- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-21
- Bylos Nr.
- 1A-259-81-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-25-1-00895-2010-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Cemnolonskienė (pirm.), Kęstutis Dargužis, Evaldas Gražys
- Nuteistasis
- A. B.
- Nukentėjusysis
- Ričardui J
- Advokatai
- Marijus Velička
Pranešėja R. Cemnolonskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-259-81/2012
Teisėjas A. R. Teisminio proceso Nr. 1-25-1-00895-2010-4;
2012 m. kovo 21 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Reginos Cemnolonskienės, teisėjų Kęstučio Dargužio, Evaldo Gražio, sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, Jurgitai Barauskaitei, dalyvaujant prokurorui Romanui Mackevičiui, nuteistajam A. B., jo gynėjai advokatei Ramutei Budrytei, nukentėjusiesiems Ričardui J. D., P. K., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroro Romano Mackevičiaus ir nuteistojo A. B. gynėjo advokato M. V. skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. nuteistas už padarymą nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau –LR BK) 284 str. 1 d. 20 MGL, t.y. 2600Lt (dviejų tūkstančių šešių šimtų litų) dydžio bauda.
Dėl LR BK 145 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos A. B. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5d. 1 p.).
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. B. dėl LR BK 284 str. 1d. nuteistas už tai, kad jis 2010 m. birželio 2 d. apie 19 val. 30 min. viešoje vietoje prie automobilių stovėjimo aikštelės (duomenys neskelbtini), netoli kavinės (duomenys neskelbtini) elgėsi įžūliai, be jokios priežasties papurškė dujų iš dujų balionėlio nukentėjusiesiems Ričardui J. D. ir M. D. į veidą bei išplūdo juos necenzūriniais žodžiais, tuo demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai , sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
A. B. taip pat buvo kaltinamas padaręs LR BK 145 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, t.y. tuo, kad 2010 m. birželio mėn. pabaigoje, tiksliau nenustatytu laiku, savo automobilyje VW Golf, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) stovėjusiajame prie(duomenys neskelbtini), nukreipęs pusiau automatinį dujinį-garsinį pistoletą „IŽ 79 9T“ į P. K., pagrasino jį nušauti, jei šis toliau su juo bylinėsis teisme dėl buto įkeitimo, tokiu būdu grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą ir buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 str. l d.
Šalies argumentai
Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroras apeliaciniu skundu prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2011-12-06 nuosprendžio dalį dėl A. B. išteisinimo iš LR BK 145 str. 1 d. panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį; A. B. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 145 str. 1d. ir nuteisti jį 15 MGL, t.y. 1950 Lt (tūkstančio devynių šimtų penkiasdešimties litų) bauda. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1d., 3d. bausmes visiškai sudėti ir skirti subendrintą bausmę 35 MGL, t.y. 4550 Lt (keturių tūkstančių penkių šimtų penkiasdešimties litų) dydžio baudą; daiktą, turintį reikšmės nusikalstami veikai tirti – pusiau automatinį dujinį – garsinį pistoletą „IŽ 79 9T“ Nr. 0533735208, saugomą Kauno apskrities VPK ginklų saugykloje, vadovaujantis LR BPK 94 str. 1d. 1p. konfiskuoti kaip nusikaltimo įrankį.
Prokuroras teigia, jog teismo nuosprendžio dalis dėl A. B. išteisinimo iš LR BK 145 str. 1d. nepagrįsta ir neteisėta, nes nepagrįstai teigiama, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Išteisindamas A. B. dėl LR BK 145 str. 1d. numatytos veikos teismas nenurodė jokių aiškių konkrečių motyvų, kodėl nesivadovavo nukentėjusiojo P. K. parodymais, kuris tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme nuosekliai parodė, jog A. B. automobilyje VW Golf iš daiktų dėtuvės pasiėmė pistoletą ir nukreipęs jam į kairį šoną pagrasino, kad nušaus. P. K. išsigando dėl grasinimo realumo ir savo gyvybės. Išlipęs iš automobilio apie šias aplinkybes iš karto papasakojo netoliese buvusiems T. K. ir J. V..
Skunde taip pat nurodoma, jog išteisindamas A. B. dėl nusikaltimo, numatyto LR BK 145 str. 1 d. padarymo, teismas nurodė, jog atsižvelgė į aplinkybes, kad tarp kaltinamojo ir P. K. buvo konfliktas dėl užstatyto buto, tuo metu konfliktas buvo nagrinėjamas teisme civilinio proceso tvarka. Ši aplinkybė kaip tik ir patvirtina nukentėjusiojo P. K. parodymus, kad A. B. jam grasino dujiniu pistoletu, siekdamas, kad P. K. su juo nesibylinėtu teisme dėl užstatyto buto. Be to, teismas nenurodė jokių motyvų, kodėl nesivadovavo liudytojų T. K. ir J. V. parodymais, kurie tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo patvirtino nukentėjusiojo parodymus. T. K. ir J. V. parodė, kad P. K. įsėdus į A. B. automobilį, šis nuvažiavo toliau nuo jų. Po kokių 5 minučių P. K. išlipo iš automobilio ir grįžo atgal prie jų. Grįžęs P. K. atrodė sumišęs ir papasakojo, kad automobilyje A. B. jam grasino ginklu. Teismas neįvertino ir tos aplinkybės, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo rastas ir iš kaltinamojo paimtas nusikaltimo padarymo įrankis - ginklas su šoviniais, kuriuo A. B. automobilyje grasino nukentėjusiajam P. K., t.y. 9 mm. kalibro dujinis - garsinis pistoletas „IŽ 79 9T" bei 1 garsinis ir 8 dujiniai šoviniai. Šį ginklą daiktų parodymo atpažinti metu, P. K. atpažino, kaip pistoletą kuriuo jam grasino A. B.. Prokuroro manymu, neabejotina, kad būnant automobilyje, esant artimam atstumui ir iššovus iš 9 mm. dujinio pistoleto bei pataikius žmogui į galvą akį ar kitą gyvybiškai jautrų organą asmeniui gali būti sunkiai sutrikdyta sveikata ar kilti dar sunkesnės pasekmės, tačiau teismas šių aplinkybių nuosprendyje taip pat neįvertino.
Šalies argumentai
Nuteistojo A. B. gynėjas advokatas Marijus Velička apeliaciniu skundu prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2011-12-06 nuosprendį dalyje dėl A. B. nuteisimo už LR BK 284 str. 1 d. panaikinti ir priimti naują sprendimą – A. B. išteisinti. Apeliantas teigia, jog nuosprendis šioje dalyje nemotyvuotas ir neargumentuotas, teismas nesilaikė LR BPK 302-307 straipsnių reikalavimų. Teismas nepasisakė, kokiais įrodymais įtariamasis buvo pripažintas kaltu padaręs veiką, numatytą LR BK 284 str. 1 d., kuo vadovaudamasis teismas teigia, jog dujų balionėliu nuteistasis papurškė be jokios priežasties. Skunde teigiama, jog šie veiksmai buvo atlikti ginantis, t.y. po to, kai nukentėjusioji M. D. smogė nuteistajam, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino, nenurodė įrodymų, patvirtinančių, kad M. D. neatliko šių veiksmų.
Nuteistojo gynėjas teigia, jog apkaltinamasis nuosprendis paremtas tik nukentėjusiųjų Ričardo J. D. ir M. D. parodymais, kurie negali būti vertinami kaip objektyvūs ir nešališki, nes šie asmenys suinteresuoti bylos baigtimi, tačiau pirmosios instancijos teismas bylos aplinkybes subjektyviai vertino vien nukentėjusiųjų naudai.
Apeliantas teigia, jog veiką kvalifikuojant LR BK 284 str. 1 d. būtina nustatyti, jog buvo sutrikdyta visuomenės rimtis. Šiuo atveju įvykio liudytojų neatsirado, ir tai, apelianto manymu reiškia, jog visuomenės rimtis ar tvarka nebuvo sutrikdyta, t.y. nėra nusikaltimo sudėties. Nuteistasis inkriminuotus veiksmus atliko ne įžūliai, tyčia, o gindamasis, todėl nėra LR BK 284 str. 1 d. numatytos veikos sudėties.
Skunde taip pat teigiama, jog teismas nepasisakė dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių, susijusių su nusikaltimo sudėtimi, neišnagrinėjo bei neįvertino pateiktų įrodymų, t.y. kad veiksmus nuteistasis atliko gindamasis. Be to, teismas nemotyvavo bausmės rūšies bei jos dydžio skyrimo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į prokuroro apeliacinį skundą nuteistojo A. B. gynėjas advokatas Marijus Velička prašo prokuroro skundą atmesti, nes teismas teisingai įvertino surinktus įrodymus, kad jie yra prieštaringi, todėl nevertintini priimant nuosprendį. Nesutinkama su prokuroro nuomone, jog P. K. parodymai yra nuoseklūs, nes nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės dėl automobilio VW Golf nuginčytos tiek A. B. parodymais, tiek ir Vį Regitra pažyma bei G. Z. parodymais. Teigiama, jog teismas pagrįstai kritiškai vertino ir tai, kad P. K. atpažino ginklą, kuriuo jam buvo grasinta, nes P. K. šį ginklą matęs anksčiau ir pats juo šaudęs. Tai pavirtino D. S. ir N. K.. Teigiama jog pagrįstos teismo išvados, kad nenustatyta, jog P. K. sveikatai ar gyvybei grėsė realus pavojus. Teismo išvados, jog A. B. veiksmuose nebuvo nustatyta pavojinga veika, tai pat pagrįstos.
Kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, proceso dalyvių nuomones: prokuroro ir nukentėjusiųjų, prašiusių prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo skundą atmesti, nuteistojo bei jo gynėjos, prašiusių prokuroro apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą dėl jame išdėstytų motyvų patenkinti, sprendžia, kad prokuroro ir nuteistojo gynėjo advokato M. V. apeliaciniai skundai turi būti atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Dėl prokuroro apeliacinio skundo
Prokuroras nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu dėl A. B. išteisinimo iš LR BK 145 str. 1 d. ir teigia, jog A. B. išteisintas nepagrįstai. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šie skundo argumentai nepagrįsti, todėl atmetami.
Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. LR BK 2 str. įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Proceso Kodekso(toliau tekste LR BPK) 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Be to, Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjų Senato Nutarimo Nr. 40 2003 m. birželio 20 d. „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ (Toliau-Nutarimo) 1.1. punkte nustatyta, jog nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. To paties Nutarimo 3.1.8. punkte nustatyta, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad nenustatyta, jog buvo išsakytas realus grasinimas nukentėjusiajam. Tokiu būdu nesant būtinojo LR BK 145 str. 1 d. numatytos nusikaltimo sudėties požymio, A. B. dėl šios veikos išteisintas pagrįstai.
Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, visuma. LR BK 145 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos, dėl kurios A. B. išteisintas, objektyvieji požymiai pasireiškia ginklo nukreipimu į nukentėjusįjį bei pagrasinimu nušauti. Grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Pagal konstrukciją nusikaltimo sudėtis formalioji – baigtumo momentas siejamas su grasinimo pareiškimo paskelbimu apie kurį sužino nukentėjusysis. Subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia, kurios esmė tokia: grasinantysis supranta, kad pavojingai psichiškai veikia kitą žmogų, keldamas jam baimę, kad priverstų jį paklusti savo valiai, ir nori taip elgtis. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus įvykdytas.
Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu nustatant faktines įvykio aplinkybes. Teisėjų kolegijos manymu teismas pagrįstai nustatė, jog 2010 m. birželio mėn. pabaigoje, A. B. automobilyje VW Golf, kurio valstybinai numeriai nenustatyti, stovėjusiame prie (duomenys neskelbtini)namo, nukentėjusysis P. K. kalbėjosi su A. B., tarp jų kilo žodinis konfliktas. Šią aplinkybę patvirtina nuoseklūs P. K. parodymai, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme, o taip pat ir liudytojų J. V. ir T. K. parodymai, todėl teismas neabejoja, jog toks konfliktas tarp nukentėjusiojo ir išteisintojo buvo. P. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme parodė, kad 2010 m. birželio gale su pažįstamais T. K. ir J. V. buvo (duomenys neskelbtini) parke, kai jam paskambino A. B. ir pakvietė susitikti prie prekybos centro (duomenys neskelbtini) esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje. Nukentėjusysis apie tai pasakė draugams, kurie jį palydėjo į aikštelę. Pažymėtina, jog P. K. ir minėti liudytojai nuosekliai nurodė, jog A. B. nukentėjusiojo jau laukė, jau buvo atvažiavęs. Nukentėjusysis, o taip pat ir liudytojai nurodė, jog automobilis buvo VW Golf markės, vyšninės, rausvos spalvos. Nors byloje tiek A. B., tiek ir liudytojos G. Z. bei išrašu iš Vį Regitros nustatyta, jog raudonos spalvos automobiliu VW Golf, kurio v/(duomenys neskelbtini) A. B. įvykio dieną nesinaudojo, nes automobilis dar 2009 metais buvo parduotas liudytojai G. Z., kuri nurodė jokio ryšio su A. B. neturinti, jo nepažįstanti ir jam nedavusi pasinaudoti šiuo automobiliu, tačiau tai nepaneigia aplinkybės, jog įvykio metu A. B. iš tiesų buvo nurodytoje vietoje su VW Golf automobiliu, nes pats A. B. parodė, jog jis automobilį pasiskolindavo iš draugų. Be to, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų nuoseklumas, tarpusavio sutapimas ir išsamumas neleidžia teismui abejoti jų patikimumu, tačiau atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusysis yra senyvo amžiaus, P. K. tikslaus automobilio valstybinio numerio nenurodė, liudytojai T. K. ir J. V. taip pat numerio neįsidėmėjo, darytina išvada, jog P. K. nurodydamas, kad viskas vyko tame pačiame vyšniniame apynaujame automobilyje, kuriuo anksčiau nukentėjusysis kartu su išteisintuoju buvęs grybauti, sąžiningai klydo.
Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, jog apylinkės teismas nepagrįstai konstatavo, kad nenustatyta, jog nukentėjusiajam buvo grasinta ginklu. Kaip jau minėta anksčia, nukentėjusysis nuosekliai tik ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme parodė, kur buvo ginklas automobilyje, iš kurios vietos nuteistasis jį paėmė, kad buvo nukreipęs ginklą nukentėjusiajam į šoną ir jam grasino dėl besitęsiančių teisminių ginčų tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo. Po to nukentėjusįjį iš automobilio išvarė ir nuvažiavo. Liudytojai T. K. ir J. V. taip pat nuosekliai patvirtino, jog P. K. A. B. pakvietus į automobilį, automobilis nuo jų pavažiavo, girdėjo, kad vyko konfliktas, po to išlipęs iš automobilio atėjo nukentėjusysis, kuris jiems pasakė, kad A. B. jam grasino ginklu, P. K. buvo sumišęs. P. K. atpažino ginklą, kurį matė turint įvykio metu A. B.. Šiais duomenimis neginčytinai nustatyta, jog įvykio metu A. B. bei P. K. būnant automobilyje A. B. turėjo jam priklausantį pusiau automatinį-dujinį pistoletą, todėl teisėjų kolegija laiko nepagrįsta apylinkės teismo išvadą, jog nenustatyta, kad P. K. buvo grasinta ginklu. Teisėjų kolegijos manymu byloje nustatyta, kad A. B. automobilyje iš teisų turėjo ginklą ir nukreipęs jį į nukentėjusįjį išsakė grasinimus, tačiau byloje išsamiai ištirti duomenys nepatvirtina aplinkybės, jog P. K. šį grasinimą suprato ir vertino kaip realų, kaip tokį, kuris gali būti realiai įvykdytas, t.y. nenustatyta, jog buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinsimas gali būti įvykdytas.
Pažymėtina, kad apie grasinimo pavojingumą, realumą sprendžiama iš to, kaip tai paveikė nukentėjusįjį, kaip jis jį suprato, o tai pat įvertinant ir objektyvias įvykio aplinkybes.
Pažymėtina kad, P. K., A. B., liudytojos D. S. parodymai nustatyta, jog P. K. žinojo ir buvo matęs pas A. B. dujinį ginklą, kurį ir atpažino kaip tą, kuriuo jam buvo grasinta. Be to, nors P. K. neigė tuo ginklu šaudęs, tačiau liudytojos D. S. bei A. B. parodymais nustatyta priešingai. Liudytojos D. S. parodymai dėl kitų aplinkybių sutapo su A. B. bei N. K. parodymais, todėl pagrindo abejoti jais teismas neturi. Tokiu būdu byloje nustatyta, kad P. K. žinojo koks tai yra ginklas, žinojo, kad tai dujinis, ne kovinis ginklas, nors ir buvo panašus į „Makarov“.
Taip pat nors liudytojai T. K. ir J. V. parodė, kad P. K. iš A. B. automobilio grįžo sumišęs, susinervinęs, pasakė jiems, kad jam buvo grasinta ginklu, tačiau nenurodė, kad jų pažįstamas būtų buvęs šokiruotas, kaip ne savas ar pan. Nors pats P. K. teisme parodė, jog tuo metu kai A. B. atkišo pistoletą, išsigando, tačiau taip pat nurodė, jog paėmė pyktis, pasakė „šauk, taip ar taip gyvenimo nėra“, nenurodė, kad būtų kreipęsis pagalbos, šaukęs, nors žinojo, kad jo draugai netoliese. Visa tai rodo, jog nors konfliktas automobilyje įvyko, pagrindo tam buvo- nukentėjusysis su nuteistuoju bylinėjasi civiline tvarka dėl turtinių ginčų, nuteistąjį nukentėjusysis apibūdina kaip blogą žmogų, konfliktuojantį, teorizuojantį savo buvusią žmoną, todėl, natūralu, kad konfliktas sukėlė nukentėjusiajam pyktį, tačiau tai taip pat patvirtina, jog nukentėjusysis žinojo A. B. charakterį, savybes, todėl įvertinus tarpusavio santykius, galėjo numatyti ir tikėtis panašaus pobūdžio elgesio. Anksčiau aptarti duomenys patvirtina, jog faktiškai nukentėjusysis nevertino grasinimų kaip realių ar pavojingų, neišsigando ir nebijojo. Nukentėjusiajam A. B. elgesys sukėlė pyktį. Tai natūralu, nukentėjusysis bylinėjasi teisme su A. B.. Be to, viskas vyko dienos metu, prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelėje, t.y. teritorijoje, kurioje nuolat būna pašalinių asmenų, o tai taip pat duoda pagrindą abejoti grasinimo realumu ir pagrindą abejoti, jog tokiomis sąlygomis išsakytą grasinimą nukentėjusysis vertino kaip realų.
Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuojama, jog apylinkės teismas nuosprendyje pagrįstai konstatavo, jog byloje nenustatyta, kad buvo pakankamas pagrindas manyti, jog grasinsimas gali būti įvykdytas. Todėl nenustačius būtinojo LR BK 145 str. 1 d. numatyto veikos požymio, pagrįstai A. B. dėl šios nusikalstamos veikos išteisintas LR BPK 305 str. 5 d. 1 p. numatytu pagrindu.
Dėl nuteistojo gynėjo advokato M. Veličkos apeliacinio skundo
Nuteistojo gynėjas skunde iš esmės nesutinka su teismo ištirtų įrodymų vertinimu dėl LR BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos.
LR BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjų Senato Nutarimo Nr. 40 2003-06-20 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“, 1.1. punkte nustatyta, kad nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.
Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo gynėjo skundo argumentu, jog teismo išvados dėl A. B. pripažinimo kaltu dėl nusikaltimo, numatyto LR BK 284 str. 1 d. nemotyvuotos, teismas nenurodė kokiais įrodymais vadovaujasi pripažįstant A. B. kaltu, nenurodė, kokie įrodymai laikytini patikimais, kurie atmetami, kokias bylai reikšmingas aplinkybes jie patvirtina ar paneigia, visiškai nepateikė įrodymų analizės bei vertinimo, tačiau šie trūkumai ištaisytini apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog nors A. B. kaltės dėl LR BK 284 str. 1 d. numatytos veikos nepripažino, jo kaltė įrodyta nuosekliais ir išsamiais nukentėjusiųjų Ričardo J. D. bei M. D. parodymais. Tiek R. J. D., tiek ir M. D. paaiškino, jog su A. B. konfliktuoja seniai, 2010 m. birželio 2 d. po prezentacijos ėjo iš kavinės (duomenys neskelbtini), dar kavinėje matė A. B., tačiau su juo konfliktų kavinėje nebuvo, jie nesikalbėjo. Išėjus, prie nukentėjusiųjų automobilio išgirdo A. B. jų atžvilgiu sakant žodžius „piderastas“, „vagis, „aferistas“, M. D. išvadino „žiurke“, „vagilka“ bei kitais necenzūriniais žodžiais. Plūsdamasis A. B. iš striukės kišenės išsitraukė dujų balionėlį ir M. D. papurškė į veidą. Tada norėdamas apginti žmoną link nuteistojo puolė R. J. D., tada ir jam A. B. papurškė dujų, taip darė 3-4 kartus. Po to jis nubėgo toliau ir pasakė, kad jei jie eis artyn, jis juos nušaus. Nukentėjusieji parodė, jog viskas įvyko prie jų automobilio, gatvėje, įvykį matė praeiviai, tačiau jie nesikišo, nes viskas truko neilgai. Šie nukentėjusiųjų parodymai nuoseklūs, tarpusavyje neprieštarauja, bei iš dalies patvirtinami pateiktais įvykio vietos planais bei fotografijomis, specialisto išvadomis. Pažymėtina, jog A. B. neneigė papurškęs dujų nurodytu laiku, nurodytoje vietoje, tik nurodė, kad jis tai padarė gindamasis, tačiau šie nuteistojo parodymai vertinami kaip nuteistojo gynybinė versija siekiant išvengti atsakomybės, nes šių duomenų nepatvirtina jokie kiti patikimi duomenys, be to, tai prieštarauja įvykio aplinkybėms. Kaip jau nurodyta anksčiau, nukentėjusieji parodė, jog nuteistąjį matė dar kavinėje, tačiau nei jis jiems, nei nukentėjusieji jam nieko nesakė, nors nuteistasis teigia, jog jis nukentėjusiesiems pasakęs, kad jie geria už jo pinigus. Byloje taip pat nustatyta, jog nukentėjusieji nieko nesakę nuteistajam išėjo iš kavinės ir ėjo link automobilio. A. B. taip pat nenurodė, kad nukentėjusieji jam ką nors būtų atsakę. Nustatyta, jog įvykio vieta buvo prie nukentėjusiųjų automobilio, stovėjusio prie kavinės, kas patvirtina nukentėjusiųjų parodymus, jog ne nukentėjusieji priėjo prie A. B., o priešingai, tai A. B. ėjo link nukentėjusiųjų. Tai duoda pagrindą tikėti nukentėjusiųjų parodymais, jog tai A. B. buvo konfliktiškai nusiteikęs, įžeidinėjo nukentėjusiuosius bei atliko kitus inkriminuotus veiksmus ir duoda pagrindo abejoti bei kritiškai vertinti A. B. parodymus apie jo užpuolimą. Nukentėjusieji nenurodė vartoję kokį nors smurtą nuteistojo atžvilgiu, byloje nėra jokių kitų duomenų, galinčių neginčytinai patvirtinti, jog A. B. atžvilgiu buvo vartotas smurtas, kas galėtų patvirtinti A. B. nurodytas aplinkybes. Pažymėtina, jog teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme A. B. parodė, kad jo niekas nebuvo sumušę, o į policiją kreipėsi dėl R. D., nes pastarasis dėl A. B. buvo kreipęsis ir parašęs pareiškimą policijai (t 2, b.l. 95). Jokių kitų duomenų, patvirtinančių, kad A. B. buvo sužalotas ar būtų kam sakęs, kad jį sumušė M. D. ar R. J. D., nėra. Nors tiek nukentėjusieji, tiek ir nuteistasis yra suinteresuoti bylos baigtimi, tačiau atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiųjų parodymai tarpusavyje sutampa, atspindi nuoseklią, logišką įvykių eigą, patvirtinami objektyvais duomenimis-specialistų išvadomis, o A. B. parodymai apie tai, kad jo atžvilgiu buvo naudotas fizinis smurtas ir dujų jis papurškė gindamasis, prieštarauja nuosekliai įvykių eigai, nepatvirtinami jokiais kitais duomenimis, nukentėjusiųjų parodymai laikytini patikimais, todėl jais vadovaujamasi konstatuojant LR BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymių buvimo faktą A. B. veiksmuose.
Nuteistojo gynėjas skunde teigia, jog byloje nenustatytas būtinasis LR BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymis, t.y. tai, kad buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šis argumentas nepagrįstas, todėl turi būti atmestas.
LR BK 284 str. 1 d. numatyta, kad baudžiamas tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Teismų praktikoje išaiškinta, kad LR BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji. Baudžiamojon atsakomybėn dėl LR BK 284 str. 1 d. gali būti traukiama tik konstatavus, kad visuomenės rimtis ir tvarka buvo realiai sutrikdytos. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys Nr. 2K-397/2005, 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K–513/2010, kt.).
Byloje nustatyta, kad įvykis įvyko vasaros metu apie 19.30 val., judrioje gatvėje-Savanorių prospekte šalia kitų įstaigų, t.y. viešoje vietoje. Nukentėjusiųjų parodymais nustatyta, jog įvykį matė keletas liudytojų, tačiau jie nuėjo. Nors viskas vyko trumpai, tačiau viešoje vietoje atlikti veiksmai (plūdimasis necenzūriniais žodžiais, dujų papurškimas), buvo įžūlūs, šokiruojantys aplinkinius, todėl konstatuojama, jog jais viešoji rimtis ir tvarka buvo realiai sutrikdyti.
Veiksmų intensyvumas, pobūdis rodo, jog nuteistasis elgėsi sąmoningai, suvokė savo veiksmų pavojingumą, suvokė, kad šiais veiksmais pažeidžiama visuomenės rimtis ir tvarka ir norėjo taip elgtis (papurškė dujomis ne vieną kartą), t.y. veikė tiesiogine tyčia.
Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuojama, jog A. B. kaltinime nurodytu laiku viešoje vietoje prie automobilių stovėjimo aikštelės (duomenys neskelbtini), netoli kavinės (duomenys neskelbtini) elgėsi įžūliai, be jokios priežasties papurškė dujų iš dujų balionėlio nukentėjusiesiems Ričardui J. D. ir M. D. į veidą bei išplūdo juos necenzūriniais žodžiais, tuo demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. A. B. veika , numatyta LR BK 284 str. 1 d. kvalifikuota teisingai.
Bausmė už LR BK 284 str. 1 d. numatytą nusikaltimą A. B. skirta teisingai. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog teismas pagrįstai ir teisingai A. B. parinko bausmės rūšį- baudą bei teisingai nustatė nuteistojo pavojingumą, o taip pat ir jo padarytos veikos pavojingumą atitinkantį šios bausmės rūšies dydį.
Nors nusikaltimas, dėl kurio A. B. pripažintas kaltu, nepriskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai, tačiau šio konkretaus nusikaltimo pavojingumą rodo atliktų veiksmų pobūdis, intensyvumas, t.y. tai, kad buvo vartoti ne tik necenzūriniai žodžiai, bet papurkšta dujų į veidą, nukentėjo du žmonės, veika buvo nukreipta prieš du asmenis, buvo pasikėsinta ne tik į visuomenės tvarką ir rimtį, tačiau ir į sveikatą. Be to, nors nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių, tačiau nenustatyta ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių. A. B. yra pensinio amžiaus, anksčiau neteistas, administracine tvarka baustas. Tai, kad nuteistasis yra pensinio mažiaus, neteistas, nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių sudaro pagrindą manyti, jog bausmės tikslams pasiekti neturėtų būti skirta griežta bausmė, tačiau šios konkrečios veikos pavojingumas, tai, kad nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, A. B. praeityje baustas administracine tvarka taip pat rodo, jog A. B. turi būti skirtina griežtesnė nei švelniausia sankcijoje numatyta bausmės rūšis. Todėl atsižvelgiant į aukščiau aptartų aplinkybių visumą, įvertinus tai, kad nors nuteistasis ir pensininkas, tačiau pinginę baudą sumokėti gali (t 2, b.l. 24), darytina išvada, jog piniginio pobūdžio bausmė yra būtina ir pakankama priemonė pasiekti LR BK 41 straipsnyje nurodytus tikslus.
Vadovaujantis LR BK 47str. 5 d. baudos dydį nustato teismas. To paties straipsnio 3 d. 2 p. (2003-04-10 įstatymo nr. IX-1495 redakcija) nustatyta, jog už nesunkų nusikaltimą gali būti skiriama bauda iki 100 MGL dydžio. LR BK 61 str. 2 d. įtvirtinta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas LR BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas skiria jam ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Pirmosios instancijos teismas nustatydamas bausmės dydį teisėjų kolegijos manymu šių taisyklių nepažeidė, tinkamai įvertino anksčiau aptartų aplinkybių visumą, kiekvienos iš jų reikšmę nustatant bausmės dydį ir pagrįstai skyrė baudą, žymiai mažesnę nei BK 47 str. 3 d. 2 p. numatytas jos vidurkis. Pažymėtina, jog nuteistajam skirta žymiai mažesnė bausmė nei numatytas vidurkis, net ir nenustačius atsakomybę lengvinančių aplinkybių už nusikaltimą, kuriuo pasikėsinta ne tik į viešąją tvarką bei rimtį, tačiau ir į dviejų asmenų sveikatą, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad tokia bausmė yra griežta.
Atsižvelgiant į visas anksčiau nurodytas aplinkybes, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį ar naikinti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija
nutaria:
Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroro Romano Mackevičiaus ir nuteistojo A. B. gynėjo advokato M. V. apeliacinius skundus atmesti.