo, ne kartą skatinta), sunkinančių atsakomybę aplinkybių nebuvimas lemia švelniausios tarnybinės nuobaudos – pastabos – paskyrimą.
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Taigi teismas konstatuoja, kad pareiškėjos prašymas panaikinti skundžiamą Įsakymą yra netenkinamas. LVAT 2020 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-80-556/2020 konstatavo, kad ginčo laikotarpiais signalizacija Patalpoje nepriduota / neaktyvuota dėl pareiškėjos kaltės (39 punktas). Teismas nagrinėjamoje byloje išanalizavo ir identifikavo konkrečius teisės aktus, kuriuos pareiškėja pažeidė, įvertino parinktos tarnybinės nuobaudos proporcingumą padarytiems pažeidimams, kilusioms pasekmėms, pareiškėjos kaltei ir kt. Teismas nustatė, kad Įsakymu pagrįstai ir teisėtai paskirta tarnybinė nuobauda, kuri yra proporcinga. Taigi pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis ABTĮ 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 103 straipsnio 2 punktu, 132–134 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos R. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.