- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-20
- Bylos Nr.
- 2A-2509-258/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-03929-2012-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Rita Kisielienė (pran.), Alma Urbanavičienė
- Ieškovas
- UAB ,,BAG Consulting“
- Kategorijos
- 73.2.5.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ritos Kisielienės, teisėjos Almos Urbanavičienės,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB ,,BAG Consulting“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4556-391/2013 pagal ieškovo UAB „BAG Consulting“ ieškinį atsakovui AB ,,Lietuvos draudimas dėl draudimo išmokos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „BAG Consulting“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 74880 Lt draudimo išmoką. Nurodė, kad šalių 2011-11-15 sudaryta Transporto priemonių draudimo sutartimi buvo apdraustas automobilis (duomenys neskelbtini) valst. Nr.(duomenys neskelbtini), kuris buvo ieškovo 2012-02-18 išnuomotas asmeniui, pateikusiam įtariamai suklastotus Izraelio piliečio I. K. asmens dokumentus, kuris automobilio ieškovui negrąžino. Atsakovas atsisakė mokėti ieškovui draudimo išmoką, nurodęs, kad pagal Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr.021 8.1.11 punktą įvykis yra nedraudžiamasis, nes transporto priemonė prarasta, kai asmuo, kuris su draudėjo ar apdraustojo žinia ir valia buvo įgijęs teisę naudotis draudžiama transporto priemone, ją pasisavino ( LR BK 183 str.) arba užvaldė sukčiavimo būdu ( LR BK 182 str.).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 vasario 25d. sprendimu ieškovo UAB „BAG Consulting“ ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ dėl 74880,00 Lt draudimo išmokos priteisimo atmetė – priteisė iš ieškovo UAB „BAG Consulting“ 25, 95 Lt ( dvidešimt penkis litus devyniasdešimt penkis centus) bylinėjimo išlaidų į valstybės biudžetą.
Teismas konstatavo, kad transporto priemonių draudimo sutartimi šalys susitarė dėl apdraustų transporto priemonių sunaikinimo ar sugadinimo dėl bet kokių staiga ir netikėtai įvykusių atsitikimų (draudžiamasis įvykis K) arba vagystės ( draudžiamasis įvykis V) ( Taisyklių 7 p.).
Draudimo sutartyje nustatyta, kad draudžiamasis įvykis – tai draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką (Taisyklių 1.11 p.). Draudimo sutartyje taip pat pateiktas nedraudžiamojo įvykio apibrėžimas. Nedraudžiamasis įvykis – tai draudimo sutartyje ir (ar) įstatymuose nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas nemoka draudimo išmokos ( Taisyklių 1.12 p.).
Šalių draudimo sutartimi nedraudžiami įvykiai nurodyti Taisyklių 8 punkte. Atsisakydamas mokėti draudimo išmoką, atsakovas remiasi Taisyklių 8.1.11 punktu, kuriame įtvirtinta, kad nedraudžiamaisiais įvykiais laikomi įvykiai, jei transporto priemonė buvo prarasta, kai asmuo, kuris su draudėjo ar apdraustojo žinia ir valia buvo įgijęs teisę naudotis draudžiama transporto priemone, ją pasisavino ( Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 str.) arba užvaldė sukčiavimo būdu ( Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 str.).
Šalių sudarytos draudimo sutarties sąlygos rodo, kad atsakovas visiškai pagrįstai įvykį pripažino ir pripažįsta nedraudžiamuoju. Nepagrįstos yra ieškovo pretenzijos atsakovui dėl netinkamo draudimo sutarties aiškinimo, dėl nepakankamai aiškiai sutartyje nurodytų esminių sutarties sąlygų, dėl būtinumo CK 6.193 str. 4 d. pagrindu aiškinti draudimo sutarties sąlygas pasiūliusio atsakovo nenaudai ir jas priėmusio ieškovo naudai. Šalių sudarytoje draudimo sutartyje nurodytos visos esminės draudimo sutarties sąlygos, nustatančios draudžiamuosius ir nedraudžiamuosius įvykius, išdėstytos visiškai aiškiai ir nedviprasmiškai.
Šalys aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė dėl apdraustų transporto priemonių vagystės pripažinimo draudžiamuoju įvykiu (įvykis V). Draudžiant transporto priemones vagystės ir plėšimo atvejais ( draudžiamasis įvykis V), draudikas šiuos draudžiamuosius įvykius aiškiai atribojo nuo nedraudžiamųjų įvykių, Taisyklių 8.1.11 punkte aiškiai nurodęs apdrausto automobilio praradimo atvejus, kurie nėra draudžiami, t.y. kai asmuo, kuris su draudėjo ar apdraustojo žinia ir valia buvo įgijęs teisę naudotis draudžiama transporto priemone, ją pasisavino ( LR BK 183 str.) arba užvaldė sukčiavimo būdu (LR BK 182 str.). Draudimo sutartyje aiškiai nustatytos draudimo apsaugos ribos.
Atsakovas pripažįsta, kad šalys draudimo sutartimi individualiai susitarė, kad draudiminė apsauga galioja esant nestandartinei rizikai, kai transporto priemonė naudojama nuomai. Tačiau pagrįstai nurodo atsakovas, kad ši individualiai aptarta draudimo apsauga reiškia, kad draudimo apsauga galioja ir tada, kai transporto priemonė naudojama nuomininko, o ne tai, kad yra išplečiamas ar susiaurinamas draudžiamųjų ar nedraudžiamųjų įvykių sąrašas. Tai reiškia, kad draudimo apsauga galiotų ir būtų laikomas draudžiamuoju įvykis, jei transporto priemonė būtų pavogta ( taip pat plėšimo atveju) iš asmens, kuriam ieškovas būtų perdavęs automobilį laikinai naudotis pagal nuomos sutartį, taip pat draudimo apsauga galiotų, jei transporto priemonės nuomos laikotarpiu transporto priemonė būtų sunaikinta ar sugadinta dėl staiga ir netikėtai įvykusių atsitikimų (draudžiamasis įvykis K). Šalių susitarimas dėl individualiai nustatytos draudimo sąlygos - dėl draudimo apsaugos galiojimo automobilio nuomos laikotarpiu nereiškia, kad draudikui tenka pareiga atlyginti ieškovui žalą dėl apdraustos transporto priemonės praradimo dėl automobilio nuomininko nusikalstamų veiksmų, transporto priemonę pasisavinant arba užvaldant sukčiavimo būdu ( Taisyklių 8.1.11 p.).
Ieškovas tinkamai supažindintas su standartinėmis draudimo sutarties sąlygomis, išdėstytomis Taisyklėse. Nėra jokių duomenų apie tai, kad ieškovas prieš sudarant draudimo sutartį buvo atsakovo suklaidintas dėl draudimo apimties, dėl draudiko prisiimtų rizikų.
Automobilį (duomenys neskelbtini) valst. Nr.(duomenys neskelbtini), ieškovas prarado išnuomojęs jį nuomininkui. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad asmuo, pateikęs ieškovui galimai suklastotus asmens dokumentus, įgijęs teisę naudotis apdraustu automobiliu su ieškovo žinia ir valia, automobilio negrąžino. Neturi esminės reikšmės, kaip konkrečiai būtų kvalifikuota šio asmens nusikalstama veika baudžiamajame procese. Šalių sudarytos draudimo sutarties sąlygos aiškiai nustato, kad nagrinėjamas automobilio (duomenys neskelbtini) valst. Nr.(duomenys neskelbtini), praradimo įvykis yra nedraudžiamasis ( Taisyklių 8.1.11 p.). Kitokia išvada, remiantis šalių sudarytos draudimo sutarties sąlygomis ir sutarčių aiškinimą reglamentuojančiomis teisės normomis (CK 6.193 str.), negalima.
Dėl aukščiau paminėtų priežasčių ieškinys atmestas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pateiktus įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
Ieškovas įsitikinęs, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatavo, kad draudikas tinkamai supažindintas su standartinėmis draudimo sutarties sąlygomis. Ieškovas teigia, kad liudytoja AB ,,Lietuvos draudimas“ verslo draudimo ekspertė D. G. patvirtino, kad draudimo taisyklės (tipinės transporto priemonės draudimo taisyklės) draudėjo atstovui nebuvo įteiktos ir nurodė:<...2012-02-01 sutartyje tik mano parašas, nes aš ją siunčiau elektroniniu būdu susipažinti klientui, o tik po to nuvažiavusi pas klientą ir gavau jo parašą...>, <... Įtraukiant naują automobilį į Kasko parkas draudimą, mes su taisyklėmis kiekvieną kartą neduodame susipažinti...>. Taip pat pažymėjo, kad minėtos apklausos metu draudimo ekspertė negalėjo aiškiai ir konkrečiai įvardinti, kurie įvykiai yra draudžiamieji, o kurie nedraudžiamieji, tai sukelia pagrįstų abejonių dėl draudiko sugebėjimo atskleisti klientui draudimo sąlygų esmę. Ieškovas mano, kad nebuvo tinkamai supažindintas su draudimo sąlygomis, todėl negalėjo būti pirmosios instancijos teismo vertinamos kaip privalomos/žinomos ieškovui.
Šalies argumentai
Ieškovas mano, kad pirmosios instancijos teismas atmesdamas ieškinį turėjo konstatuoti, kad atsakovas įrodė, kad apdraustasis automobilis buvo prarastas aplinkybėmis, kurios laikytinos nedraudžiamuoju įvykiu. Draudikas atsisakydamas išmokėti draudimo išmoką turi įrodyti, kad transporto priemonė prarasta esant sekančiom sąlygomis : (a) transporto priemonę pasisavino ar užvaldė sukčiavimo būdu asmuo, kuris su draudėjo ar apdraustojo žinia ir valia buvo įgijęs teisę naudotis draudžiama transporto priemone, (b) minėtos asmens veikos atitinka pasisavinimo arba sukčiavimo apibrėžimus (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnyje). Ieškovas mano, kad atsakovas neįrodė, kad nagrinėjamu atveju buvo sąlygos leidžiančios pripažinti įvykį nedraudžiamuoju, pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą rėmėsi ne byloje surinktais įrodymais, o prielaidomis, todėl priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.
Ieškovas mano, kad konkretus draudimo sąlygų punktas turi būti aiškinamas taip, kad draudimo išmoka turi būti mokama tuomet, kai draudėjo valia ir žinojimas apie perdavimo aplinkybes yra klaidinamai suformuoti, nustačius, kad prieš draudėją panaudota apgaulė ir klasta, o draudėjas tyčiniu arba pasireiškusiu dideliu neatsargumu elgesiu, laisvu savo pasirinkimu sąmoningai neprisidėjo prie transporto priemonės perdavimo tokiomis aplinkybėmis, kuriomis galima būtų protingai numatyti transporto priemonės pagrobimo riziką. Mano, kad sąžiningai aiškinant individualią draudimo sutartį, draudimo išmokos nemokėjimas galimas tik nustačius draudėjo pareigos draudikui pažeidimą (draudimo sutartyse esant fiduciariniam-dideliu tarpusavio pasitikėjimu grindžiamam santykiui, kaip atsakomybės už asmens, kuriam perduota transporto priemonė, veiksmus sąlyga. Pirmosios instancijos teismas skundžiamajame sprendime nepagrįstai nurodė, kad ieškovas, išnuomodamas didelės vertės automobilį, nepadarė nuomininko asmens dokumentų kopijų, nepasirūpino kitomis galimomis pripažintomis ir plačiai naudojamomis užtikrinimo priemonėmis (pav. kliento atsiskaitymas banko kreditine kortele ir kt.), kad akivaizdžiai apsunkino asmens, negrąžinusio automobilį tapatybės ir automobilio buvimo vietos nustatymą ir kad toks verslo subjekto elgesys negali būti laikomas pilnai atitinkančiu rūpestingumo ir atidumo reikalavimus. Ieškovas nurodo buvęs pakankamai atidus ir ėmėsi pakankamų saugumo priemonių-patikrino nuomininko asmens dokumentus, nuomojamas automobilis buvo signalizuotas, tačiau minėtos aplinkybės nebuvo tiriamos, o išvados padarytos remiantis prielaidomis.
Atsiliepimas
Atsakovas, atsiliepimu į apeliacinį skundą nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šalys 2011-11-15 sudarė Transporto priemonių draudimo sutartį, kuria laikotarpiu nuo 2011-11-18 iki 2012-11-17, Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 (2011-09-29 redakcija galioja nuo 2011-11-01) pagrindu, draudimu nuo nelaimingų atsitikimų, t.y KASKO draudimu apdraudė transporto priemones, vėliau, šalių 2012-02-01 sudaryta papildymo sutartimi Nr. 4, šalių 2011-11-15 sutartis papildyta transporto priemone (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) draudimu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo , kad ieškovas tinkamai supažindintas su standartinėmis draudimo , išdėstytomis taisyklėse. Ieškovo vadovas savo parašu 2011-11-15 patvirtino, kad prieš sudarant sutartį su draudimo liudijime nurodytomis draudimo taisyklėmis supažindintas ir gavo jų kopija. Vėlesnės apelianto ir atsakovo sutartys buvo ne kas kitą, kaip papildymai, pagal tas pačias taisykles, su kuriomis ieškovas jau buvo supažindintas ir kurių redakcija galiojo ir nesikeitė nuo 2011-11-01. Apeliantas netinkamai supranta ir aiškina liudytojos D. G. parodymus iš kurių aiškiai matyti, kad 2012-02-01 sutartis iš esmės yra tik papildymas, kuriuo papildomai, pagal tas pačias sąlygas, kurios nustatytos ir išaiškintos ieškovui 2011-11-15 draudimo sutarties sudarymo metu. Liudytojos žodžiai „<...> įtraukiant naują automobilį į Kasko parkas draudimą, mes su taisyklėmis kiekvieną kartą neduodame susipažinti<....>, išaiškina tik ilgametę atsakovo praktiką, pagal kurią 2012-02-01 sutartis laikoma tik papildymu, kuriuo dar vienas automobilis įtraukiamas į jau esamą Kasko parkas draudimą. Taigi liudytojos parodymai jokiu būdu nesuponuoja aplinkybės, kad draudikas nesupažindino ir nepaaiškino draudėjui draudimo sąlygų, kaip kad neteisingai aiškina apeliantas. Pažymėjo, kad Transporto priemonių draudimo taisyklės, su kuriomis apeliantas buvo supažindintas, yra viešai prieinamos, apeliantas, būdamas atidus ir rūpestingas, sąžiningas verslo srities profesionalas, užsiimantis automobilių nuomos veikla, kilus neaiškumui galėjo kreiptis į atsakovą, o ne pasirašyti sutartį, neperžiūrėjęs draudimo apsaugos sąlygų.
Pirmosios instancijos teismo pozicija atitinka ir Lietuvos aukščiausiojo teismo suformuotą praktiką analogiškose bylose. Mano, kad apelianto reikalavimai, kad draudikas įrodinėtų BK 182 str. ar 183 str. numatytų nusikalstamų veikų sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, yra akivaizdžiai nepagrįsti. AB „Lietuvos draudimas“ nesutinka su ieškovo argumentais, kad Taisyklių 8.1.11 punktas turi būti aiškinamas taip, kad draudimo išmoka turi būti mokama tuomet, kai draudėjo valia ir žinojimas apie perdavimo aplinkybes yra klaidinamai suformuotas, nustačius, kad prieš draudėją panaudota apgaulė, o jog draudėjas tyčiniu arba pasireiškusiu dideliu neatsargumu elgesiu, laisvu savo pasirinkimu sąmoningai neprisidėjo prie transporto priemonės perdavimo tokiomis aplinkybėmis, kuriomis galima būtų protingai numatyti transporto priemonės pagrobimo riziką, nes šie yra visiškai nepagrįsti. Skirtingai negu teigia apeliantas, pasisavinimo atveju (BK 183 str.) apgaulė ar klasta nėra būtinas elementas atsirasti atsakomybei, lygiai taip pat nėra būtina įrodinėti draudėjo neteisėtus veiksmus ar jo suklaidinimo momentą. Pasisavinimas yra kaltininkui patikėto ar jo žinioje esančio turto neteisėtas pavertimas savo turtu. Apelianto paaiškinimai pažeidžia sutarčių aiškinimo principus. Turtas gali būti patikėtas sutartimi (nepaisant apgaulės, t.y to, ar dokumentai, kuriuos pateikė nuomininkas buvo suklastoti ar ne) nuomos sutartimi patikėjo nuomininkui automobilį, kuris nebuvo grąžintas ir taip nuomininkas jį pasisavino (BK 183 str.). Be to, netgi perkvalifikavus nusikalstamą veiką į sukčiavimą, pastaroji taip pat yra numatyta minėtų Taisyklių 8.1.11p, kaip nedraudžiamasis įvykis- taigi bet kuriuo atveju apeliantas neturi pagrindo reikalauti draudimo išmokos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju jų nenustatyta.
Pagal CK 6.987 straipsnį draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Vadovaujantis draudimo teisinių santykių reguliavimu, pagrindinės draudimo sutarties sąlygos nurodomos draudimo liudijime (polise), jos gali būti detalizuojamos, papildomos atitinkamos rūšies draudimo taisyklėse, kurios yra sudėtinė draudimo sutarties dalis (CK 6.991, 6.992 straipsniai, Draudimo įstatymo 2 straipsnio 22 dalis). Draudimo rūšies taisyklėse turi būti nustatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai (Draudimo įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai).
Ieškovas tvirtina, kad netinkamai buvo supažindintas su draudimo sąlygomis, numatančiomis draudiminius ir nedraudiminius įvykius. Sutinkamai su CK6.185str.3d., kai abi sutarties šalys yra įmonės (verslininkai), laikoma, kad supažindinimo su standartinėmis sąlygomis pareiga yra tinkamai įvykdyta, jeigu sutarties standartines sąlygas parengusi šalis įteikia jas kitai šaliai raštu iki sutarties pasirašymo ar ją pasirašant. Kaip matyti iš Transporto priemonių draudimo sutarties Nr. TAI Nr. 195964106 (b.l.85) draudėjas UAB BAG Consulting atstovas G. B. parašu patvirtino „Draudimo sutartį pasirašau ir patvirtinu, kad prieš sudarant šią sutartį su draudimo liudijime nurodytomis draudimo taisyklėmis buvau supažindintas ir jų kopiją gavau“. Kaip matyti iš 2013m. vasario 5d. teismo posėdžio protokolo (b.l.116) liudytoja D. G. paaiškino, kad draudžiant automobilį pirmiausia siunčiamos peržiūrėti sąlygos elektroniniu būdu. Ar apdraudžiant BMW automobilį klientas buvo supažindintas su taisyklėmis nepamena, bet draudžiant automobilį buvo kalbėta apie pasisavinimą ir ieškovas buvo informuotas, kad atsakovas nedraudžia nuo pasisavinimo. Vertindamas nurodytas aplinkybes Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas taip pat į tai, kad pagal tas pačias taisykles apeliantas kiek anksčiau draudė ir kitas transporto priemones: VW PASSAT valst. Nr. (duomenys neskelbtini) TOYOTA AVENSIS valst. .Nr. (duomenys neskelbtini) sutinka su pirmosios instancijos išvada, jog ieškovas buvo tinkamasi supažindintas su draudimo sutarties sąlygomis, išdėstytomis paminėtose Taisyklėse. CPK 4 straipsnyje nustatytas reikalavimas užtikrinti vienodos teismų praktikos formavimą. Pasisakydamas dėl teismo precedento reikšmės, Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose yra pažymėjęs, kad Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, jog būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje nurodo, kad teismai suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika turi vadovautis ne a priori, o atsižvelgdami į visas nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes; konkrečiu atveju, siekiant nustatyti, ar nagrinėjamoje byloje nebuvo nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, būtina išsiaiškinti ne tik tai, kad kasatoriaus keliamu teisės klausimu yra suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktika, bet ir tai, ar teismas sprendime ar nutartyje, kuri skundžiama kasacine tvarka, iš tikrųjų nuo šios praktikos be teisinio pagrindo nukrypo. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, jog civilinių ir baudžiamųjų įstatymų skirtinga paskirtis bei skirtingi teisinio reglamentavimo principai lemia netapačią tam tikrų teisės institutų ir sąvokų reikšmę civiliniuose ir baudžiamuosiuose santykiuose. Baudžiamojoje teisėje nusikalstamos veikos neteisėtai užvaldant (įgyjant) svetimą turtą pagal įvairius požymius kvalifikuojamos kaip atskiri nusikaltimai (vagystė, plėšimas, sukčiavimas ir kt.), tačiau civiliniuose santykiuose toks kvalifikavimas gali neturėti esminės reikšmės. Atsižvelgiant į nurodytą, aiškinant Draudimo taisyklių 8.1.11 punkto nuostatą, apibūdinančią išimtį, kai transporto priemonės pasisavinimas ar užvaldymas sukčiavimo būdu nelaikomi draudžiamuoju įvykiu, esminę reikšmę turi ne baudžiamojoje byloje kaltinamajam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėtį nusakantys terminai, tačiau konstatuotas turto netekimo faktas. Byloje žala kilo trečiajam asmeniui pasisavinus draudėjo išnuomotą automobilį (pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 183 str. 2d., dėl to, kad 2012-02-18 22.00 val. UAB Bag Consulting“, būstinėje, esančioje Savanorių per. 22-31, Vilniuje Izraelio pilietis I. K., gim.(duomenys neskelbtini) pagal nuomos sutartį išsinuomojo automobilį (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pilkos spalvos, 2008m. gamybos, vin. (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2012-02-18 22.00val. iki 2013-03-03 20.00val. , tačiau iki šiol negrąžino). Draudėjas vertėsi automobilių nuoma. Iš draudimo taisyklių 8.1.11 punkto nuostatos aišku, kad draudikas draudžia visus apdraustos transporto priemonės vagystės atvejus (Taisyklių 7.1p.), išskyrus atvejus, kai transporto priemonė buvo prarasta, kai asmuo kuris su draudėjo ar apdraustojo žinia ir valia buvo įgijęs teisę naudotis draudžiama transporto priemone, ją pasisavino (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 str.) arba užvaldė sukčiavimo būdu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnis). Šiuo atveju pripažintina, kad apdraustasis automobilis buvo prarastas aplinkybėmis, kurios laikytinos nedraudžiamuoju įvykiu. Transporto priemonių draudimo taisyklėse privalo būti nurodyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai. Šiuo atveju pagrindas draudimo išmokai sumokėti turi būti faktas, patvirtinantis draudžiamojo įvykio buvimą, aplinkybės, neatitinkančios draudžiamojo įvykio požymių, taip pat sutartyje iš anksto išvardyti nedraudžiamieji įvykiai, nėra pagrindas draudimo išmokai sumokėti. Šiuo atveju Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad draudiko nuostata nedrausti transporto priemonės pasisavinimo atvejų, įvykdytų paties draudėjo ar jo įgalioto asmens ar kitų asmenų, kurie su transporto priemonės savininko ar jo teisėto valdytojo žinia ir valia įgijo teisę naudotis apdrausta transporto priemone, aiškiai ir nedviprasmiškai išreikšta tiek aptariant draudžiamuosius, tiek nedraudžiamuosius įvykius, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką ieškovui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 2 p., teismas
nusprendė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.