- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-08
- Bylos Nr.
- 2A-1965-590/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-02249-2010-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ona Gasiulytė, Vidas Stankevičius (pran.), Natalja Cikoto
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai
- Ieškovas
- D. D., R. D.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės administracija
- Kategorijos
- 30.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vido Stankevičiaus, teisėjų Nataljos Cikoto, Onos Gasiulytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų D. D. ir R. D. ieškinį atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai dėl Vilniaus apskrities viršininko įsakymo dalies panaikinimo ir įpareigojimo pradėti žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovai D. D. ir R. D. kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2009-06-26 įsakymo Nr. 2.3-11142-1011 „Dėl privataus žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), padalijimo“ 3.4 punktą ir įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie žemės ūkio ministerijos pradėti žemės sklypo, kadastrinis Nr. 0101/0115:61, paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Nurodė, kad jiems nuosavybės teise pagal 2005-02-05 pirkimo-pardavimo sutartį priklauso žemės sklypas, kadastrinis (duomenys neskelbtini). Siekiant padalinti esamą sklypą į du sklypus ir pakeisti sklypų pagrindinę tikslinę paskirtį, 2006-12-28 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius įsakymu Nr. 30-2536 patvirtino Detalųjį sklypo planą. Žemės sklypas buvo padalintas į du sklypus ir pakeista sklypų tikslinė naudojimo paskirtis: sklypo Nr. 1 paskirtis nustatyta kaip kita, o sklypo Nr. 2 paskirtis nurodyta miškų. 2008-05-19 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius priėmė įsakymą Nr. 30-1004, kuriuo nustatė naujai suformuotų sklypų duomenis. Minėto įsakymo 2 punkte Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius pasiūlė Vilniaus apskrities viršininkui perimti miškų ūkio paskirties sklypą Nr. 2, nes pastarasis patenka į valstybinės reikšmės miško teritoriją. 2009-06-26 priimtas Vilniaus apskrities viršininko įsakymas Nr. 2.3-11142-1011 „Dėl privataus žemės sklypo Kryžiokų k., Vilniaus mieste, padalijimo“, kuriuo vietoj 4600 kv.m. ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypo, kadastrinis (duomenys neskelbtini), suformuoti du atskiri sklypai: sklypas Nr. 1, 3360 kv.m., kuris bus naudojamas kaip kitos paskirties žemė bei sklypas Nr. 2, 1240 kv.m. ploto, kuris bus naudojamas kaip miškų ūkio žemė. Pastarojo įsakymo 3.4 punkte Vilniaus apskrities viršininkas numatė žemės sklypų savininkų pareigą įregistravus žemės sklypus Nekilnojamojo turto registre, priėmimo-perdavimo aktu perduoti žemės sklypą Nr. 2 Vilniaus apskrities viršininko administracijai valdyti patikėjimo teise. Ieškovai nurodė, jog minėta įsakymo nuostata pažeidžia sklypo savininkų nuosavybės teises, įstatymų saugomus interesus, yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl turi būti panaikinta. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui nustačius, kad privataus žemės sklypo dalis patenka į valstybinės reikšmės miškų schemą, valstybės institucijos turi galimybę įgyvendinti įstatyme nustatytas procedūras dėl turto paėmimo visuomenės poreikiams arba įstatymų nustatyta tvarka ginčyti esamą privačią nuosavybę į dalį žemės sklypo, arba įstatymų nustatyta tvarka tikslinti valstybinės reikšmės miškų schemą. Nurodė, kad apskrities viršininko įsakymo Nr. 2.3-11142-1011 3.4 punkto nuostata apriboja žemės savininkų nuosavybės teises ir prieštarauja CK 4.39 straipsniui, kuriame nustatyta, jog nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimo. Apskrities viršininkas neturi subordinacinių įgaliojimų veikti jam nepavaldaus subjekto atžvilgiu ir nustatyti pareigą sudaryti teisės perleidimo sandorį.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos atsiliepime į ieškinį bei teismo posėdžio metu nurodė, jog su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti, kadangi žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), detalusis planas buvo ieškovų suderintas, todėl ieškovai tiek rengiant žemės sklypo detalųjį planą, tiek jį derinant žinojo ir sutiko, kad sklypas Nr. 2 yra miškų ūkio paskirties, o naudojimo būdas – valstybiniam miškui eksploatuoti, sklypas skirtas valstybiniams miškams ir neurbanizuojamas. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2008-05-19 įsakymo Nr. 30-1004 „Dėl sklypų Nr. 1 ir Nr. 2 prie (duomenys neskelbtini) gatvės duomenų nustatymo“ 2 punkte pasiūlė Vilniaus apskrities viršininkui perimti 1.2 punkte nurodytą žemės sklypą Nr. 2, patenkantį į valstybinės reikšmės miško teritoriją. Pagal LR Vyriausybės 2005-07-14 nutarimu Nr. 765 patvirtintą valstybinės reikšmės miškų plotų schemą minėtas miškų ūkio paskirties žemės sklypas Nr. 2 patenka į valstybinės reikšmės miško teritoriją. LR Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, todėl Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti privačion nuosavybėn negalima. LR miškų įstatymo 6 punkte nustatyta, kad valstybinę miško žemę patikėjimo teise valdo miškų urėdijos, savivaldybės, kitos valstybės įmonės, todėl valstybinės reikšmės žemės sklypai patikėjimo teise perduodami šiems subjektams Vyriausybės nutarimais valstybinėms funkcijoms įgyvendinti Žemės įstatymo nustatyta tvarka. Ginčijamo įsakymo priėmimo metu galiojusio žemės įstatymo 7 straipsnyje nurodyta, kad valstybinės žemės patikėtiniu laikomas apskrities viršininkas. Darytina išvada, kad Vilniaus apskrities viršininkas, 2009-06-26 priimdamas įsakymą Nr. 2.3-11142-1011 „Dėl privataus žemės sklypo (duomenys neskelbtini), padalijimo“, laikėsi galiojančių teisės aktų reikalavimų, todėl ieškinys turi būti atmestas.
Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime nurodė, jog su pareiškimu nesutinka, kadangi Vilniaus miesto savivaldybė su ieškovais (duomenys neskelbtini) 2005-03-24 pasirašė detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartį Nr. 04233, kurios 2.1 punkte (duomenys neskelbtini), 0,460 ha savininkams – buvo perduotos detaliojo planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos, siekiant pakeisti žemės tikslinę paskirtį pagal bendrojo plano sprendinius, nustatyti sklypo naudojimo tvarką ir režimą. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2006-12-28 įsakymu Nr. 30-2536 „Dėl sklypo buvusiame (duomenys neskelbtini), kaime detaliojo plano patvirtinimo“ patvirtino sklypo detalųjį planą ir jo sprendinius: sklypo Nr. 1 ribas ir plotą – 3360 kv.m., naudojimo būdą – gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdį – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos; sklypo Nr. 2 ribas ir plotą – 1240 kv.m., naudojimo būdą – apsauginių miškų. Taigi, pagrindinis planavimo tikslas buvo pakeisti tikslinę žemės paskirtį ir nustatyti tvarkymo reglamentus. Detaliojo plano aiškinamajame rašte nurodoma, jog sklype Nr. 2 nustatomas naudojimo būdas valstybiniam miškui eksploatuoti. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2008-025-19 įsakymu Nr. 30-1004 „Dėl sklypų Nr. 1 ir Nr. 2 (duomenys neskelbtini) gatvės duomenų nustatymo“ vietoje vieno 4600 kv.m. žemės ūkio paskirties sklypo buvusiame (duomenys neskelbtini), suformavo du atskirus sklypus ir nustatė jų duomenis. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius šio įsakymo 2 punkte pasiūlė Vilniaus apskrities viršininkui perimti nurodytą žemės sklypą, patenkantį į valstybinės reikšmės miško teritoriją. Nurodė, jog Vilniaus apskrities viršininkas nepažeidė ieškovų teisių.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011-12-22 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2009-06-26 įsakymo Nr. 2.3-11142-1011 „Dėl privataus žemės sklypo (duomenys neskelbtini), padalijimo“ 3.4 punktą; likusioje dalyje ieškinį atmetė; priteisė iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos ieškovų D. D. ir R. D. naudai 1000 Lt advokato atstovavimo išlaidų. Teismas nurodė, kad įstatymai nesuteikia kompetencijos Nacionalinei žemės tarnybai kaip valstybinės žemės patikėtinei įpareigoti jai nepavaldų subjektą neatlygintinai perleisti nuosavybės teise turimą turtą valdyti patikėjimo teise. Nors Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai ir valstybinę miško žemę patikėjimo teise valdo miškų urėdijos, savivaldybės, kitos valstybinės įmonės (1994-11-22 LR miškų įstatymo 4 str., 6 str.), tačiau nuosavybės suvaržymo ar paėmimo procedūra turi būti nustatyta aiški ir teisinga. Ieškovų nuosavybės teisė į mišką negali būti panaikinta administraciniu aktu, nenumatančiu kompensavimo mechanizmo. Žemės sklypo dalis, patenkanti į valstybinės reikšmės miškų teritoriją, gali būti iš ieškovų paimta tik teisingai už ją atlyginant, t. y. suteikiant ieškovams kitą lygiavertį sklypą ar kompensuojant kitais įstatymuose nustatytais būdais, tačiau ne įpareigojant ieškovus nuosavybę neatlygintinai perduoti valdyti patikėjimo teise atsakovui. Pažymėjo, jog nuosavybės teise ieškovai valdo nedidelį valstybinės reikšmės miško plotą – 1240 kv.m. iš bendro 4600 kv.m. žemės sklypo ploto. Duomenų, kad šis valstybinės reikšmės miško plotas yra priskirtas rezervatų, draustinių ir pan. teritorijų, patenkančių į Žemės įstatymo 45 straipsnio taikymo sritį bei turinčių išskirtinę reikšmę visuomenei, kategorijai nėra. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad šis žemės sklypas viešojo intereso aspektu, nėra išskirtinis, todėl ieškovų reikalavimus dalyje dėl nurodyto sklypo paėmimo visuomenės poreikiams tenkinti atmetė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-12-22 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad į žemės sklypo dalį, kuri priskirta valstybinės reikšmės miškui, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003-12-10 sprendimu Nr. 01-2269 negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės. Ieškovai tokios žemės sklypo dalies 2004-02-05 žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartimi įsigyti nuosavybėn negalėjo. Žemės sklypo dalis (pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006-12-28 įsakymu Nr. 30-2536 patvirtintą detalųjį planą žemės sklypas Nr. 2) įsigyta nuosavybėn neteisėtai ir turi būti grąžinta valstybės nuosavybėn. Darytina išvada, kad Vilniaus apskrities viršininkas, priimdamas ginčijamą 2009-06-26 įsakymą Nr. 2.3-11142-(01) „Dėl privataus žemės sklypo (kadastrinis Nr. 0101/0115:61) Kryžiokų k. Vilniaus mieste, padalijimo”, laikėsi galiojančių teisės aktų reikalavimų bei veikė teisės aktų suteiktos kompetencijos ribose. Teismas ginčijamo įsakymo 3.4 punktą panaikino nepagrįstai. Pažymi, jog Nacionalinė žemės tarnyba, kaip Lietuvos Respublikos valstybinės žemės patikėjimo teisės subjektas, tokio pobūdžio bylose atstovauja valstybei bei gina valstybės interesą. CPK 83 straipsnis „Atleidimas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų” suponuoja, jog šiame straipsnyje nurodyti subjektai atleidžiami ne tik nuo žyminio mokesčio mokėjimo, bet ir kitų bylinėjimosi išlaidų. Nors ieškinį šioje byloje pareiškė ne Nacionalinė žemės tarnyba, tačiau remiantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktu Nacionalinė žemės tarnyba nuo žyminio mokesčio bei kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo atleistina. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, priimdamas sprendimą netaikė CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatos, nors Nacionalinės žemės tarnybos manymu, ši nuostata turėjo būti taikyta, siekiant tinkamai išspręsti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą šioje byloje, ir nepagrįstai iš Nacionalinės žemės tarnybos priteisė 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų, dėl to priimtas teismo sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra neteisėtas ir naikintinas. Nurodo, kad bylos medžiaga patvirtina, kad iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos prašymas dėl išlaidų už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą bei už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas raštu išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu teismui nepateiktas, todėl ieškovai teisės reikalauti atlyginti šias išlaidas neturi. Be to, pažymi, jog nagrinėtoje byloje spręstas teisinis ginčas nėra sudėtingas. Pagal suformuotą praktiką pagrindinė įrodinėjimo našta tokio pobūdžio bylose tenka atsakovui. Todėl byla tiek teisinio ginčo prasme, tiek atstovavimo prasme nelaikytina sudėtinga, ji nereikalauja specialių žinių. Sprendžiamas teisinis klausimas nėra naujas. Teismas nepagrįstai priteisė iš atsakvo ieškovų naudai 1000 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovai D. D. ir R. D. prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-12-22 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Pažymi, kad nuosavybės teisę į 46 arų žemės sklypą ieškovai įsigijo atlygintinai ir teisėtai pagal 2005-02-05 pirkimo-pardavimo sutartį. Įsigijimo metu nebuvo akivaizdu, kad sklypo teritorijoje yra valstybinės reikšmės miško dalis. Valstybinės reikšmės miško ribų kadastriniai matavimai tuo metu dar nebuvo padaryti, o Registrų centro duomenimis šioje teritorijoje buvo žemės ūkio paskirties žemė su želdiniais. Dar daugiau, 2005-10-18 ieškovų prašymu Vilniaus apskrities viršininko administracija suderino minėto žemės sklypo patikslintą planą, kuris buvo parengtas atlikus sklypo kadastrinius matavimus. Šiame plane ieškovų 46 a. sklypo ribos buvo patikslintos, išplečiant jas į dabartinio miško pusę (apie 3 arus). Vilniaus apskrities viršininko administracijai atliekant tokius veiksmus, ieškovai negalėjo numanyti, kad vėliau ši sklypo dalis bus pripažinta mišku. Vilniaus apskrities viršininko administracija nesiėmė jokių veiksmų, kad ieškovams būtų atskleista ir nurodyta valstybinės reikmės miško riba, kuri, kaip paaiškėjo detalaus plano tvirtinimo metu (2006-12-28), iš dalies persidengia su ieškovų sklypu. Todėl atsakovas nepagrįstai teigia, kad valstybinės reikšmės miškas ieškovų sklypo teritorijoje atsirado 1996-04-20, kai pagal įstatymą buvo išplėstos Vilniaus m. teritorijos ribos. Atsižvelgiant į ieškovų sklypo specifiką, t. y. tai, kad sklypas ribojasi su mišku, ypač svarbu tai, kad valstybinės reikšmės miškų tikslios ribos (kadastriniai matavimai) buvo nustatytos tik 2006 m., kai tuo pat metu ieškovai rengė savo sklypo detalųjį planą, siekdami sklypą padalinti į du sklypus. Net ir šiuo metu ginčo sklype yra dalis teritorijos, kuri nėra įtraukta į valstybinės reikšmės miško teritoriją. Nurodo, kad Vilniaus apskrities viršininko 2009-06-26 įsakymo Nr. 2.3-11142-(01) 3.4 punktas yra neteisėtas, nes įstatymai nesuteikia apskrities viršininkui kompetencijos įpareigoti jam nepavaldų subjektą perleisti nuosavybės teise turimą turtą apskrities viršininko administracijai valdyti patikėjimo teise. Sutarčių laisvės principas užtikrina asmens teisę pasirinkti sudaryti ar atsisakyti sudaryti sandorį, taip pat nustatyti sandorio sąlygas. Todėl Apskrities viršininko įsakymo 3.4 punkto nuostata prieštarauja Civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1 dalyje numatytam sutarties laisvės principui ir Žemės įstatymo 32 straipsnio 3 daliai. Taip pat pažymi, jog išlaidas teisinei pagalbai patvirtinantis advokato grynųjų pinigų priėmimo kvitas buvo pateiktas teismui 2011-11-02 teismo posėdžio metu, dalyvaujant atsakovo atstovei, kuri žinojo apie tokį kvitą ir jokių prieštaravimų nereiškė. Pažymėtina, kad ieškovų bylinėjimosi išlaidos teisinei pagalbai, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, turėjo būti didesnės nei 2000 Lt. Mano, kad teismas, priteisdamas 1000 Lt priėmė pagrįstą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Nekilnojamojo turto registro išrašas – pažymėjimas patvirtina, kad 0,1240 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypas, esantis Vilniaus m. sav. Kryžiokų k., bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso ieškovams R. D. ir D. D. (b. l. 87, 88). Žemės sklypą ieškovai nusipirko iš A. S. pagal 2004-02-05 sudarytą ir notaro patvirtintą Žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį (b. l. 11-13). Ieškovų nuosavybės teisę patvirtinanti sutartis ir Nekilnojamojo turto registro duomenys nėra nuginčyti, todėl atsakovo argumentai, kad ieškovai žemės sklypą įsigijo neteisėtai, neturi jokios įrodomosios vertės. Ieškovų nuosavybės teisę į žemės sklypą gina Konstitucijos 23 straipsnis, kuris nustato, kad nuosavybė yra neliečiama, nuosavybės teises saugo įstatymai, nuosavybė gali būti paimta tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginta. 2009-06-26 Vilniaus apskrities viršininkas įsakymo „Dėl privataus žemės sklypo (duomenys neskelbtini), padalijimo“ 3.4 punktu įpareigojo ieškovus R. D. ir D. D. jiems privačios nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą perduoti Vilniaus apskrities viršininko administracijai valdyti patikėjimo teise (b.l. 7,8). Kolegija sprendžia, kad Vilniaus apskrities viršininko įpareigojimas be jokio atlygio perduoti privačią nuosavybę valstybei prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio nuostatoms, pažeidžia ieškovų teisęs į nuosavybę, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai jį panaikino.
Kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl ieškovų išlaidų už advokato pagalbą. Pirmosios instancijos teismo ieškovų naudai priteistų 1000 Lt išlaidų už advokato pagalbą dydis atitinka bylos sudėtingumą, ieškovės procesinių dokumentų apimtį ir kiekį, teismo posėdžių skaičių, todėl išlaidos pagrįstai priteistos iš atsakovo (CPK 98 str.).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.