Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 12 d. nuosprendžio, kuriuo G. Š. nuteistas

pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. už 2009 m. birželio 17 d. padarytą nežymų kūno sužalojimą laisvės apribojimu 3 mėnesiams, įpareigojant būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu, pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje;

pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. už 2010 m. kovo 17 d. fizinio skausmo sukėlimą – laisvės apribojimu 30 parų, įpareigojant būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu, pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 3 d., bausmės subendrintos visiško bausmių sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės apribojimas 4 mėnesiams, įpareigojant jį būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu, pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje.

Priteista V. Š. iš G. Š. 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

G. Š. nuteistas už tai, kad 2009 m. birželio 17 d. apie 20 val., Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), V. Š. sėdint ant lovos, spyrė jai koja į krūtinę, po to ranka sudavė į veidą bei sudavė per veidą ko pasekoje sužalojo krūtinę ir veidą, padarydamas dešiniame skruoste ties apatinio žandikaulio kampu 2,5 cm x 2 cm kraujosruvą bei dešinės krūties viršutinėje dalyje netaisyklingos formos 3 cm x 6 cm kraujosruvą, tokiu būdu V. Š. padarė nežymų kūno sužalojimą.

Be to, G. Š. nuteistas už tai, kad jis 2010 m. kovo 17 d. apie 16 val., Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), V. Š. lipant laiptais, stvėrė ją už plaukų ir už jų stipriai patraukė į save, tokiais nusikalstamais veiksmais smurtaudamas, sukėlė pastarajai fizinį skausmą, po to, V. Š. užlipus laiptais, sudavė jai delnu ne mažiau kaip tris kartus per veidą, pastūmė ją, šių veiksmų pasekoje V. Š. parkrito, tokiu būdu smurtaudamas sukėlė V. Š. fizinį skausmą.

Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje surinktus įrodymus neatsižvelgė į tai, jog 2009 m. birželio 22 d. specialisto išvadoje konstatuota, kad sužalojimai padaryti apytikriai prieš 5-7 paras iki apsilankymo pas specialistą. Mano, kad tokia specialisto išvada turėjo būti patikrinta apklausiant specialistą teisiamajame posėdyje ir išsiaiškinant, ką reiškia žodis „apytikriai“, juolab, kad jis, t. y. G. Š., teisme įrodinėjo savo alibi. Pažymi, kad praėjus metams nuo įvykio jam jau yra apribota teisė skirti naują ekspertizę, kuri galbūt patikslintų datą, taip pat apribota jo teisė kviesti į teismo posėdį specialistą ir užduoti jam klausimus dėl išvados turinio, nes pastarasis bus jau viską pamiršęs, be to, jam apribota galimybė įrodyti savo alibi, kadangi ir jis pats gali būti pamiršęs daug detalių, smulkmenų ir aplinkybių, patvirtinančių, ką jis veikė tą dieną. Apelianto manymu, kaltintoja tokiu būdu tyčia siekė sumažinti jo galimybes apsiginti nuo nepagrįsto kaltinimo.

Anot G. Š., jokių įrodymų, patvirtinančių jo kaltę, byloje nėra. Nukentėjusiosios parodymai yra tendencingi, kadangi pastaroji siekia nutraukti santuoką dėl jo kaltės ir taip pasipelnyti. Mano, kad liudytojais apklaustų V. Š. vaikų parodymai turėjo būti vertinami kritiškai, nes tuo metu, kai jie davė parodymus teismui, jie buvo išlaikomi kaltintojos. Mano, kad kaltintojos vaikai gali jį apkalbėti ir dėl to, kad nutraukus santuoką jis nebeturės galimybės pastariesiems teikti tokį išlaikymą, kokį teikdavo anksčiau. Prašo atsižvelgti į tai, kad liudytojas A. S. 2010 m. sausio 11 d. vos nepateko į kalėjimą už dalyvavimą nusikalstamoje veikoje, t. y. už tai, kad sukčiavo, apgaudinėjo kitus asmenis, subūrė nusikaltėlių gaują, kas patvirtina, jog pastarajam apšnekėti nekaltą žmogų nieko nereiškia.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikaltimų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamus veiksmus. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Dėl G. Š. kaltės 2009 m. birželio 17 d. nežymiai sutrikdžius V. Š. sveikatą ir 2010 m. kovo 17 d. sukėlus V. Š. fizinį skausmą

G. Š. kaltė padarius minėtas nusikalstamas veikas nukentėjusiosios V. Š., liudytojų G. S., A. S. parodymais, kitais byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais.

Nukentėjusioji V. Š. teisiamajame posėdyje nurodė, kad 2009 m. birželio 17 d. vakarą tarp jos ir G. Š. kilo konfliktas. Konfliktas kilo dėl vaikų, t. y. dėl to, kad jie netvarko kambarių, taip pat dėl mokesčių ir kt. G. Š. vieną kartą spyrė jai basa koja į krūtinę, sudavė ranka per veidą. Po šio įvykio ji kreipėsi tik dėl ekspertizės atlikimo, o kitur nesikreipė todėl, jog vis tikėjosi, kad jiems su G. Š. pavyks gyventi kartu. Kai 2010 m. kovo 17 d. G. Š. grįžo į namus, ji tuo metu su sūnumi valgė blynus. G. Š. paklausus, ką jam valgyti, o jai pasiūlius blynų, pastarasis atsakė, jog išėdų nevalgo. Jos sūnui nuėjus į antrame buto aukšte esantį kambarį, G. Š. liepė jai „susirinkti“ vaikus ir eiti iš namų, sakydamas, kad butą jis išnuomos. Jai pasakius, kad jis buto nenuomos, G. Š. puolė ją klausdamas „gąsdini ?“, stvėrė jai už plaukų. Ji išsilaisvino ir bėgo laiptais į viršuje esantį kambarį pas sūnų, G. Š. bėgo jai iš paskos. Jai įbėgus pas sūnų, G. Š. trenkė jai du kartus. Kai sūnus pasakė G. Š. „trauk rankas“, pastarasis puolė jos sūnų, o ji, gindama sūnų, puolė į jų tarpą. G. Š. trenkė jos sūnui per rankas sakydamas „užaugai, turi balsą?“. Tuomet į kambarį įbėgo jų dukra, ji paėmė dukrą ant rankų ir paskambino į policiją. Kai atvykę policijos pareigūnai pasakė, jog nemato konflikto, ji paprašė pastarųjų palaukti, kol ji išeis iš namų, nes bijojo likti viena su G. Š.. Iš namų ji išėjo į rankinę bei maišelį susidėjusi būtiniausius daiktus. Grįžusi po kelių dienų į butą ji nepateko, kadangi buvo pakeistos spynos. Kitą kartą į butą pateko tik atvykę su policijos pareigūnais. Norėjo iš buto pasiimti likusius daiktus, tačiau jų nebebuvo. Po 2010 m. kovo 17 d. ji G. Š. smurto nebepatyrė, nes kartu su juo nebegyveno. Atsakydama į advokatų klausimus V. Š. paaiškino, kad kovo 17 d. G. Š. jai abiem rankomis trenkė per veidą bei stūmė, dėl to ant veido buvo kraujosruvos. Po sūnaus kambaryje jai suduotų antausių ant veido liko paraudimas (b. l. 59-60). Nukentėjusiosios parodymus patvirtina kiti teisiamajame posėdyje ištirti ir teismo nuosprendyje aptarti įrodymai, todėl netikėti jais kolegija neturi pagrindo.

Liudytoju teisiamajame posėdyje apklaustas nukentėjusiosios sūnus G. S. parodė, kad 2010 m. kovo mėnesio viduryje, gal kovo 15 d., jam su mama valgant blynus, į namus grįžęs G. Š. pradėjo priekaištauti dėl finansinių dalykų. Nuėjęs į antrame aukšte esantį savo kambarį jis girdėjo mamą rėkiant, kad jai skauda, girdėjo ją sakant „netempk plaukų“. Maždaug už 5-10 min. mama atbėgo pas jį į kambarį, o jai iš paskos atbėgęs G. Š. ranka trenkė jai tris kartus per veidą. Jis girdėjo, kaip prieš tai jo mama ir G. Š. ginčijosi dėl paskolos, buto išlaikymo. Po pirmo smūgio jis G. Š. nieko nesakė, o pastarajam sudavus dar, jis pasakė „nekilnok rankų“. Tą dieną jie, bijodami likti su G. Š., iš buto išėjo. Išeidami pasiėmė tik būtiniausius daiktus. Pasiimti kitų daiktų jie grįžo maždaug po savaitės, tačiau ne visus daiktus rado. Grįžę į butą jie nepateko, nes rado pakeistas durų spynas. Paaiškino, kad G. Š. smurtą prieš jo mamą vartojo daug kartų, mamą prie šaldytuvo yra griebęs už gerklės, virtuvėje yra ją puolęs su puodeliu, yra griebęs mamai už galvos. Tąkart G. Š. jo mamai sudavė du kartus kairiąja ranka ir vieną kartą dešiniąja. Po smūgių atvykus policijos pareigūnams, mamos veidas buvo paraudęs. Kovo 17 d. būdamas savo kambaryje jis girdėjo kaip mama šaukė „paleisk mane“, „paleisk plaukus“ (b. l. 60-61).

Liudytojas A. S. nurodė, kad G. Š. prieš jo mamą smurtauja seniai. Kartą birželio mėnesį, jam būnant Anglijoje, jam paskambinusi mama pasakė, kad G. Š. ją mušė. Jis mamai patarė skirtis. Kai smurtas prieš jo mamą buvo panaudotas kovo mėnesio viduryje, jis bute kartu su G. Š. ir mama nebegyveno, maždaug prieš mėnesį, nebegalėdamas kęsti G. Š., kuris nuolat užgauliojo ir mušė mamą, buvo išsikraustęs gyventi pas močiutę. Jo mama bijojo skirtis su G. Š. dėl paimtos paskolos, be to buvo maža jo sesuo, mama nežinojo, kaip jai reikės vienai išgyventi. Apie kovo 17 d. konfliktą mama jam pasakė paskambinusi telefonu. Jam papasakojo, kad G. Š. trenkė mamai, todėl mama, brolis ir sesuo išėjo iš namų. Maždaug po savaitės jis nuvyko pas mamą ir jie važiavo į butą pasiimti likusių daiktų. Į butą jie nepateko, nes rado pakeistą apatinę durų spyną. Vykstant antrą kartą kartu su jais važiavo policijos pareigūnai. Paaiškino, kad G. Š. nuolat smurtauja prieš jo mamą, kartą yra į ją paleidęs puodelį, o jam ginant mamą, yra prakirtęs lūpą. Mama patirdavo psichinį smurtą, užgauliojimus (b. l. 61-62).

Teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytai išvadai, jog byloje nėra duomenų, kurie leistų pagrįstai manyti, kad G. ir A. S. duodami parodymus būtų turėję kokį nors pagrindą apkalbėti G. Š..

Byloje esančioje 2009-06-22 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad V. Š. kraujosruvos dešiniajame skruoste ir dešinėje krūtyje padaryti bukais kietais daiktais apytikriai prieš 5-7 paras iki atliekant teismo medicininį apžiūrėjimą, sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Taip pat nurodyta, jog V. Š. dešiniame skruoste, ties apatinio žandikaulio kampu yra melsvai žalsva kraujosruva 2,5 cm x 2 cm, dešinės krūties viršutinėje dalyje – netaisyklingos formos žalsva kraujosruva 3 cm x 6 cm. Šioje specialisto išvadoje taipogi pažymėta, jog V. Š. nurodė, kad 2009 m. birželio 17 d. apie 20 val. namuose vyras ranka sudavė į veidą, spyrė į krūtinę bei delnu trenkė į galvą (b. l. 8). Specialistas išvadą davė būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingos išvados davimą, išvada pateikta įvertinus objektyvius tyrimo duomenis, ją patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai, todėl abejoti specialisto išvados teisingumu nėra jokio pagrindo. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad G. Š. neprašė kviesti ekspertą į posėdį ir jį apklausti, todėl pastarojo skundo argumentas, kad buvo apribota jo teisė kviesti į posėdį specialistą ir užduoti jam klausimus, prašyti skirti naują ekspertizę, yra nepagrįstas. Nuteistojo skundo argumentas, kad V. Š. kaltindama jį ieško galimybės greitai ir pelningai nutraukti santuoką, taip pat niekuo nepagrįstas, todėl negali būti vertinamas kaip teisingas.

Taigi, nors apeliaciniu skundu nuteistasis neigia 2009 m. birželio 17 d. sužalojęs V. Š., o 2010 m. kovo 17 d. sukėlęs pastarajai fizinį skausmą, aukščiau išdėstyti įrodymai šį jo skundo argumentą paneigia. Kolegijos nuomone, liudytojais teisiamajame posėdyje apklaustų G. Š. draugų R. B. ir V. B. parodymus, kad 2009 m. birželio 17 d. jie visi kartu žaidė krepšinį (duomenys neskelbtini) mokyklos sporto salėje, po to vyko į kavinę, iš kurios išėjo tik apie 23 val., o tai patvirtina, kad G. Š. 20 val. negalėjo būti namuose, apylinkės teismas pagrįstai vertino kai pastarųjų siekį padėti G. Š. išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes šie parodymai prieštarauja nuosekliems nukentėjusiosios parodymams bei kitiems teismo ištirtiems įrodymams. Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas teisingai pažymėjo, kad 2009 m. birželio 17 d. (duomenys neskelbtini) mokyklos sporto salėje vyko remontas, todėl niekas nesportavo. Šią aplinkybę patvirtina byloje esantis (duomenys neskelbtini) pagrindinės mokyklos direktoriaus raštas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, jog 2009 m. birželio 17 d. mokyklos sporto salėje niekas nesportavo, nes į sporto salę buvo sunešti suolai ir prasidėjęs remontas (b. l. 55).

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas ištyrė ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus ir nuosprendyje pateikė išsamius jų vertinimo motyvus. Apelianto skundo argumentas, kad visa įrodinėjimo našta teko jam, yra deklaratyvus, nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis, todėl atmetamas.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, jog nuteistojo kaltė 2009 m. birželio 17 d. nežymiai sutrikdžius V. Š. sveikatą bei 2010 m. kovo 17 d. sukėlus V. Š. fizinį skausmą yra visiškai įrodyta.

Dėl nuteistojo skunde nurodytų procesinių pažeidimų

Apeliantas skunde nurodo, kad jis prašė teismo iškviesti į posėdį ir apklausti liudytojais policijos pareigūnus, kurie buvo atvykę į įvykį, tačiau apylinkės teismas atsisakė išklausyti šiuos įvykio liudytojus, kas, apelianto manymu, rodo, jog byla iš esmės nebuvo išnagrinėta, nebuvo įvertinti jį teisinantys įrodymai. Teigia, jog taip buvo paneigta jo teisė į gynybą ir nekaltumo prezumpcija, nes teismui atsisakius iškviesti liudytojus, galima preziumuoti, kad pastarųjų parodymai jam, t. y. G. Š., yra palankūs.

Lietuvos Respublikos BPK 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įtariamasis, kaltinamasis ir nuteistasis turi teisę į gynybą, kuri jiems užtikrinama nuo sulaikymo arba pirmosios apklausos. Bylos duomenys liudija, kad G. Š. apylinkės teisme gynė advokatas E. J., ką patvirtina ir byloje esantis šio advokato orderis (b. l. 34a). Teismas, vertindamas bei svarstydamas pateiktus prašymus pagrįstai vadovavosi kriterijumi, ar šie prašymai turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui, todėl dalį nuteistojo prašymų tenkino, o dalies - ne. Pastebėtina, jog tuo atveju, jei teismas padaro išvadą, kad įvykio aplinkybės yra nustatytos ir jas dar kartą nustatinėti netikslinga, jis neprivalo besąlygiškai tenkinti proceso dalyvių prašymus.

Lietuvos Respublikos BPK 44 straipsnio 6 dalyje, EŽTK 6 straipsnio 2 dalyje bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas. Nekaltumo prezumpcijos principo esmė – kaltu asmuo gali būti pripažintas tik įstatymo nustatyta tvarka vykusiame procese, kai to proceso metu buvo laikomasi visų baudžiamojo proceso reikalavimų. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo, t. y. Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Kadangi, kaip jau buvo minėta aukščiau, pirmosios instancijos teismas išvadą dėl G. Š. kaltės padarė išsamiai ištyręs nusikaltimų padarymo aplinkybes ir motyvuotai, kaip to reikalauja BPK 20 str. 5 dalies nuostatos, įvertinęs įrodymų visumą, teigti, jog buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 332 str.,

n utaria:

atmesti nuteistojo G. Š. apeliacinį skundą.

Ši nutartis kasacine tvarka neskundžiama.