Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jarūnės Sedalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arvydo Martinavičiaus ir Virginijaus Stankevičiaus,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario G. J. įgalioto atstovo advokato Mindaugo Luko prašymą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-704-394/2017 išaiškinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys G. J. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su prašymu:

1. Ištirti Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. T1-135 „Dėl 2017 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“, įsigaliosiančio nuo 2017 m. sausio 1 d., 1.2 punkto, inter alia 2016 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. T1-182 „Dėl 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. T1-135 „Dėl 2017 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ pakeitimo“ pakeistos jo redakcijos bei paties pakeitimo atitiktį Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 6, 7, 8, 9 straipsniams, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 3, 9 punktams, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai;

2. Nustačius prieštaravimą, panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. T1-135 „Dėl 2017 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ 1.2 punktą;

3. Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2016 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. T1-182 „Dėl 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. T1-135 „Dėl 2017 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ pakeitimo“ pripažinti priimtu pažeidžiant Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą nekilnojamojo turto mokesčio tarifo nustatymo (pakeitimo) terminą, todėl neteisėtu.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 16 d. sprendimu pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario G. J. prašymą tenkino iš dalies – nutraukė norminės administracinės bylos dalį dėl Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. T1-135 „Dėl 2017 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ 1.2 punkto atitikties Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 6, 7, 8, 9 straipsniams, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 3, 9 punktams, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai ir Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. T1-135 „Dėl 2017 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ 1.2 punkto panaikinimo; pripažino, kad Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2016 m. liepos 1 d. sprendimas Nr. T1-182 „Dėl 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. T1-135 „Dėl 2017 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ pakeitimo“ prieštarauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatai dėl mokesčio mokėtojo kategorijos atsižvelgiant į jo dydį nustatymo (2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2178 redakcija).

2017 m. gegužės 22 d. Šiaulių apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario G. J. įgalioto atstovo advokato Mindaugo Luko prašymas išaiškinti ar, įsiteisėjus 2017 m. gegužės 16 d. sprendimui administracinėje byloje Nr. I-704-394/2017 (toliau – ir Teismo sprendimas) apskaičiuojant, deklaruojant ir sumokant 2017 m. nekilnojamojo turto mokestį už Mažeikių rajono savivaldybėje esantį nekilnojamąjį turtą, vis dar būtų pagrindas taikyti Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. T1-135 1.2 punkto nuostatas. Nurodė, kad Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2016 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. T1-182 buvo pakeistas Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. T1-135 1.2 punktu numatyto teisinio reguliavimo turinys, šis punktas išdėstytas nauja redakcija, tačiau pats Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. T1-135 1.2 punktas (kaip savarankiška teisės akto dalis) formaliai panaikintas nebuvo. Teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodoma, kad Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2016-05-27 sprendimo Nr. T1-135 1.2 punktas šiuo metu yra negaliojantis, kadangi buvo pakeistas 2016-07-01 sprendimu Nr. T1-182. Teismo sprendimo rezoliucine dalimi NTMĮ 6 straipsnio 2 daliai prieštaraujančiu pripažįstamas tik Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2016-07-01 sprendimas Nr. T1-182. Atsižvelgiant į tai, kad Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2016-05-27 sprendimo Nr. T1-135 pradinėje redakcijoje buvo nustatyti trys skirtingi nekilnojamojo turto mokesčio tarifai (0,4 procento, 1,5 procento ir 3 procentai), kurie liko ir po Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2016-07-01 sprendimu Nr. T1-182 padaryto pakeitimo (t. y. Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2016-05-27 sprendimo Nr. T1-135 1.2 punkto išdėstymo nauja redakcija), pareiškėjui kyla neaiškumų, kokios būtų šio Teismo sprendimo teisinės pasekmės, t. y. kokie nekilnojamojo turto mokesčio tarifai, įsiteisėjus Teismo sprendimui, liktų galioti Mažeikių rajono savivaldybėje 2017 m. ir būtų taikomi apskaičiuojant, deklaruojant ir mokant nekilnojamojo turto mokestį (iki 2018 m. vasario 15 d., kaip numatyta NTMĮ 12 str. 4 d.). Kitaip tariant, ar, pripažinus Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2016-07-01 sprendimą Nr. T1-182 prieštaraujančiu NTMĮ 6 straipsnio 2 dalies nuostatai dėl mokesčio mokėtojo kategorijos atsižvelgiant į jo dydį nustatymo, pasibaigus 2017 m. mokestiniam laikotarpiui ir iki 2018 m. vasario 15 d. apskaičiuojant, deklaruojant ir sumokant 2017 m. nekilnojamojo turto mokestį už Mažeikių rajono savivaldybėje esantį nekilnojamąjį turtą, vis dar būtų aktualios Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2016-05-27 sprendimo Nr. T1-135 1.2 punkto nuostatos, numatančios 1,5 proc. tarifą.

2017 m. gegužės 29 d. Šiaulių apygardos administraciniame teisme gautas atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės tarybos atsiliepimas į pareiškėjo prašymą, kuriame atsakovas nurodė, kad neprieštarauja, jog teismas išaiškintų, ar, įsiteisėjus Teismo sprendimui, apskaičiuojant, deklaruojant ir sumokant 2017 m. nekilnojamojo turto mokestį už Mažeikių rajono savivaldybėje esantį nekilnojamąjį turtą, vis dar būtų pagrindas taikyti Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. T1-135 1.2 punkto nuostatas.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario G. J. įgalioto atstovo advokato Mindaugo Luko prašymas dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimo išaiškinimo netenkintinas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 96 straipsnio 3 dalis numato, kad kol sprendimas neįvykdytas, proceso šalių prašymu teismas turi teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą, tačiau nekeisdamas jo turinio.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 96 straipsnio 3 dalies prasmę, yra nurodęs, kad sprendimo išaiškinimas (nekeičiant jo turinio) yra būtinas, kai teismo priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas tiesioginių teisinių pasekmių atsiradimo aspektu gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai (žr., pvz., 2016 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-104-662/2016), todėl sprendžiant šalių (šalies) prašymo išaiškinti teismo sprendimą pagrįstumo klausimą, būtina atskirti atvejus, kai prašoma išaiškinti (papildyti ar patikslinti) teismo priimto sprendimo motyvaciją (ABTĮ 87 str. taikymo požiūriu – motyvuojamąją sprendimo dalį) ir kai kilus abejonėms dėl sprendimo (ABTĮ 87 str. taikymo požiūriu – rezoliucinės jo dalies) aiškumo prašoma išaiškinti, kaip jis turi būti vykdomas. Toks atskyrimas yra būtinas, nes pirmuoju atveju kalbama apie sprendimo turinio pakeitimą, o tai ABTĮ 94 straipsnio 3 dalies taikymo prasme yra neleistina; antruoju – apie priimto sprendimo neaiškumų jo vykdymo stadijoje pašalinimą, o tam ir yra skirta ABTĮ 94 straipsnio 3 dalis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad priimto sprendimo išaiškinimo būtinumas (antrasis iš nurodytų atvejų) yra suponuojamas šio sprendimo rezoliucinės dalies nepakankamo aiškumo, kalbant apie tiesioginį prašomo išaiškinti sprendimo taikymą, t. y. tokio išaiškinimo tikslas negali būti tolimesnės situacijos aiškinimas teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N444-2663/2009, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-786-662/2015, 2016 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-104-662/2016).

Nuostata, kad aiškinant neturi būti keičiamas sprendimo turinys, be kita ko, reiškia ir tai, jog aiškindamas savo sprendimą teismas negali jo turinio aiškinti taip, kad būtų pakeista sprendimo esmė, be kita ko, argumentai bei motyvai, kuriais priimtas sprendimas, taip pat jį priėmęs teismas negali išeiti už byloje, kurioje priimtas aiškinamas sprendimas, išspręstų klausimų ribų, t. y. aiškinti to, ko jis toje administracinėje byloje netyrė ir nekonstatavo (LVAT 2009 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-200/2009).

Kaip minėta, pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario G. J. įgaliotas atstovas advokatas Mindaugas Lukas prašo išaiškinti, ar, įsiteisėjus 2017 m. gegužės 16 d. sprendimui administracinėje byloje Nr. I-704-394/2017, apskaičiuojant, deklaruojant ir sumokant 2017 m. nekilnojamojo turto mokestį už Mažeikių rajono savivaldybėje esantį nekilnojamąjį turtą, vis dar būtų pagrindas taikyti Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. T1-135 1.2 punkto nuostatas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą bei Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimą, sprendžia, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. priimto sprendimo administracinėje byloje Nr. I-704-394/2017 rezoliucinė dalis vykdymo požiūriu yra nedviprasmiška, aiški ir suprantama. Pareiškėjo prašymas siejamas ne su nepakankamu teismo sprendimo rezoliucinės dalies aiškumu, o su siekiu, kad būtų išaiškinta tolimesnė situacija teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu (tai lemtų sprendimo turinio pakeitimą – konstatavimą aplinkybių, kurių pirmosios instancijos teismas savo motyvuojamoje dalyje nebuvo aptaręs), todėl vadovaujantis minėta teismų praktika teismo sprendimo išaiškinimas ABTĮ 96 straipsnio 3 dalies pagrindu negalimas. Be to, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimo išaiškinimas negalimas ir dėl to, jog jis dar nėra įsiteisėjęs.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsisakytina išaiškinti 2017 m. gegužės 16 d. Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. I-704-394/2017.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 96 straipsnio 3 dalimi, 107–109 straipsniais, 152 straipsnio 2 dalimi,

nutarė:

Atsisakyti išaiškinti 2017 m. gegužės 16 d. Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. I-704-394/2017.

Nutartis per 7 dienas nuo jos paskelbimo dienos gali būti skundžiama Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant atskirtąjį skundą per šį teismą.