Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Donato Šerno,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų L. M., I. M. ir J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 10 d. sprendimo, kuriuo ieškinys netenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-1472-553/2011 pagal ieškovų L. M., J. M. ir I. M. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, taip pat visais atvejais ex officio patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).

Byloje keliamas ginčas dėl valstybės atsakomybės už jos pareigūnų neveikimu padarytos žalos atlyginimą.

Dėl atsakovo Lietuvos valstybės pareigos atsakyti pagal deliktinę prievolę

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešosios civilinės atsakomybės subjekto – viešojo asmens, t.y. valstybės arba savivaldybės – specifika lemia ir šio subjekto atsakomybės ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t.y. civilinę atsakomybę be kaltės. Todėl kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)), 2) asmens patirtos žalos ir 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje A. E. F. v. Lietuvos valstybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-171/2009; 2010 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje S. U. ir kt. v. D. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-91/2010, kt.).

CK 6.741 straipsnio 4 dalis leidžia daryti išvadą, kad teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais atlyginimą asmeniui atsiranda tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus, t.y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijos, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Neteisėti veiksmai (veikimas arba neveikimas, prieštaraujantys teisės aktų nuostatoms), kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, yra įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymas arba įstatyme draudžiamų veiksmų atlikimas. Neveikimas yra tada, kai valdžios institucijos tarnautojui, pareigūnui nustatyta pareiga ką nors atlikti, ką nors daryti, kokiu nors būdu elgtis ar dar kitoks nurodymas būti aktyviam, tačiau jis tos pareigos nevykdo. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė.

Byloje nustatyta, kad V. M. buvo patalpintas į laikinojo sulaikymo kambarį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad jį prižiūrėjusiems policijos pareigūnams taikytinos 2001 m. birželio 25 d. Policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 278 patvirtintos Policijos įstaigų budėtojų padalinių darbo organizavimo instrukcijos (toliau – Instrukcija) nuostatos. Instrukcijos 30.6 punkte nurodyta, kad uždarius pristatytąjį į sulaikymo patalpas, budėtojas ar kitas įgaliotas pamainos pareigūnas privalo nuolat stebėti jo elgesį, neleisti uždarytajam atlikti nepageidaujamų veiksmų. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, nekvestionuodamas liudytojų D. S. ir R. G. parodymų, konstatavo, kad policijos pareigūnai sulaikytąjį tikrino kas 10-15 min. Iš baudžiamojoje byloje esančios specialisto išvados matyti, kad mirusiojo kraujyje rasta 1,82 promilės etilo alkoholio, kas atitinka vidutinio sunkumo girtumo laipsnį (baudž. b. Nr.55-2-00006-09, b.l. 21-23). V. M. pristačius į komisariatą nustatytas 1,94 promilių etilo alkoholio girtumo laipsnis (baudž. b. Nr. 55-2-00006-09, b.l. 550-56). Atsižvelgiant į tai, kad vidutinio sunkumo girtumo laipsnio asmuo sunkiai koordinuoja savo veiksmus, todėl nusirengti marškinius, jų rankovę susiplėšyti į keletą tinkamų atraižų, jas sujungti mazgais bei pritvirtinti pasidarytą virvę prie durų kyšojusio varžto turėjo užtrukti gerokai ilgiau nei 15 min. Pažymėtina ir tai, kad liudytojo apklausos protokole D. S. nurodė, kad apie 20.33 val. pažvelgęs pro kameros duryse esantį langelį pamatė V. M. veidą, tačiau nematė, ką jis turi rankose (baudž. b. Nr. 55-2-00006-09, b.l. 42-44). Todėl tokio policijos pareigūno elgesio negalima vertinti, kaip rūpestingo ir pakankamo, kadangi vien iš veido ar jo išraiškos negalima spręsti, ar sulaikytasis ketina atlikti kokius nors nepageidaujamus veiksmus. Atkreiptinas dėmesys, kad teismo posėdžio metu liudytojas R. G. nurodė, kad sulaikymo patalpoje, kurioje buvo patalpintas V. M., apšvietimas buvo labai prastas, o pro langelį duryse matosi tik dalis kameros. Šios aplinkybės rodo, kad buvo pažeistas Instrukcijos 30.1.1 punktas: sulaikymo patalpą įrengti taip, kad ji būtų gerai apšviesta.

Nors sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. M. į laikinojo sulaikymo patalpą buvo patalpintas pagrįstai ir poreikio taikyti specialiąsias priemones nebuvo, tačiau tai, kad tiek sulaikymo metu, tiek būdamas kameroje jis buvo agresyvus (baudž. b. Nr. 55-2-00006-09, b.l. 42-44) bei tai, kad neadekvačiai reagavo į aplinką dėl girtumo, suponuoja policijos pareigūnų pareigą atsakingiau ir rūpestingiau tikrinti sulaikytąjį. Be to, pirmosios instancijos teismo vertinimas, kad sulaikymo patalpose stebėjimo kamerų įrengimas yra draudžiamas, nepagrįstas jokiais teisės norminiais aktais. Priešingai, Instrukcijos 30.1.3 punkte nurodyta, kad sulaikymo patalpos turi būti įrengiamos taip, kad pamainos pareigūnai galėtų nuolat stebėti uždarytų asmenų elgesį. Policijos generalinio komisaro 2009 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 5-V-473 patvirtintoje Policijos areštinių veiklos optimizavimo 2009-2015 m. programoje yra minimas vaizdo stebėjimo prietaisų įrengimas areštinėse, kurios perdaromos į laikinojo sulaikymo patalpas (9 p.). Tai, kad stebėjimo kamerų įrengimas laikinojo sulaikymo patalpoje nėra draudžiamos, įrodo ir faktas, jog vėliau sulaikymo patalpoje vaizdo kameros buvo įrengtos (b.l. 123, 126-127). Nors liudytojai nurodė, kad šios vaizdo kameros neveikia, tačiau tai, kad jos įrengtos, paneigia pirmosios instancijos teismo teiginį apie jų įrengimo draudžiamumą.

Pagal Civilinio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalį iš kiekvieno asmens reikalaujama tokio elgesio, kad niekam nebūtų padaryta žalos. Policijos pareigūnų veiklą reglamentuojančiuose aktuose įtvirtintos konkrečios pareigos, kurios vykdomos tam, kad žalos neatsirastų. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog tuo pačiu metu į policijos komisariatą buvo pristatytas dar vienas asmuo, kurio atžvilgiu buvo privaloma atlikti eilę privalomų veiksmų, neeliminuoja policijos pareigūnų pareigos tinkamai prižiūrėti sulaikytąjį. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad vienos pareigos nevykdymo negalima pateisinti kitos pareigos vykdymu. Policijos pareigūnai turi užtikrinti tinkamą savo pareigų atlikimą, kadangi jie yra specialios kompetencijos subjektai, kuriems keliami griežtesni rūpestingumo, atidumo, apdairumo reikalavimai.

Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad esant aiškiai susiformavusiai tyčiai įvykdyti savižudybę, aplinkybės dėl sulaikytojo tikrinimo dažnumo, žalos atsiradimo nebūtų eliminavusios. Pabrėžtina, kad policijos pareigūnai turi imtis visų įmanomų priemonių tinkamai priežiūrai užtikrinti. Konstatuotina, kad laikino sulaikymo patalpa, kurioje buvo patalpintas V. M., negali būti laikoma atitinkančia instrukcijos 30.1.2 punkto nuostatas t.y. tokia, kad uždaryti asmenys negalėtų pasinaudoti jų įrengimais nepageidaujamiems veiksmams atlikti. Tai, kad V. M., būdamas neblaivus, sugebėjo durų staktoje esantį 3,5 cm varžtą panaudoti savižudybės tikslais, paneigia teismo išvadą, jog objektyviai nebuvo galima šiuo varžtu pasinaudoti neigiamoms pasekmėms pasiekti.

Šioje byloje Varėnos rajono apylinkės prokuratūros vertinimas, jog policijos pareigūnai, dirbdami įvykio metu Varėnos policijos komisariate, nepadarė nusikalstamų veikų, numatytų BK, o laikino sulaikymo patalpa buvo įrengta pagal keliamus reikalavimus (baudž. b. Nr. 55-2-00006-09, b.l. 136-142), neturi prejudicinės galios vertinant policijos veiksmų teisėtumą, kaip vienos iš būtinų valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų, prasme ir savaime nesuponuoja išvados dėl policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų nebuvimo civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo.

Atsižvelgiant į atsakomybės, dėl kurios taikymo sprendžiama nagrinėjamoje byloje, specifiką, nustačius, kad policijos pareigūnai nesilaikė pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai bei pažeidė jų veiklą reglamentuojančius teisės aktus, konstatuotinas neteisėtų veiksmų, kvalifikuotinų pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį, 6.263 straipsnio 1 dalį, 6.271 straipsnio 4 dalį, atlikimas kaip vienas iš būtinų viešosios deliktinės atsakomybės pagrindų. Šioje byloje taip pat konstatuotinas netiesioginis priežastinis ryšys tarp policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų bei atsiradusių pasekmių, kadangi tinkamų ir saugių sąlygų laikinojo sulaikymo patalpoje neužtikrinimas ir pareigos nuolat stebėti sulaikytojo elgesį neįvykdymas prisidėjo prie sąlygų neigiamoms pasekmėms kilti. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ne tik dėl neteisėto teisėsaugos institucijų veikimo ar neteisėto neveikimo, bet ir dėl nevykdymo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, t.y. laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.246 str. 1 d., 6.263 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje A. D. v. Lietuvos Respublika, atstovaujama LR Teisingumo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-534/2009).

Nustačius, kad neteisėtas policijos pareigūnų neveikimas pakankamai prisidėjo prie žalos ieškovams atsiradimo, atsakovui Lietuvos valstybei, kurios vardu veikė policijos pareigūnai, tenka pareiga atsakyti pagal deliktinę prievolę. Atsižvelgiant į byloje nustatytą priežastinį ryšį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiesioginė ir pagrindinė atsiradusių padarinių priežastis buvo paties V. M. veiksmai, o teisines pareigas pažeidusių policijos pareigūnų elgesys prisidėjo prie sąlygų savižudybei įvykdyti, todėl ieškovų pateiktos proporcijos – 80 procentų V. M. kaltės ir 20 procentų valstybės kaltės – pripažįstamos pagrįstomis bei teisingomis. Todėl valstybė turi pareigą atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, nepaisant savo darbuotojų (pareigūnų) kaltės.

Dėl turtinės žalos atlyginimo

Turtinė žala atsiranda tuomet, kai nukenčia asmens ekonominiai interesai (CK 6.249 str.). Nagrinėjamu atveju apeliantai teigia, kad dėl V. M. mirties laikinojo sulaikymo kambaryje jie patyrė viso 22 131,06 Lt išlaidų (b.l. 15-16). Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad apeliantai sumokėjo 620 Lt V. K. įmonei už gedulingus pietus (b.l. 75), 1233 Lt – P. IĮ už drabužius, gėles ir kitas ritualines paslaugas (b.l. 77a), 5500 Lt – UAB „Lieruva“ už paminklą ir tvorelę (b.l. 79-80), 918 Lt – UAB „Okona“ už laidojimo paslaugas (b.l. 81). Apeliantai nurodo, kad patyrė 500 Lt išlaidų velionio lankytojų pavaišinimui šarvojimo metu. Pateiktas prekybos centro „Maxima“ pinigų sumokėjimo kvitas patvirtina, kad 2009 m. kovo 24 d. 110,06 Lt buvo išleista maisto produktams (b.l. 77). Pagal Lietuvos laidojimo tradicijas vaišės šarvojimo metu laikytinos įprastomis, todėl prašymas priteisti šias išlaidas laikytinas pagrįstu ir priteisiamas pateiktų įrodymų ribose, t.y. 110,06 Lt sumai. Druskininkų savivaldybės administracijos direktoriaus leidimas patvirtina, kad L. M. buvo leista Geradašių kapinėse, Druskininkų sav., kirsti 3 pušis, tačiau išlaidų dėl šių medžių kirtimo nepateikta (b.l. 78). Teisėjų kolegija taip pat netenkina prašymo priteisti kitas žalos paskaičiavimo sąraše nurodytas išlaidas, kadangi jos nėra pagrįstos įrodymais (CPK 178 str.). Bendra pagrįsta įrodymais turtinė žala sudaro 8381,06 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje atsakovo kaltės proporcija yra 20 procentų, todėl iš atsakovo apeliantams priteistina 1676,21 Lt suma turtinei žalai atlyginti. Kadangi byloje pateiktus kvitus apmokėjo apeliantė L. M., todėl jai ir priteistina minėta suma.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Neturtinė žala yra suprantama, kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra ne kartą akcentavęs, kad ne­tur­ti­nės ža­los atly­gi­ni­mo sri­ty­je vi­siš­ko ža­los at­ly­gi­ni­mo prin­ci­pas (res­ti­tu­tio in in­teg­rum) objektyviai ne­ga­li bū­ti tai­ko­mas vi­sa apimtimi, ka­dan­gi ne­tur­ti­nės ža­los tiks­liai įver­tin­ti pi­ni­gais ne­įma­no­ma. Įstaty­mas nu­ma­to pi­ni­gi­nę satis­fak­ci­ją, ku­ria sie­kia­ma, kiek įma­no­ma tei­sin­giau kom­pen­suo­ti nu­ken­tė­ju­sio­jo pa­tir­tus dva­si­nius išgyvenimus, fi­zi­nį skaus­mą ir kt., o teis­mo funk­ci­ja yra nustaty­ti tei­sin­gą pi­ni­gi­nę kom­pen­sa­ci­ją už pa­tir­tą skriau­dą (dvasi­nius iš­gy­ve­ni­mus, fi­zi­nius prara­di­mus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartis, priimta byloje N. Ž. v. specialios paskirties UAB „Vilniaus troleibusai“, bylos Nr. 3K-3-371/2003, 2004 m. vasario 18 d. nutartis byloje O. R., M. R. ir kt. v. Všį Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos, bylos Nr. 3K-3-16/2004).

Neturtinės žalos atlyginimo sąlygos ir skaičiavimo kriterijai yra numatyti CK 6.250 str. 2 d. tačiau šioje teisės normoje nepateiktas išsamus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų sąrašas, nes atsižvelgęs į bylos aplinkybes, teismas gali pripažinti reikšmingais ir kitus kriterijus. Piniginė kompensacija už patirtą neturtinę žalą negali užtikrinti nukentėjusiojo asmens visiško grąžinimo į padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo, tačiau tokia kompensacija siekiama kiek įmanoma maksimaliau sušvelninti dėl žalos padarymo kilusias negatyvias pasekmes, kompensuoti dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją ir kt. Neturtinės žalos dydžio nustatymo specifika neteisėto gyvybės atėmimo bylose pasireiškia tuo, kad taip pat turi būti atsižvelgiama ir į ryšį bei santykius tarp ieškovo ir mirusio asmens, tokio ryšio glaudumą, intensyvumą, kadangi tai turi tiesioginę įtaką patiriamų dvasinių ir emocinių išgyvenimų stiprumui, gilumui, o kartu ir galinčios juos kompensuoti piniginės sumos nustatymui. CK 6.284 str. 1 d. numato, kad fizinio asmens mirties atveju teisę į neturtinės žalos atlyginimą turi mirusiojo vaikai, sutuoktinis, tėvai, nepriklausomai nuo jų darbingumo.

Nagrinėjamu atveju, nustatant neturtinės žalos dydį, reikia įvertinti pažeistos vertybės pobūdį, kadangi asmens gyvybė, sveikata (psichinės ir fizinės gerovės būsena) teismų praktikoje vertinama kaip vienos fundamentaliausių ir vertingiausių asmeninių neturtinių vertybių. Todėl negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra galimas, o byloje esantys rašytiniai įrodymai paneigė buvusius apeliantų ir velionio V. M. artimus ir glaudžius ryšius. Kaip nurodė apeliantė L. M., su vyru gyveno kartu nuo 1982 m., užaugino du vaikus. Apeliantė teigė, kad išgėręs sutuoktinis būdavo agresyvus, ją mušdavo, tačiau šiaip buvo neblogas žmogus, būdamas blaivus, rūpindavosi namais ir šeima (baudž. b. Nr. 55-2-00006-09, b.l. 28-31). Apeliantė taip pat pažymėjo, kad po sutuoktinio mirties, ji neteko saugumo, pajamų, šeimos maitintojo (b.l. 57-58). Teisėjų kolegija, priteisdama L. M. neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kad ji kartu su V. M. santuokoje išgyveno beveik 30 metų, vedė bendrą ūkį, kartu užaugino vaikus, ir sprendžia, kad apeliantė dėl sutuoktinio netekties patyrė dvasinį skausmą, prarado finansinį stabilumą. Liudytojais apklausti kaimynai teigė, kad V. M. buvo geras, padedantis kitiems žmogus, tačiau dažnai vartojo alkoholį, ko pasėkoje skriausdavo savo sutuoktinę (baudž. b. Nr. 55-2-00006-09, b.l. 35, 37, 39). Kaimynai nenurodė, kad V. M. būtų naudojęs smurtą prieš vaikus. Iš apelianto I. M. parodymų matyti, kad, būdamas neblaivus, tėvas grasino jį nudursiąs peiliu dėl to, kad užstodavo motiną L. M., tačiau šiaip smurto prieš jį nenaudojo (baudž. b. Nr. 55-2-00006-09, b.l. 129). Teismo posėdžio metu apklausta apeliantė J. M. teigė, kad labai mylėjo tėvą ir negali susitaikyti su jo mirtimi (b.l. 60). Ji taip pat nurodė, kad tėvas prieš ją niekada nevartojo smurto, materialiai padėjo (baudž. b. Nr. 55-2-00006-09, b.l. 127). Šios aplinkybės patvirtina, kad V. M. vaikai, nepaisant to, kad jis išgėręs būdavo agresyvus, dėl jo mirties patyrė dvasinius išgyvenimus, neteko materialinės paramos. Teisėjų kolegija taip pat įvertina, kad mirusiojo vaikai yra pilnamečiai, todėl santykių intensyvumas, glaudumas yra mažesnis.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamu kriterijumi nustatant neturtinės žalos dydį, tačiau į ją reikia atsižvelgti. Lietuvos valstybės turtinę padėtį lemia šalies ekonominio gyvenimo rodikliai, bendras pragyvenimo lygis, vidutinės gyventojų pajamos ir kiti ekonominio pobūdžio faktoriai, kurie šiuo metu nėra geri. Atkreiptinas dėmesys ir į V. M. kaltę dėl kilusių padarinių.

Esant nurodytoms aplinkybėms bei vadovaudamasi teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad L. M. turi būti kompensuota 5000 Lt neturtinės žalos, o I. M. ir J. M. – po 4000 Lt.

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

Apeliantai šioje byloje taip pat prašė priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. Šis pareiškėjų prašymas tenkintinas. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šiuo atveju, vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatomis, apeliantams priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme, t.y. nuo 2010 m. birželio 1 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Iš dalies patenkinus apeliacinį skundą, apeliantų naudai priteistinos jų turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 88 str., 93 str. 1 d.). Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad apeliantė L. M. patyrė 26,75 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su bylos kopijų darymu (b.l. 82-83). Prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai atlyginti negali būti tenkinamas, kadangi iki bylos išnagrinėjimo iš esmės nėra pateikti įrodymai, patvirtinantys šias išlaidas ir jų dydį (CPK 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 2 punktu,

n utaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškovų L. M., I. M. ir J. M. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato, tenkinti iš dalies.

Iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato, ieškovės L. M. naudai priteisti 1676,21 Lt turtinės žalos atlyginimui bei 26,75 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato, ieškovės L. M. naudai priteisti 5000 Lt, o ieškovų I. M. ir J. M. naudai – po 4000 Lt neturtinės žalos atlyginimui.

Iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato, ieškovų naudai priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme, t.y. nuo 2010 m. birželio 1 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.