- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-06-12
- Bylos Nr.
- 2K-418/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Pranas Kuconis (pirm.), Alvydas Pikelis, Antanas Klimavičius (pran.)
- Nuteistasis
- V. K., M. S.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Prano Kuconio, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. K. (V. K.) ir M. S. kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 19 d. nuosprendžiu V. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 6 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį (dėl A. S. automobilio „Audi 80“ vagystės) vieneriems metams ir šešiems mėnesiams laisvės atėmimo, pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį (dėl O. A. automobilio „Volkswagen Multivan“ vagystės) – vieneriems metams ir šešiems mėnesiams laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir nustatyta subendrinta vienerių metų ir aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2001 m. lapkričio 19 d. nuosprendžiu V. K. paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi bei galutinė subendrinta bausmė jam nustatyta dveji metai laisvės atėmimo. Pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl UAB (duomenys neskelbtini) automobilio „Peugeot Boxer“ vagystės) V. K. išteisintas nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.
Šiuo nuosprendžiu M. S. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį (dėl O. A. automobilio „Volkswagen Multivan“ vagystės) vieneriems metams ir šešiems mėnesiams laisvės atėmimo, pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį (dėl G. G. automobilio „Volkswagen Passat“ vagystės) – vieneriems metams ir šešiems mėnesiams laisvės atėmimo, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – šešiems mėnesiams laisvės atėmimo, pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – vieneriems metams laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos ir galutinė subendrinta bausmė M. S. nustatyta vieneri metai ir aštuoni mėnesiai laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį M. S. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Skundžiamu Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 19 d. nuosprendis pakeistas: M. S. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą (dėl nesunkaus E. B. sveikatos sutrikdymo dėl chuliganiškų paskatų) ir paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, paskirta Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, ir nustatyta subendrinta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, ši bausmė ir kitos dvi vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės, paskirtos Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė subendrinta bausmė M. S. nustatyta dveji metai laisvės atėmimo. Nuosprendžiu taip pat panaikintas BK 75 straipsnio taikymas.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio dalis dėl V. K. išteisinimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį panaikinta ir priimta nauja nuosprendžio dalis: V. K. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl UAB (duomenys neskelbtini) automobilio „Peugeot Boxer“ vagystės) vieneriems metams ir šešiems mėnesiams laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, ši bausmė ir kitos dvi vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės, paskirtos Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, subendrintos jas iš dalies sudedant ir subendrinta bausmė nustatyta dveji metai ir aštuoni mėnesiai laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie šios bausmės iš dalies pridėta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2001 m. lapkričio 19 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė ir galutinė subendrinta bausmė V. K. nustatyta treji metai ir šeši mėnesiai laisvės atėmimo. Kita nuosprendžio dalis dėl nuteistųjų M. S. ir V. K. palikta nepakeista.
Šioje byloje taip pat nuteisti T. A., D. K. ir M. D., tačiau dėl jų kasaciniai skundai nepaduoti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistųjų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 19 d. nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį M. S. nuteistas už tai, kad 2003 m. spalio 2 d., apie 2 val., viešoje vietoje – prie naktinio klubo (duomenys neskelbtini), esančio Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), įžūliais veiksmais ir grasinimais, panaudodamas ginklą – šratinį revolverį, šaudė, taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams, aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį.
Be to, pagal BK 138 straipsnio 1 dalį jis nuteistas už tai, kad nesunkiai sužalojo žmogų: 2003 m. spalio 2 d., apie 2 val., prie naktinio klubo (duomenys neskelbtini), esančio Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), kilusio tarpusavio ginčo metu tyčia kumščiu sudavė E. B. į kairį skruostą bei šratiniu revolveriu penkis kartus šovė į jį, padarė jam šautines žaizdas ir šie sužalojimai nukentėjusiajam sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 178 straipsnio 2 dalį V. K. nuteistas už tai, kad kartu su T. A. ir D. K., laikotarpiu nuo 2004 m. rugpjūčio 11 d., 0.30 val. iki 2004 m. rugpjūčio 11 d., 9 val., tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, iš namo kiemo, esančio Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), D. K. ir V. K. saugojant, T. A., panaudodamas metalinį įrankį, pagrobė A. S. priklausantį 3 700 Lt vertės automobilį „Audi 80“.
Pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 178 straipsnio 2 dalį V. K. ir M. S. taip pat nuteisti už tai, kad kartu su T. A., 2004 m. rugpjūčio 15 d., 22.05 val., iš namo kiemo, esančio Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), V. K. ir M. S. saugojant, T. A., panaudodamas metalinį įrankį, pagrobė O. A. priklausantį 15 000 Lt vertės automobilį „Volkswagen Multivan“.
Be to, pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 178 straipsnio 2 dalį M. S. nuteistas už tai, kad kartu su D. K. 2004 m. rugpjūčio 16 d., apie 23.30 val., iš namo kiemo, esančio Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), M. S. saugant, D. K., panaudodamas metalinį įrankį, pagrobė G. G. priklausantį 5 000 Lt vertės automobilį „Volkswagen Passat“.
Apeliacinės instancijos teismas, patenkinęs Klaipėdos apygardos prokuratūros apeliacinį skundą, pripažino, kad M. S. padarė E. B. nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų ir kvalifikavo jo padarytą veiką pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat nuteisė V. K. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2004 m. birželio 2 d., 18 val. – 3 d., 8 val. laikotarpiu, iš kiemo, esančio Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), pagrobė UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį 10 000 Lt vertės automobilį „Peugeot Boxer“ su jame buvusiais daiktais: 2 kombinezonais už 178 Lt, kabeliais už 125,56 Lt, 150 kg glaisto už 263,73 Lt ir kt. Be to, teismas pripažino, kad šią veiką V. K. padėjo padaryti M. D., t. y. jis iš anksto pažadėjo jam paslėpti pagrobtą automobilį, kurį V. K. pagal išankstinį susitarimą, 2004 m. birželio 3 d. atgabeno į M. D. šeimos sodybą, esančią Šiaulių r., (duomenys neskelbtini).
Apygardos teismas taip pat pripažino, kad A. S. ir O. A. automobilių grobime taip pat dalyvavo ir M. D.: jis padėjo pagrobti šių asmenų automobilius, nes iš anksto pažadėjo paslėpti pavogtus automobilius, kurie po vagysčių buvo nugabenti ir paslėpti M. D. šeimos sodyboje, esančioje Šiaulių r., (duomenys neskelbtini).
Kasaciniu skundu nuteistasis V. K. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 18 d. nuosprendį dėl jo ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 19 d. nuosprendį.
Šalies argumentai
Skunde kasatorius nurodo, kad nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, kuriuo jis nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį dėl UAB (duomenys neskelbtini) priklausančio automobilio „Peugeot Boxer“ pagrobimo, ir mano, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį išteisino dėl šios veikos padarymo.
Kasatorius tvirtina, kad apygardos teismas pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalį, nes pagrindė jo kaltę ne teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, o spėlionėmis ir prielaidomis. Dėl tos pačios priežasties pažeisti ir BPK 20 straipsnio reikalavimai. Kasatorius nurodo, kad byloje nėra surinkta įrodymų, patvirtinančių, kad minėtą automobilį pagrobė būtent jis. Anot nuteistojo, jo kaltė įrodinėjama tik M. D. parodymais, kad šį automobilį į jo tėvų sodybą atvarė jis, nors, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš tokių parodymų galima daryti tik prielaidą, kad kasatorius pagrobė šį automobilį. Be M. D. paaiškinimų, jokių kitų konkrečių ir neabejotinų duomenų, patvirtinančių kasatoriaus kaltę, proceso metu nebuvo surinkta. Taip pat kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu, rėmėsi tuo, jog jis pagrobė ir kitus automobilius, bet, kasatoriaus nuomone, tai negali būti kaltės įrodymas, be to, tai pažeidžia nekaltumo prezumpciją. Teismo teiginys, kad M. D. davė nuoseklius parodymus, akivaizdžiai prieštarauja bylos medžiagai ir teismo nuosprendžio turiniui.
Žemesnės instancijos teismas
Taip pat pažeista BPK 307 straipsnio 7 dalis, nes teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodė nuosprendžio apskundimo tvarkos ir terminų, kartu apygardos teismas pažeidė ir kasatoriaus teisę į gynybą (BPK 22 straipsnis).
Kasaciniu skundu nuteistasis M. S. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 18 d. nuosprendį dėl jo ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 19 d. nuosprendį.
Šalies argumentai
Skunde kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas BK 75 straipsnio taikymą, viršijo prokuroro paduoto apeliacinio skundo ribas ir padarė esminį BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą. Prokuroras apeliaciniu skundu prašė tik kvalifikuoti veiką pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir skirti subendrintą dvejų metų laisvės atėmimo bausmę ją atliekant pataisos namuose, tačiau savo skunde jokių argumentų dėl BK 75 straipsnio panaikinimo nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas, nors apeliaciniame skunde ir nebuvo prašoma, savo iniciatyva vertino aplinkybes ir padarė išvadą, kad bausmės tikslai nebus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
Kasatorius taip pat nesutinka su apeliacinio teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas 2005 m. gruodžio 19 d. nuosprendžiu kitaip kvalifikuodamas veiką nei ją buvo kvalifikavęs teismas, priimdamas 2004 m. vasario 23 d. nuosprendį, pakeitė pirmiau priimtą nuosprendį, bet neturėjo teisės to daryti. Kasatorius nesutinka ir su teismo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2005 m. gruodžio 19 d. nuosprendį, neturėjo iš naujo svarstyti kaltinamo asmens kaltumo ir veikos kvalifikavimo klausimų. Anot kasatoriaus, tokia teismo išvada neteisinga ir reiškia, kad asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnio 1 dalį ir per vienerius metus padaręs naują tyčinį nusikaltimą, teismui sprendžiant dėl atsakomybės už visas jo padarytas nusikalstamas veikas, savaime pripažįstamas kaltu padaręs veikas, dėl kurių buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, ir jam turėtų būti skiriama tik bausmė, o kaltės, veikos kvalifikavimo klausimai nesvarstomi. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad 2004 m. vasario 23 d. nuosprendį priėmė vienas teisėjas, o bylą dėl visų padarytų veikų nagrinėjo ir 2005 m. gruodžio 19 d. nuosprendį priėmė kitas teisėjas, todėl pirmosios instancijos teismas, sujungęs bylas ir spręsdamas patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už visas padarytas veikas klausimą, bylą nagrinėjo vadovaujantis BPK XIX–XXIII skyrių nuostatomis bei ištyręs įrodymus teisėtai perkvalifikavo padarytą veiką. BPK nėra normos, numatančios, kad tos pačios instancijos teismo teisėjo nustatytos aplinkybės, būtų privalomos kitam tą bylą nagrinėjančiam teisėjui. Pagal BPK 386 straipsnį tik kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi iš naujo nagrinėjant bylą teisme.
Be to, kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas vertindamas bylos duomenis pažeidė BPK reikalavimus, padarė nepagrįstas išvadas dėl bylos aplinkybių ir neteisingai padarytą veiką kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Apeliacinės instancijos teismas veikos kvalifikaciją pagrindė prielaidomis ir duomenimis, kuriuos pateikė tik nukentėjusysis, neišsamiai išsiaiškino bylos aplinkybes, teisingais laikė tik nukentėjusiojo ir jo liudytojo parodymus arba tik tą jų parodymų dalį, kuri patvirtina kaltinimą. Anot kasatoriaus, konfliktas bare kilo dėl asmeninių santykių, nesutariant dėl merginos. Tai, kad nebuvo tyčios veikti iš chuliganiškų paskatų, parodo tie faktai, jog ginčas su nukentėjusiuoju buvo sprendžiamas lauke, o ne bare, kad iš pradžių kasatorius šaudė į orą, norėdamas sustabdyti nukentėjusįjį, o ne į jį patį, kad šaudė į kojas, o ne į kitas kūno vietas. Pasak nuteistojo, jei viešoje vietoje buvo padaryti smurto veiksmai prieš kitą asmenį, tai galutinis veikos baudžiamasis teisinis vertinimas priklauso nuo padarytos veikos motyvų – veikos motyvai yra esminis požymis, padedantis tinkamai kvalifikuoti veiką.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo M. S. ir V. K. kasaciniai skundai netenkintini.
Dėl BK 38 straipsnio taikymo
Pagal BK 38 straipsnį atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam asmeniui susitaikius galimas tik tada, kai nustatomas nusikalstamos veikos padarymo faktas ir šią veiką padaręs asmuo. To nenustačius, baudžiamoji atsakomybė apskritai negalima, taigi negali būti sprendžiamas ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimas.
BK 38 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnio 1 dalį, per vienerius metus padarė naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.
Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato tokio sprendimo priėmimo tvarkos, tačiau BK 38 straipsnio 4 dalies taikymo išaiškinimas yra pateiktas kasacinėje nutartyje Nr. 2K-357/2005. Šioje nutartyje nurodyta, kad „įvertinus BPK 255 straipsnio 1 dalyje nustatytas nagrinėjimo teisme ribas bei kitas BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą pirmosios instancijos teisme, darytina išvada, kad tokiu atveju taikytina baudžiamojo proceso įstatymo analogija. Teismas bylos parengimo nagrinėti teisme metu nustatęs, kad tyčinį nusikaltimą asmuo padarė nepraėjus vieneriems metams nuo nuosprendžio, kuriuo šis asmuo buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnio 1 dalį, priėmimo momento ir priėmęs nutartį perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 233 straipsnis), turėtų išsireikalauti pirmąją bylą ir, vadovaudamasis BPK 295 straipsniu, atnaujinti joje įrodymų tyrimą bei, vadovaudamasis BPK 232 straipsnio 4 punktu, sujungti ją su antrąja byla. Toliau byla turėtų būti nagrinėjama vadovaujantis BPK XIX–XXIII skyrių nuostatomis, išskyrus tai, kad įrodymai, kuriais pagrįstos pirmosios bylos nuosprendyje išdėstytos išvados, teisiamajame posėdyje pakartotinai netiriami. Nuosprendyje teismas pirmiausia turėtų išspręsti kaltės klausimą dėl nusikalstamų veikų, padarytų po asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės. Kaltinamąjį pripažinus kaltu padarius tyčinį nusikaltimą, turi būti sprendžiama dėl šio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas (BK 38 straipsnio 4 dalis, BPK 307 straipsnis), t. y. jis turėtų būti pripažįstamas kaltu padaręs veikas, dėl kurių buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, ir laikantis BK normų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, reikalavimų jam turėtų būti skiriamos bausmės.“
Iš bylos duomenų matyti, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2004 m. vasario 23 d. nuosprendžiu M. S. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, jam susitaikius su nukentėjusiuoju, ir baudžiamoji byla nutraukta. Šiuo nuosprendžiu nustatyta, kad nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padarė būtent M. S. Nepraėjus metams nuo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės momento (2004 m. vasario 23 d.), M. S. 2004 m. rugpjūčio 15 ir 16 d. padarė du naujus tyčinius apysunkius nusikaltimus, todėl teismas, nagrinėjantis bylą dėl naujų nusikaltimų, vadovaudamasis BK 38 straipsnio 4 dalimi, sprendė dėl baudžiamosios atsakomybės ir už tas veikas, dėl kurių byla buvo nutraukta susitaikius su nukentėjusiuoju.
Tačiau iš Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio matyti, kad teismas iš naujo sprendė, ar M. S. iš tiesų padarė veikas, numatytas BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, t. y. teismas iš naujo nustatinėjo, ar buvo padaryta pavojinga veika ir kas ją padarė, nors Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2004 m. vasario 23 d. nuosprendžiu šie klausimai jau buvo išspęsti, šis teismo sprendimas nebuvo ginčijamas ir nebuvo pakeistas. Iš Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisiamojo posėdžio protokolų taip pat matyti, kad teisiamajame posėdyje atliekant įrodymų tyrimą buvo iš naujo pakartotinai tiriami įrodymai, kuriais pagrįstos pirmosios bylos nuosprendyje teismo išdėstytos išvados, nors pagal minėtą kasacinę nutartį Nr. 2K-357/2005 tokie proceso veiksmai negalėjo būti atliekami.
Taigi Klaipėdos miesto apylinkės teismas nepagrįstai iš naujo svarstė klausimą, ar M. S. padarė BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytas veikas, nepagrįstai iš naujo tyrė su šių veikų padarymu susijusius duomenis ir neteisingai pasielgė pripažinęs M. S. kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Klaipėdos apylinkės teismas, nustatęs, kad M. S. padarė du naujus tyčinius nusikaltimus, turėjo priimti sprendimą pripažinti M. S. kaltu padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalyje 8 punkte numatytas veikas, nes šių nusikalstamų veikų padarymo faktas ir asmuo jas įvykdęs jau buvo nustatytas pirmojoje byloje priėmus nuosprendį, todėl teismui beliko konstatuoti M. S. kaltę padarius šias veikas ir paskirti už jas bausmes.
Nors pirmosios instancijos teismas BK 38 straipsnio 4 dalyje numatytą sprendimą priėmė pažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymą, tačiau pirmosios instancijos teismo klaidą ištaisė apeliacinis teismas. Klaipėdos apygardos teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad įvykio, kurio metu buvo pažeista viešoji tvarka ir nesunkiai dėl chuliganiškų paskatų sutrikdyta E. B. sveikata, aplinkybės yra ištirtos. Apygardos teismo nuoroda, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2005 m. gruodžio 19 d. nuosprendį, negalėjo iš naujo svarstyti veikų kvalifikavimo klausimų bei pakeisti pirmiau priimtą nuosprendį, yra visiškai teisėta. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino M. S. kaltu padarius BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą veiką.
Dėl BPK 320 straipsnio 3, 4 dalių taikymo
BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o to paties straipsnio 4 dalyje numatyta, jog pabloginti nuteistojo padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundas, be to, nuteistojo padėtis negali būti pabloginama daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde.
Šios nuostatos reiškia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas patikrinamas neviršijant apeliacinio skundo ribų. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto reikalavimai, jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas.
Kasatorius M. S. mano, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas BK 75 straipsnio taikymą, viršijo prokuroro apeliacinio skundo ribas, tačiau kolegija laiko šį argumentą nepagrįstu.
Iš Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro apeliacinio skundo matyti, kad apeliantas nesutinka ir argumentuotai ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą perkvalifikuoti M. S. padarytą veiką iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 138 straipsnio 1 dalį. Iš skundo turinio taip pat matyti, kad apeliantas prašo M. S. veiką kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir paskirti jam vienerius metus laisvės atėmimo, o vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi ir 5 dalies 1 punktu subendrinti visas už atskiras veikas paskirtas bausmes bei nustatyti nuteistajam galutinę subendrintą dvejų metų laisvės atėmimo bausmę ją atliekant pataisos namuose.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs prokuroro apeliacinį skundą ir motyvuodamas savo sprendimą panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą M. S., nurodė, kad, nors prokuroro apeliaciniame skunde nepateikiami tiesioginiai argumentai dėl BK 75 straipsnio taikymo panaikinimo, tačiau, teismo nuomone, tiek iš skundo turinio, tiek iš padarytų veikų teisinio vertinimo visumos matyti, kad prašymas netaikyti bausmės vykdymo atidėjimo yra pagrįstas.
Kolegija laiko, kad apeliacinio teismo išvada panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą M. S. priimta neperžengiant prokuroro apeliacinio skundo ribų. Kaip matyti iš prokuroro apeliacinio skundo, apeliantas konkrečių argumentų dėl BK 75 straipsnio taikymo panaikinimo neišdėstė ir apskritai šis straipsnis skunde nebuvo minimas. Tačiau tai dar neleidžia daryti kategoriškos išvados, kad prokuroras sutiko su šio straipsnio taikymu ir jo neginčijo. Priešingai, prokuroro apeliaciniame skunde ne tik prašoma kvalifikuoti veiką pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą, bet taip pat prašoma nustatyti griežtesnę galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę bei paskirti ją atlikti pataisos namuose. Taigi iš prokuroro apeliacinio skundo turinio aišku, kad prokuroras nepritaria bausmės vykdymo atidėjimui ir mano, kad paskirtą bausmę tikslinga atlikti realiai, pataisos namuose.
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys taip pat patvirtina, kad teismas (skirtingai nei pirmosios instancijos teismas) pripažino M. S. kaltu padarius BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą veiką ir paskyrė tokią pačią vienerių metų laisvės atėmimo bausmę kaip ir pirmosios instancijos teismas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Tačiau, patenkinęs prokuroro prašymą, apeliacinės instancijos teismas galutinę subendrintą bausmę sugriežtino iki dvejų metų laisvės atėmimo, t. y. naują bausmę paskyrė didesnę, negu buvo paskirta pirmosios instancijos teismo. Kadangi teismas paskyrė didesnę naują laisvės atėmimo bausmę, jis turėjo teisę ir privalėjo iš naujo spręsti klausimą dėl šios naujos bausmės vykdymo atidėjimo. Taigi prokuroro apeliacinio skundo ribos nebuvo peržengtos, teismas nepablogino nuteistojo M. S. padėties daugiau, nei to buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde.
Dėl teisės į gynybą ir BPK 307 straipsnio 7 dalies taikymo
Nuteistojo V. K. kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė jo teisę į gynybą, nes nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodė nuosprendžio apskundimo tvarkos ir terminų (BPK 307 straipsnio 7 dalis).
BPK 307 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodoma nuosprendžio apskundimo tvarka ir terminai. Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė šių reikalavimų: apkaltinamajame nuosprendyje nenurodė nei jo apskundimo tvarkos, nei terminų, todėl kolegija pripažįsta tai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, tačiau nelaiko jo esminiu, turėjusiu įtakos teisės į gynybą įgyvendinimui. Tokią išvadą kolegija daro todėl, kad kasatorius V. K., nepaisant apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje esančio minėto trūkumo, tinkamai pasinaudojo savo teise į gynybą, t. y. įstatymo nustatyta tvarka ir terminais surašė ir padavė kasacinį skundą.
Dėl V. K. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 178 straipsnio 2 dalį dėl UAB (duomenys neskelbtini) automobilio „Peugeot Boxer“ vagystės
Kolegija nesutinka su nuteistojo V. K. argumentu, kad byloje nėra įrodymų patvirtinančių jo kaltę padarius UAB (duomenys neskelbtini) automobilio vagystę.
UAB (duomenys neskelbtini) priklausančio automobilio „Peugeot Boxer“ vagystės faktas neginčijamai nustatytas: automobilis pagrobtas iš kiemo, esančio Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), kur liudytojas A. V. jį paliko. V. K. kaltę dėl šio automobilio vagystės pagrindžia pirmiausia nuteistojo M. D. parodymai, kuriais jis patvirtino, kad automobilį į jo tėvų sodybą, esančią Šiaulių r., (duomenys neskelbtini), atvarė būtent V. K., o vėliau iš jų pokalbio M. D. įtarė, kad šis automobilis yra vogtas. M. D. atpažino V. K., kaip asmenį atvairavusį minėtą automobilį (2004 m. rugsėjo 23 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas). Automobilis surastas Šiaulių r., (duomenys neskelbtini), (2004 m. rugpjūčio 16 d. automobilio apžiūros protokolas), t. y. ten pat, kur rasti ir kiti vogti automobiliai, kuriuos į sodybą atvairavo V. K. V. K. kaltę netiesiogiai taip pat patvirtina tai, kad jis ne tik šį, bet ir kitus du vogtus automobilius atvarė į minėtą sodybą ir už padėjimą juos pagrobti yra nuteistas.
Atsižvelgdama į šiuos įrodymus, kolegija laiko, kad byloje yra pakankamai duomenų daryti išvadą, kad V. K. dalyvavo automobilio „Peugeot Boxer“ vagystėje ir pagrįstai yra pripažintas kaltu dėl šios veikos padarymo.
Nesant teismų sprendimų panaikinimo arba pakeitimo pagrindų, numatytų BPK 369 straipsnyje, kasaciniai skundai netenkintini.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atmesti nuteistųjų M. S. ir V. K. kasacinius skundus.