- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-02-19
- Bylos Nr.
- I-1421-428/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Medvedevienė
- Pareiškėjas
- A. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. (A. S. ) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Marijampolės AVPK), 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 4–5).
Pareiškėjas skunde nurodė, jog laikotarpyje nuo 2016 m. vasario mėnesio iki kovo mėnesio pradžios (6 paras) buvo laikomas Marijampolės AVPK areštinėje perpildytose kamerose. Kameros plotą taip pat mažino ir joje esantys baldai, sanitarinis mazgas ir kiti įrenginiai. Sanitarinis mazgas atitvertas 1,5 m aukščio pertvara. Pertvara neužtikrindavo privatumo, kadangi kiti nuteistieji bei pareigūnai matydavo pareiškėją. Dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų patyrė nepatogumus, išgyvenimus, papildomą diskomfortą, emocinę depresiją.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į skundą (b. l. 8–11) su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime nurodė, jog pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu buvo užtikrintas minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui. Sanitariniai mazgai atitiko teisės aktuose numatytus reikalavimus. Marijampolės AVPK, gavus papildomą finansavimą pagal 2016 m. rugsėjo 12 d. remonto darbų sutartį Nr. 64-IL-28490 Marijampolės AVPK areštinės kamerose yra atlikti areštinės sanitarinio mazgo remonto darbai: paaukštinta pertvara, įstatytos durys. Minėti darbai atlikti ir sanitariniai mazgai pertvarkyti nuo 2016 m. lapkričio mėnesio. Kamerose veikia mechaninė oro šalinimo sistema. Pastebėtina, jog kamerose neturi būti uždarų erdvių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad vertinant dėl areštinėje laikomo asmens teisės kamerose privačiai ir nesuvaržytai naudotis tualetu, turi būti atsižvelgiama į tai, jog reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą ir policijos įstaigos pareiga užkardyti galimai neteisėtas veikas ir garantuoti šių asmenų saugumą, sąlygoja areštinės kamerų įrengimo ypatumus. Todėl dėl šios priežasties bei dėl iš laisvės apribojimo režimo neišvengiamai kylančių ribojimų absoliutaus privatumo užtikrinimas areštinės kamerose objektyviai neįmanomas (LVAT 2015 m. birželio 11 d. nutartis adm. byloje Nr. A-1287-320/2015). Marijampolės AVPK areštinės kamerose esantys sanitariniai mazgai yra ne tik atskirti pertvaromis, ir durimis (nuo 2016 m. lapkričio mėn.), bet ir, atsižvelgiant į areštinės planus, įrengti kamerų kampuose, tad jais besinaudojantys asmenys nėra matomi kitiems toje pačioje kameroje kartu laikomiems asmenims ar pareigūnams pro kamerų duryse esančius langelius. Pareiškėjo subjektinė teisė dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo pažeista. 2016 m. kovo 10 d. Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas Nr. PT-50 patvirtina, kad jokių higienos normos pažeidimų areštinėje nebuvo nustatyta. Pareiškėjas dėl laikymo sąlygų į atsakovą nesikreipė. Pareiškėjas jo laikymo areštinėje atitinkamu laikotarpiu nusiskundimų dėl sveikatos neužfiksuotą, dėl emocinės būklės neturėjo ir jam nebuvo suteikta psichologo ar psichiatro pagalba. Duomenų apie pareiškėjo pablogėjusią emocinę, psichologinę būklę ginčo laikotarpiu atsakovas neturi. Pats pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie jo sveikatos pablogėjimą. Taigi, nesant objektyvių duomenų, negalima laikyti, jog dėl tariamai netinkamų laikymo sąlygų areštinėje ar laiku nesuteiktos medicininės pagalbos, jam galėjo pablogėti sveikata ar emocinė, psichologinė būklė, kuriuos galima laikyti neturtine žala CK 6.250 str. prasme.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, laikant jį netinkamomis sąlygomis Marijampolės AVPK areštinėje (toliau – Areštinė) laikotarpiu nuo 2016 m. vasario mėnesio iki kovo mėnesio pradžios (6 paras).
Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 4 d., valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Taigi, asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009; nuo 2015 m. lapkričio 1 d. neteko galios). Higienos norma HN 37:2009 nustatė, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka [4.2, 4.22]. Nuoroda 4.2 nukreipia į Suėmimo vykdymo įstatymą, o nuoroda 4.22 – į Lietuvos policijos generalinio komisaro
2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintas Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisykles. Pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 10 d. įsakymo Nr. 5-V-177 2 punktą, 2007 m. gegužės 29 d. įsakymas Nr. 5-V-356 neteko galios vidaus reikalų ministrui patvirtintinus Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles. Tokios taisyklės nėra patvirtintos, taigi atsižvelgiant į Lietuvos policijos generalinio komisaro
2009 m. kovo 10 d. įsakymo Nr. 5-V-177 2 punktą, teritorinių policijos įstaigų areštinėms galioja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – Taisyklės). Higienos normoje HN 37:2009 minimali gyvenamosios patalpos norma vienam asmeniui nebuvo nustatyta. Šią normą ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Taisyklės. Pagal šių Taisyklių 80 punktą policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose bylose ne kartą yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai sprendžiama dėl suėmimo vykdymo teritorinių policijos areštinėse sąlygų atitikties teisės aktams poįstatyminių teisės aktų lygmenyje turi būti atsižvelgiama ne į Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124, o į Vidaus reikalų ministerijos valdymo srityje priimtą norminį teisės aktą – Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr.5-V-356 patvirtintas Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisykles, taip pat į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintą Lietuvos higienos normą HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
2015 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2250-662/2015, 2016 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1669-575/2016 ir kt.).
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės, kurios taikomos suimtiesiems prilyginamiems ar suimtųjų statuso neturintiems asmenims, kurie, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais, gali būti laikomi teritorinių policijos įstaigų areštinėse tiek, kiek to nereglamentuoja kiti teisės aktai. Taigi, nuo 2017 m. balandžio 4 d. galioja naujos Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės, kurių 58 punktas taip pat numato, jog policijos areštinės kameroje vienam areštantui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).
Atsakovas Marijampolės AVPK nurodė, jog pareiškėjas areštinėje buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 3 d. iki 2016 m. kovo 8 d. (b. l. 14). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo į bylą pateiktais oficialiais duomenimis, šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą (ABTĮ 56 str.).
Bylos duomenimis nustatyta (b. l. 14–19, 30), kad ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 3 d. iki 2016 m. kovo 8 d. pareiškėjas buvo laikomas Marijampolės AVPK areštinėje 2 kameroje, kurios bendras plotas yra 18,46 kv. m (plotas be sanitarinio mazgo 16,98 kv. m). Kameroje ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas su dar dviem asmenimis. Vienam asmeniui teko 5,66 kv. m gyvenamojo ploto (16,98/3).
Todėl daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta Taisyklių 80 punkte nustatyta minimali 5 kv. m gyvenamojo ploto norma.
Pareiškėjas nurodo, kad didelę dalį kameros ploto užėmė baldai bei sanitarinis mazgas. Teismas akcentuoja, kad pagal Taisyklių 80 punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą – 5 kv. m – neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ar kitų įrenginių užimamas plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Nagrinėjamu atveju konstatuota, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini. Be to, bendras gyvenamasis kameros plotas apskaičiuotas be sanitarinio mazgo ploto.
Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015).
Pareiškėjas skunde teigia, jog nebuvo įrengtas tinkamai tualetas, t.y. nebuvo užtikrintas privatumas.
Taisyklių 7.13 p. nustatyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Koks tualeto įrengimas laikytinas nežeminančiu žmogaus garbės ir orumo, minėtame teisės akte nenustatyta. Atsakovas nurodė, jog ginčo laikotarpiu sanitarinis mazgas buvo įrengtas vadovaujantis Higienos normos HN 37:2009 20 punktu. Remiantis šio teisės akto nuostata, policijos areštinės kameroje turėjo būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris privalėjo būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara; jame turėjo būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), atskira patalpų oro šalinimo sistema. Bylos įrodymai patvirtina, kad sanitariniai mazgai Marijampolės AVPK areštinėje nuo likusio kameros ploto atskirti pertvara, tačiau durų nebuvo įrengta, kadangi tai nenumatė teisės aktai. Kamerose sanitariniai mazgai yra tvarkingi. Kamerose veikia mechaninė oro šalinimo sistema. Marijampolės AVPK, gavus papildomą finansavimą, pagal 2016 m. rugsėjo 12 d. remonto darbų sutartį Nr. 64-IL-28490 areštinės kamerose buvo atlikti areštinės sanitarinio mazgo remonto darbai: paaukštinta pertvara, įstatytos durys. Areštinės kamerose esantys sanitariniai mazgai yra ne tik atskirti pertvaromis, ir durimis (nuo 2016 m. lapkričio mėn.), bet ir, atsižvelgiant į areštinės planus, įrengti kamerų kampuose, tad jais besinaudojantys asmenys nėra matomi kitiems toje pačioje kameroje kartu laikomiems asmenims ar pareigūnams pro kamerų duryse esančius langelius. Tačiau ginčo laikotarpiu minėtos pertvarkos sanitariniuose mazguose nebuvo atliktos.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodęs, jog vien pačios sienelės (net ir tinkamo aukščio) įrengimas savaime nelemia, jog bus įvykdyti teisės aktuose išdėstyti reikalavimai. Sienelės įrengimas turi garantuoti tokiu teisiniu reguliavimu siekiamo tikslo – užtikrinti pakankamą asmens privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Saugumo užtikrinimas areštinės kamerose negali paneigti asmens teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Šiuo atveju turi būti parenkami tokie areštinės kamerose laikomų asmenų saugumo užtikrinimo būdai, kurie nesikirstų su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, įtvirtintomis Konvencijoje.
Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks (tik perskyrimas sienele) sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-442/2016, 2017 m. balandžio 12 d. nutartis adm. byloje Nr. A-309-438/2017). Todėl, aplinkybė, kad pareiškėjas naudojosi tualetu, kuris nebuvo tinkamai atskirtas nuo bendros kameros erdvės (iki 2016 m. lapkričio mėn.), ne tik ribojo jo privatumą, bet sukėlė jam ir kitokius nemalonius išgyvenimus.
Atsižvelgiant į tai, teismui nekyla abejonių, kad atsakovui laikotarpyje nuo 2016 m. kovo 3 d. iki 2016 m. kovo 8 d. (6 paras) neužtikrinus privatumo sanitariniame mazge, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008, administracinė byla Nr. A502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010, taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau- ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008).
Įvertinus tai, kad nustatytas pažeidimas truko tik 6 paras, nesant įrodymų, jog pareiškėjas kreipėsi į atsakovą dėl pažeidimo, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas dėl minėto pažeidimo kreipėsi į teismą daugiau nei po pusantrų metų, nenustačius, jog pareiškėjas patyrė reikšmingų neturtinių praradimų ar sutriko sveikata, teismo nuomone, pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, jog būtų įvertinti pinigais, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
Remiantis išdėstytais argumentais, pripažintina, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo A. S. (A. S. ) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista.
Pareiškėjo reikalavimą dėl 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.